Atsakomybės našta

Didis aktorius Antanas Šurna (nevadinsiu jo „legendiniu“, nes jau pernelyg lengvai taip tituluojamos vienadienės „žvaigždės“), viename interviu tarstelėjo: „Tik grabas kuprotą ištiesins.“ Toji kupra, kurią jis nešė – tai ir jo artimieji, ir žiūrovai, ir jo tėvynė Lietuva, net ir visas pasaulis, kuriame tokiu pagreitintu tempu nyksta vertybės, išauginusios Antaną ir jo kartą. Ištikimas Antano bičiulis aktorius Saulius Sipaitis apgailestavo, kad Antanas rūpestingai prižiūrėjo savo mašiną, o ne rūpinosi širdimi. Bet ar gali tiesai, menui ir grožiui be galo jautrus žmogus apsaugoti širdį nuo visų piktų skersvėjų? Antanas buvo tiesos karys, ypač jautrus tiesai ir gyvenime, ir kūryboje. Tai rodo ir jo sukurti vaidmenys teatre ir kine. Jų daug. Bet ką reiškia skaičiai, minimi visuose nekrologuose? Gal pakaktų vienintelio Herkaus Manto vaidmens, išliksiančio lietuvių kino aukso fonde visiems laikams...

Ar galime iš aktoriaus sukurtų vaidmenų susidaryti vaizdą apie jį kaip žmogų? Antanas Šurna LRT laidoje „Legendos“ samprotavo, kad aktorių asmenybes gana nesunku iššifruoti stebint jų vaidybą teatro scenoje ar kino ekrane. Mat aktorius, „įlindęs“ į kuriamo personažo pasaulį, jo supratimu, lieka tarsi nuogas prieš žiūrovą, nes pamiršta pridengti save patį. Stebėdamas vaidinantį aktorių, sakė Antanas, žiūrovas gali pajusti, koks jis žmogus iš tikrųjų – ar apsimetėlis, ar bailys, ar garbėtroška... Taikant tą patį kriterijų pačiam Antanui Šurnai, nesunku pastebėti, jog per visus jo sukurtus vaidmenis – dramatiškus, daugiaplanius, komiškus, net ekscentriškus – persišviečia tikroji esybė: tiesos, tikrumo kaip apsimetinėjimo priešpriešos siekis. Visuomet tiesos, net jei ji kirstųsi su ištariamais žodžiais ar išoriniais veiksmais. Toji tariama konfrontacija yra tarsi uždanga, nuo žiūrovų slepianti scenos užkulisiuose vykstančią aktoriaus vidinę dramą, tik laikinai pridengiančią jo vidinį pasaulį nuo pašalinių akių. Anot režisieriaus Jono Vaitkaus, aktorius pagal savo supratimą, intelektą, širdį, pasaulėjautą bando sukurti personažo iliuziją arba fantomą, kuris su juo galbūt nieko bendra neturi. „Jam reikia daug žinoti, daug jausti. Juo stipriau, subtiliau jis pasiruošęs, juo stipresnį, įtaigesnį fantomą jis gali sukurti.“ Bet esanti ir kita medalio pusė: „Kai susiduri su tikru menininku, supranti, kad yra dalykų, kurių negalima išmokt, jie yra duoti, ir nežinia kodėl...“ Kaip tik tą Dievo dovaną „nežinia kodėl“ turėjo ir Antanas Šurna.

Kai jis kūrė Herkaus Manto personažą, dar buvo jaunas, neturėjo sukaupęs tų dvasinių vertybių, kurios ateina metams bėgant. Tačiau vidinis tiesos pojūtis jam diktavo, kaip jis turi jaustis mūšio lauke, kovodamas už savo kraštą, o kaip – su mylima žmona Kotryna (Eugenija Pleškytė), kuri tame griūvančiame siaubo pasaulyje laukiasi naujos gyvybės... Kokiu švelnumu sušvinta šio rūstaus kario veidas, išgirdus apie ateinantį į šį pasaulį jo vaikelį... Bet Herkus Mantas aukoja asmeninę laimę dėl gimtosios šalies ir, tarsi vėliavą iškėlęs kardą, kupinas rūstybės, pats vienas stoja prieš galingą priešo kariauną, pasirengęs savo gyvybe iškalti žmonių atmintyje nepasidavusios prūsų tautos vardą. Bent vardą, jeigu jau nieko daugiau nebegalima apginti...

Iki Herkaus Manto Antanas Šurna savo kinematografinės kūrybos kraityje, tiesa, jau turėjo kelis personažus: jaunąjį Rimšą, Broniaus Babkausko personažo jaunystės antrininką Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ (1963) ir sekretorių jo filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Einą Almanto Grikevičiaus juostoje „Ave, vita“ (1969), partizaną „Vienuolį“ Marijono Giedrio „Vyrų vasaroje“ (1970), inteligentą Giedraitį to paties režisieriaus filme „Žaizdos žemės mūsų“ (1971), gyvą užkastą į žemę. Tai buvo jau antrasis jo užkasimas, nes V. Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ jis buvo iki galvos įkastas į žemę kažkur Sibire, o aplink jo galvą vaikštinėjo vištos ir lesė grūdus. Visą mėnesį kartu su aktoriumi Vytautu Tomkumi Sverdlovsko apylinkėse jie „atiminėjo“ iš valstiečių tuos grūdus valstybei, o iš tų epizodų ekrane liko tik iš žemės kyšanti galva... Toks buvo Antano debiutas kine. Deja, kaip dažnai atsitinka, režisierius filmuodamas viską įsivaizduoja vienaip, o montuodamas kartais priverstas atsisakyti net talentingai nufilmuotų epizodų dėl visos filmo dramaturginės architektonikos. Per filmo peržiūrą pamatęs, kas liko iš jo pastangų, Antanas tikriausiai pašiurpo, tačiau iš šių dienų perspektyvos jis tai įvertino gana linksmai: mat tuo metu kiną gaubė toks ažiotažas, kad net ir vos šmėkštelėjęs ekrane galėjai, anot Šurnos, „vaikščioti su skrybėle“. Beje, efektingas inteligento Giedraičio, vertusio Heinrichą Heine ir kartu padėjusio platinti „raudonąją“ literatūrą, užkasimas į žemę nepagelbėjo M. Giedrio filmui „Žaizdos žemės mūsų“. Vertindamas šią kino juostą mūsų kino kritikos klasikas Saulius Macaitis baisėjosi šiame filme schematiškai pavaizduota nepriklausomybę 1918–1920 m. kūrusios Lietuvos socialine atmosfera, kai lietuviai taip vieni kitų nekentė „iš klasių kovos pozicijų“, jog visi atrodė kažkuo susitepę.

Taigi iki „Herkaus Manto“ Antanas Šurna jau įgijo kažkiek kino aktoriaus patirties. Svarbiausia, buvo įveikęs stingdančią baimę, kai po V. Žalakevičiaus komandos „Motoooras!“ reikėdavo dar kažką vaidinti, stengiantis neužkliūti už ant žemės išraizgytų kabelių. Legendinis (tikrąja to žodžio prasme) aktorius Bronius Babkauskas Antanui prisipažino irgi bijąs Žalakevičiaus, nes jis duoda iš karto dešimt užduočių. Gal tas didelio aktoriaus prisipažinimas bei patarimas po komandos „motoras“ daryti pauzę ir padėjo Antanui tą baimę įveikti. „Pradėjau pauzuoti“, – prisiminė minėtoje laidoje Antanas. Mažai nutuokiančiam kino specifiką žiūrovui tos aktorinės pauzės ekrane gali atrodyti kaip koks poilsis tarp dialogų, bet tai bene sunkiausia patirtis – neprisidengti žodžiais, kai tave filmuoja, likti organiškam, be žodžių atskleisti tai, kas dedasi viduje. Ir neleisti žiūrovui pajusti tų ant žemės išraizgytų kabelių keliamo streso.

Už vaidmenį filme „Herkus Mantas“ Antanas Šurna 1972 m. buvo apdovanotas LTSR valstybine premija. Matyt, paveikė žiūrovų entuziazmas žiūrint šį pirmą istorinį lietuvišką kino kūrinį, nors savo dvasia tai buvo tarybų valdžiai visai svetimas filmas.

Tačiau po herojiško Herkaus Manto Antanas Šurna sutiko vaidinti M. Giedrio filme „Perskeltas dangus“ (1974), sukurtame pagal Vytauto Bubnio konjunktūrinį romaną. Priminsiu: į gimtąjį kaimą pas senus tėvus iš didžiųjų Rusijos statybų grįžta „sūnus paklydėlis“ Steponas su žmona ruse. Marti greitai pajunta lietuviško kaimo žmonių šilumą, nuoširdumą ir nori likti čia visam laikui. O Steponui nuobodu. Jis ilgisi didžiųjų statybų šurmulio ir grįžta į „plačiąją tėvynę“, palikdamas tyliame Lietuvos kaime žmoną su sūneliu... Ir tikrąją tėvynę. Jis – tarsi tas nukirstas medis, kuriam nebereikia šaknų... Ir tai buvo filmo pozicija – tėvynė, kaip toje sovietų dainoje, „ne namai, ne gatvė, o Tarybų Sąjunga“. Tuomet vykusiame Lietuvos kinematografininkų suvažiavime aš pasakiau, jog nesuprantu, kaip galima aukštinti žmogų, neturintį šaknų gimtojoje žemėje, tam tikra prasme klajoklį (prisimenu ne dėl to, kad norėčiau pasigirti). Man tada niekas neoponavo. Deja, neištaikiau progos paklausti paties Šurnos, ką teigiamo jis įžvelgė „sūnaus paklydėlio“ Stepono personaže. Dabar man atrodo – o gal kaip tik tuo personažu jis norėjo žiūrovus paraginti neparduoti savo tėvynės? Iš įvairių Antano Šurnos pasisakymų aiškiai jaučiama būtent tokia, itin skausminga pozicija: gelbėkim gimtąją Lietuvą, nepalikime jos bėdoj, nes griaunama kultūra, o anot jo, „Menas yra visa ko pamatas. Jei pamato nėra – ir valstybės nėra, viskas griūva.“

Antano Šurnos kolegos, su kuriais jis daug metų dirbo Vilniaus Jaunimo teatre, improvizuodavo filmavimo aikštelėse, vienu balsu kartoja, kad jo negalima uždaryti į siaurus diapazono rėmus, nes jis gali talentingai suvaidinti visokius personažus. „Tai ugnikalnis, fejerverkas“, – įvardija jo aktorinį talentą draugai. Ypač tai akivaizdu žiūrint Arūno Žebriūno tragikomediją „Riešutų duona“ (1977), kurioje aktoriui buvo tarsi duota laisvė iki valiai improvizuoti. Nevykusiai susiklosčiusį gyvenimą Šurnos personažas Kaminskas bando slėpti po pasipūtimo, demonstratyvaus orumo kauke, labiausiai bijodamas kaimyno Šato (S. Sipaitis) pašaipos ar pranašumo, o gal užuojautos. Smagu žiūrėti į jųdviejų komiškas „dvikovas“ – ypač lyriškame epizode, kai smuiku grojantis Šatas pritaria tarsi iš kilimėlio su gulbėmis nuo sienos nužengusios paštininkės dainai „Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių...“, o Kaminskas, sėdėdamas ant laiptelių ir kaldamas puspadį, užtraukia „Ant kalno mūrai...“. Negalėdamas įveikti abiejų nesutariančių šeimų vaikų – Liukos ir Andriaus – meilės, Kaminskas nutaria išsikraustyti kitur. Ir tik tada paaiškėja, kad širdy Kaminskas puoselėjo Šatui šiltus jausmus: atsisveikinimo scenoje jis negrabiai dovanoja kaimynui savo pasiūtus batus... Toks įvairialypis jo personažas.

Ekscentriškumo netrūksta ir kitam Antano Šurnos personažui Leonui iš Henriko Šablevičiaus filmo „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979). Sugriauti įprastą gyvenimo ritmą šeimoje jį stumteli nelauktai užgriuvusi meilė žaviai moteriai, kuri pasirodo esanti efemeriška, vienadienė iliuzija. Iš pasitikinčio savimi vyro Šurnos Leonas pamažu tampa bevaliu „skuduru“, į kurį galima šluostyti kojas. Kas belieka matant savo padėties beviltiškumą? Tik pasišaipyti iš savęs. Tad keistoką Leono ėjimą kaimo laukais finale mušant būgną galima traktuoti kaip autoironišką metaforą, kurios tiesmukai iššifruoti negalima, nors būta bandymų tai daryti.

Antanas Šurna sukūrė net keletą įsimintinų inteligentų paveikslų: ekspansyvumu trykštantį mokslininką Janulį Raimondo Vabalo filme „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980); notarą Margevičių TV filme „Čia mūsų namai“ (rež. Saulius Vosylius, 1984), nusivylusį liaupsinamu vokiečių karininkų kultūringumu, kai jie ironiškai pasišaipo iš lietuvių inteligentų vilčių, neva vokiečių armija padės išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę; pragmatiškąjį, keliomis kaukėmis prisidengusį ir galutinai jaunystės idealus praradusį skulptorių Liudą Skirmonį to paties režisieriaus TV filme „Chameleonas“ (1989). Net ir paprastą pajūrio žveją, rūstokai santūrų Tėvo personažą Algimanto Puipos kino juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) aktorius itin taupiomis priemonėmis apdovanojo vidine inteligencija, būdinga tik subtilios dvasinės kultūros žmonėms. Iškalbingu santūrumu, slepiančiu komplikuotus vidinius išgyvenimus, stebina ir kiti jo sukurti personažai – Eduardas Broniaus Morkevičiaus TV filme „Lietaus lašai“ (1982), Benjaminas Kordušas to paties pavadinimo TV filme (rež. Vidmantas Bačiulis, 1986), žvejybos prievaizdas Griunbaumas A. Puipos filme „Elzė iš Gilijos“ (2000).

Benjaminas Kordušas – vienas geriausių Antano Šurnos vaidmenų. Nusigyvenusio bajoro, bandančio visuomenės akyse išlaikyti titulą pateisinantį orumą, kai kišenėse švilpauja vėjai, vidiniai konfliktai su pačiu savimi, puikiai suvokiančiu savo pasipūtėliškos laikysenos komiškumą, aktoriui suteikė galimybę tiesiog mėgautis šiuo personažu. Ypač įdomu stebėti daugiaplanį Šurnos žaidimą epizode su nusigyvenusia dvarininke Jadvyga (E. Pleškytė), kuriai išdidumas niekaip neleidžia praverti lūpų ir paprašyti Benjamino paskolinti pinigų (o šis jų neturi ir bijo, kad toji jų nepaprašytų). Antanas Šurna pasakojo, kad jiedu su Eugenija Pleškyte suprasdavo vienas kitą iš pusės žodžio, iš mestelto žvilgsnio, iš menkiausio krustelėjimo. Tad minėtame epizode jiedu tiesiog žaidžia, nuspėdami kitą partnerio ėjimą. Ir abu nepraradę orumo nueina savais keliais... Bajoriško orumo įžeidimas, iš pusę amžiaus nuolankiai jam tarnavusio pavaldinio patirtas pažeminimas Kordušui tolygus mirčiai. Ir tai jau ne poza, o pati aukščiausia nueinančios epochos vertybių išsaugojimo kaina...

Tiesiogiai žiūrovo akyse pažeidžiamas orumas ir kito Antano Šurnos personažo – carinės armijos rotmistro Snegiriovo ne taip seniai mūsų ekranuose demonstruotame Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011), kai jo pavaldinys aptinka savo vadą patekus į gėdingą padėtį: jam iš užpakalio traukiami Blindos maištininkų paleisti šratai. Ir skauda, ir neoru, o dar tuo metu jam kareivis kažką svarbaus raportuoja... Neįmanoma užmiršti komiškos Šurnos veido išraiškos: jame atsispindi ir pažeminimas dėl susiklosčiusios padėties, ir apgailėtinas bandymas likti padėties šeimininku, pasibaigiantis tradiciniu anos kultūrinės aplinkos keiksmažodžių pliūpsniu... Tokį niuansų diapazoną nedideliame epizode geba pademonstruoti tik itin talentingas aktorius.

Pagal estų rašytojo Paulo Kuusbergo romaną B. Morkevičiaus sukurtas TV filmas „Lietaus lašai“ suteikė Antanui Šurnai galimybę tais cenzūros laikais išsakyti savo požiūrį į tarybinės santvarkos absurdiškumą, į tikrąsias žmogiškąsias vertybes, tačiau tiesmukiška dramaturgija jį gerokai ir apribojo. Aktoriaus veiksmų laisvė suvaržoma, jis uždaromas vienoje palatoje su klasės draugu Andreju (Rolandas Butkevičius), buvusiu partiniu darbuotoju, savaip tarybų valdžios nuskriaustu, tačiau netiesiogiai atsakingu už Eduardo tremtį į Sibirą, kur šis išbuvo 15 metų. Eduardas su juo gali kovoti tik žodžiais.

Įdomi jų žodinė dvikova, tačiau uždara erdvė greičiau palanki teatro, o ne kino stilistikai, tad Šurnai pavyksta su autoironija pažvelgti į siužeto koliziją tik tame epizode, kai paleisti iš ligoninės pirmuosius žingsnius žengia buvę mokyklos draugai-priešai: Andrejas – kaip kovotojas, kiekvienu žingsniu įveikiantis kliūtis, ir Šurnos Eduardas – kaip žmogus, suprantantis visą situacijos dviprasmiškumą: ideologiniai priešai ligos (o gal ir mirties) akivaizdoje atsidūrė tame pačiame „vežime“. Kaip nepasišaipysi iš savęs ir iš gyvenimo paradoksų?

Po Herkaus Manto Antanas nebuvo lepinamas herojiniais vaidmenimis. Tačiau įsimintinoje B. Morkevičiaus Vinco Mykolaičio- Putino „Valdovo“ TV ekranizacijoje, galima sakyti, jis sukūrė lietuviškąjį Karaliaus Lyro variantą, ypač subtiliai nueidamas vidinės transformacijos kelią nuo galingo valdovo Krušnos, pasiryžusio nušluoti nuo žemės paviršiaus jam nepaklususią gentį, iki nepakeliamo skausmo palaužto tėvo, atsidūrusio ant išprotėjimo ribos išaiškėjus, kad netyčia nužudė savo tikrą sūnų. Atsisakius filmui pakenkusio teatrališkumo ir perkėlus ekranizaciją į didįjį ekraną, kas žino, gal turėtume antrą „Herkų Mantą“.

Galima daug kalbėti apie TV seriale „Giminės“ ir „Atžalos“ Šurnos sukurtą Antaną Šeputį, nes scenaristas Bronius Bušma ir režisierius S. Vosylius į šį vaidmenį sudėjo gal kokią dešimtį skirtingų personažų. Tą savotišką „persikūnijimo“ dovaną filmo autoriai bando pateisinti vis besikeičiančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Šurnai tai išėjo į naudą, nes savo personažui galėjo suteikti kaskart naujų, netikėtų spalvų. Bet visada išliko kovotojas už teisybę. Puikus Šurnos ir Gedimino Girdvainio tandemas. Išgelbėjęs gyvybę Šepučiui, pasivadinusiam Blinda ir ilgai neatskleidusiam savo tapatybės, G. Girdvainio geležinkelio sargas su juo bendrauja gana atsargiai, tarsi bijodamas ką nors jo viduje pažeisti, o Šeputis- Blinda romantiškąjį Jogailą vis bando pakišti po šaltu realybės dušu. Jų epizodai kupini šilumos ir nesuvaidinto nuoširdumo, kurį ekrane spinduliuoja abu aktoriai. Ir tarsi nieko nevaidinant Šurnai pavyksta atskleisti neperžengiamą „stiklo sieną“, atsiradusią tarp jo ir žmonos Vaivos (Vaiva Mainelytė), pradėjusią tirpti tik serialo baigiamosiose serijose. Į pensioną persikėlęs gyventi Saliamonas su jablonskiška kepurėle ant galvos – vėl visai naujas Šurnos personažas, filosofuojantis ir šmaikštaujantis su jam patinkančia baroniene iš Amerikos (Nijolė Gelžinytė). Tą itin ryškią personažo metamorfozę filmo autoriai pateisina Šepučio „atminties praradimu“. Saliamono postringavimai, ypač jo mįslingi santykiai su baroniene – tarsi gaivaus vėjo gūsis filmo veikėjų nusistovėjusių santykių kontekste. Toks gaivus gūsis – ir Antano skrydis savo pasidirbtu lėktuvėliu. Noras atsiplėšti nuo žemės, pažvelgti į kasdienybę iš aukščiau, kartu ir plačiau – gal tas epizodas įkūnijo ir paties aktoriaus gyvenimo credo?

O siekiai jo buvo neišmatuojami. Jų neišsėmė vaidmenys, kurių, dar nepaminėtų, būta gana daug: Mykolas „Atpildo dienoje“ (režisieriai Stasys Motiejūnas ir A. Puipa, 1975), milijonierius Harvišas R. Vabalo filme „Smokas ir Mažylis“ (1975), Marius filme „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. A. Grikevičius, 1976), Dikas filme „Nebūsiu gangsteriu, brangioji“ (rež. A. Puipa, 1978), Čibiras filme „Sužeista tyla“ (rež. Algimantas Kundelis, 1979), žandaras A. Žebriūno „Kelionėje į rojų“ (1980), komisaras S. Vosyliaus TV filme „Berniūkščiai“ (1982), net keli vaidmenys Baltarusijos kino studijos filmuose. Tačiau stebina tai, kad nemaža dalis lietuviškų filmų tarsi aplenkė Antaną Šurną, jo ryškus talentas, galėjęs suteikti gyvybės ne vienam „bekraujam“ personažui, liko nepanaudotas. Gal kovotojas už teisybę ne visada buvo parankus kai kuriems režisieriams, kartais bejėgiškiems prieš jo talentą?

Saulius Sipaitis aktoriaus profesiją įvardijo kaip nuolatinį egzaminą: „Kiekvienas vaidmuo yra savęs įrodinėjimas – būsi ar nebūsi. Ta atsakomybės našta Antanui psichologiškai buvo labai sunki...“ O sunki todėl, kad jis niekada neslydo paviršiumi, nemėgo išorinių, išmoktų aktorinių klišių, nesislėpė už daiktų, visokių triukų, skverbėsi į kiekvieną žmogaus slėpinį, kurį reikia „išversti“, kad žiūrovas atpažintų, reikia surasti visus kuriamo „antrininko“ vidinius niuansus. Buvo labai reiklus, ypač sau. Kažkuris iš Šurnos kolegų priminė posakį: „Nepakeičiamų žmonių nėra“, tačiau čia pat pridūrė: „Antano niekas nepakeis.“ Nei teatro scenoje, nei ekrane, nei gyvenime.