Mintyse vaikščioti po mišką

Žinia apie režisieriaus mirtį sustabdė akimirką. Visi žinojo, kad jis sunkiai serga, bet vis tiek sunku buvo patikėti. Galbūt todėl, kad egzistavo ne Lyncho kinas, o Lynchas kaip kinas – jo esencija ir prasmė. Režisierius išplėtė kino sampratą: jis sukūrė naują tikrovę, alternatyvų pasaulį, pakeitusį mūsų suvokimą apie tą, kuriame, kaip manėme, gyvename. Turbūt niekas kitas iš režisierių nesugebėjo meno paversti gyvenimu – jo filmų pasaulis tapo neatsiejama egzistencijos dalimi, tad rašyti apie režisieriaus kūrybą – tarytum dalytis asmeniniais patyrimais ir emocijomis. Lynchas kūrė kiną, kuris mokė, kaip jį žiūrėti, kaip reaguoti ir aktyviai įsitraukti. 

Davidas Lynchas buvo tarytum mediumas, pasak režisieriaus Ali Abbasi, lyg atviras kanalas, kuriuo sklido transliacijos iš kito pasaulio. Jo filmai ne tik pasakojo istorijas, bet ir plėtė suvokimo ribas, ištempė tikrovę, kad atskleistų po ja slypinčias kone antgamtines jėgas. Tačiau Lynchas niekad savo pasaulio neprimesdavo – jis slėpėsi už pažįstamų dalykų: banalių pokalbių, menkai apšviestų kambarių, mažų miestelių ar naktinių greitkelių. Jis taip sklandžiai įpindavo siurrealistinius dalykus į kasdienybę, kad įvykus lūžiui apimdavo nepaaiškinamas ir bauginantis suvokimas, jog toks pasaulis šalia egzistavo visą laiką ir laukė, kol bus pastebėtas. Suvokimas, kad visi esame iškrypusios būtybės, gyvenančios tamsoje, kaip kadaise sakė ir pats režisierius. 

Kas galėjo pagalvoti, kad Ronaldo Reagano 9-ojo dešimtmečio Amerikoje Lynchas pasės siaubo sėklą, kuri šiandien išsikerojo iki didžiausio įmanomo košmaro, ir nežinia, kada iš jo išsivaduosime. Pasyvumo, norų tenkinimo ir lozungų kultūroje Lynchas tapo labiausiai provokuojančiu ir nerimą keliančiu menininku. Jo metafiziniai kambariai su raudonomis užuolaidomis, triušių urvai, neapibrėžtos erdvės, iškreipti balsai, nurodantys, kad po įprastu gyvenimo paviršiumi slypi psichopatija, tapo egzistencijos dalimi, nes Lynchas mūsų siurrealistinius pasąmonės košmarus tiesiog išdrįso parodyti. Kodėl režisieriaus kino pasaulis daugiau nei kinas? Galbūt todėl, kad, pasak britų kino kritiko Samo Wigley, Lyncho filmai turi jungišką ryšį su mūsų pačių raidos etapais: nuo „Mėlyno aksomo“ („Blue Velvet“, 1986) brendimo kančios iki praradimo ir susidūrimo su suaugusiųjų pasauliu „Laukinėje širdyje“ („Wild at Heart“, 1990) ir „Tvin Pykse“, nuo romantiškų nusivylimų ir išbandymų filme „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“, 2001) iki tapatybės trūkinėjimo pasiekus vidutinį amžių „Vidaus imperijoje“ („Inland Empire“, 2006) bei netikrumo dėl kadaise pažįstamo pasaulio vėlesniais metais antrame „Tvin Pykso“ sezone. Tai kelionės laike ir erdvėje kronika, atspindinti ir mūsų pačių kelią nuo paaugliško gimtojo miestelio iki toksiškos šiandienos, į kurią žvelgiame tarsi krauju pasruvusiomis, demencijos kamuojamo žmogaus akimis. 

Kad ir koks bauginantis lynčiškas pasaulis, režisierius visada suteikdavo vilties – pačiose abstrakčiausiose ir painiausiose situacijose bei vaizduose jis atverdavo ištisus grynų nesuvaidintų emocijų sluoksnius. Girdint Angelo Badalamenti sukurtą muziką, žiūrint Lyncho filmus prasideda emocinė sublimacija – viltis maišosi su melancholija, liūdesiu, jausmu, kad, nepaisant visos tamsos, egzistuoja gėrio kibirkštėlė. Rašydama atsisveikinimo laišką savo brangiam bičiuliui, Laura Dern dėkojo Lynchui už pagarbą personažams ir tiesos ieškojimą ekstremaliausiose ir absurdiškiausiose situacijose. Dėkojo ir už Šostakovičiaus muziką, vieną vasaros naktį grotą aktorei, kad ši labiau suprastų, kokio paslaptingumo jausmo trokšta Lynchas, filmuodamas „Mėlyną aksomą“. 

Dern savo bičiuliui dėkojo ir už tai, kad visa, ką jis kūrė – kiną, muziką, karikatūras, orų prognozes – tapo erdve svajoti ne tik jai. Paskutinė Davido Lyncho orų prognozė buvo paskelbta 2022 m. gruodžio 16 dieną. Tai ir vėl buvo penktadienis, debesuota kaip visad, tačiau, kaip ir visada, Lynchas tikėjo, kad išsigiedrys ir danguje pasirodys ryški saulė. Tąkart režisierius prisiminė savo dainą „The World Spins“, ją kartu su bičiuliu Angelo Badalamenti parašė „Tvin Pyksui“, o ją atliko Julee Cruise. Daina, kaip ir Lyncho kinas, panardina į svajingą akimirką, kai erdvėje šoka dulkės, saulė kyla ir leidžiasi, šviesa ir šešėlis keičia sienas, Halio kometa praskrieja ir dingsta, o upė teka į jūrą. Lyncho filmų muzika ne tik leidžia levituoti virš bedugnės, bet ir padeda sugrįžti į tikrovę, nuramina, kad po trikdančiais ir keistais vaizdiniais egzistuoja atpažįstami dalykai, kad bent kuriam laikui esame saugūs. 

„Visada sakau, kad kinas – tai garsas ir vaizdas, judantys kartu laike“, – kalbėjo Lynchas viename paskutinių interviu „Sight&Sound“ žurnalui pernai rugsėjį. Tuomet jis pasakojo, kad kūrybinio įkvėpimo semiasi iš tamsos ir sumaišties, kol joje atranda poeziją ir metaforą, o žiūrovui ar klausytojui galiausiai lieka viską užpildyti savo emociniu peizažu. Omeny jis turėjo ne tik savo filmus, bet ir 2024 m. rugpjūčio 2 d. pasirodžiusį kartu su muzikante Chrystabell sukurtą trečią albumą „Cellophane Memories“. Specialiai tam Davidas Lynchas sukūrė trumpametražį filmą „Ar bus dar kas nors“ („Will There Be Anything Else“, 2024), panaudodamas 1945 m. Edgaro G. Ulmerio nuaro „Aplinkelis“ („Detour“) ištrauką, kurią įgarsino pats, pasakodamas apie vieną kadaise susapnuotą beprotišką sapną: mažą skruzdėlę, dainuojančią dainą „Row Your Boat“, nutrenkia elektros srovė. Tuomet, kaip praneša užkadrinis balsas, veikėjas sužinojęs, ką iš tikrųjų reiškė rugpjūčio 2 d. – nuplautas užpakalis niekada neverda. 

Kai kurioms šio albumo dainoms Davidas Lynchas spėjo sukurti vaizdo klipus – atskirus kino kūrinius. Štai dainos „Sublime Eternal Love“ stroboskopinis vaizdas tarytum vėl nukelia į „Malholando kelią“, į Lyncho pasaulį, kuriame, kaip sakė Chrystabell, daugybė atvirų durų, pro kurias galima įeiti, klaidžioti ir, norint, – apsisukti bei grįžti atgal. Tamsiame kambaryje trys skirtingos Chrystabell versijos šypsosi žiūrovui, visos jos dainuoja skirtingas eilutes, o pabaigoje greitai praplaukiantys pilki debesys tarsi atspindi transo būseną, sukeltą ką tik girdėtų garsų ir matytų vaizdų. Dainos „The Answers to the Questions“ dainininkės avataras stovi prie nespalvoto animuoto kambario slenksčio, o prie jos lėtai artėja siurrealistinė būtybė perskelta galva, kol jos veido atplaišos ima sklęsti ore. 

„Mintyse vaikštau po mišką“, – pernai rugsėjį Lynchas atsakė britų žurnalistui, paklaustas, kur atranda pirmines idėjas. Pusę amžiaus žiūrovai, kritikai, režisieriai ir muzikantai vaikščiojo po Lyncho mišką – tankų, klaidų, kuriame girdėti neaiškus elektros spragsėjimas ir slepiasi ištvirkęs, persunktas smurto košmariškas siurrealistinis pasaulis. Režisierius, pasitelkdamas savo meną, mums ištransliavo savo pasąmonės košmarus ir leido su jais susidoroti. Arba, kaip sako kino kritikas Samas Wigley, išsprendė egzistencinį Hamleto klausimą. 

Tame pačiame „Sight&Sound“ numeryje Davidas Lynchas pasakojo, kaip mėgsta naktimis žiūrėti kriminalines laidas, mat jos – nesuvaidinti žmogiškosios prigimties tyrimai, atskleidžiantys siaubingus dalykus, kuriuos žmonės gali padaryti vieni kitiems. Kartu svarstė, kad, matyt, tokias laidas naktimis žiūri ir kiti, tad juos pavadino savo draugais. Tuomet menininkas dalijosi ir ateities planais, puikiai suvokdamas, kad mirtis gali tykoti už kampo. Kalbėdamas apie mirtį, jis neabejojo, kad sąmonė tęsiasi anapus, kad mūsų pasenę kūnai paliekami kaip išklerę automobiliai metalo laužo aikštelėje, o mes, vairuotojai, tiesiog iš jų išlipame. Lynchas nujautė, kad realybė tapo siurrealesnė ir šiurpesnė nei jo filmuose, ir paliko mus gyventi pasaulyje po Lyncho. Tai, kas buvo autentiškai lynčiška, dabar jau priklauso baigtinei praeičiai.