Visų moterų gyvenimai

 

Pamatęs ją, „8½“ personažas režisierius Gvido net trumpam ištrūkdavo iš jį apėmusios kūrybinės krizės: „Brangioji! Dabar jau mes sukursim filmą!“ Fellini sakė: „Ji burtininkė“, o jis mėgo stebuklus. Britų aktorius Davidas Nivenas, su kuriuo Cardinale filmavosi populiarioje komedijoje „Rožinė pantera“, pareiškė, kad Claudia – geriausia, ką sukūrė italai po spagečių. Garsus kino operatorius Conradas L. Hallas ją vadino „operatoriaus svajone, tobulu gamtos kūriniu, kurį filmuojant sunku ką nors sugadinti“. Išdidūs italai, mėgdžiodami prancūzus, savo populiariąją Brigitte Bardot familiariai vadinusius BB, Claudią Cardinale vadino CC. Vėliau jos susitiko prancūzų Christian-Jaque’o ir Guy Casarilio vesterno parodijoje „Naftos magnatės“ („Les Pétroleuses“, 1971). Deja, abiejų filmografijoje šis filmas nebuvo reikšmingas. Vaikystėje Claudia nė nesvajojo būti kino žvaigžde, tačiau su tokia išvaizda – tamsios spindinčios akys, ekspresyvus seksualumas – mergina buvo tiesiog pasmerkta ja tapti. Tada Italijos kine karaliavo daug gražuolių, patekusių į ekraną tiesiai po pergalių grožio konkursuose, bet nė viena neturėjo tos natūralios aktorinės intuicijos kaip Cardinale.

 

Claude Joséphine Rose (toks tikrasis žvaigždės vardas) gimė 1938 m. balandžio 15 d. Tuniso uostamiestyje La Gulete. Claude tėvai, geležinkelio prižiūrėtojas Francesco Cardinale ir namų šeimininkė Yolande Greco, emigrantai iš Sicilijos, į Tunisą persikėlė dėl ištikusios ekonominės krizės. La Guletas buvo laikomas „Europos dalimi Šiaurės Afrikoje“. Čia gyveno daug italų, maltiečių, žydų. Claude užaugo daugiakultūrėje, daugiakalbėje aplinkoje ir jau dešimties metų laisvai kalbėjo prancūzų, anglų, ispanų ir Tuniso arabų kalbomis. O gimtąją italų kalbą mergaitė mokėjo prastai, tik siciliečių dialektą. „Iki 18 metų nemokėjau nė žodžio itališkai. Pirmuose filmuose mane teko dubliuoti!“ – vėliau prisipažino CC.

 

Septynerių metų Claude (jos vardą tėvai suprancūzino) pradėjo lankyti seserų vienuolių Šv. Juozapo mokyklą Kartaginoje. Mergaitė mokėsi gerai, tačiau mokytojai ir klasės draugai laikė ją „tylia ir keista laukinuke“. Tada Claude nebuvo gražuolė, bet kai jai sukako keturiolika, apie jos grožį staiga prakalbo visi, mergaitė buvo laikoma gražiausia La Gulete. Būsima šlovė blykstelėjo 1956 metais. Prancūzų režisierius René Vautier suko reklaminį filmą „Auksiniai žiedai“ („Les Anneaux d’or“), skirtą pritraukti į Tunisą turistus iš Prancūzijos. Jis pasikvietė gatvėje sutiktą gražuolę vaidinti masuotėje. Stovint tarp kitų merginų, smarkus vėjas nutraukė Claudios skarelę, išsprūdo plaukų sruogos, ir šis kadras tapo filmo finalu. O paskui filmas buvo rodytas Vakarų Berlyno kino festivalyje. Į gražuolę atkreipė dėmesį prancūzų režisierius Jacques’as Baratier ir nuvykęs su prodiuseriu į La Guletą įkalbėjo merginą atlikti nedidelį Aminos vaidmenį dramoje „Goha“ (1958) šalia garsaus to meto Egipto aktoriaus Omaro Sharifo.

 

Tačiau dar 1957 m. Tunise vykusios Italijos kino savaitės metu surengtame gražiausios italės konkurse Claudia laimėjo pirmą vietą, o prizas buvo kelionė į Venecijos kino festivalį, kur ją pastebėjo ir kiti prodiuseriai. Devyniolikmetei Claudiai Cardinale buvo pasiūlyta studijuoti Eksperimentiniame kinematografijos centre Romoje, ir tai nulėmė merginos ateitį. Vis dėlto po trijų mėnesių ji metė studijas, nusprendusi grįžti namo. Gal kad jai sunkiai sekėsi su kalba, o gal ir dėl to, kad suprato esanti nėščia. Išeitis iš beviltiškos padėties atėjo tarsi savaime – jau pagarsėjęs prodiuseris Franco Cristaldi pasiūlė Cardinale septynerių metų sutartį su savo kompanija „Vides“. Sutarties sąlygos buvo griežtos, Claudia tiesiog tapo Cristaldi studijos verge. Ji negalėjo kirptis plaukų, priaugti svorio ar susituokti. Aktorė filmavosi net iki septinto mėnesio slėpdama savo nėštumą, o kai nebegalėjo to padaryti, paprašė Cristaldi nutraukti sutartį. Tačiau jis išsiuntė ją į Londoną neva tobulinti anglų kalbos, čia Claudia pagimdė sūnų Patricką. Cristaldi įtikino Cardinale, kad nesantuokinis vaikas gali tapti kliūtimi karjerai, ir berniukas augo kaip jos motinos sūnus. Kai 1966 m. Cardinale ir Cristaldi susituokė (santuoka nebuvo ilga ir laiminga), šis Patricką įsūnijo.

 

Tuo metu Italijos kine dominavo vyrai. Moterys buvo vertinamos kaip geismo objektai ir ekrane, ir už jo ribų. Netenka stebėtis, kad debiutinis Cardinale vaidmuo režisieriaus Mario Monicelli komedijoje „Piktadariai liko nežinomi“ („I soliti ignoti“, 1958) nebuvo pagrindinis, bet ją supo tokie partneriai kaip Marcello Mastroianni, Vittorio Gassmanas, Toto, Renato Salvatori. Filmas buvo sėkmingas, net nominuotas „Oskarui“, o jauna gražuolė buvo pastebėta, pasipylė pasiūlymai filmuotis... Praėjus vos dvejiems metams po debiuto ji jau buvo viena iš populiariausių Italijos aktorių. 

 

Režisieriaus Mauro Bolognini komedijoje „Gražuolis Antonijus“ („Il bell’Antonio“, 1960) Claudia Cardinale vaidino nelaimingą Sicilijos aristokrato Antonio Manzano (Marcello Mastroianni) žmoną Barbarą. Moterų pertekęs vyras, garsėjantis savo meilės nuotykiais, vengia seksualinių santykių su žmona. Tai sukelia gandus ir apkalbas, kurios meta šešėlį ant šeimos garbės. Atviras diduomenės seksualinis gyvenimas (taip pat vyriško hiperseksualumo tapatinimas su fašizmu) filmui pagal Piero Paolo Pasolini scenarijų atnešė skandalingą šlovę. Apie Cardinale vaidmenį vienas kritikas rašė: „Jos virsmas iš sutrikusios nuotakos į keršto angelą – reginys, nuo kurio kraujas stingsta gyslose.“

 

Tais pačiais metais Cardinale atliko Polinos Bonapart vaidmenį Abelio Gance’o istoriniame filme „Austerlicas“ („Austerlitz“, 1960), sužibėjo psichologinėje dramoje „Delfinai“ („I delfini“, 1960, rež. Francesco Maselli), bet svarbiausia, susitiko su italų kino genijumi Lucino Visconti. Garsiajame filme „Rokas ir jo broliai“ („Rocco e i suoi fratelli“, 1960) ji suvaidina vyriausiojo Parondžių šeimos brolio, tylaus, klusnaus Vinčenco sužadėtinę. Atkakli, šeimos gerovę ginanti Džineta – lyg netikėta užuovėja aistrų pritvinkusiame filmo personažų pasaulyje. Šis susitikimas nulėmė ir būsimus pagrindinius vaidmenis jo filmuose, nuo tada prasidėjo ir ilgametė draugystė su neprilygstamuoju Alainu Delonu.

 

Už Italijos ribų Cardinale išgarsėjo po savo pirmojo pagrindinio vaidmens režisieriaus Valerio Zurlini dramoje „Mergina su lagaminu“ („La ragazza con la valigia“, 1961). Ji suvaidino naivią, patiklią jauną moterį Aidą, kuri blaškosi su dideliu lagaminu ieškodama savo vietos ir laimės. Netrukus paaiškėja, kad pirmas įspūdis klaidina, Aida turi sunkaus gyvenimo patirties. Vienoje scenoje, valgydama spagečius, Aida pasakoja savo gyvenimo istoriją, kuri labai panaši į pačios aktorės patirtus išgyvenimus. Po kelių dešimčių dublių, ašarų ir isterijos, ji suvaidino tai, ko reikėjo režisieriui. Suvaidino taip, kad galutinai nusimetė „neaktorės“ etiketę. 2008 m. „Mergina su lagaminu“ buvo įtraukta į Italijos kultūros ir paveldo ministerijos sudarytą „100 italų filmų, kuriuos reikia išsaugoti“ sąrašą, nes jie „pakeitė šalies kolektyvinę atmintį 1942–1978 m. laikotarpiu“. 

 

O netrukus publika žavėjosi jos šauniu duetu su Jeanu-Pauliu Belmondo smagioje kostiuminėje komedijoje „Kartušas“ („Cartouche“, 1962, rež. Philippe de Broca). Vėliau personažų simpatijos, tiesa, gana trumpai, siejo aktorius ir gyvenime. Po dešimties metų Belmondo pakvietė Claudią suvaidinti kartu kriminaliniame trileryje „Nešantis nelaimę“ („La Scoumoune“, 1972, rež. José Giovanni).

 

1963-ieji tikrai buvo stebuklingi – Claudia vienu metu filmavosi dviejų italų kino genijų juostose – Federico Fellini „8½“ („Otto e mezzo“) ir Luchino Visconti „Leopardas“ („Il gattopardo“). „Su Visconti viskas buvo kaip teatre, o su Fellini – visiškai priešingai, be scenarijaus!“ – taip ji apibendrina nepaprastą 1963 m. laikotarpį, kai skubėdavo iš „8 ½“ filmavimo aikštelės Romoje į Visconti „Leopardo“ filmavimus Sicilijoje. Pirmasis filmuodavo, o antrasis laukdavo. „Visconti filmavimo aikštelėje nebuvo leidžiama kalbėti. Pas Federico visi šaukė, kalbėdavo telefonu, tai buvo vienas didelis cirkas. Tik tokioje aplinkoje jis būdavo kūrybingas.“ 

 

Fellini filme Claudia pagaliau prabilo savo balsu. Iki tol ją įgarsindavo kitos aktorės. Cardinale balsas, žemas ir pakimęs – kontrastavo su švelniais, naiviais personažais, kuriuos ji vaidino. „Mane įgarsindavo, nes turiu „tokį“ balsą, parinkdavo aukštus, plonus balsus. Net dabar, kai žmonės skambina man namo, jie mane painioja su vyru.“

Filme „8½“ Cardinale įkūnija lyg ir save, net vardas nepakeistas, – kino žvaigždę, išsiblaškiusią gražuolę su madinga šukuosena, kuri simboliškai išlaisvina kankinančias režisieriaus Gvido (Marcello Mastroianni) frustracijas. Tačiau kartu ji mergina prie šaltinio – svajonė, sapnas, atgyjanti Gvido vaizdiniuose. „Fellini man sakė, kad esu jo mūza, kad jį įkvepiu. Viskas, ką sakau filme, yra improvizuota. Mano scenose su manimi kalbėjo Federico. Marcello sėdėdavo šalia ir kartodavo jo žodžius. Luchino Visconti norėjo, kad būčiau tamsiaplaukė, Federico Fellini – kad būčiau šviesiaplaukė, tuo metu turėjau ilgus plaukus ir nuolat juos dažydavau tai viena, tai kita spalva. Abu režisieriai buvo visiškai skirtingi, manau, jie beveik nekentė vienas kito.“

 

Visconti kūrė istorinį, prabangų, tobulą epą „Leopardas“ pagal to paties pavadinimo Giuseppe’s Tomasi di Lampedusos romaną. Žinoma, režisierių labiau domino Burto Lancasterio ir Alaino Delono personažai, tačiau jaunojo Tankredžio pamilta bekilmė Andželika tapo viena iš pagrindinių trijų valandų trukmės filmo personažų. Iš pradžių tokia nedrąsi ir pasimetusi prabangiuose kunigaikščio rūmuose, netrukus, suvokusi savo jaunystės grožio jėgą, sužavi ir senąjį Saliną.

 

Visconti ir Claudia tapo gerais draugais. „Jis nemėgo moterų, tačiau mūsų santykiai buvo puikūs. Kultūroje jam nebuvo paslapčių: jis fantastiškai išmanė tapybą, meną, muziką. Galėjo kalbėti apie viską.“ Prieš kelerius metus ji kartu su Alainu Delonu žiūrėjo Martino Scorsese’s atkurtą „Leopardo“ versiją. „Alainas vis braukė ašarą, kartodamas: „Likome tik mudu. Visi kiti mirę.“ Dabar jau nebėra ir jų...

 

Claudios Cardinale vardas ėmė garsėti ne tik Europoje. Ją pamatė ir Holivudas. 1963 m. ji dar suvaidino trečiame labai populiariame filme, kriminalinėje komedijoje „Rožinė pantera“ („The Pink Panther“, rež. Blake Edwards). 1964 m. pasirodė Holivudo klasiko Henry Hathaway dramoje „Cirko pasaulis“ („Circus World“) su Johnu Wayne’u ir Rita Hayworth. Ir vis dažniau ėmė užsukti į svajonių fabriką, pasirašydama sutartis tik atskiriems filmams. Įdomiausi vaidmenys buvo Europoje. Už ištikimos partizano mylimosios Maros vaidmenį italų karinėje dramoje „Bubės sužadėtinė“ („La ragazza di Bube“, rež. Luigi Comencini, 1963) Cardinale pelnė italų kino žurnalistų apdovanojimą „Sidabrinis kaspinas“.

 

O 1965 m. vėl laukė pagrindinis vaidmuo Lucino Visconti provokuojančioje dramoje „Blyškios Grįžulo Ratų žvaigždės“ („Vaghe stelle dell’Orsa...“), kurioje Elektros mitą režisierius perkėlė į XX a. Italiją. Sandra kartu su savo amerikiečiu vyru atvyksta į gimtąjį miestą Toskanoje, kur vyks jos tėvo, žuvusio Osvencime, pagerbimo ceremonija. Ji mano, kad dėl jo tragiško likimo kalti motina ir patėvis. Pastarasis kaltina Sandrą ir jos brolį Džanį kraujomaiša. Brolis taip pat atvyksta į vaikystės namus. Giminaičių susitikimas virsta atviru pasakojimu apie italų aristokratų šeimos paslaptis. Cardinale sukurta Sandra tapo pokario Italijos kartos, sužalotos Benito Mussolini fašistinio režimo, metafora. Nepaisant lydinčio skandalo, filmas apdovanotas „Aukso liūtu“ Venecijos kino festivalyje. Drauge su garsiuoju amerikiečiu Burtu Lancasteriu Visconti juos dar kartą nufilmavo juostoje „Šeimyninis portretas interjere“ („Gruppo di famiglia in un interno“, 1974), kur Cardinale įkūnijo mirusią Profesoriaus žmoną, atgyjančią jo sapnuose. 

 

„Aš gyvenau daugiau kaip šimtą gyvenimų: prostitučių, šventųjų, romantikių, visų moterų. Ir tai nuostabu – turėti galimybę pakeisti save“, – yra sakiusi Claudia Cardinale. Ir daugelis šių moterų paveikslų sukurti puikių režisierių filmuose, įėjusiuose į kino istoriją, ir apsupti puikių partnerių. Vienas tokių filmų – Sergio Leone’s spagečių vesternas „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ („C’era una volta il West“, 1968), laikomas vienu svarbiausių apskritai vesterno žanro pavyzdžių. Filmo scenarijų Leone rašė kartu su Bernardo Bertolucci ir Dario Argento, vaidina tokios Holivudo žvaigždės kaip Henry Fonda, Charlesas Bronsonas, Jasonas Robardsas. Cardinale natūraliai įsiliejo į šį ansamblį ir sukūrė vienintelį įsimintiną moterišką įvaizdį vyriškame filme. Beje, režisierius pasirinko aktorę Džilės Makbein vaidmeniui ne dėl jos talento. Leone’i buvo svarbu gauti mokesčių lengvatą iš Italijos vyriausybės, todėl į filmą buvo įtraukta italų aktorė. Claudia vaidina jauną našlę, kurios vyras tapo ginčo dėl žemės sklypo, per kurį turi eiti geležinkelis, auka. Nors sklypo likimą galiausiai sprendžia vyrai, Džilė nėra „nelaiminga moteris“ – ji kovoja už savo paveldėjimo teisę ir galiausiai pastato geležinkelio stotį, kuri taps mažo miestelio klestėjimo šaltiniu. 

 

7-ojo deš. pabaigoje Italijoje paplito vadinamieji politiniai filmai apie šalyje vešančią korupciją ir mafijos įsigalėjimą. Dažniausiai tai būdavo kriminalai su pesimistine pabaiga. Vienas žymiausių šio kino specialistų buvo režisieriaus Damiano Damiani, o populiariausias aktorius, vaidindavęs su mafija kovojančius karabinierius – Franco Nero. Jų filmas „Pelėdos diena“ („Il giorno della civetta“, 1968) – to paties pavadinimo Leonardo Sciascios romano ekranizacija. Claudia Cardinale vaidina Rozą Nikolozi, darbininko žmoną, kuri yra vienintelė liudytoja, mačiusi sunkvežimio vairuotojo nužudymą prie jos namo. Netrukus dingsta Rozos vyras, o vietos mafijos boso pakalikai skleidžia gandus, kad nusikaltimą iš pavydo padarė jis. Įtariama neištikimybe Roza nepasiduoda grasinimams ir šantažui. Už vaidmenį šiame filme Claudia Cardinale gavo Italijos nacionalinio kino apdovanojimą „David di Donatello“ kaip geriausia metų aktorė.

 

Dideliu nuotykiu jai tapo dalyvavimas su Sovietų Sąjunga kurtame filme „Raudonoji palapinė“ („Krasnaja palatka“, rež. Michail Kalatozov, 1969) apie dirižablio katastrofą patyrusios generolo Umberto Nobile’s poliarinės ekspedicijos gelbėjimą 1928 metais. Ir vėl vyriškas filmas, kuriame vaidino neprilygstamas pirmasis Bondas Seanas Connery, Peteris Finchas ir daug kitų aktorių, beje, ir mūsiškis Donatas Banionis. Claudia Cardinale suvaidino slaugytoją Valeriją, meteorologo Fino Malmgreno, žuvusio Arkties leduose, mylimąją. Filmas apie Arkties tyrinėtojus buvo filmuojamas sunkiomis sąlygomis. Režisierius Kalatozovas iš pradžių baiminosi garsios žvaigždės kaprizų, o vėliau stebėjosi, kad „Afrikos gyventoja“ ištveria tokį šaltį.

 

Labai smagiai Claudia Cardinale jautėsi ir Marco Ferreri chuliganiškoje absurdo satyroje apie Vatikaną „Audiencija“ („L’udienza“, 1972). Aktorė nepabijojo papiktinti pamaldžių italų ir suvaidino prostitutę Aišą, apdovanodama ją šiuolaikinės nepriklausomos merginos žavesiu. Ji vienintelė stengiasi padėti filmo herojui Amadeo patekti privačios audiencijos pas popiežių. Po „Audiencijos“ nepriklausomi režisieriai suprato, kad italų diva pasirengusi imtis pačių netikėčiausių vaidmenų. „Nemėgstu banalumo filmuose. Noriu matyti kažką, kas verčia žmones mąstyti ir svajoti“, – kalbėjo aktorė viename interviu.

 

1974 m. „Kraujo brolių“ („I guappi“) filmavime prasidėjo Claudos ir filmo režisieriaus Pasquale’s Squitieri romanas, o 1975 m. ji išsiskyrė su Cristaldi ir nutraukė taip ilgai ją varžiusią sutartį su studija „Vides“. Susituokusi su Squitieri aktorė pradėjo filmuotis tik savo malonumui, o jos šlovė leido eksperimentuoti pasirenkant vaidmenis. „Aktorei įdomu tai, kad ji gali būti ne ta, kas yra iš tikrųjų. Prieš kamerą tu nesi savimi. Bet norint dirbti tokį darbą, reikia būti labai stipriai, kitaip prarandi savo asmenybę, tapatybę.“ Šiųmetės „Scanoramos“ surengta italų režisierės Lilianos Cavani retrospektyva suteikė galimybę dar kartą pasigerėti Claudia Cardinale. Filme „Oda“ („La pelle“, 1981) ji pasirodė su nuolatiniais partneriais ir draugais Marcello Mastroianni bei Burtu Lancasteriu ir suvaidino kunigaikštytę Konsuelą Karačolo.

 

O netikėčiausias gyvenimo nuotykis jos laukė vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo filme „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, 1982). Tik keletas aktorių, ekstravagantiškas Klausas Kinskis ir laukinės Amazonės džiunglės. Į statų šlaitą per mišką traukiamas garlaivis ir klasikinių operų arijos. Svajonės polėkis ant apsėdimo ribos. Cardinale vaidina turtingą viešnamio šeimininkę Moli, kuri ir paskatina Fickaraldą imtis savo beprotiško sumanymo. Ar nebuvo pavojinga? „Visiškai ne! Aš mėgstu pavojų!“ O Herzogas? „Nuostabus žmogus, labai protingas ir talentingas.“ O Kinskis? „O Dieve! Jis taip manęs bijojo!“ 

 

Claudia Cardinale niekada nenustojo dirbti ir filmavosi iki 80 metų. Ji pati kūrė savo gyvenimą ir karjerą, o tai retas reiškinys jos laiko aktorėms. 1993 m. Venecijoje jai buvo įteiktas „Auksinis liūtas“ už indėlį į pasaulio kiną, o 2002 m. – Berlyno kino festivalio „Auksinis lokys“ už išskirtinius pasiekimus kino mene.

 

Claudios Cardinale laidotuvės vyko Paryžiaus Šv. Roko bažnyčioje, skambant Ennio Morricone’s muzikai iš filmo „Kartą Laukiniuose Vakaruose”. Ant altoriaus stovėjo nespalvota nuotrauka, kur ji basa šoka ant terasos Romoje 1959 metais.