Pokalbis su Lina Lužyte

 Filmai, gimstantys iš gyvenimo

 ReisierLina LuytBukarete baigmontuoti savo pirmjpilnametražį vai- dybinfilmdarbiniu pavadinimu „Ar tu mane myli“. Bsima juosta pasakoja apie moter, desperatikai iekanimeils ir laims, kuri, jos nuomone, turtutikrinti dukra ir vyras. Bet kuo labiau ji stengiasi kurti tobulą šeim, tuo vieniesnė jauiasi. Filmo premjera planuojama kitais metais.

Kaip atsidrei Bukarete? 

„Ar tu mane myli“ nufilmuotas Lietuvoje, taiau mskoprodiuseriai yra rumunai, jie prisijungbaigiamjdarbetape. Dabar Rumunijoje filmmontavome, po to dirbsime prie garso, spalvkorekcijos. Filmo operatorius – Rumunijoje gyvenantis moldavas Olegas Mutu („Pono Lazaresku mirtis“, „4 mne- siai, 3 savaits ir 2 dienos“).

Kaip pavyko jprisikviesti? 

Buvome susitardirbti su kitu operatoriumi, taiau priepat filmavimj„pagrob“ Holivudas. Gavau „adrenalino bomb“, o kartu ir drsos pasikviesti BET K. Kadangi man labai patinka keletas rumunNaujosios bangos film, pervelgiau jtitrus ir aptikau Mutu pavard. Taigi susisiekme... Nusiuntme jam scenarij, jis paskaitir pasak: „Gerai, galiu atvaiuoti isavait.“ 

Kaip seksi su juo dirbti? 

Visa komanda aiktelje buvo lietuviai, iskyrus operatori. Tai buvo ir ibandymas, ir patirtis. Jis filmavo nesuprasdamas, apie ką kalba aktoriai ar aplinkiniai. Kartais mes ir vienas kitsunkiai suprasdavom, nes Olegas prats kalbti rusikai, o a– anglikai. Be to, jis yra ikitos kultros, taip pat ir kitos kartos – visai kiti darbo principai. Taigi reikjo mokytis vienam kitperprasti, suprasti, ką reikia jo galvos palingavimas ir k– mano. Filmo montuotojas taip pat ne lietuvis ir, be abejo, irgi nesupranta nė žodio lietuvikai... Montuojant buvo tam tikrnesusipratim. Pavyzdiui, jis norjo „ikirpti“ kyio davimo scen, nes nesuprato, kas tai ir kam to reikia. Man viskas atrodlabai aiku, o rumunas, nors jų šalyje kyius tikrai „kiinja“, nesuprato. Jis klausia: „Ką čia reikia, ką čia padartas aktorius?“ Ajam paaikinu: „Taigi kyšį dav.“ Jis: „K?..“ Su lietuviu montuotoju taip nebt. Tai gana banalus pavyzdys, bet kultriniai skirtumai egzistuoja ir gal netgi iek tiek padeda filmui. Gali pasitikrinti, kaip mons iš kitų šalių žirs film, kas bus jiems atpažįstama, o kas – ne. Sumontavusi pirmfilmo versijsurengiau perir, atjo keletas garsirumunreisieri. Nuolat jauiausi lyg kurdama beveik dokumentinfilm(vizualiai ir net siu- eto prasme): viskas tikra, paprasta, tiesiog gyvenimas. Bet staiga tie Naujosios bangos, kuri ypapasiymi dokumentikumu, rumunreisieriai sako: „Tai visikai kitoks filmas, nei mes kuriame Rumunijoje, pas mus viskas tikriau.“

Ar su operatoriumi kilo kokinors diskusijdl filmo stilistikos? Gal jis pakreiptave kitpus

ia ir vyko tokia magija su Olegu. Esu labai susiavjusi broliais Dardenne’ais, jfilmais – paprastu, variu, minimalistiniu kadru. Tai sivaizdavau, kad galbt norėčiau ir savo filmtaip filmuoti. Dar kirbjo mintis filmuoti vienu kadru, bet pagalvojau, jog per sudtinga, per maai laiko ir patirties. Kai atvaiavo Olegas, tikrai turjome maai laiko pasiruoimui ir beveik ikart atsidrme aiktelje. Olego principas yra toks: „Atjau, pamaiau, nufilmavau.“ Galima sakyti, mes tik aiktelje atradome stilistik, bet ji tikrai pasiteisino. Visfilmnufilmavome tokiu principu – viena scena yra vienas kadras. Kamera, uuot rodiusi gyvenim, jtiesiog sek– aktorius, jveiksmus ir natralias judjimo kryptis. Filmavimas vienu kadru, be jokio montao, jump-cut’(kadro ikarpymas, – red. past.), suteikia filmui natralumo, tikrumo, „tekanio gyvenimo“ spd. Taip filmuojant pavyko pagauti ttkm, tikrum. O man labai patinka tai, kas yra tikra. Utai Oleglabai gerbiu.

Apie ktavo naujasis filmas? 

Filmas yra apie eim, kurivadinu nuclear family (tai eima, kurisudaro mama, ttis ir vaikas, – red. past.). Apie tokią šeim, kokių tikriausiai labai daug Lietuvoje, ir ne tik. Ta eima susideda itrijasmen: monos, vyro ir vienuolikmets dukros. Tie mons turi abi rankas, kojas, po galv, odiu, yra sveiki, galtbti laimingi, bet nra. Kodl – patys neino. 

Tavo studijbaigiamasis filmas „Jau puiku, tik dar iek tiek“ taip pat buvo apie eim. Kodl tau domu jtyrinti? 

Anas filmas buvo apie aldytuv...

Nesakyk, ten vis tiek buvo eima. 

Aniekad nesirenku, apie kkurti film. Temos ateina natraliai. Net nebna tokimini: „Va, dabar reiktkakparayti, kokį nors scenarij.“ eimos tema tiesiog atjo. Matyt, igyvenimo, ito, kaip gyvenu, kmatau aplink. 

Kiek mettruko filmo „Ar tu mane myli“ krimas? 

Atsimenu, kad pirmversijbaigiau rayti vasar, tuomet buvau Barselonoje... Rodos, dabar jau bus ketveri metai. Per tlaiktaip pat sukriau „Igruki“. Ilgiausiai truko scenarijaus raymas ir perraymas.

Gyveni, dirbi skirtingose alyse. Barselona, Berlynas... Neusisdi vienoje vietoje. Ktai suteikia tavo krybai? 

Mano toks gyvenimas: esu tai en, tai ten. Tad filmai itokio gyvenimo ir gimsta. Aneekranizuoju knyg. Scenarijus raau pati. Tai, ką raau, raau isavo patirties, savo mini. Tas judjimas, keliavimas, inoma, suteikia labai daug. Galbt ne tiesiogiai filmams, bet man, kaip mogui. Kai bnu Lietuvoje, vieni dalykai atrodo labai stiprs, reikmingi, tada, pavyzdiui, atsiduriu Indijoje ir tie be galo reikmingi dalykai netenka prasms. Tuomet galvoje automatikai persiveria vertybiskalir pamatau tuos paius dalykus kitu kampu. Vl atsidrus kakur VakarEuropoje ta skaldar kartapsiveria... Keliavimas prapleia smoningum

Kmanai apie lietuviautorinkin? Danai jis kritikuojamas dl to, kad patys reisieriai rao scenarijus, o tai reisierius Ignas Jonynas buvo giriamas, kad prie scenarijaus dirbo su filosofu Kristupu Saboliumi. Kapie tai manai?

Gerai, kad rao. Tegu rao kartu arba atskirai – kad tik filmai geri bt. Kai pagalvoju apie visus filmus, kurie man patinka, pusė jų danai bna rayta paireisieripusiau su kuo nors. Raymas – labai jautrus dalykas. Jeigu turi mog, nebtinai scenarist, – draug, priešą, – tau su juo sekasi rayti – puiku. Jeigu ne – raai vienas. 

Sukrei „Igruki“, jis sulauknema- ai kino gerbjdmesio. Ar adi grįžti prie dokumentikos? 

 

 Neinau. Man nesvarbu – dokumentinis ar vaidybinis filmas. Jei labai atvirai, man nra taip svarbu pats filmas kaip rezultatas – labiau domina jo krimo procesas. Dokumentika atjo visikai natraliai – atiesiog pamaiau kakir pagalvojau, kad reikttai nufilmuoti. O kalbant apie šį vaidybinfilm– sdjome su prodiusere kavinje, pradjau jai pasakoti scenas, kurias tuo metu turjau galvoje ir kurios vis „ilsdavo“ prieakis. Tuomet apie jas kaip filmnegalvojau. Ji sako: „Kaip domu. Gal tu nori daugiau parayti?“ Asakau: „Gal ir noriu.“ Taip ir padariau. Tuomet viskas labai natraliai sibgjo ir tapo vaidybiniu filmu. O dl dokumentikos – jei dabar atsirastkakas, usi- degtgalvoj, btlabai domu, tai ir kuriau. Bet vis kirbjo sukurti vaidybin... Ir vis dar kirba. Tad gal bus ir dar vienas vaidybinis. Man dokumentikoje domus pats procesas: augimas su kiekvienu nufilmuotu kadru, kuriant vaidybinį filmtaip pat daug erdvs augimui, tik jis yra visikai kitoks, nors irgi domus.

Ar galtum pasakyti, ktau kurti sunkiau: dokumentinar vaidybin

Sunku, kai neinai, kdarai. Ir nesvarbu, ar tai vaidybinis, ar dokumentinis filmas. Bet jeigu tai, kdarai, tau nra labai domu – tuomet sunku. Jei tu degi, jei nori, nors ir iki galo neinai, kas ieis, tuomet nra sudtinga. Nufilmavus šį pilno metrao filmsusidarė įspdis, kad dokumentika ir vaidybinis kinas yra nepalyginami dalykai – kaip kdir arbata.