Pokalbis su Lina Lužyte
Filmai, gimstantys iš gyvenimo
Režisierė Lina Lužytė Bukarešte baigė montuoti savo pirmąjį pilnametražį vai- dybinį filmą darbiniu pavadinimu „Ar tu mane myli“. Būsima juosta pasakoja apie moterį, desperatiškai ieškančią meilės ir laimės, kurią, jos nuomone, turėtų užtikrinti dukra ir vyras. Bet kuo labiau ji stengiasi kurti tobulą šeimą, tuo vienišesnė jaučiasi. Filmo premjera planuojama kitais metais.
Kaip atsidūrei Bukarešte?
„Ar tu mane myli“ nufilmuotas Lietuvoje, tačiau mūsų koprodiuseriai yra rumunai, jie prisijungė baigiamųjų darbų etape. Dabar Rumunijoje filmą montavome, po to dirbsime prie garso, spalvų korekcijos. Filmo operatorius – Rumunijoje gyvenantis moldavas Olegas Mutu („Pono Lazaresku mirtis“, „4 mėne- siai, 3 savaitės ir 2 dienos“).
Kaip pavyko jį prisikviesti?
Buvome susitarę dirbti su kitu operatoriumi, tačiau prieš pat filmavimą jį „pagrobė“ Holivudas. Gavau „adrenalino bombą“, o kartu ir drąsos pasikviesti BET KĄ. Kadangi man labai patinka keletas rumunų Naujosios bangos filmų, peržvelgiau jų titrus ir aptikau Mutu pavardę. Taigi susisiekėme... Nusiuntėme jam scenarijų, jis paskaitė ir pasakė: „Gerai, galiu atvažiuoti šią savaitę.“
Kaip sekėsi su juo dirbti?
Visa komanda aikštelėje buvo lietuviai, išskyrus operatorių. Tai buvo ir išbandymas, ir patirtis. Jis filmavo nesuprasdamas, apie ką kalba aktoriai ar aplinkiniai. Kartais mes ir vienas kitą sunkiai suprasdavom, nes Olegas pratęs kalbėti rusiškai, o aš – angliškai. Be to, jis yra iš kitos kultūros, taip pat ir kitos kartos – visai kiti darbo principai. Taigi reikėjo mokytis vienam kitą perprasti, suprasti, ką reiškia jo galvos palingavimas ir ką – mano. Filmo montuotojas taip pat ne lietuvis ir, be abejo, irgi nesupranta nė žodžio lietuviškai... Montuojant buvo tam tikrų nesusipratimų. Pavyzdžiui, jis norėjo „iškirpti“ kyšio davimo sceną, nes nesuprato, kas tai ir kam to reikia. Man viskas atrodė labai aišku, o rumunas, nors jų šalyje kyšius tikrai „kišinėja“, nesuprato. Jis klausia: „Ką čia reiškia, ką čia padarė tas aktorius?“ Aš jam paaiškinu: „Taigi kyšį davė.“ Jis: „Ką?..“ Su lietuviu montuotoju taip nebūtų. Tai gana banalus pavyzdys, bet kultūriniai skirtumai egzistuoja ir gal netgi šiek tiek padeda filmui. Gali pasitikrinti, kaip žmonės iš kitų šalių žiūrės filmą, kas bus jiems atpažįstama, o kas – ne. Sumontavusi pirmą filmo versiją surengiau peržiūrą, atėjo keletas garsių rumunų režisierių. Nuolat jaučiausi lyg kurdama beveik dokumentinį filmą (vizualiai ir net siu- žeto prasme): viskas tikra, paprasta, tiesiog gyvenimas. Bet staiga tie Naujosios bangos, kuri ypač pasižymi dokumentiškumu, rumunų režisieriai sako: „Tai visiškai kitoks filmas, nei mes kuriame Rumunijoje, pas mus viskas tikriau.“
Ar su operatoriumi kilo kokių nors diskusijų dėl filmo stilistikos? Gal jis pakreipė tave į kitą pusę?
Čia ir įvyko tokia magija su Olegu. Esu labai susižavėjusi broliais Dardenne’ais, jų filmais – paprastu, švariu, minimalistiniu kadru. Tai įsivaizdavau, kad galbūt norėčiau ir savo filmą taip filmuoti. Dar kirbėjo mintis filmuoti vienu kadru, bet pagalvojau, jog per sudėtinga, per mažai laiko ir patirties. Kai atvažiavo Olegas, tikrai turėjome mažai laiko pasiruošimui ir beveik iškart atsidūrėme aikštelėje. Olego principas yra toks: „Atėjau, pamačiau, nufilmavau.“ Galima sakyti, mes tik aikštelėje atradome stilistiką, bet ji tikrai pasiteisino. Visą filmą nufilmavome tokiu principu – viena scena yra vienas kadras. Kamera, užuot rodžiusi gyvenimą, jį tiesiog sekė – aktorius, jų veiksmus ir natūralias judėjimo kryptis. Filmavimas vienu kadru, be jokio montažo, jump-cut’ų (kadro iškarpymas, – red. past.), suteikia filmui natūralumo, tikrumo, „tekančio gyvenimo“ įspūdį. Taip filmuojant pavyko pagauti tą tėkmę, tikrumą. O man labai patinka tai, kas yra tikra. Už tai Olegą labai gerbiu.
Apie ką tavo naujasis filmas?
Filmas yra apie šeimą, kurią vadinu nuclear family (tai šeima, kurią sudaro mama, tėtis ir vaikas, – red. past.). Apie tokią šeimą, kokių tikriausiai labai daug Lietuvoje, ir ne tik. Ta šeima susideda iš trijų asmenų: žmonos, vyro ir vienuolikmetės dukros. Tie žmonės turi abi rankas, kojas, po galvą, žodžiu, yra sveiki, galėtų būti laimingi, bet nėra. Kodėl – patys nežino.
Tavo studijų baigiamasis filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ taip pat buvo apie šeimą. Kodėl tau įdomu ją tyrinėti?
Anas filmas buvo apie šaldytuvą...
Nesakyk, ten vis tiek buvo šeima.
Aš niekad nesirenku, apie ką kurti filmą. Temos ateina natūraliai. Net nebūna tokių minčių: „Va, dabar reikėtų kažką parašyti, kokį nors scenarijų.“ Šeimos tema tiesiog atėjo. Matyt, iš gyvenimo, iš to, kaip gyvenu, ką matau aplink.
Kiek metų truko filmo „Ar tu mane myli“ kūrimas?
Atsimenu, kad pirmą versiją baigiau rašyti vasarą, tuomet buvau Barselonoje... Rodos, dabar jau bus ketveri metai. Per tą laiką taip pat sukūriau „Igruški“. Ilgiausiai truko scenarijaus rašymas ir perrašymas.
Gyveni, dirbi skirtingose šalyse. Barselona, Berlynas... Neužsisėdi vienoje vietoje. Ką tai suteikia tavo kūrybai?
Mano toks gyvenimas: esu tai šen, tai ten. Tad filmai iš tokio gyvenimo ir gimsta. Aš neekranizuoju knygų. Scenarijus rašau pati. Tai, ką rašau, rašau iš savo patirties, savo minčių. Tas judėjimas, keliavimas, žinoma, suteikia labai daug. Galbūt ne tiesiogiai filmams, bet man, kaip žmogui. Kai būnu Lietuvoje, vieni dalykai atrodo labai stiprūs, reikšmingi, tada, pavyzdžiui, atsiduriu Indijoje ir tie be galo reikšmingi dalykai netenka prasmės. Tuomet galvoje automatiškai persiverčia vertybių skalė ir pamatau tuos pačius dalykus kitu kampu. Vėl atsidūrus kažkur Vakarų Europoje ta skalė dar kartą apsiverčia... Keliavimas praplečia sąmoningumą.
Ką manai apie lietuvių autorinį kiną? Dažnai jis kritikuojamas dėl to, kad patys režisieriai rašo scenarijus, o štai režisierius Ignas Jonynas buvo giriamas, kad prie scenarijaus dirbo su filosofu Kristupu Saboliumi. Ką apie tai manai?
Gerai, kad rašo. Tegu rašo kartu arba atskirai – kad tik filmai geri būtų. Kai pagalvoju apie visus filmus, kurie man patinka, pusė jų dažnai būna rašyta pačių režisierių pusiau su kuo nors. Rašymas – labai jautrus dalykas. Jeigu turi žmogų, nebūtinai scenaristą, – draugą, priešą, – tau su juo sekasi rašyti – puiku. Jeigu ne – rašai vienas.
Sukūrei „Igruški“, jis sulaukė nema- žai kino gerbėjų dėmesio. Ar žadi grįžti prie dokumentikos?
Nežinau. Man nesvarbu – dokumentinis ar vaidybinis filmas. Jei labai atvirai, man nėra taip svarbu pats filmas kaip rezultatas – labiau domina jo kūrimo procesas. Dokumentika atėjo visiškai natūraliai – aš tiesiog pamačiau kažką ir pagalvojau, kad reikėtų tai nufilmuoti. O kalbant apie šį vaidybinį filmą – sėdėjome su prodiusere kavinėje, pradėjau jai pasakoti scenas, kurias tuo metu turėjau galvoje ir kurios vis „išlįsdavo“ prieš akis. Tuomet apie jas kaip filmą negalvojau. Ji sako: „Kaip įdomu. Gal tu nori daugiau parašyti?“ Aš sakau: „Gal ir noriu.“ Taip ir padariau. Tuomet viskas labai natūraliai įsibėgėjo ir tapo vaidybiniu filmu. O dėl dokumentikos – jei dabar atsirastų kažkas, užsi- degtų galvoj, būtų labai įdomu, tai ir kurčiau. Bet vis kirbėjo sukurti vaidybinį... Ir vis dar kirba. Tad gal bus ir dar vienas vaidybinis. Man dokumentikoje įdomus pats procesas: augimas su kiekvienu nufilmuotu kadru, kuriant vaidybinį filmą taip pat daug erdvės augimui, tik jis yra visiškai kitoks, nors irgi įdomus.
Ar galėtum pasakyti, ką tau kurti sunkiau: dokumentinį ar vaidybinį?
Sunku, kai nežinai, ką darai. Ir nesvarbu, ar tai vaidybinis, ar dokumentinis filmas. Bet jeigu tai, ką darai, tau nėra labai įdomu – tuomet sunku. Jei tu degi, jei nori, nors ir iki galo nežinai, kas išeis, tuomet nėra sudėtinga. Nufilmavus šį pilno metražo filmą susidarė įspūdis, kad dokumentika ir vaidybinis kinas yra nepalyginami dalykai – kaip kėdė ir arbata.
