Aistė Diržiūtė: „Dalis mano personažo liko manyje“
Papasakok, ką veiki Berlyne?
Mokausi „būti žvaigžde“. Gal nuskambės naiviai, bet visas „dešimtukas“ labai susidraugavome. Esame vienoje valtyje. Juokaujame, kad „sunku būti žvaigždėmis“. Bet labai įdomu. Tiesiog imame tai, ką mums duoda ir ką galime gauti. Turime galimybę susitikti su prodiuseriais, režisieriais, kitais kino žmonėmis. „Geriu“ viską, kas yra aplinkui.
Ar pavyko užmegzti kokių nors naudingų kontaktų?
Tai jau kas kita. Gerai, kad tie žmonės apskritai tave pamato. Kaip mums pasakė, dažniausiai niekas neįvyksta iš karto. Jie tave pažįsta ir paskui, jei turi projektą, kuriam tiktum, gali tave susirasti kad ir po metų. Tiesa, kai jau buvo paskelbta, kad aš atrinkta į „Shooting Stars“, iš karto sulaukiau laiškų su pasiūlymais, kaip ir kiti dešimtuko nariai. Daugiausia rašė pradedantys kino kūrėjai. Kino industrijos atstovų akimis žiūrint, naudinga savo komandoje turėti „Shooting Stars“ dalyvį. Tai nežymiai, bet vis tiek padeda parduoti filmą.
Gal jau esi susitarusi, kur vaidinsi?
Kai kuriuos pasiūlymus dar svarstau, o dėl kai kurių jau sutikau. Vasarą filmuosiuosi Igno Miškinio filme, taip pat Rusijoje, filme apie Daniilą Charmsą. Didelė garbė, kad Charmso žmonos vaidmenį jie patiki mergaitei, kuri net nekalba rusiškai. Tačiau sako: „Nieko, viskas išmokstama.“ Lietuva ir Rusija kino srityje gana artimos, todėl tai labai nestebina. Žinoma, būtų smagu filmuotis taip pat ir Vakaruose... Norisi plėsti akiratį.
Kaip tu reagavai sužinojusi apie galimybę dalyvauti „Shooting Stars“?
Net nežinojau, kas tai yra. Kai man paskambino: „Ar tu sutinki būti nominuota?“, aš sutikau, nors nelabai supratau nei kur mane nominuoja, nei kaip tai svarbu. Bet kai pamatai „Google“ ankstesnių nominuotųjų sąrašuose tokias pavardes kaip Danielis Craigas ir Rachel Weisz, negali nesistebėti. Visiškas sapnas. „Sangailės vasara“ buvo mano pirmas darbas kine, dar net nebuvau mačiusi galutinės filmo versijos, tik darbinį variantą. Ir tikrai mačiau daug savo klaidų. Visiškai nesitikėjau, kad mane atrinks. Smagu, kad Lietuvos kino centras ir filmo komanda parodė pasitikėjimą, siųsdami mane atstovauti Lietuvai. Aš juk neturiu daugiau rimtų vaidmenų. Ir „Shooting Stars“ komisijos atstovai pasakė, kad norėtų pamatyti daugiau. Tikrai nesitikėjau, kad mane gali atrinkti, mat viskas buvo daroma paskutinę akimirką – parodomoji medžiaga, fotosesijos ir pan. Situacija tokia: iki pirmadienio reikia parodomosios medžiagos („showreel“), sužinau apie tai penktadienio vakare, surenkame su draugais informaciją, kažkaip sumontuojame ir išsiunčiame ankstyvą pirmadienio rytą, o po pietų susirenka komisija ir sprendžia. Žinoma, kažkur viduje gal ir virpėjo viltis, bet ji buvo labai efemeriška. Ir vieną dieną man paskambino Alantė, sako, tai visiška paslaptis, bet tu patekai. Iki oficialaus paskelbimo turėjau savaitę tylėti, nors labai norėjosi dalintis ir džiaugtis. Ta tylos savaitė leido susivokti ir nurimti, tačiau tik iki atvykstant į Berlyną. Ir tik dabar, kai programa jau eina į pabaigą, pagaliau jaučiu savo kūną. O prieš tai – eini, šypsaisi, kalbi, bet neatrodo, kad gyventum savo gyvenimą. Regis, jis kažkieno kito, tarsi dar vienas personažas.
Ar nesijauti tam tikra prasme sužvaigždėjusi?
Nemanau – o jei taip atrodau, prašau man pasakyti. Mes visi, net ir Maisie Williams, didžiausia mūsų žvaigždė, labai paprasti, kaip ir visa mums padedanti komanda. Einame ir dainuojame kartu „Always look on the bright side of life“ arba ieškome laisvų minučių, kad galėtume ramiai pasikalbėti, geriau vienas kitą pažinti. Suprantame, kad tas raudonas kilimas ir visa kita yra žaidimas, spektaklis, dar vienas vaidmuo. Man atrodo, turi būti visiškas idiotas, kad sužvaigždėtum. Mes tiesiog norime įdomių vaidmenų, įdomių režisierių, bendradarbiavimo, darbo kitose šalyse. Ir pakeliauti galų gale. Viskas labai paprasta. Toks darbas. Tik labiau matomas.
Koks jausmas, kai mažai kam žinoma, po atrankas lakstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė staiga tampa raudonu Berlinalės kilimu žengiančia aktore?
Aš manau, kad prie to raudono kilimo prisidėjo ir tai, ką dariau anksčiau, kai laksčiau, kaip sakai, po atrankas. Man labai patiko filmuotis, labai gerai jaučiausi – ir kaip aktorė, ir kaip žmogus. Turėjau puikią galimybę subtiliai išreikšti savo mintis. Bet metus po „Sangailės vasaros“ negavau jokių rimtų pasiūlymų, jokių vaidmenų. Nei serialuose, nei teatre, o ir studijuodama turėjau visiškai mažus vaidmenis. Tada atėjo apsisprendimo akimirka. Galvojau, išvis turiu keisti kryptį. Bet nusprendžiau: „Ne, reikia dar pabandyti“. Tada pradėjau domėtis užsienio atrankos agentūromis, labai stengiausi, skambinėjau visiems, žodžiu, pati reklamavau save, t. y. dirbau savo agente. Nieko iš to neišėjo. Bet vien tai, kad apsisprendi nebijoti sunkumų, nukreipia tave teisinga linkme. Reikia išmokti laukti. Pavyzdžiui, žinau, – dabar yra pakilimas, paskui bus atoslūgis.
Ar visada svajojai būti kino aktore?
Svajojau būti aktore. Iki tol, kol nepabandžiau kino. Man teatre gana sunkiai sekėsi. Ir aš tikrai nesu geriausia savo kurse...
Tad kaipgi bus su teatru?
Tai yra mano profesija ir man tai įdomu. Aš turiu puikių kurso draugų, žaviuosi jų darbais. Tikiuosi, kad ir man ateis ta akimirka, kai imsiu jausti teatrą. Tikriausiai dar ne dabar. Bet labai norėčiau, nes tai visiškai kitokia magija, visai kas kita. Spektaklyje turi būti pasirengusi bet kam, antro dublio nebūna, galų gale daug kas priklauso ir nuo publikos.
Pakalbėkime apie „Sangailės vasarą“. Ar filmas tau artimas ir kuo?
Taip, artimas. Man labai keista, kad filmui įpusėjus nustoju žiūrėti kaip aktorė ir matau jį kaip žiūrovė. Jis mane labai palietė. Kartais verkiu, kartais daug analizuoju. Kaskart atrandu vis kitokių dalykų ar taškų, kurie man patinka. Man patinka filmo vizualinė pusė, patinka, kad labai mažai dialogų ir viskas perteikiama jutimu. Ir dėl to, kad kalbama nepatogiomis temomis – apie paauglystę, savęs žalojimą, homoseksualumą. Man patinka, kad Alantė nepateikia homoseksualumo kaip išskirtinių dviejų žmonių santykių, kad net nekyla klausimas, gerai tai ar ne. Tai tiesiog gyvenimas. Tiesiog meilė. Man labai patinka, kad ji taip pat analizuoja, kaip užauga žmogus, kokius kelius jis turi išvaikščioti, kad atrastų ir pripažintų save. Aš pati turėjau daug vidinių išgyvenimų, problemų, kaip ir visi. Ir jeigu kam nors šis filmas padės ar ką nors įkvėps, tai ir bus didžiausia sėkmė. Jau dabar žmonės iš Amerikos rašo, kad filmas juos labai sujaudino. Tai džiugu. Gal ir narciziška ar keista sakyti, kad tau patinka „tavo“ filmas. Kaip aktorė, aš žinau, ką keisčiau, kas mano vaidmenyje man atrodo netinkama. Bet apskritai manau, kad filmas gražus. Jis taip pat labai gražiai kalba apie Lietuvą ir gražiai ją reprezentuoja. Šviesiai, netamsiai, o tai reta mūsų kine. Ir apie dalykus, kurie yra skaudūs, kalbama šviesiai, ir tai daro filmą įkvepiantį.
Koks buvo tavo ryšys su Auste? Kaip tu jautei savo personažą?
Turi pajusti, kokia yra personažo pagrindinė savybė, emocija, tada atrasti ją savyje, nes man atrodo, kad kiekviename žmoguje yra visko. Austės man toli ieškoti nereikėjo. Jos manyje yra pakankamai daug, bent jau buvo, kai buvau jaunesnė. Ji yra labai empatiška, norinti padėti, bet labiausiai mus sieja gyvumas ir optimizmas. Nežinau, iš kur, kodėl, bet aš nebijau tų sunkumų, tiesiog negalvoju apie tai – vis tiek kažkaip viskas bus gerai. Mes kartais nesuprantame, kad tai, kas atsitinka, ir turi atsitikti. Ir tai padeda mums judėti į priekį, augti. Todėl man ir nereikėjo jos ieškoti toli. Sunkiau buvo su aktorine technika. Aš studijuoju teatro vaidybą, buvo nelengva atsikratyti teatrinės vaidybos manieros, išdidinimo, ir Alantė mane tikrai „skalpavo“. Tačiau aš ja pasitikėjau, mes daug dirbome, ieškodamos grynumo ir tikrumo. Julija (Steponaitytė, suvaidinusi pagrindinę veikėją Sangailę, – aut. past.), priešingai, – buvo kaip lakmuso popierėlis, nes ji nesimokė vaidybos ir atrodė natūraliai. Žiūrėjau, kaip ji dirba, daug apie tai kalbėjomės. Man sunkiausia buvo atsikratyti štampų ir antrinių dalykų, vaidinti nevaidinant, jausti tai iš tikrųjų. Paskui, kai pajunti tą malonumą...
Kokie įspūdžiai iš filmavimo aikštelės?
Buvo smagu. Per tuos filmavimo mėnesius komanda tampa tarsi šeima. Kaip sakydavo Alantė, tai ilga kelionė ir tu turi būti pasiruošęs lipti su tais žmonėmis į kalnus. Privalai pasitikėti, nes svarbiausia kine, mano nuomone, yra komanda, darbas ir kūryba siekiant geriausio rezultato. Man viskas buvo absoliučiai nauja. Didžiausiu atradimu tapo darbas su rekvizitais. Kai būdavo kartojamas tas pats kadras, mėgdavau pati pasidėti savo naudojamus rekvizitus ten, kur buvę. Sekdavau tęstinumą. Stebėjausi tais žmonėmis, kurie, rodės, viską moka. Man taip patiko, kad net juokavau: jei netapsiu aktorė, dirbsiu su rekvizitais.
Kaip sekėsi dirbti su Alante Kavaite?
Kaip režisierė, ji turi unikalią savybę – labai greitai pajunti didelį pasitikėjimą. Man tai atsitiko iš karto. Pajutau, kad ji žino, ką daro. Ir aikštelėje ji tikrai tai žino geriausiai. Alantė moka perprasti žmogų, išmano, ką ir kaip jam pasakyti, kaip jį „įjungti“, nukreipti teisinga linkme. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad ji mane išmokė vaidinti prieš kamerą. Tiksliau – atrasti tą tikrumą, natūralumą.
Gal tau šis filmas padės atrasti individualų, tik tau būdingą santykį su vaidmeniu, personažo kūrimo būdą?
Man atrodo, kad taip. Kad ir kaip naiviai tai skambėtų, netikiu, jog visiems tinka ta pati mokykla. Turi pati ieškoti, kaip priartėti prie vaidmens, kaip jį suvokti. Jau sakiau, – įvairiausios emocijos, išgyvenimai slypi kiekviename žmoguje, net jei jie dar nebuvo išgyventi. O tai ir suteikia galimybę unikaliai perprasti vaidmenį. Perskaičiusi scenarijų, atrandi pagrindinį dalyką, kuris veda tą personažą, tada jį susirandi savyje ir bandai pažadinti, atgaivinti. Tada surandi tam personažui knygas, muziką, filmus, madą, netgi dailę ar sporto šaką. Ir tuo metu, kai kuriu personažą, tos knygos, kurias jam radau, tampa mano knygomis. Ir aš nežinau, yra čia susitapatinimas ar ne, bet tuos kelis mėnesius ar tam tikrą laikotarpį aš klausau būtent tos muzikos, ieškau būtent tokių drabužių. Net mano kūnas, eisena, įpročiai, atrodo, keičiasi. Gal tai truputį nesveika... Tai tokia labai slidi riba – nebežinau, ar tai aš, ar ne. Vienu atveju tai esu aš, nes ta savybė irgi yra manyje, bet kitu atveju tai ne aš, tai personažas. Ir tai padeda suteikti jam gyvumo, unikalumo, nes ta savybė yra bendra, ji priklauso ir man. Labai susitapatinau su Auste ir ilgai norėjau visais rūpintis. Tam tikra prasme tai darau ir dabar. Nuoširdžiai, be jokios vaidybos. Dalis mano personažo liko manyje. Bet aš kol kas su tuo tvarkausi (juokiasi).
