Kinas yra kūrėjo konstruktas, turintis sąsajų su realybe

Pokalbis su Deimantu Narkevičiumi

Deimantas Narkevičius
Deimantas Narkevičius

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis šiais metais parengė dviejų pasaulinėje meno scenoje gerai žinomų menininkų – vieno svarbiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, videomenininko Deimanto Narkevičiaus ir avangardinio kino kūrėjo brito Johno Smitho – filmų programą. Su Deimantu Narkevičiumi kalbėjomės apie trumpametražius filmus ir ką jam reiškia reflektuoti netolimą praeitį.

Į festivalio programą įtraukti Johno Smitho filmus pasiūlėte Jūs. Kur Jūsų ir Smitho kūryba susiliečia?

Gana sunku atsakyti, kas sieja mūsų kūrybą, atvirkščiai – matau daugiau skirtumų. Nors vienas panašumas gana akivaizdus – ir mano, ir Johno filmai platesnei kino bendruomenei nėra žinomi. Pasiūlymas įtraukti Johno Smitho filmus į programą buvo visiškai natūralus. Dažnai kino festivalių konkursinėse programose rodomi trumpametražiai filmai nėra trumpametražiai filmai. Ką tuo noriu pasakyti – dažniausiai tai filmai, pretenduojantys ateityje tapti ilgametražiais. Kitaip sakant, dauguma režisierių svajoja kurti tik ilgametražius filmus, o trumpas metražas jiems tėra tarpinė stotelė ieškant galimybių įgyvendinti savo tikslą. Johnas Smithas niekada neieškojo kompromisų ir jo darbus galima vadinti trumpo metražo kinu. Mano manymu, pastaruoju metu trumpametražio kino prestižas Lietuvoje smarkiai krito ir niekas nebenori kurti trumpų filmų. Žinoma, trumpametražius filmus vis dar kuria studentai, tačiau be jų – beveik niekas. Be to, Lietuvoje įvairios meno terpės yra ganėtinai atsiskyrusios viena nuo kitos, jos kartais prasilenkia, bet tarp jų nėra jokio susiliejimo. Kitaip sakant, kinas, videomenas, performanso užfiksavimas yra visiškai atskiri dalykai. Šiuo aspektu mano ir Johno Smitho programa gali būti paskata į kiną pradėti žiūrėti plačiau.

Ką tuomet galėtumėte atsakyti jauniems kūrėjams, kurie nuogąstauja, jog trumpametražiai filmai, apkeliavę festivalius, neturi galimybės būti rodomi kino teatruose. Vis dar gajus įsitikinimas, kad kaip kūrėjas gali būti pastebėtas tik tuomet, kai sukursi ilgo metražo filmą.

Tai yra išankstinė nuomonė, ne visai atitinkanti realybę. Čia įžvelgiu profesinį cinizmą – kol nepradėsiu rodyti savo filmo kino teatre, tol negausiu pinigų. Iš dalies taip, bet labai daug ilgametražių filmų irgi negauna pelno, nors ir yra rodomi kino teatruose. Klausimas toks – ar kūrėjai nori plėtoti kino meną, ar daryti sėkmingus kino produkcijos projektus. Jie siekia tapti kino industrijos dalimi ir man tai visiškai nebeįdomu. Pinigų galima užsidirbti ir kitur. Galima ir kino industrijoje, bet dažnai ta produkcija mažai ką turi bendro su kino menu, kinu kaip eksperimentu, kinu kaip gyvenimo būdu ar kinu kaip amatu. Be abejo, sutinku, kad kiekvienas kūrėjas turėtų pragyventi iš savo kūrybos. Mano kūrybinis kelias taip pat gali tai patvirtinti. Mano filmų, kurių dauguma yra trumpo metražo, parduotų kopijų įplaukos dešimtis kartų viršija produkcijos kainą. Nuomonė, kad šio formato kinas nėra matomas, taip pat neteisinga. Gal jis ir nepatenka į didžiųjų kino teatrų tinklus, bet galima atrasti kitas vietas ir būdus pasiekti žiūrovą. Beje, didieji Lietuvos kino teatrai renkasi tik itin saugią produkciją, nebando atrasti vietos kitam formatui, ir, žinoma, tai daro įtaką kino suvokimui. Kino festivaliuose trumpametražių filmų net norėdamas nepamatysi – seansai rodomi pačiu blogiausiu metu, paraleliai patiems žiūrimiausiems filmams. Deja, požiūris į kiną kaip meną ir kiną kaip eksperimentą yra iškreiptas. O juk trumpas metražas ir yra tas formatas, kuris turėtų būti eksperimentinis, nes niekas negalėtų sau leisti eksperimentuoti ilgo formato filme su dideliu biudžetu. Reikia ieškoti kitų rodymo formatų meno scenoje. Pavyzdžiui, mano filmą „Draudžiami jausmai“, kuris buvo eksponuojamas Joano Miro muziejuje Barselonoje, per tris mėnesius pamatė keturi šimtai penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų. Tiek jų nusipirko bilietus į parodą.

Ar sąmoningai pasirinkote kurti trumpus filmus?

Vienas pirmųjų mano filmų trunka daugiau kaip valandą, bet esmė ne tai. Trukmė visada man buvo reikalinga tiek, kiek jos reikia sugalvotai idėjai perteikti ir išskleisti. Jeigu idėjai reikės trijų valandų – bus trijų valandų filmas, jeigu užteks keturių minučių – bus keturios. Tikrai nereikia savęs įsprausti į standartinius trukmės rėmus, verčiau pradėti galvoti, ką nori pasakyti, ir kai tavo idėja pakankamai išplėtota – dėti tašką. Nesvarbu, ar tai bus 7 ar 17 minučių. Ir jeigu šios minutės sukrės žmones, tai šį filmą rodys didžiausi kino teatrai, o autorius bus nominuotas ir laimės prizus.

Ar skirtingos filmų rodymo erdvės turi įtakos kūrinio suvokimui?

Taip, turi. Įžengę į kino teatrą žmonės atsiduria kitoje realybėje. Ši vieta turi daug tarpinių pakopų, kurios yra sąmoningai surežisuotos, kad užtęstų laukimą ir didintų norą išvysti filmą. Užgęstant salės šviesai nekantrauji, kada nušvis „fantazijų“ pasaulis. Kino teatro salė yra aklinai tamsi ir žiūrovai su filmu čia susiduria nuo gyvenimo atribotoje aplinkoje. Meno galerijoje nėra nei tų dirbtinių barjerų, nei videomenui sukurtos teatrinės aplinkos. Geriausiu atveju yra „black box“, tačiau ir į jį įeini ir išeini kada nori. Vaizdas ir garsas iš ekrano bei judantys vaizdai ir gyvi garsai aplinkui koegzistuoja. Videokūrinys (ar trumpas filmas) turi išlaikyti žiūrovo dėmesį neizoliuotas nuo gyvenimo, kaip kino teatre. Galerijoje ar muziejuje aplinka žiūrovui gali pasirodyti įdomesnė nei vienas ar kitas darbas, o ir jų paraleliai rodomas ne vienas. Jau taip susiklostė, kad kino teatrai mums asocijuojasi su pramoga. Žmonės dažnai eina į kino teatrą ieškodami pramogos ir, svarbiausia, tokios pramogos, kurią puikiai žino, kuri atkartoja prieš tai buvusias pramogas. Nesu nusistatęs prieš pramogas, bet mane tai domina tik tuomet, kai nežinai, kokio skonio ta pramoga bus. Taigi erdvė, kurioje filmas pristatomas, yra labai svarbi jo suvokimui.

Kaip traktuojate savo filmus kino kontekste?

Nežinau, ką mano filmai šiame kontekste veikia. Iš tiesų, ten jų beveik nėra. Mano darbai nedalyvauja kino industrijoje, nors, mano manymu, galėtų dalyvauti, bet gal ir gerai, kad nedalyvauja. Videomenininkų darbai turi savą žiūrovą, kuris yra pakantesnis, linkęs į naujoves, atviresnis. Kai pradėjau kurti ano amžiaus pabaigoje, į meno sceną atnešiau aiškų, atpažįstamą naratyvą: filmai buvo akivaizdžiai susiję su netolima praeitimi, pereinamuoju laikotarpiu, su sovietmečiu, iš Lietuvos, ilgą laiką priklausiusios Sovietų Sąjungai. Kino bandymai, kalbantys apie tai, kaip praeitis yra įteisinama ir reflektuojama, tęsėsi daugiau nei dešimt metų, o per tą laiką kino meno erdvė neatpažįstamai pasikeitė. Pavyzdžiui, dokumentinis kinas tapo sudėtine industrijos dalimi kaip ir vaidybinis kinas. Pastebiu, kad filmų formos, kurias naudojau prieš daugelį metų, jau yra adaptuotos kitų kino kūrėjų ir netgi integruotos į komercinį kiną. Dėl to į daugelį mano darbų šiandien reikia žiūrėti iš tam tikros laiko perspektyvos. Stebiu kino lauką ir mane itin domina eksperimentai. Pastaruoju metu šio formato kine mažiau naratyvo, jis tapo gerokai abstraktesnis, psichologiškai reflektyvus, neurotiškas, nerimastingas, nenuspėjamas, siurrelistiškas ir struktūriškai labai sudėtingas. Smarkus atotrūkis nuo to laiko, kai pradėjau kurti. Man itin įdomus šio meno avangardo, avangardo avangarde, gyvybingumas ir aš džiaugiuosi, kad vis dar kažkiek jame dalyvauju. Taip pat džiaugiuosi, kad mano filmai yra rodomi kino festivaliuose, kuriuose į kiną žiūrima kaip į tam tikrų paieškų ir idėjų sklaidos erdvę. Be to, jeigu mano filmų kopijas yra įsigiję didžiausi meno muziejai, vadinasi, šie kūriniai atstovauja tam tikram laikotarpiui videomene, o gal ir kino plotmėje, ir yra turėję tam tikrą, kad ir nedidelį, poveikį šios rūšies raidai.

Nepaliekate žiūrovui lengviausio kelio į savo filmų suvokimą. Žiūrovas turi labai stengtis, kad atskirus filmo elementus sujungtų į visumą ir pabandytų perprasti idėją. Jūsų filmų garsas dažniausiai neatitinka vaizdo. Atrodo, kad garsas ir vaizdas yra du skirtingi elementai, gyvenantys savo gyvenimą, turintys savo atskiras prasmes, o susijungę sudaro filmą, kuris kuria dar kitą reikšmę.

Negaliu jums prieštarauti. Populiariajame kine, su labai nedidelėmis išimtimis, garsas dubliuoja vaizdą – pateikia tą pačią informaciją. Ką matau, tą girdžiu. Kinas yra sąlyginė realybė, taigi man kilo klausimas, kodėl mes turime tai daryti? Garso ir vaizdo atskirtį galima įdomiai panaudoti filme, nebūtinai tai turi būti faktinio vaizdo ir tekstinio garso skaitymas. Kaip ir sakėte, mano filmuose garsas ir vaizdas gyvena paraleliai. Tai buvo daroma sąmoningai, tam, kad žiūrovas ne tik matytų vaizdus ir girdėtų garsus, bet įsitraukęs pabandytų suprasti filmo turinį jungdamas šiuos elementus pats. Man toks žiūrovo įtraukimas yra labai svarbus. Garso ir vaizdo atskirtis yra viena iš priemonių, kurias aš naudojau daugelyje savo kūrinių.

Atrodo, kad Jūsų filmuose gausu mažų neatitikimų, vaizdo ir garso įtrūkių. Ką jie simbolizuoja? Jūsų filmai nėra grynoji dokumentika, bet jie susiję su televizinės dokumentikos stilistika. Ar taip norima atkreipti dėmesį į ryšį su realybe?

Man visuomet buvo svarbu, kad žiūrovas atkreiptų dėmesį į tai, kaip filmas buvo sukurtas, kad pagalvotų, kodėl vienas ar kitas darbas yra būtent toks. Jeigu filmas rodomas dideliame ekrane, o jo originalas buvo „Super 8“ kino juostoje, natūralu, kad išdidinus atsiranda vadinamasis „kino grūdas“. Atrodo, kad vaizdui, kaip ir triukšmas garsui, tai trukdytų, bet, mano manymu, tai yra neatsiejama to vaizdo dalis ir su vaizdo estetika susijęs sprendimas. Vaizdas tampa sąlygiškas, o tas sąlygiškumas yra nuoroda į tam tikrą laikotarpį ar kino kūrimo metodą ir taip toliau. Aš tai palieku matoma, kad žiūrovas atrastų šias sąsajas. Šie neatitikimai, įtrūkiai taip pat pabrėžia kino kalbos sąlygiškumą. Žiūrovas niekada neturėtų tapatinti kino su realybe. Tai sukonstruota realybė, turinti tam tikrų estetinių, socialinių, kartais politinių tikslų. Šis kūrėjo konstruktas turi sąsajų su realybe, bet tai nėra tikra realybė. Kartu su neatitikimais mes keliaujame per vaizdinių kūrimo istoriją. Nenoriu sakyti „kino istoriją“, nes ne vien tik kino, bet apskritai meno istoriją. Visa tai iššifruoti gal kiek ir sudėtinga, bet tai yra tam tikra koduota kalba, kuri, mano manymu, būtina ir neišvengiama. Pasikartosiu, kad tie įkritimai, išėjimai, nuorodos, vaizdiniai tik pabrėžia, kad šis vaizdas yra konstruktas. O konstrukto priežastis yra realybė, dabartis ir šis žiūrėjimo momentas, kai mūsų psichika ir intelektas sukuria tą vaizdinį ir suveda į meno kūrinį. Vaizdinys iš praeities ir visi išvardyti komponentai šį momentą padaro ypatingą.

Jūsų kūrinius jungia istorijos, netolimos praeities ir atminties temos. Kodėl Jus tai domina ir kaip šis ryšys atsiskleidžia filmuose?

Aš domiuosi ta istorikų koncepcija, kuri sako, jog istorija yra tyrinėjama iš to laiko perspektyvos, kurį gyvename dabar. Kitaip sakant, turėdami tam tikrų žinių, dokumentų, įrašų istoriją perskaitome iš taško, kuriame šiuo metu esame. Aš tą dariau savo darbais nuo 1990-ųjų pabaigos. Žiūriu iš šiandienos pozicijos ir netolimoje praeityje ieškau paaiškinimo, kodėl mes tapome būtent tokie, kokie esame dabar. Jeigu žiūrėtume iš taško, kuris mums yra pats skausmingiausiais, labiausiai žlugdantis, laikytume save mažyčiais ir būtume kompleksuoti. Praeities nereikia gėdytis, mes esame būtent tokie, nes turėjome tokią istoriją ir ją išgyvenom. Kino meno, literatūros ir kitų meno šakų kalba netolimos praeities aspektus turi paversti eksperimentiniais, debatus keliančiais meno kūriniais, o šie dar kartą reaktyvuotų tą istoriją, kurią išgyvenome patirdami iš šiandienos pozicijų. Mane domina netolima praeitis. Ją esu apsibrėžęs taip: tai tiek, kiek atsimena dar gyvi žmonės. Praeitį žmonės interpretuoja skirtingai ir dažniausiai taip, kaip jiems patogiau. Esu nesyk skaitęs, jog tam tikrus gyvenimo įvykius skirtingais laikotarpiais žmonės prisimena skirtingai. Atmintis nėra fiksuota kaip dokumentas, ji kinta. Šis netolimos praeities ir atminties mechanizmo veikimas yra itin dinamiškas ir įdomus. Menininkui šioje erdvėje yra ką veikti. Čia atsiveria psichologinės motyvacijos plotmė ir tokie žmogaus atminties viražai, kurių net norėdamas nesugalvotum. Apibendrinus, mane domina praeitis, kurią dar veikia ją prisimenančių žmonių atmintis, kuri yra dinamiška ir paslanki, taigi visąlaik tą praeitį interpretuoja.

Ar Jums svarbu keistis kaip kūrėjui?

Iš tiesų, aš turiu tokį siekį. Pradėjęs kūrinį ar projektą laikausi tam tikrų intencijų, kad darbas įgautų stilių, aiškią formą, būtų kompleksiškas, netaptų nesuprantamas ir pernelyg komplikuotas. Jį pabaigęs ne iš karto, o po truputį imu vystyti naujas idėjas. Norisi, kad kūrinys būtų kiek kitoks, gal netgi neigiantis prieš tai buvusį. Žinoma, pasikartojimo išvengti sunku, ir mano projektuose yra motyvų, kurie keliauja iš vieno į kitą. Bet vis permąstau mažojo kino formą ir besikeičiančią meno kalbą. Iš naujo peržiūriu man aktualų raidyną. Vis stumdau paukščiukus ant š raidės, kol randu jiems tinkamiausią vietą ir viskas susidėlioja. Mano darbai keičiasi dar ir dėl to, kad neišvengiamai keičiasi požiūris į kiną. Atsiranda naujų minčių arba iškyla nauji diskursai, atrodo, jau seniai aptartų temų pagrindu. Nematau čia jokio prieštaravimo.

Dėkoju už pokalbį.