Kaltės jausmas be kaltinimo
Broliai Dardenne’ai apie savo naują filmą „Nepažįstamoji“
Broliai Dardenne’ai apie savo naują filmą „Nepažįstamoji“
Jautrumas visuomenės užmirštam žmogui. Taip galima apibūdinti visų Dardenne’ų filmų bendrą vardiklį. Kitas aspektas – klasinių, ideologinių bei socialinių sąlygų refleksija kuriant paprasto žmogaus kasdienybės portretą. Brolių Dardenne’ų filmų herojai – didžiajai visuomenės daliai nematomi žmonės. Nepaisant etinio ir estetinio nuoseklumo, jų filmai toli gražu netampa monotoniškomis to paties kartotėmis. Greičiau atvirkščiai – Dardenne’ai stebina savo gebėjimu kasdienes, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas istorijas paversti pasakojimais, kurie jaudina žiūrovus ir ilgam išlieka atminty. Jų personažai – ne žiniasklaidoje aprašyti faktai, o žmonės, dramatiškai kovojantys su nepavydėtinomis gyvenimo situacijomis. Šių personažų išgyvenamas dramas galima apibūdinti italų neorealisto, scenaristo Cesare’s Zavattini žodžiais: „Tai dramos, gimstančios iš realaus gyvenimo refleksijos, o ne iš išmonės.“ Tai žmonės, kuriais rūpinasi socialinės tarnybos, kuriems užtikrinama nemokama, nors ir prastesnė sveikatos apsauga, kurie kas dieną lankosi darbo biržoje, kurie pardavinėja save tam, kad išlaikytų savo šeimas. Šių personažų istorijos sykiu jaudina ir verčia žiūrovą susimąstyti apie socialinių ir politinių klausimų sprendimus. Panašu, kad būtent to – emocinio susitapatinimo su silpnu, ekonomiškai neužtikrintu, savo sprendimais abejojančiu žmogumi – šiandien taip trūksta susiskaldžiusioje Europoje, kurioje menkas pajamas gaunantys ir socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės jaučiasi vis labiau izoliuoti.
Naujasis Dardenne’ų filmas „Nepažįstamoji“ („La fille inconnue“, 2016) tęsia šių režisierių kino tradiciją. Atviros pasakojimo formos, mieste nufilmuotas, neorealizmo estetikos pramintu keliu einantis filmas pasakoja apie kelias jaunos gydytojos Ženi gyvenimo dienas. Vieną vakarą pasibaigus darbo valandoms be jokios piktos valios Ženi atsisako įsileisti į kliniką pacientę afroamerikietę, o kitą dieną sužino, kad mergina naktį mirė. Šis įvykis jaunai sėkmingai dirbančiai gydytojai sukelia didžiulį kaltės jausmą. Bandydama jį numalšinti, gydytoja iš paskutiniųjų bando sužinoti mirusios moters tapatybę bei jos mirties aplinkybes. Ženi užsispyrimas išsiaiškinti tiesą ir tinkamai palaidoti mirusiąją sukelia grandininę reakciją, palaipsniui išryškinančią Ženi aplinkoje gyvenančių žmonių netoleranciją, traumas bei silpnybes. Manau, nesuklystume šį filmą pavadinę Belgijos visuomenės mikropjūviu.
Bilietai į abu filmo seansus buvo išparduoti dar prieš prasidedant Niujorko kino festivaliui. Po premjeros tūkstančio žmonių „Alice Tully Hall“ salėje įvyko pokalbis su filmo režisieriais broliais Dardenne’ais. Į visus klausimus broliai atsakinėjo pirmuoju daugiskaitos asmeniu. Tai dar kartą patvirtina jų glaudų ryšį. Pasak pažįstamo kino kritiko, šių metų Kanų kino festivalio spaudos konferencijoje žurnalistams paklausus apie brolių kūrybinį bendravimą Jeanas-Pierre’as atsakė: „Esame du, tačiau kurdami filmus tampame vienu ir visus sprendimus priimame kartu.“ Klausant brolių Dardenne’ų atsakymų į Niujorko auditorijos klausimus buvo sunku tuo nepatikėti. Pateikiu sutrumpintą pokalbio variantą, kurį užrašinėdamas nespėjau pasižymėti, į kuriuos klausimus atsakė Jeanas-Pierre’as, o į kuriuos – Lucas. Panašu, kad to ir nereikėjo.
Jūs parašėte „Nepažįstamosios“ scenarijų gerokai anksčiau, kodėl filmo kūrimas užtruko taip ilgai?
Taip, scenarijų šiam filmui mes pradėjome rašyti dar 2008 metais. Bet niekaip negalėjome pabaigti, nes gydytojos vaidmuo buvo numatytas vyresnei aktorei. Atidėję „Nepažįstamosios“ scenarijų į šalį, sukūrėme du filmus: „Berniuką su dviračiu“ („Le gamin au vélo“, 2011) ir „Dvi dienas, vieną naktį“ („Deux jours, une nuit“, 2014). Kai 2012 m. vienoje kino ir teatro apdovanojimų ceremonijoje atsitiktinai sutikome būsimą pagrindinę filmo aktorę Adèle Haenel, reikalai ir vėl pajudėjo į priekį. Mus įkvėpė naivus ir nuoširdus Adèle žvilgsnis. Pirmame scenarijaus variante gydytoja buvo daug griežtesnė ir autoritetingesnė, bet sutikę Adèle supratome, kad ji gali būti jaunesnė. Tai padėjo filmo istorijai pajudėti iš mirties taško. Mums pradėjo patikti, kad gydytoja yra nepatyrusi, bet atvira ir atsidavusi savo darbui, tad pacientai jai išsipasakoja.
Ar pritaikydami scenarijų Adèle Haenel Jūs sprendėte filmo pabaigos klausimą?
Ne, tai buvo ne tik pabaigos problema. Mes buvome nepatenkinti pačia istorija, nes, kaip minėjome, patyrusios gydytojos personažas mūsų nebeįtikino. Naujame scenarijuje mus patraukė galimybė įsigilinti į tai, kaip gydytoja tampa gydytoja. Kaip matėte filme, Adèle personažas Ženi keldama klausimus neturi aiškaus plano. Jos nekaltumas ir naivumas kalbantis su pacientais sukuria visai kitokį gydytojos paveikslą.
Filmas nufilmuotas laisvai judančia, rankose laikoma kamera. Kiek Jūs patys kontroliuojate filmavimo procesą? Ar diktuojate kiekvieną kameros judesį, ar sprendimo laisvę paliekate kino operatoriui?
Kamerą laiko kino operatorius, ne mes (juokiasi). Mūsų darbą su operatoriumi lemia ilgai trunkančios repeticijos. Dar prieš filmavimą būsimose filmavimo vietose repetuojame scenas su aktoriais ir filmuojame jas mažomis skaitmeninėmis kameroms. Repetuodami, penkias ar šešias savaites iki filmavimo pradžios, stengiamės atrasti kameros choreografiją, jos judėjimo trajektorijas, filmavimo ritmą bei tinkamus rakursus. Nors filmuojant galutinį variantą kai kas keičiasi, daugiau ar mažiau judame repeticijose atrasta ir aptarta kryptimi. Kalbant apie filmavimo procesą, – filmavimo aikštelėje vienas iš mūsų dirba su aktoriais, o kitas stebi filmuojamą medžiagą monitoriuje. Dažniausiai tai darome pakaitomis.
Filmo pasakojimas suteikia labai mažai informacijos apie daktarę Ženi, todėl kartais sunku suprasti jos veiksmų motyvus...
Kaip daugumoje kitų mūsų filmų, ir šiame neturėjome tikslo gilintis į Ženi gyvenimo peripetijas. Nesiekėme pristatyti psichologinių jos veiksmų motyvų ar papasakoti apie praeityje išgyventus konfliktus. Pagrindinis filmo tikslas – perteikti keletą dienų besitęsiantį sudėtingą kaltės jausmo persmelktos jos patirties procesą. Mums buvo įdomiausia parodyti, kaip tokioje situacijoje Ženi bendrauja su žmonėmis, kaip ji su jais kalbasi, kaip išgyvena savo traumą. Štai kodėl filmo veiksmo aplinkos spalvos blankios – norėjome sukurti atmosferą, kuri atrodytų lyg Ženi dvasinis kalėjimas, kuriame ji atsidūrė jausdamasi kalta dėl merginos mirties.
Filme nenaudojate muzikos. Kodėl?
Tiesiog neradome tinkamos. Mums visada svarbu, kad muzika atitiktų filmo nuotaiką. Šiame filme girdimi greitkelio garsai mums ir yra filmo muzika. Dar rašydami scenarijų nusprendėme, kad Ženi klinika bus įsikūrusi prie miesto pakraštyje, skurdžiame rajone esančio greitkelio – aplinkoje, kurioje gyvena visuomenės marginalais laikomi žmonės. Mūsų manymu, pravažiuojančių automobilių, sunkvežimių garsai sustiprina šios aplinkos patyrimą.
Kaltės jausmas filme kankina ne tik Ženi, jis nesvetimas kone visiems filmo personažams. Kai kurie jų savo nuodėmes daktarei išpažįsta patys, niekieno neverčiami. Ar savo kaltės pripažinimas šiame filme tiesiogiai susijęs su kaltinimu, ar svarbu šiuos dalykus atskirti?
Gydytojos kliniką mes sugalvojome kaip išpažinčių vietą. Jei norite, ją galima pavadinti klausykla. Pradžioje visiems personažams sunku susitaikyti su tuo, kad nežinomos merginos mirtis Ženi svarbesnė nei jų pačių asmeniniai interesai. Tačiau gydytoja niekada neteisia, ji tiesiog išklauso. Sutiktiems žmonėms ji nesako, ar jie elgiasi gerai, ar blogai. Ji nori tik viena – sužinoti žuvusios merginos vardą. Ne kaltinimas, bet tyla šiame filme pabrėžia kaltę. Kai gydytoja apžiūrinėja savo pacientus, pavyzdžiui, matuoja jų pulsą, pastarieji negali kalbėti. Šiose tylos akimirkose išryškėja kaltės momentas. Nuoširdus ir neteisiantis Ženi bendravimas lemia, kad net du žmonės – Briano tėvas ir merginos sesuo – pasiryžta gydytojai išpažinti savo nuodėmes. Šie du personažai jai atskleidžia tai, ko jie gėdijasi. Jų išpažintys išryškina pačios Ženi gėdą, padeda jai įveikti jos pačios trauminį patyrimą.
Filme pabrėžiama nelegalių imigrantų situacija, akcentuojamos sisteminės sveikatos apsaugos problemos, gilėjanti socialinė atskirtis. Ar norėjote atkreipti dėmesį į Europą kamuojančią imigrantų krizę ir dalį europiečių kankinantį kaltės jausmą dėl nesugebėjimo į ją reaguoti?
Mūsų manymu, moraliniai klausimai visada yra individualūs. Todėl mus labiausiai domina atskirų personažų asmeniniai pasirinkimai. Žiūrovai, žinoma, gali suvokti šį filmą kaip pasakojimą, kuris analizuoja dabartinę visuomenę. Bet platesnių apibendrinimų nenorėtume daryti.
Parengė Lukas Brašiškis
