Kinas kaip performansas
Pokalbis su Tailando kino režisieriumi ir menininku Apichatpongu Weerasethakulu
Pokalbis su Tailando kino režisieriumi ir menininku Apichatpongu Weerasethakulu
Prieš paklausdamas, ką šiąnakt sapnavote (prie šio klausimo neišvengiamai dar grįšime), norėčiau pasidalyti įspūdžiu apie pirmą susidūrimą su jūsų kūryba. Pirmąsyk jūsų filmą – tai buvo „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ – pamačiau 2010 m. viename Lietuvos kino festivalyje. Atgal į Vilnių važiavau kelias valandas ir visą tą laiką be perstojo mąsčiau apie jį. Filmas mane taip nustebino ir sujaudino savo kitoniškumu, savo nenoru būti suprastas, paaiškinamas ir įspraudžiamas į rėmus, kad grįžęs namo sėdau prie stalo ir spontaniškai parašiau savo pirmąją kino recenziją.
Turiu prisipažinti, kad ir mane patį labai nustebino jo priėmimas. Kai filmą parodėme Kanuose (2010 m., – N. K.), buvome jį ką tik užbaigę, tad nežinojau, kaip jis bus priimtas. Daugsyk montavome ir permontavome, kol išėjo ši, spontaniškiausia versija, kuri, žinau, kitiems žmonėms neatrodo labai logiška. Tad jų susidomėjimas mane irgi labai nustebino. Iki šiol nežinau, kas juos patraukė.
Susidaro įspūdis, kad kuriamuose filmuose išreiškiate grynai savo asmeninę pasaulio viziją.
Man netgi svarbiau ne tiek ką nors išreikšti, kiek apskritai daryti: rašyti, tirti, prisiminti vaikystę, dirbti su aktoriais. Kinas yra kaip performansas. Kai baigi kurti, tiesiog padedi tašką. Tai kaip seksas. Todėl svarbiausia – ne tikslas. Malonumas yra pats procesas. Kino kūrimo procesas, o ne kinas savaime, yra neįkainojamas.
Koks jūsų požiūris į žiūrovą?
Na, aš ir pats esu žiūrovas. Kartais tam tikrus dalykus reikia paaiškinti, kartais – ne, nes aš juos jau žinau. Kartais aš tiesiog eksperimentuoju norėdamas išsiaiškinti, ar tai veikia. Bet, aišku, man svarbu žinoti, kad atsiras žmonių, kurie galės suvokti ir sinchronizuotis su mano filmu. Iš pradžių aš kūriau eksperimentinius filmus, panašius į Stano Brakhage’o. Tai buvo labai radikalu. Taigi dabartiniai mano filmai yra kompromisas su pačiu savimi.
Nebijote, kad dalis žiūrovų išeis iš jūsų filmo taip nieko ir nesupratę?
Iš tiesų man tai nelabai rūpi. Manau, kad mus visus sieja universali kino žiūrėjimo patirtis. Mes visi turime tas pačias nuorodų sistemas, suformuotas tokių režisierių kaip Stevenas Spielbergas, Francis Fordas Coppola, Federico Fellini. Taigi mūsų visų kino žodynas tas pats. Kinas nepriklauso vienai šaliai, tarkim, Tailandui ar Japonijai.
Vienas iš jūsų trumpametražių filmų – „Mobilūs žmonės („Mobile men“, 2008) – yra puikus tokio kino, apie kurį kalbate, pavyzdys, nes jame išreikštos visiems suprantamos žmogiškos emocijos. Kartu jūs parodote, kad tai visų pirma kinas: keičiamas objektyvas, matome mikrofonus, priklijuotus prie kūnų, pasirodote ir jūs pats. Vis dėlto žiūrint jūsų filmus atrodo, kad jie niekur kitur negalėjo būti sukurti, tik Tailande, tarsi čia galiotų kiek kitokios realybės suvokimo taisyklės. Štai „Didybės kapinėse“ (2015) yra viena scena, kur filmo protagonistės, Džen ir Keng, kalbasi tarpusavyje. Keng prašo paskolinti pinigų, bet Džen sako, kad duosianti juos tik su sąlyga, kad Keng išgydys jos luošą koją. Ši lyg tarp kitko atsako, kad kojų negydanti, o tik skaitanti kitų mintis. Tas „tik“ yra labai iškalbingas – kasdienis pasaulis tarsi persipina su stebukliniu ar ezoteriniu, tačiau irgi turi tam tikras ribas. Ar tai jūsų kuriama kino realybė, ar iš tiesų Tailande taip ir yra?
Taip, tai Tailando realybė. Žmonės tiki nematomais dalykais ir tuo, kad esame dalis kažko, ko negalime kontroliuoti. Tai karminio ciklo dalis. Dabar tuo nebetikiu, bet anksčiau tikėjau ir aš. Ir mane tai iki šiol labai domina. Galbūt filme aš šiek tiek sutirštinu spalvas, bet atrodo, kad žmonės iš tiesų taip ir gyvena – jų prietaringumas, tikėjimas persmelkia visą jų kasdienybę, politinį gyvenimą. Netgi kariuomenė turi savo būrėją, už mokesčių mokėtojų pinigus stato sau šventyklas. Gerai, kad turiu galimybę išvykti iš šalies ir pažvelgti į visa tai iš atstumo. Kuo ilgiau gyveni vienoje vietoje, tuo labiau su ja susilieji.
Kinas leidžia pažvelgti į gyvenamąją aplinką iš atstumo?
Taip, tikrai. Bet kartu kinas simuliuoja ir įrėmina realybę.
Jūsų filmai mėgstami užsienyje, yra laimėję ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose kino festivaliuose, tačiau gimtajame Tailande, kiek žinau, situacija visai kita – jūs nuolatos susiduriate su cenzūra.
Cenzūra – tai tam tikros žmonių grupės bandymas išlaikyti valdžią. Ir ji darosi vis griežtesnė. Aš savęs nelaikau esamos sistemos dalimi. Paskutinį filmą išvis atsisakiau rodyti Tailande, taigi nė nesiunčiau jo cenzūros komitetui (Weerasethakulas nesutinka paklusti cenzoriams ir iškirpti iš filmo jiems neįtikusias scenas, – N. K.). Aišku, kai sukuri filmą, turi juo pasidalinti. Vis dėlto manau, kad filmui ranką visada ištiesia laikas, o mano darbas jau padarytas.
Tailandiečiai turi galimybę pamatyti jūsų filmus?
Žinoma. Tie, kurie nori, gali juos parsisiųsti iš interneto. Manau, kad mano filmai yra gana nišiniai. Ne tik Tailande, bet ir visame pasaulyje. Tik sinefilai, studijuojantieji kiną ir tokie kaip jūs juos žiūri. Ir pajėgūs rasti juos internete.
Jau savo pirmajame ilgametražiame filme „Paslaptingas objektas vidurdienį“ (2000) suliejote dokumentinį ir vaidybinį kiną, tačiau susidaro įspūdis, kad eksperimentinį kiną kol kas atskiriate nuo vadinamojo komercinio.
Taip, nes skiriasi jų kūrybos būdai. Viena vertus, filmą su savo kamera gali kurti ir vienas, taigi tai labai asmeniškas užsiėmimas, antra vertus, su tavimi dirba šimtas žmonių, todėl nebegali kontroliuoti viso vaizdo. Bet man šie du skirtingi filmo kūrimo būdai sudaro balansą – jie vienas kitą puikiai papildo. Dėl tos pačios priežasties mane domina įvairūs kontrastai: tamsa – šviesa, faktas – kcija.
Ar jaučiatės laisvesnis kurdamas eksperimentinius filmus?
Taip, žinoma. Kartais aš netgi pavydžiu savo draugams, kurie filmuoja kada nori arba, atvirkščiai, nefilmuoja. Jie labai mobilūs, spontaniški. Galbūt todėl aš vis grįžtu prie tokių filmų, kuriuos galėčiau kurti pats vienas. Vis dėlto nesu įsitikinęs, kad tokiu būdu visuomet pavyksta sukurti gerą ar bent jau patenkinamą filmą. Kartais man atrodo, kad reikia laikytis taisyklių.
Jūs paprastai dirbate su neprofesionaliais aktoriais. Tačiau Jenjira Pongpas, vaidinusi Džen „Didybės kapinėse“, pasirodo daugumoje jūsų filmų, taigi jau tikriausiai sunkiai beapsiverstų liežuvis pavadinti ją neprofesionalia aktore. Įdomu, kad į filmavimo aikštelę ji atsineša ir savo gyvenamą pasaulį.
Nors aš asmeniškai ją laikau profesionale, gali būti, kad ji negalėtų vaidinti kitų režisierių filmuose. Į filmavimo aikštelę ji atsineša ir savo pasaulį, ir prisiminimus. Naudoju daug dalykų iš jos gyvenimo. Jis toks gražus. Ir man atrodo, kad juo reikia dalintis. Aišku, mudu susitariame, kuo ji norėtų pasidalinti ir kuo ne. Bet paprastai ji sutinka dalintis viskuo. Mane labai žavi jos atmintis. Ji beveik nežmogiška. Tarkime, turiu knygelę, kurioje ji aprašė savo vaikystę, kai jai buvo penkeri ar šešeri metai. Vos kelioms dienoms skirta apie 20 puslapių. Ji prisimena išties daug.
Prisiminimai, atmintis ar užmarštis yra svarbi jūsų filmų dalis. Kaip jums atrodo, koks yra kino ir atminties santykis?
Aš esu labai užmaršus, bet kinas ne tik išsaugo, ką mes užmirštame, bet ir paaiškina, kaip veikia mūsų smegenys. Kaip mes interpretuojame realybę. Ir aš šiaip jau stengiuosi neleisti prisiminimams tapti kinematografiškiems. Įsivaizduokite, kad galvojate apie savo pirmąją meilę ar pirmąją kelionę iš šalies. Šiuos savo prisiminimus matote stambiu planu ar kaip kitaip. Kai aš kuriu filmą, stengiuosi nenaudoti tos pačios vizualinės kalbos. Man atrodo pavojinga, kad judančių paveikslėlių kultūra diktuoja mums, kaip turėtume matyti gyvenimą. Todėl stengiuosi filmuoti bendru planu, kad žiūrovas turėtų laisvę žvalgytis po kadrą. Man atrodo, kad kinas turėtų būti atviras kadras. Kai filmuoju stambiu planu, tai darau tik tam, kad atkreipčiau žiūrovo dėmesį į tam tikrą detalę.
„Didybės kapinėse“ atmintis pasireiškia ne tik kaip tam tikras įvykių ar objektų atkūrimas, bet veikiau kaip vaizduotės sužadinimas. Kai Itas, persikūnijęs į Keng, ar Keng, tiesiog apsimetusi Itu, vaikšto su Džen po parką, jis pasakoja jai, ką matąs, taigi senus karalių rūmus. Tačiau mes, be abejo, kaip ir Džen, matome tik apžėlusį parką.
Kartu žiūrovas projektuoja į vaizdą savo prisiminimus, nes kalbėdami apie rūmus kiekvienas kitaip juos įsivaizduojame. Taigi matome ne tik parką, bet ir tai, kas yra kiekvienam individualu. Kai rašiau scenarijų, nežinojau, ar tai pavyks. Magija atėjo filmuojant ir montuojant.
Kalbant apie magiją, mane visuomet žavėjo kitas dažnas jūsų filmo elemen- tas – tai transfigūracija, arba persikūnijimas. Filme „Dėdė Būnmis“ komunistų kareiviai, slėpęsi nuo režimo džiunglėse, virsta beždžionėmis, „Didybės kapinėse“ Itas tampa Keng ir, aišku, „Tropikų karštinėje“ regime visą persikūnijimų virtinę, kurios kulminacija – kareivio ir tigro akistata.
Iš tikrųjų, apie tai nebuvau pagalvojęs. Na, ne tai kad nepagalvojau – tiesiog nepastebėjau, kad tęsiu šią temą skirtingose formose. Mano naujame filme, kurio scenarijų dabar baigiu, tai irgi bus. Manau, tai susiję su mano ankstesniu tikėjimu reinkarnacija ir kad kiekvienas iš mūsų turi širdyje dalelę, kuri, priešingai nei visa kita, nekinta ir nekeičia pavidalų. Kitaip tariant, viskas yra tas pat. Tai kyla iš budizmo.
Jūsų filmuose budizmas parodomasne tik dvasingai, bet ir labai kasdieniškai, netgi dvelkia kiču. Pavyzdžiui, „Dėdėje Būnmyje“ protagonistai įeina į olą ir randa joje Budos statulėlę, apkarstytą margaspalvėmis šviečiančiomis lemputėmis. Tačiau man nepasirodė, kad jūs norėtumėte kritikuoti ar ironizuoti žmonių požiūrį į religiją.
Kadangi taip tiesiog yra. Visa tai kyla iš tenykštės realybės. Kai dirbu prie filmo idėjos, keliauju į skirtingas Tailando vietas. Mane stebina visų tų vietų ir paprastų dalykų grožis. Taigi aš visa tai aprašau, o vėliau panaudoju savo filme.
Keliuose jūsų filmuose – „Šimtmečio sindromuose“ (2006) ir „Dėdėje Būnmyje“ – pasirodo budistų vienuoliai. Dažnai jie rodomi taip, tarsi turėtų dvipusę tapatybę: paprastų vaikinų ir vienuolių. Vienintelis dalykas, skiriantis šias tapatybes, yra apranga.
Taip, kalbama apie kiautą. Tailande ypač sureikšminamas fasadas. Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą Roterdame, kurį sukūrė jaunas tailandietis. Filmas yra apie Tailande vyraujančias nacionalizmo formas, apie tikėjimą monarchija ir religija. Šie žmonės gali ryžtis bet kam. Netgi prievartai. Nenumanau, kad į Tailandą atvykstantys turistai mato šį galių žaidimą.
Tailandas daug kam asocijuojasi pirmiausia su turizmo rojumi, todėl tikriausiai sunku iškart pamatyti, kad visuomenėje yra negydomų ligų. Beje, gydytojai taip pat neatskiriami nuo jūsų kinematografinio pasaulio.
Mano tėvai buvo gydytojai, taigi užaugau tarp gydytojų. Apskritai ilgą laiką gyvenome ligoninėje. Ji tapo man tarsi žaidimų aikštele. Išsaugojau atmintyje vaizdinius, susijusius su žmogaus kūnu. Taip pat su ligomis, odos problemomis. Esu ypač dėmesingas savo kūnui. Tam, kas lemia jo gerovę. Ne tik fizinę, bet ir dvasinę. Nes ribos čia nėra. Kaip tame anekdote. Pacientas nueina pas gydytoją ir sako: „Gydytojau, aš sergu, nesijaučiu normaliai.“ Gydytojas atsako: „Ne, tai kaip tik normalu. Būtų nenormalu, jei nesirgtum.“
„Didybės kapinėse“ kareiviai serga paslaptinga miego liga, kuri neleidžia jiems nubusti. Normalia liga tikriausiai jos nepavadinsi, metafora šiuo atveju yra gana akivaizdi.
Žmonės su uniformomis turi milžinišką įtaką mūsų gyvenimui: nuo mano jaunystės iki dabar. Dabar netgi dar didesnę. Mūsų premjeras yra kareivis, kuris pareiškė viską žinąs geriau už kitus. Kariuomenė tapo labai pavojinga institucija, taigi neįmanoma nesvajoti, kad kareiviai tiesiog atsidurtų lovose. Be to, apie kariuomenę nekalbama žiniasklaidoje. Ši tema yra pašalinta iš mūsų sąmonės. Taigi stengiuosi bent šiek tiek prie jos prisiliesti.
Lygiai tas pats galioja ir Tailando karališkosios šeimos vaizdavimui?
Karalius yra neliečiamas. Visą karališkąją šeimą saugo labai griežtas įstatymas.
Karaliaus neliečiamumas grindžiamas jo dieviška kilme, kitaip tariant, jo kūnas nėra žemiškas, todėl tariamai nepaklūsta tiems patiems dėsniams kaip kiti kūnai (neatsitiktinai per Prancūzijos revoliuciją karalius buvo nukirsdintas). Jūsų manymu, nėra ribos tarp fizinės ir dvasinės kūno būsenos. Man regis, tai atsispindi ir jūsų filmuose. Ypač kalbant apie seksualinį aspektą. Besibaigiant pirmai „Tropikų karštinės“ daliai, protagonistai (vyrai) bučiuoja ir laižo vienas kitam rankas, tačiau kitaip, nei galima būtų tikėtis, tai į nieką neišsirutulioja – vienas jų apsisuka ir išeina į tamsą, o žiūrovas taip ir nesupranta, ar tai tebuvo žaidimas, ar kažkas daugiau, kas peržengia kūnišką geismą. O štai „Didybės kapinėse“ jau Keng laižo suluošintą Džen koją. Viena vertus, tai labai seksualu, kita vertus, tai nėra lytinio akto preliudija, o kažkas daugiau, tarytum malonė ar meilė, ypač žinant, jog į Keng galimai įsikūnijęs Itas.
Šie veiksmai žmogų perkelia į kitą plotmę, jis priartėja prie savo gyvuliško prado.
Pastaroji scena man pasirodė itin emocionali. Kaip ir, beje, pačiai Džen. Kažkas laižo tavo koją, kuri yra ne tik luoša, bet ir laikoma nešvaria.
Tailande apskritai kojos yra laikomos nešvariausia kūno dalimi. Tarkime, negali sėdėti padais į kitą žmogų.
Matyt, tokia nuostata būdinga daugeliui kultūrų. Todėl, pavyzdžiui, naujai išrinktas popiežius Pranciškus per Velykas apsilankė kalėjime, kur plovė nuteistiesiems kojas.
O kam?
Nes per Paskutinę vakarienę savo mokiniams kojas plovė ir Kristus. Taip popiežius parodo, kad kuklumas, nusižeminimas ir meilė yra krikščioniams svarbios vertybės.
Man tai atrodo labai vulgaru – naudoti kalinius kaip rekvizitą. Atjautos aura įgyjama naudojant juos kaip objektus.
Galbūt jūs teisus, bet tikriausiai tai susiję ir su intencijomis.
Ką jūs, juk tai skirta žiniasklaidai. Na, tai mano, pašaliečio, požiūris.
Kad ir kaip ten būtų, grįžkime prie pokalbio pradžios ir pakalbėkime apie sapnus.
Aš nepamenu, ką šiąnakt sapnavau. Nors šiaip jau dažnai užsirašau savo sapnus. Bet šioje kelionėje mažai sapnuoju, nes turiu labai daug darbo. Tiesiog griūnu miegoti.
Kuo jus traukia ir domina sapnai?
Sapnas yra tarytum asmeninis filmas, kuris netgi įdomesnis už tikrą filmą, nes tai mūsų pačių susikurti vaizdiniai, mes patys juos sau sukeliame. Stengiuosi priartėti prie sapnų ir pabrėžti jų svarbą. Praėjusią savaitę Roterdame buvome atidarę viešbutį „sleepcinemahotel“. Tai tikras viešbutis, jame visi svečiai galėjo užsisakyti vienvietę arba dvivietę lovą ir praleisti naktį patalpoje su apskritimo formos ekranu, į kurį buvo nuolatos projektuojami judantys vaizdai. Naudojau archyvinę medžiagą su jūros, miegančių žmonių ir gyvūnų vaizdais iš Olandijos. Ryte svečiai gaudavo pusryčius, galėjo nusiprausti, be to, sapnų knygoje užrašyti savo sapnus. O dar anksčiau sukūriau performansą, pavadintą „Fever Room“ („Karštinės kambarys“). Tai „Didybės kapinių“ protagonistų kartu sapnuojamas sapnas, kuriuo tampa scenoje atsidūrę žiūrovai. Į žiūrovus yra projektuojama šviesa, taigi sapnas virsta trimačiu. Ši veikla man kartais daug įdomesnė nei kino kūrimas.
Šie jūsų projektai iš esmės yra išplėstinis kinas (expanded cinema).
Būtent.
Vis dėlto jūsų projektų pagrindu išlieka šviesa. Štai ir „Didybės kapinėse“ kareiviai gydomi šviesa. Kas jus įkvėpė skirti daugiau dėmesio šiam fundamentaliam kino elementui?
Mane sudomino Masačusetso technologijos instituto mokslininkų tyrimai, susiję su sapnais ir šviesa. Jie atrado, kad tam tikras dažnis ir spalvinis šviesos spektras gali paveikti mūsų prisiminimus. Jiems pavyko sukurti būdą, kaip implantuoti prisiminimą.
Tarytum būtų „nulaužę“ atmintį.
Taip, ir filme ši tema atsiskleidžia ne gydomuoju, bet kontrolės aspektu, nes miegantiems kareiviams bandoma įdiegti tam tikrą naratyvą. Toks yra ir kino žiūrėjimo efektas. Įpusėjus filmui („Didybės kapinės“, – N. K.) matome paskirus miesto vaizdus, tarkime, autobuso stotelę, kurios atspalvis vis keičiasi, nes kinta apšvietimas. Tai leidžia kelti klausimą apie kino realumą. Kai kuri filmą, gali pasirinkti norimą atspalvį. Galutinis rezultatas: visi vaizdai yra išties dirbtini. Tai apytikrė realybė. Vadinasi, filmas negali reprezentuoti realybės.
Kinas iš tiesų gali įdiegti į mūsų sąmonę įvairius naratyvus ir prisiminimus, bet ar jums neatrodo, kad kinas gali taip pat turėti ir gydomąjį poveikį?
Manau, kad kinas – tai gana tiesmukas būdas mus sujungti. Jis yra skirtas dalintis skirtingomis pažiūromis. Ir laiku. Galbūt kartais kinas pažadina atjautą ekrane regimam žmogui. Man apskritai patinka filmai, kuriuose galiu pajusti, kad už jų stovi kitas žmogus. Kai žiūri komercinius filmus, to niekada nepajusi, nes jie tik perteikia atitinkamas formules. O kai pajunti kitą žmogų, pajunti ir gyvenimą – būtent tai ir yra pagrindas susijungti su kitu. Vis dėlto ateityje, manau, mus sies fizinės jungtys. Galėsime dalintis savo sapnais pasitelkdami technologiją.
Vadinasi, kinas mirs?
Taip. Na, sakykime, jis pasikeis, evoliucionuos, bet nemanau, kad jį vis dar vadinsime kinu.
Nelabai šviesi ateitis kinui.
Nežinau. Galbūt turėsime ką nors, kas vadinsis biokinu.
Kodėl jūs apskritai susidomėjote kinu?
Vaikystėje dažnai eidavau į kino teatrą. Mano kaime tai buvo vienintelis būdas išvysti kitus žmones. Nors šiuo metu kaimas labai išaugo, anuomet jis buvo visai mažas. Taigi kinas leido man keliauti į kitas vietas. Be to, ne mažiau nuostabu ir tai, kad kurdamas kiną iš tiesų gali nukeliauti į kitas šalis. Tarkim, atvykau čia.
