Nenorint daryti mažiau
Pokalbis su Arūnu Mateliu apie filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“
Pokalbis su Arūnu Mateliu apie filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“
Koks buvo aštuonerius metus trukęs filmo kūrimo procesas?
Dviračiai į mano gyvenimą atėjo gana seniai – paauglystėje. Aš pats sportavau, treniravausi. Tai buvo labai didelė mano gyvenimo dalis. Nors buvau geras matematikas, norėjau tapti treneriu. Tuo metu bandžiau suderinti abi sritis, bet atsitiko nelaimė – griuvau, ir teko pasirinkti matematiką, o vėliau – kino režisūrą. Todėl man labai gerai žinoma dviratininkų dalia. Meilė šiam sportui, žinios apie jį visad liko su manimi. Žmonai sakau, kad visus dviratininkus pažįstu iš nugaros. Seku visas lenktynes: „Giro d’Italia“, „Tour de France“, „Vuelta a España“. Visi darbai sustoja, kai vyksta šios pagrindinės lenktynės. Kadangi sportavau, pažįstu tą gražiąją sporto pusę – pasiaukojimą. Jis pakeičia žmones, juos ugdo. Dviračių sporto naujokai turi suprasti, kad didžiųjų lenktynių jie greičiausiai niekada nelaimės ir ne todėl, kad jie nestiprūs, netalentingi, o todėl, kad tokia dviračių sporto esmė: turi būti komandoje, visi turi padėti vieni kitiems, kad nors vienas laimėtų. Man tai atrodydavo labai gražu. Šis filmas manęs laukė beveik visą mano gyvenimą. Jo idėja turbūt yra sąmoningiausias pasirinkimas per visą mano karjerą.
Bet nuo apsisprendimo kurti filmą iki gamybos pradžios praėjo ketveri metai. Taip nutiko dėl to, kad pasirinkome būtent „Giro“. Paskutinį filmą apie šias lenktynes danų režisierius Jørgenas Lethas sukūrė daugiau nei prieš 40 metų. Po jo niekad daugiau negauta leidimo filmuoti lenktynių ,,iš vidaus“. Paprastesnes rungtynes būtume galėję nufilmuoti ir greičiau. Tai didžiulis verslas, milijonai žiūrovų seka rungtynes per žiniasklaidos kanalus. Ten yra barjerų, kad nepapultų, kas nereikia. Todėl iš aštuonerių metų net ketverius užtruko vien gauti leidimą filmuoti būtent šias, o ne kitas rungtynes. „Giro“ yra pačios gražiausios ir sunkiausios lenktynės: čia stačiausi kalnai, jos vyksta pavasarį, kai dar nenutirpęs sniegas, todėl tai ir išbandymas šalčiu, ko nėra kitose lenktynėse.
Dar ketverius metus skyrėme bandymams ir filmavimui bei montažui. Iš pradžių testavome kameras, bandėme 3D. Pačias lenktynes filmavome dvejus metus. Po pirmųjų filmavimų vos nepraradome leidimo filmuoti, bet tai jau kita istorija Sakau, kad filmą sukūriau ne aš, čia kažkas iš aukščiau mums kiekvieną akimirką suteikė tiek galimybių...
Kaip pasirinkote herojus?
Iš pradžių mums viską teko derinti su spaudos centru. Nemažai padėjo ir dviratininkė Edita Kučinskaitė, ją ten daug kas žino ir gerbia. Mus domino tie, kurie visada atvažiuodavo paskutiniai. Jų sutartyse yra sąlyga, kad jie negali laimėti lenktynių. Pirmais filmavimo metais suradome nuostabių herojų, tačiau tik antraisiais galėjome pradėti su jais kalbėtis apie jiems svarbius dalykus. Su Sveinu tapome labai artimi, jis pats mums paskambindavo. Sveinas kartais šešias–aštuonias valandas lipa į kalnus, ten pamiega, tuomet grįžta, papietauja su žmona – ir vėl į viršų. Taip jis ruošiasi lenktynėms. Pasirinkome jį todėl, kad buvo sunkiai susižeidęs, o mums įdomūs žmonės, kurie krenta, bet atsikelia. Danielle buvo sirgęs onkologine liga, tad jo akyse matėm šiek tiek kitokį požiūrį į pasaulį. O Paulo yra visų dviratininkų gerbiamas dėl savo asmeninio garbės kodekso. Santykius su herojais mezgėme ilgai. Tose scenose, kur jie masažuojami, sportininkai beveik nuogi, kažkuria prasme nuogos ir jų sielos. Jie turi tikėti, kad filmuosime taip, kad jiems nebūtų gėda. Aš niekada neklausiau, kodėl jie mus įsileido...
Tu pasirenki daugybę žmonių, pamilsti ne kiekvieną. Pasirinkome tuos, kurie buvo savaime įdomūs. Pažiūrėkite į jų veidus. Pasirenki žmones, kurie tave vilioja, žavi, augina, iš kurių gali mokytis, kurie yra paslaptingi, neeiliniai, turi gyvenimo patirties, savitą matymą, yra dvasiškai stiprūs. Pasirinkimas dažiausiai intuityvus. Tai kaip dialogas – ar tu nori iš to žmogaus mokytis, ar filmuodamas juo žaviesi: jo žodžiais, laikysena; ar tau jis iš tiesų įdomus. Jų istorijos, gyvenimai – labai turiningi. Tačiau tai tik pradinė prielaida, nes filme gali neišvysti ir jokios „iškrovos“. Ar žmogus taps herojumi, paaiškėja tik tada, kai ir tu, ir jis nusprendžiate, kad sugebėsite pasikalbėti. Galbūt jis nori apnuoginti savo sielą ir pasakyti dalykus, kurių niekad nėra sakęs, nes niekam iki tol nebuvo įdomu. Gal jie suprato, kad mums svarbūs ne tie dalykai, kuriuos jie po dešimt kartų kartoja žurnalistams, o kiti, vidiniai, daug gilesni. Netgi nebūtina klausti, galima tylėti. Svarbu, kad žmogus tikėtų, jog tu nori klausytis.
Žinoma, svarbiausius klausimus uždavėme tik po dvejų metų bendravimo, ne iš karto. Reikėjo laiko, kad suprastume tuos žmones, pajaustume. Turi norėti ne nufilmuoti, o nugyventi savo herojaus gyvenimą. Filmavome ne tik tris pagrindinius, kuriuos matote filme, – Danielle, Sveiną ir Paolo, – buvo daugiau žmonių, bet galiausiai liko tik jie trys. Dar yra du epizodiniai herojai, kurie pasirodo tik kartą.
Kodėl filmavote ne 3D, kaip buvote sumanęs?
Dėl kelių priežasčių. 3D vaizdas yra per daug natūralus, per daug tikras. Įsivaizduokime, kad žmogus griūva. Ar norėtumėt matyti kraują, sulaužytus kaulus 3D formatu? Per daug realistinis vaizdas nesukuria metaforos. Be to, 3D filmavimui reikia ypatingų sąlygų, o mūsų atveju tai netiko. Gera 3D kamera negali per daug judėti, tad pabandžius sumanymas pasirodė nevertas pastangų.
Ar anksčiau minėto danų režisieriaus Jørgeno Letho filmas „Vandens vežėjai ir žvaigždės“ (1973) padėjo jums kurti „Nuostabiuosius lūzerius“, ar atvirkščiai, stengėtės nuo jo atsiriboti?
Gerai žinau šį Larso von Triero mėgstamą režisierių. Ne tik režisierių, jis ir eseistas, filosofas, ir dviračių sporto komentatorius – vienas garsiausių ne tik Danijoje, bet ir visame pasaulyje. Šį jo filmą mačiau seniai, tačiau jis man nei padėjo, nei kaip nors paveikė. Aišku, jo nevengiau. Per tuos keturiasdešimt metų pasikeitė ir pats dviračių sportas. Svarbiausia – tavo paties koncepcija, turinti tapti esybe.
O jei rinkdamasis suklysti?
Jeigu dėl idėjos gali laukti dešimt metų, vadinasi, tai tavo. Jei negali idėjos brandinti ilgiau nei dvejus metus – turbūt ji skirta ne tau. Jei dėl filmo gali daug paaukoti, tai tavo esybė, jei negali – ne tavo ar bent jau ne svarbiausia. Tiesa, gal aš kiek perdedu, – nebūtina filmą kurti daug metų. Bet jeigu nesiseks, reikia pasiryžimo kurti jį ilgai, nenumesti. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Imiesi temos ir tik po tam tikro laiko supranti, kokia ji tau artima.
Po filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ dvylika metų nesukūrėte jokio filmo. Daug kam kyla klausimas – kodėl?
Buvau pradėjęs kelis projektus, bet jie nedavė rezultato. Ankstesnis filmas visad palieka atspaudą. Ypač jei turėjo stiprų užtaisą, pareikalavo daug jėgų ir labai paveikė. Natūralu, kad po filmo apie vaikų ligoninę reikia tam tikros pauzės: turi sugrįžti į savo gyvenimą, atitolti nuo temos, nes gyvenai tame pasaulyje, o tai nėra lengva. Kitas dalykas – ar po tokios patirties norėsi imtis temos, kuri nepareikalautų tavęs viso? Į tokius klausimus atsakyti nelengva. Tiesiog jei padarai ką nors tokio, nenori daryti mažiau.
Žinant temą atrodo, kad filme „Nuostabieji lūzeriai“ turėtų būti daug fizinio skausmo, kančios, bet to nematome. Ar tai susiję su etiniu dokumentinio kino aspektu – pasirinkimu, ką filmuoti?
Šis aspektas kuriant dokumentiką yra esminis. Jei filmuodamas jauti, kad galima tai daryti, taip ir daryk. Nesvarbu, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis kinas. Viskas turi vystytis natūraliai. Mūsų filme nėra nė vieno krintančio žmogaus, tik atsikeliantys, nes kritimą jau visi patyrė. Besikeliantis žmogus savaime yra gražus. Jei medžiagoje randi neetiškai nufilmuotų kadrų, į filmą jų neįtrauki.
Ar bendraujant su herojais pavyko suvokti, kodėl jie tai daro, t. y. pasirašo sutartį pralaimėti?
Laikau save atėjusiu „iš tos genties“. Teorinį atsakymą žinau – taip reikia. Turi suprasti iš jų akių. Kaip sako Sveinas, jis niekada nebūna toks laimingas, kaip aukodamasis dėl kito pergalės. Primena savotišką vienuolio požiūrį. Teoriškai visi žino, kad turi pasiaukoti, bet kyla klausimas, ar tu tai darai sąmoningai, iš meilės. Gal tavo sutartyje įrašyta, kad nelaimėsi, bet gal ir nepadėsi, kiek galėtum. Dėl to man patinka dviračių sporto etika – visi padeda lyderiui. Bet laimėjęs ir gavęs premiją jis nepasilieka sau nė cento: jam atitenka garbė, o pinigai – „gregoriams“. Tai ne ponai ir baudžiauninkai, jie yra broliai, komanda. Tie atsakymai man buvo labai svarbūs – matyti jų veidus, akis, pačiam suprasti, kodėl tai yra reikšminga.
