Perfekcionistą sunku įtikinti, kad jis geras
Severija Janušauskaitė
Severija Janušauskaitė
Istoriniuose filmuose žmogaus išgyvenama drama dažniausiai yra universali. Ir vis dėlto – įvykiai, kurių fone ta drama atskleidžiama, neretai daro įtaką žmogaus charakteriui, jo pasirinkimams. Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“ perkelia į sovietmetį, kur ryški persekiojimo ir grėsmės, nepasitikėjimo vieni kitais tema. Ar Jums, kaip aktorei, kuriančiai vaidmenį, yra svarbios tos aplinkybės, laikotarpis, kuriame veikia veikėja, ar atsižvelgiate į tai kurdama savo vaidmenį?
Taip, istorinis laikas visada svarbu. Mano tėvai gimė šeštajame dešimtmetyje, liko jų pasakojimai, prisiminimai, nuotraukos ir vaizdo įrašai. Žiūrėdamas į juos gali „pagauti“ to laikotarpio nuotaiką, būseną. Man patiko, kai po „Izaoko“ premjeros Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje režisierius Jurgis Matulevičius pasakė, kad tai yra jo istorija – tokia, kokią jis mato. Tai jo turimi prisiminimai ir nuotrupos to, ką mums visiems yra pasakoję tėvai, ir mes tiesiog negalime autentiškai įsivaizduoti laikotarpio, kuriame negyvenome.
Ir vis dėlto manau, kad esu linkusi vaidmenis kurti intuityviai, nepriklausomai nuo amžiaus, metų, laikotarpio, net ir istorinės ar politinės to meto būsenos.
Suvaidinote Tomo Tykwerio seriale „Babilonas Berlynas“ ir grįžote filmuotis debiutuojančių režisierių – Jurgio Matulevičiaus ar Tomo Vengrio, apie kuriuos dauguma net nebuvome girdėję, filmuose. Ar ne keista?
Kaip tik ne. Tykwerio serialas buvo tik etapas. Žinote, kaip mes vertiname savo darbus... Galbūt kažkam tai viršūnė, o man – tik etapas. Vardai iš principo man nelabai ką reiškia.
Tačiau didelių projektų filmavimai susiję su išplėtotomis struktūromis, finansais...
Taip, to čia nėra. Bet aš labai ilgėjausi autorinio kino ir mano mintys materializavosi. Iš tiesų tuo tikiu: jeigu kažko labai nori – tai kada nors būtinai ateis. Tuo metu norėjau pailsėti nuo didelių produkcijų ir komercijos. Be to, aš mėgstu išbandyti naujas, galbūt net rizikingas sferas – taip aš mokausi. Mokytis man svarbu ir tą darau nesustodama.
Kuo patraukė „Izaokas“, kad priėmėte pasiūlymą jame vaidinti?
Kai susitikome pasikalbėti su režisieriumi, man labai patiko, ką jis galvoja ir kaip mąsto. Daug grožio pamačiau tame, kad istorinį filmą jis nori daryti remdamasis savo suvokimu, įsivaizdavimu.
Ir kaip sekėsi dirbti su jaunu, mažiau patirties turinčiu režisieriumi, galbūt kūrybiniame procese tai kaip tik turėjo daugiau privalumų?
Pradėti dirbti buvo labai sunku. Tuo pačiu metu filmavausi ir Tomo Vengrio „Gimtinėje“ – „šokinėti“ iš filmo į filmą nėra lengva. „Izaokas“ pradėtas filmuoti 2017 metais, procesas jau buvo užsitęsęs. Nors man patiko studentiški Jurgio darbai, filmavimo organizavimas kėlė nepasitikėjimą. Buvau įsitempusi ir tai yra mano pačios kaltė – atėjau jau pasiruošusi ir savigynai, ir puolimui, su išankstine nuostata, kad kai viskas trunka taip ilgai, darbas tiesiog negali būti rimtas.
Be to, ir pati medžiaga tuo metu man atrodė labai sudėtinga – Škėma, sunkus istorinis laikotarpis, ir pats režisierius per jaunas. Todėl mes kaip kokie žvėrys pratinomės vienas prie kito. Pradžioje buvo visko – net ir noro trenkti durimis ir išeiti. Bet sugebėjome peržengti save – tada ir įvyko esminis lūžis. Įsiklausėme vienas į kitą, jis man leido būti, o aš mokiausi juo pasitikėti.
„Izaoke“ yra „nuogų“, psichologiškai sudėtingų scenų, pavyzdžiui – Andriaus Elenai į burną kemšama duona. Kaip jas kūrėte?
Ši scena buvo improvizuota, filme jų yra ir daugiau. Filmo scenarijus nebuvo baigtinis, jau pirmą dieną supratau, kad viskas kuriama čia ir dabar. Pradėti galbūt ir buvo sunku, bet vėliau labai pamilau tą chaosą – jis buvo „įkrautas“, turėjo savo nuotaiką, energiją. O ir Jurgis vis tiek žinojo, ką jis nori padaryti. Vienu ar kitu būdu.
Kaip vyko bendradarbiavimas su režisieriumi vystant Elenos charakterį, ar atėjote į aikštelę kaip „baltas lapas“, ar turėjote savo viziją?
Aš tiksliai žinojau, ko noriu. Norėjau, kad ji atrodytų kitaip, nei planuota, kad būtų tylus personažas. Tačiau pirminiuose scenarijaus variantuose Elena, kiek prisimenu, buvo tik neryškus šmėkštelėjimas. Scenaristė Saulė Bliuvaitė labai daug prisidėjo vystydama šį moters personažą, kurdama jai naujas scenas.
Vis dėlto savų idėjų siūlymas yra subtilus dalykas. Debiutuojančiam režisieriui viso to, ką jis turi padaryti ir įveikti kurdamas pirmą filmą, jau ir taip yra gerokai per daug – tai jį įtraukia, užgožia. Jo atžvilgiu nėra sąžininga lįsti su savo pasiūlymais, su tuo, ko man, aktorei, visada trūksta – su personažo gilinimu, jo „išsluoksniavimu“. Tokia jau aktoriaus dalia dirbant su debiutantais. Tu žinai, kad bus vienas ar du tavo personažo planai, ir viskas, ką gali į jį „įdėti“ papildomai, – tai iš tavo personažo akių sklindanti energija.
Toji „Izaoko“ Elena – kas ji tokia?
Elenos vaidmuo man pačiai, kaip aktorei, yra būsena. Jos istorijoje – daug neaiškių dalykų, nutylėjimų. Gal Jurgiui labiausiai ir patiko ta paslaptis, kurią aš nešuosi.
Tikriausiai tai yra to laikmečio mano mamos draugė. Tokia, kurią aš tikrai esu sutikusi, kuri prižiūri artimą žmogų – dukrą, mamą. Kuri neranda savo vietos ir laikosi įsikabinusi vyrų. Kad ir kaip būtų keista, nelabai kas pasikeitė, ar ne? Deja, paradoksalu. Galbūt Elenoje yra ir liūdesio. Bet tas liūdesys man nepasirodė pernelyg tamsus. Priešingai – joje daug švelnumo, šviesos, noro mylėti ir būti mylimai.
Vadinasi, eidama į filmavimo aikštelę jau turite savo viziją, žinote, ko norite iš savo personažo?
Žinojimas – didelė bėda. Aš visada žinau, ką noriu daryti su personažu. Ir čia prasideda bendras darbas, kuris virsta didžiąja kova arba didžiuoju džiaugsmu. Režisierius gali pasitikėti manimi, o mūsų vizijos – sutapti. Taip būna retai, bet būna. Kartais aš bandau jam įrodyti – „palauk, tu pamatysi, kokia ji yra moteris!“ Kartais bendradarbiavimas pavyksta, o kartais ir ne. Tada kūrybinėje vienatvėje plaukioju pati su savimi. Bet įprastai man sekasi su režisieriais ir aš lanksčiai išsikovoju tai, ko noriu. Tačiau kartu esu linkusi mokytis ir įsiklausyti į tai, ko nori kita pusė. Klausytis lygiai taip pat svarbu.
Nors, kaip minėjote, Tykweris buvo tik etapas, filmuodamasi seriale „Babilonas Berlynas“ buvote „įmesta“ į Veimaro Respublikos istoriją, su kuria dauguma mūsų pažįstami tik labai miglotai. Kaip sekėsi suprasti, pajausti savo vaidmenį?
Kai dirbi tokiuose projektuose, su režisieriumi ruošiesi nuo ankstyvų dienų – negali ateiti į filmavimo aikštelę visiškai nieko nenutuokdamas. Juo labiau kad įžengusi į studiją patekau į kitą pasaulį – viskas buvo atkurta labai realistiškai. Unikalūs kostiumai, grimas. Tave rengia vyriškomis kelnaitėmis, aš jiems sakau – „nesimatys“, o jie man sako – „nesvarbu, bet tu jausi!“ Tas pats su kojinėmis, aksesuarais. Tai mane džiugino, labai padėjo įsijausti į personažą. Tai, kaip viskam buvo pasiruošta, yra puikus pavyzdys visiems mūsų režisieriams. Man patiko daugiasluoksnis serialo kūrėjų požiūris į istoriją, politiką – užčiuoptas pogrindis, trash kultūra, įsigilinimas į politinės opozicijos perspektyvą. Tad jei jau kalbame apie istorinius filmus, Lietuvoje jie kol kas labai plokšti. Žinoma, tai subjektyvu, tačiau aš pati juose filmavausi – tai plakatiški personažai, neturintys gylio, tu dūsti kaip aktorius. Ir galbūt būtent Jurgio filmas šiuo požiūriu man pasirodė įdomus. Tai – jauno žmogaus žvilgsnis, kur svarbiausia ne istorinis tikslumas.
Socialiniuose tinkluose teko skaityti apgailestavimą, kad seriale „Babilonas Berlynas“ lietuvei teko rusės vaidmuo.
Mane erzina seniai nusistovėjusi klišė, kad mes tokie beviltiški, jog galime vaidinti tik rusus. Ją paneigia ir mano pačios suvaidintų kitos tautybės personažų kiekis.
Tad esate atlikusi ne vieną kitos tautybės vaidmenį – nuo amerikietės iki norvegės. Kodėl tautybė Jums renkantis vaidmenį nėra kriterijus?
Nes tiesiog nėra. Pasaulis šiuo metu ir taip pernelyg nutolęs – pažiūrėkite į aplinką, atstumus, kurių visi laikomės. Tai vargina ir mes artėjame prie to taško, kai nepakantumas taps nebepakenčiamas. Siauras tokių dalykų matymas, žmonių skirstymas pagal tautybę, rasę, lytį, išsilavinimą yra atgyvena. Juo labiau aktoriui. Man pačiai esmė visada buvo psichologizmas.
Jūsų atliktų vaidmenų, net ir filmų žanrų spektras labai platus. Yra aktorių, kurie, kalbėdami apie savo darbą, sako, kad atėję į filmavimo aikštelę labiausiai bijo „aš tai jau dariau“ jausmo, kai viskas žinoma iš anksčiau ir nebėra profesinio iššūkio. Kas Jus motyvuoja renkantis vaidmenis?
Aš visada ieškojau iššūkių. Ir visada ateidavau pasiruošusi, sugalvojusi, kaip atrodo, vaikšto mano personažas, kaip juda jo kūnas, kaip jis kalba, ką moka ir ko ne. Bet ir vėl – viskas priklausys nuo to, ką priims režisierius.
Žinoma, čia galima pasijuokti – aktorius gali kalbėti kaip tik nori, bet jeigu jam neduota, jei jis nedės pastangų, ekrane jis vis tiek liks toks pat. Ir tik jam vienam atrodys, kad šitame filme jis toks, o kitame – kitoks. Galbūt čia kino mokyklos ir pačios vaidybos niuansai. Lietuvoje mes... Pasakysiu atvirai – man atrodo, kino vaidybos stadijoje mes kol kas esame pirmame kurse. Aktoriai vis dar mokosi natūraliai būti kine. Ačiū Dievui, aš jaučiuosi įveikusi šį etapą – dabar man svarbu suvaidinti kažką kito, ne save, ne tik būti kadre nieko nedarant. Nors, beje, nieko nedaryti yra labai sunku. Dabar jau norisi išbandyti viską – nuo karalienės iki norvegės, balintis plaukus, dėtis plastinį grimą. Ir vis dėlto ateina metas, kai pasiilgsti autorinio kino, kuriame reikia paprasčiausios moters, kur negali slėptis nei po tekstu, nei po grimu.
O ar yra moters vaidmuo, kurį idealizuojate ir norėtumėte atlikti?
Oi, ne. Noriu atlikti tą vaidmenį, apie kurį nesu pagalvojusi. O pagalvojau praktiškai apie viską. Tai būtų tas vaidmuo, kurio visiškai nesitikėjau arba apie kurį sakiau, kad tai neįmanoma. Man svarbu peržengti, įveikti save.
Nuolat?
Nuolat.
Grįžkime į pradžią – pirmasis vaidmuo ilgametražiame filme buvo „Anarchija Žirmūnuose“. Žvelgiant retrospektyviai – kaip jį prisimenate ir ką Jums, kaip aktorei, jis suteikė?
Gal ir keista, bet šį filmą prisimenu labai šiltai. Jis turėjo puikiai parašytą scenarijų, ir kartais aš pagalvoju, kaip šis filmas atrodytų, jei būtų pastatytas dabar, kito režisieriaus? Faktas, kad jis būtų visiškai kitoks. Vaidmeniui daug ruošiausi – labai trumpai nusikirpau plaukus, numečiau daug svorio, stengiausi susitapatinti su savo personažu. Galite vadinti mane metodo aktore – galbūt aš iš tiesų tokia ir esu, tik kol kas dar „nesinešu“ to į aikštelę. Bet sakiau, kad reikės pabandyti – kaip kokiam Danieliui Day-Lewisui visus filmavimo mėnesius su visais bendrauti tik iš personažo perspektyvos.
Niekada taip nedarėte?
Tiesiogiai – ne. Tačiau, pavyzdžiui, kai vaidini karalienę Jekateriną, vis tiek turi pajusti tą vidinės didybės momentą. Žinoma, aplinkiniai supranta, kad tu vaidini. Tačiau kiekvienas personažas turi savo aurą, kurią aktorius turi pajausti.
Ar pasibaigus filmavimui sunku atsiskirti nuo vaidmenų?
Su vaidmenimis skiriuosi lengvai. Bet sunkiai atsiskiriu nuo filmavimo proceso. Ypač jei tai yra sudėtingas, ilgai trunkantis filmavimas ir mes suartėjame su kolegomis, filmavimo grupe. Kai viskas pasibaigia, būna labai sunku. Išgyvenu didžiulę tuštumą, norint ją užpildyti reikia iš karto griebtis kitų darbų.
Darbai po truputį grįžta į senas vėžes. Kas laukia ateityje?
Dabar laukia bendras latvių ir lietuvių filmas „Lotus“. Jo režisierė – Signe Birkova. Labai įdomi asmenybė, avangardinio kino režisierė. Atvirai – nesu sutikusi kitos tokios moters, ji mane labai įkvėpė. Filmas pasakoja apie vieną pirmųjų kino operatorių Latvijoje, o gal ir Baltijos šalyse. Jame daug siurrealizmo, kuris mane džiugina. Kadangi viskas filmuojama sena kamera, laukia labai įdomus ir ilgas procesas. Netrukus turėsiu dirbtuves ir pati mokysiuosi filmuoti ta sena kamera – to reikia mano personažui. Tai visiškas autorinis kinas ir kartu tai, ko aš labai ilgėjausi.
Ir yra minčių toliau dirbti ir su Jurgiu. Aš jam jau sakiau – reta, kad vyras režisierius kviestųsi tą pačią aktorę kelis kartus. Tai yra gražus gestas. Jei tik viskas pavyks ir manęs neišmes.
O ar žinote, kodėl režisieriai Jus pasirenka?
Iki galo vis tiek ne. Norėdami įkalbėti pas save dirbti, jie apiberia tave komplimentais. O komplimentais aš mažai tikiu. Perfekcionistą sunku įtikinti, kad jis geras. Galbūt tik jis pats gulėdamas mirties patale galų gale gali pripažinti – „buvau neblogas“. Nežinau. Manau, kad... Gal traukia tam tikra energija.
