Liūtas, geriantis veidrodį

Viktor Kosakovskij

Laisvė, atsitiktinumas ir lemtingas sutapimas – štai šie dalykai, atrodo, yra svarbūs ar mažų mažiausiai keliantys smalsumą Kosakovskiui.

Rusų dokumentininkas Viktoras Kosakovskis – iš tų autorių, kuriems kūrybos proceso pradžioje tiesiog būtina susikurti kokią nors kliūtį.

Šis režisierius nuolatos prasimano, rodos, grynai formalių, iš piršto laužtų užduočių. Filme „Trečiadienis. 1961.07.19“ („Sreda. 1961.07.19“, 1997) jis nutaria susirasti visus gimusiuosius tais pačiais metais, tą pačią dieną, tame pačiame mieste kaip ir jis. Filme „Tiše!“ (2002) – ištisus metus pro langą filmuoja tą patį kiemą. „Šventa“ („Sviato“, 2005) sumanymas išvis glumina kiekvieną sveiko proto žmogų: Kosakovskis saugo savo sūnų nuo veidrodžių, iki jam sukaks dveji, kad filme užfiksuotų pirmąjį vaiko susidūrimą su savuoju atspindžiu. Na, o filmo „Tegyvuoja antipodai!“ („Vivan las Antipodas!“, 2011) užmojis – nufilmuoti vietoves, esančias priešinguose Žemės rutulio taškuose. Taip ir norisi sušukti – ar tai yra problema? ar tai aktualiosios dokumentikos tema?! Įdomiausia, kad į tokį klausimą tektų atsakyti teigiamai. Visos šios kliūtys, savęs suvaržymas iš tiesų yra esminė Kosakovskio tema, o ne šiaip užgaida. Nuolatinis režisieriaus darbas – rasti simetriją, pasikartojimus, atitikmenis ten, kur paviršutinis žvilgsnis mato vien atsitiktinių dalykų maišalynę.

Iš laiko atstumo debiutinis filmas „Losevas“ („Losev“, 1989) atrodo kaip paties Kosakovskio kūrybos komentaras, apmąstantis atsitiktinumo ir dėsningumo žaismę, kuri nuolat raibuliuos vėlesniuose filmuose. Kosakovskis buvo tarp Aleksejaus Losevo mokinių ir nufilmavo paskutinių mąstytojo dienų bei laidotuvių vaizdus. Kas iš to, ką kalbėjo jo mokytojas, režisieriui pasirodė reikalinga filmui ir, matyt, svarbu jam pačiam? Viena vertus, Losevas iškelia laisvą dvasingumą („laisvė – tai ir yra Dievas“). Savotiškas šių žodžių atitikmuo pats filosofas – jau visai menkos sveikatos, beveik aklas, bet kalbantis išraiškingu, kiek ironišku balsu, kuris toliau sklando net kai rodomi laidotuvių vaizdai. Vis dėlto daugiausia šiame filme Losevas kalba apie, rodos, visai priešingą laisvei dalyką – apie likimą kaip sąvoką, kurios neįmanoma apeiti, apie tai, kad mūsų gyvenime veikia paradoksalus laisvės ir lemties derinys.

Laisvė, atsitiktinumas ir lemtingas sutapimas – štai šie dalykai, atrodo, yra svarbūs ar mažų mažiausiai keliantys smalsumą Kosakovskiui. Tiesa, režisierius pasirenka žaismingą, beveik naivų tyrinėjimo būdą, kai susidomi, kas sieja žmones, gyvenančius priešingose Žemės rutulio pusėse ar gimusius tą pačią dieną. Likimas? Beprasmis atsitiktinumas? O kodėl aštuoni tą pačią dieną Leningrade gimę žmonės lyg susitarę išvažiavo gyventi į Vladivostoką? Lyg patvirtindamas režisieriaus nuojautas pirmasis filme „Trečiadienis. 1961.07.19“ pasirodantis Kosakovskio „lemties bendrininkas“ paslaptingai byloja: „Kas bus – nežinia.“ Tiesa, omeny jis turi viso labo savo gimtadienio šventę, o ne kokį nors pasaulio principą. Tačiau moteris, kuri turi tuoj gimdyti, bet niekaip neranda laisvos vietos gimdymo namuose, taip pat ima samprotauti, kad galbūt tai likimo pirštas – sėdėti namie ir „laukti savo valandos“. Dar vėliau ji suformuluoja kone pamatinį Kosakovskio principą: visa tai, kas yra, kas nutinka, nuo mūsų nepriklauso, ir todėl tai nėra atsitiktinumas. Atrodo, ji prieštarauja pati sau, tačiau iš esmės tai atitinka Losevo mintį, kad likimas ir yra pirmapradės vienovės momentas. „Visa, kas yra, – tik į gera“, – sako Losevas ir tokią laikyseną vadina tragiška krikščionybe, o ne lėkštu pasitenkinimu savimi.

Dar Kosakovskis labai domisi variantais, nors net ir ne itin blaivus „Belovų“ („Belovy“, 1994) veikėjas postringauja, kad „tėra vienas toks egzempliorius kaip tu, ir tavo antro varianto nėra“. Filme „Trečiadienis. 1961 07 19“ režisierius kaip tik ir renka savo „variantų“ kolekciją, su nuostaba apžiūrinėja milicininkų, darželio auklėtojų, kalinių ir kitų neįvardytų personažų draugiją. Beje, pats Kosakovskis šiame filme pasipasakoja, kaip vaikystėje buvo puolęs į isteriją, kad jis – tai galbūt visai ne jis. Taigi galime nujausti, kad galbūt tokiu būdu jis ieško savęs, vis dar genamas vaikiškos baimės, jog įvyko klaida ir jis gyvena ne jam lemtą gyvenimą. Tačiau koks nors magiškas bendrumas tarp gimimo datos bendrininkų neužgimsta, jie taip ir lieka į save nugrimzdusiais „egzemplioriais“.

Kartu „Trečiadienis. 1961 07 19“ – tai klampus filmas apie tokį pat klampų, inertišką gyvenamą laikotarpį. Čia gana gerai atpažįstamas posovietinio kino braižas su nuosmukio, nuovargio nuotaikomis. Filmas savaip artimas Kiros Muratovos „Asteniniam sindromui“ savo labirintine struktūra, vedančia užkaboriais ir tamsiomis tarpuvartėmis, nenuspėjamai vingiuojančia įvairiausiomis kryptimis.

Tačiau vėlesni Kosakovskio filmai skaidrėja; juose vis daugiau simetrijos ir atitikmenų. Nenuostabu, kad po kurio laiko atsirado „Šventa“ – filmas vien apie atspindį veidrodyje. Jei trumpam užmirštume, kad daryti bandymus su vaiku „dėl meno“ mažų mažiausiai keista, galėtume laikyti „Šventa“ grakščia, nors ir neišvengiamai narciziška savosios ars poetica refleksija. Kambaryje su dideliu veidrodžiu nufilmuotą filmą sudaro beviltiškos vaiko pastangos pereiti į kitą pusę ir susipažinti su naujuoju „draugu“. Jausmai kaitaliojasi nuo džiugaus noro pasidalyti turimais žaislais iki pasipiktinimo, kad tasai „draugas“ vagia jo „identitetą“ ir mosuoja lygiai tokia pačia žaisline šluotele. Galiausiai kadre pasirodo tėvas režisierius ir išvaduoja vaiką iš nesuvokimo, kas čia vyksta, kančių. Atrodo, tėvui iš tiesų lyg akmuo nuo širdies nusirita, kai į klausimą, ar jis pats sau patinka, sūnus atsako sušukdamas: „Taip!“.

Nors vaikas tokiu būdu ir išmoksta būti šioje pusėje, pats režisierius, regis, nenurimsta. Kai filme „Šventa“ vaikas desperatiškai mėgina prasibrauti pas savąjį atspindį, staiga įsiterpia trumpas kadras, kuriame antis lengvai neria į savo pačios atvaizdą skystame vandens veidrodyje. Ir štai vėlesniame filme „Tegyvuoja antipodai!“ Kosakovskis vis dėlto „suorganizuoja“ pasakišką išėjimą į kitą pusę. Režisierius čia laisvai vartalioja Žemės rutulį, atsidurdamas priešinguose jo taškuose – tai Havajuose, tai, žiūrėk, Botsvanoje. „Aš“ su visais jo rūpesčiais atrodo pranykęs didybės, regimos neįtikėtinais rakursais beasmenio žvilgsnio, akivaizdoje. Sykį kamera išmoningai kažkur užkišama taip, kad Botsvanos liūtas laka vandenį panardinęs snukį tiesiai į ekraną. Rodos, dar truputis – ir žvėris atsidurs šiapus.

Filmo „Tegyvuoja antipodai!“ pasaulis nepaliaujamai save kuria, o tarp menkų ir didingų įvykių nusidriekia mįslingos gijos. Ir vis dėlto ankstyvasis filmas „Belovai“, ko gero, buvo sukondensavęs save kuriančio ir palaikančio pasaulio vaizdą dar labiau ir ne taip tiesmukai nei šis išties grandiozinis kūrinys. „Belovų“ pasaulis tai byra, tai vėl susirenka, o jo gyventojai tai trykšta gyvastingumu ir laido kalambūrus, tai grimzta į neviltį. Jautis vis nuverčia tvorą, o sesuo ją vėl pataiso; brolis žada užkapoti seserį kirviu, bet kone su ašaromis akyse svarsto apie žmonijos likimą; sesuo gelbsti ežį, žegnoja karves ir rinktiniais žodžiais koneveikia brolį; keldamas dulkių debesis brolis švilpia ant traktoriuko nežinia kur, bet prie ūkio darbų neprideda nė piršto, ir sesuo, stovėdama bulvių lauke, byloja: „Lydekai paliepus, man panorėjus, bulvelės, išsikaskite pačios.“ Po kurio laiko dubenyje jau garuoja išvirtos bulvės, nes kažkas neleidžia šiam palaikiam pasauliui išnykti, vis prikelia jį ir „sutaiso“ kaip nuvirtusią tvorą.

Galima sakyti, kad filme „Tiše!“ irgi vyksta pasaulio „taisymas“, tiesa, atliekamas be ypatingo noro. Filmas prasideda kaip be galo sąmojingas pasakojimas apie paviršutinišką aplinkos tvarkymą. Daugiausia čia reiškiasi kiemsargiai, kelių remontininkai, kiek primenantys savuosius profesijos brolius iš Otaro Joselianio filmų. Tačiau giliai požemiuose kažkas sutrinka, o dar tinginė šlavėja užkemša kanalizaciją šiukšlėmis. Garai veržiasi į paviršių, o bandymai atkurti tvarką eina perniek.

Šiame filme ypač akivaizdu, kaip save kuriančio pasaulio tema pereina į kino kūrimo techniką. „Tiše!“ rutuliojasi tarytum be menkiausių pastangų – režisierius tik stovi už lango stiklo ir filmuoja atsitiktinius įvykius menkame kiemo plotelyje. Neretai kyla toks įspūdis, kad filmas iš tiesų atsirado „lydekai paliepus“. Tačiau čia kaip niekad išryškėja jautri Kosakovskio muzikinė klausa, ritmo pojūtis, subtili nuojauta, kada reikia atsitraukti ar priartėti. Nieko keista, kad likimas jam gan dosniai dovanoja atsitiktinio ir išsprūstančio grožio minutes – kaip kad rateliu sutūpusius tuopų pūkus ar vakaro saulės nuauksintą lietaus balutę.

Žinoma, Kosakovskio filmai kartais sukelia prieštaringų jausmų, kai režisierius nusižengia savo paties apmąstomiems dalykams ir primiršta, jog kiekvienas žmogus yra vienetinis egzempliorius, todėl tiesiog nepadoru į jį brautis, nes „kas bus – nežinia“. Bet tai, matyt, apskritai dokumentikos problema. Štai todėl ir pavergia „Tiše!“ – visiška tokios dokumentikos priešingybė. Rodos, taip paprastai, bet sykiu juvelyriškai padarytas kūrinys laikosi lyg pats už savęs ir būtent dėl to vidinio karkaso (o ne kokių nors pridėtinių puošmenų) neišsitenka dokumentikos ribose, artėja prie to, kas vadinama meniniu kinu. Ir kai matai, kaip įvairiausi atsitiktinumai čia sukimba lyg pagal kruopščiai parengtą išankstinį planą, atrodo, pagaliau imi suvokti tą keistą laisvės ir lemties derinį.