Ekrane nuo pat mažumės

Kirsten Dunst

„Jaunosios savižudės“, rež. S. Coppola, 1999
„Jaunosios savižudės“, rež. S. Coppola, 1999

Ji pelnė pasaulio paauglių simpatijas, suvaidinusi trilogijoje apie Žmogų Vorą, ir atsiėmė vieną garbingiausių kino apdovanojimų – Kanų kino festivalio prizą už geriausią vaidmenį Larso von Triero „Melancholijoje“.

Kirsten Dunst sakosi esanti eilinė mergina: „Mokiausi eilinėje mokykloje, draugauju su eiliniais žmonėmis.“ Ji nemėgsta viešumos, o namuose, anot aktorės, yra tipiška „mėlyna kojinė“. Anot Kirsten, nėra nieko malonesnio už ramų vakarą prie televizoriaus, vilkint seną sportinį kostiumą. Ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su žmonėmis iš pramogų verslo.

Simpatiška mergina, gyvenanti kaimynystėje. Taip galėtume apibūdinti ir jos aktorinį amplua. Maloni, besišypsanti ar paslaptingai liūdna, padedanti sunkią minutę, mylinti ir ištikima, o kartais pašėlusi viliokė. Tokių vaidmenų gausioje aktorės filmografijoje daugiausia. Nors, žinoma, visiems amerikiečių aktoriams nelengva gauti tikrai įdomų vaidmenį Holivudo filmų sraute. Kirsten Dunst kartais sekasi. Ji pelnė pasaulio paauglių simpatijas, suvaidinusi trilogijoje apie Žmogų Vorą, ir atsiėmė vieną garbingiausių kino apdovanojimų – Kanų kino festivalio prizą už geriausią vaidmenį Larso von Triero „Melancholijoje“.

Kirsten Caroline Dunst gimė 1982 m. balandžio 30 d. Point Plezante, Naujajame Džersyje, Inesos Rupprecht ir Klauso Dunsto šeimoje. Aktorės tėvas, vokietis iš Hamburgo, dirbo medicinos kompanijoje (2011 m. Kirsten gavo ir Vokietijos pilietybę), motina – dailininkė ir paveikslų galerijos savininkė. Kadaise bandžiusi tapti aktore, ji numatė dukteriai modelio karjerą. Skeptiškas realistas tėvas abejojo, ar tai pavyks. Vėliau Kirsten pasakojo: „Mano tėvas išaugo pokario Vokietijoje. Ir, matyt, todėl buvo labai griežtas žmogus. Jis klausdavo: „Penki su minusu? Kodėl ne su pliusu?“

Modeliu komercinėse televizijos laidose mergaitė tapo būdama trejų. Tai buvo lėlių reklama. Įvairių televizijos šou ir reklaminių klipų autoriai dažnai kviesdavosi visada besišypsančią, nuoširdžią mergaitę. Po metų buvo pasirašyta sutartis su garsia modelių agentūra. Beje, reklama ir dabar yra svarbus aktorės pajamų šaltinis.

Netrukus ambicingoji motina nutarė, kad vien reklamos nepakanka, ir ėmė vežioti dukrą po visokias aktorių atrankas. Sulaukusi šešerių, Kirsten debiutavo kine, ir ne bet kur – Woody Alleno novelėje filme „Niujorko istorijos“ („New York Stories“, 1989). Po metų Kirsten suvaidino Tomo Hankso dukterį Briano De Palmos filme „Tuštybių liepsna“ („The Bonfire of the Vanities“, 1990). Ji anksti pradėjo garsinti animacinius filmus. 1989-aisiais Kirsten dubliavo neklaužadą raganaitę filmuke „Kikės siuntų tarnyba“, 1997-aisiais – paskutinio rusų caro dukterį pilno metražo animaciniame filme „Anastasija“.

Vaidmenys sekė vienas po kito: ji vaidino Hedrilę seriale „Žvaigždžių kelias: nauja karta“ („Star Trek: The Next Generation“, 1993), paauglę narkomanę filme „Gobšuoliai“ („Greedy“, 1994). Tuo metu tėvai išsiskyrė ir motina išsivežė ją su broliu į Los Andželą, tikėdama, kad būdama arčiau Holivudo duktė netrukus taps žvaigžde. Ir neapsiriko. Vėliau Kirsten prisipažino: „Aš dažnai verkdavau vaikystėje. Tiesiog todėl, kad buvau maža mergaitė dideliame pasaulyje.“ Apie savo nelengvą holivudišką vaikystę ji yra prasitarusi: „Kai esi filmavimo aikštelėje nuo ankstyvos vaikystės ir tave nuolat verčia vykdyti nurodymus, kur eiti ir kur stovėti, kai tavo gyvenimas absoliučiai viešas, po truputį tampi priklausoma nuo kitų nuomonės.“ Nors kitame interviu pridūrė: „Bet aš nesigailiu. Visuomet dariau tik tai, ko norėjau. Kartais darbas teikė džiaugsmo, kartais – ne. Viskas priklauso nuo scenarijaus, partnerio, nuotaikos. Kiekviena nauja diena nepanaši į ankstesnę. Kai tau pavyksta įveikti ypač sunkią sceną, atsiranda nepaprastas svaiginantis pergalės jausmas, bet paskui paaiškėja, kad režisieriaus nuomonė kitokia.“ Buvo laikas, kai anksti pradėjusi karjerą Kirsten sunkiai išgyveno pečius slegiantį populiarumą ir net kaltino motiną. Tačiau vėliau pripažino, kad motina viską darė turėdama geriausių ketinimų. Paklausta, ar gailisi tokios vaikystės, ji atsakė: „Na, tai ne vienintelis būdas augti, bet aš taip augau ir nenorėčiau, kad būtų kitaip. Dabar turiu sėkmingos karjeros patirtį...“

Būdama vienuolikos ji jau pasiekė pirmą pergalę. Nurungusi net 5000 pretendenčių Kirsten tapo populiarių aktorių Brado Pitto ir Tomo Cruise’o partnere britų režisieriaus Neilo Jordano filme „Interviu su vampyru“ („Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles“, 1994). Vampyrai Lestatas ir Luisas pasmerkė mažąją Klaudiją amžinai gyventi šalia savęs. Tai – tragiškiausias filmo personažas. Psichiškai subrendusi moteris liko fiziškai nesubrendusiame kūne, visą laiką reikalauja stipresnio globos, yra tik graži lėlytė, nors jai artimesnis būtų meilužės vaidmuo. Jauna aktorė puikiai susidorojo su psichologiniais herojės charakterio niuansais, įtikinamai perteikė Klaudijos tragediją, pyktį ir neapykantą. Bet ji – ne kenčianti auka, o negailestingas mirties angelas. Tikrai kažkas šėtoniška slypi mažojoje Klaudijoje, jai perėmus vampyrų įpročius.

Už šį filmą Fantastinių ir siaubo filmų akademija įteikė aktorei „Saturno“ premiją, ji buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“ ir pelnė MTV Metų atradimo apdovanojimą. Mažosios vampyrės dėka Dunst tapo viena geriausiai apmokamų mažųjų artisčių, o viso pasaulio mergaitės pavydėjo jai bučinio su Bradu Pittu. Vėliau Kirsten pasakojo, kad toje scenoje jautėsi nejaukiai, bet garsieji partneriai tapo jai lyg broliai. Cruise’as jos grimo kambaryje net pastatė kalėdinę eglutę. Daugelio kritikų nuomone, Klaudija – iki šiol geriausias Kirsten vaidmuo. Tą patį pripažįsta ir aktorė, teigdama, kad tai buvusi viršūnė. Na, o žurnalas „People“ ilgam įtraukė ją į gražiausių pasaulio žmonių sąrašą.

Tais pačiais metais Kirsten sustiprino paauglių žvaigždės pozicijas, suvaidinusi melodramoje „Moterėlės“ („Little Women“) kartu su Susan Sarandon ir tada dar mažai žinomais Christianu Bale’u bei Winona Ryder. Po metų ji linksminosi spalvingame nuotykių filme „Džiumandži“ („Jumanji“, 1995) apie nepaprastų galių turintį stalo žaidimą, kurį žaidžiant atgyja įvairūs plėšrūnai. Karinėje dramoje „Motina naktis“ („Mother Night“, 1996) Dunst vaidino antisemitu apsimetančio amerikiečių žvalgo seserį, pagal realius faktus sukurtoje „Rubi Ridžio apgultyje“ („The Siege at Ruby Ridge“, 1996) ji buvo pamišėlio duktė, keliose populiaraus serialo „Ligoninės priimamasis“ („ER“, 1996–1997) serijose jos partneris buvo George’as Clooney. Ji suvaidino nepilnametę prostitutę, kurią imasi globoti Clooney vaidinamas daktaras Dagas Rosas. Seriale „Baimės bokštas“ („Tower of Terror“, 1997) ji – mergaitė, padedanti tirti penkių žmogžudysčių bylą, filme „Ištikima širdis“ („True Heart“, 1997) – viena iš dviejų vaikų, klaidžiojančių po tankius Kanados miškus po autokatastrofos. Politinėje Barry Levinsono satyroje „Uodega vizgina šunį“ („Wag the Dog“, 1997) Kirsten buvo savimi – maža aktore, vaidinančia propagandiniame siužete apie menamą karą Albanijoje: mergaitė su mielu kačiuku glėbyje bėga nuo albanų prievartautojų. Komedijoje paaugliams „Žaisliniai kareivėliai“ („Small Soldiers“, 1997) jos šauni baikerė turėjo padėti nuobodžiam filmo herojui. Anot aktorės, ją tiesiog siutino, kad tokia drąsi mergaitė įsimyli tokį mulkį. Vieną paskutinių paaugliškų vaidmenų 1998 m. Kirsten suvaidino filme „Penkiolikmetė ir nėščia“ („Fifteen and Pregnant“) apie tėvų požiūrį į netikėtą dukters nėštumą.

Lūžio metais galima pavadinti 1999-uosius, kai Dunst teko keturi vaidmenys, kurių niekaip nepavadinsi vaikiškais. Ironiškoje satyroje apie grožio konkursą „Pritrenkiančios gražuolės“ („Drop Dead Gorgeous“, 1999) Dunst herojė priešinasi vienos dalyvės motinai, buvusiai miestelio konkurso laureatei, kuri nesibodi imtis jokių priemonių, kad tik nugalėtų jos duktė. Tai ir juokingas, ir kartu žiaurokas filmas. Komiškoje parodijoje „Dikas“ („Dick“, 1999) kartu su Michelle Williams jos suvaidino dvi studentes, kurios ekskursijoje po Baltuosius rūmus susitinka prezidentą Nixoną ir tampa jo patarėjomis bei žurnalistų informacijos šaltiniu. Dramoje „Velnio aritmetika“ („The Devil’s Arithmetic“) ji vaidina į koncentracijos stovyklą patekusią žydaitę Haną.

Tačiau svarbiausia 1999 m. premjera aktorei buvo Sofios Coppolos debiutinis filmas „Jaunosios savižudės“ („The Virgin Suicides“). Tai nostalgiškas, kupinas nerimo pasakojimas apie penkių seserų Lisbon gyvenimą ir mirtį. Penkios gražios, išdidžios seserys traukia visų miestelio vaikinų dėmesį, tačiau iš tikrųjų jas terorizuoja religinė fanatikė motina, kankina brendimo problemos ir kompleksai. Nepaklusniausia yra Kirsten vaidinama maištininkė Liuksė. Vieną naktį ji praleidžia su vaikinu, o ryte atsibunda futbolo aikštės viduryje. Romantinės iliuzijos žlugo. Merginos neišlaiko įtampos ir viena po kitos pasirenka mirtį. Kritikai rašė, kad Kirsten vaidmuo gražiai derina nekaltumą ir maištingumą, kad būtent šiame filme jaunoji aktorė iš paauglės tapo moterimi. Dabar jau niekas neabejojo, kad ji sugebės talentingai įkūnyti ir sudėtingus vaidmenis. Tačiau Andželos „Amerikos grožybėse“ ji atsisakė, nes nenorėjo vaidinti erotinėse scenose, manydama, kad yra per jauna pasirodyti nuoga ekrane. Vėliau ji aiškino: „Kai skaičiau scenarijų, man buvo tik penkiolika metų, nebuvau pakankamai subrendusi, kad jį suprasčiau.“

Vaidmenys sekė vienas po kito ir mokslui beveik neliko laiko. Kirsten mokėsi privačioje katalikiškoje mokykloje, bet vis dažniau prireikdavo repetitoriaus paslaugų. Vis dėlto Kirstin nemetė mokslų ir baigusi mokyklą įstojo į koledžą. Kartu su motina jos įkūrė nuosavą prodiuserių kompaniją „Wooden Spoon Productions“ (taip pavadintą močiutės, kuri visada sukinėdavosi virtuvėje su mediniu šaukštu, garbei). Dabar Dunst – jau savarankiška prodiuserė.

2000 m., kai filme „Smarkuolės“ („Bring It On“) Kirsten suvaidino elitinės mokyklos komandos palaikymo grupės kapitonę, turinčią per trumpą laiką parengti naują pasirodymą, pasigirdo balsų, kad ji yra talentinga komedijų aktorė. Tada Kirsten jau filmavosi penkiuose filmuose per metus. Tais pačiais metais aktorės laukė siaubo filmas „Varnas 3: išgelbėjimas“ („The Crow: Salvation“), „Sėkmės miestas“ („Luckytown“), kuriame jos herojė ieško tėvo lošėjo, tragiško likimo mergina dramoje „Gilumoje“ („Deeply“) ir nelaimingai įsimylėjusi Zinaida Ivano Turgenevo apysakos motyvais sukurtoje melodramoje „Pirmoji meilė“ („Lover’s Prayer“). Pastaroji paviršutiniška ekranizacija jau rodė, kad Kirsten pasirengusi kitokiems vaidmenims, pamažu ji pradėjo atsisakyti „geros mažos mergaitės“ įvaizdžio.

2001-aisiais Dunst pirmą kartą ne tik vaidino, bet ir dainavo filme „Meilės virusas“ („Get Over It“). Vėliau ji sakė, kad tik todėl ir sutiko vaidinti. Dainavo ji ir kituose filmuose, filmavosi populiarių grupių ir dainininkų klipuose, tačiau aktorė, svajojanti tapti dainininke, jos manymu, yra absurdas.

Dramoje „Vėjavaikė“ („Crazy/ Beautiful“, 2001) Kirsten pirmą kartą teko vaidinti sekso scenose, – jos herojė, alkoholio bei narkotikų įaudrinta Nikolė, užmezga romaną su neturtingu išeiviu iš Lotynų Amerikos. Tais pačiais metais ji suvaidino spaudos magnato Randolpho Hearsto meilužę, nebylaus kino aktorę Marion Davies Peterio Bogdanovichiaus trileryje „Mirtis Holivude“ („The Cat’s Meow“, 2001). Kirsten neblogai susidorojo su sudėtingu tarp dviejų garsių meilužių besiblaškančios moters charakteriu ir buvo apdovanota Mar del Platos kino festivalio prizu.

2003-iaisiais pasirodė iki šiol populiariausias ir pelningiausias Kirsten Dunst filmas: Samo Raimi ekranizuotame komikse „Žmogus Voras“ („Spider-Man“) ji tapo Piterio Parkerio mylimąja Mere Džein Vatson. Būtent šis filmas lėmė, kad jaunieji žiūrovai pradėjo ją skirti tarp gausybės kitų Holivudo blondinių, nors Kirsten ir vaidino su rusvų plaukų peruku. Pasirodžiusi dviejuose filmo tęsiniuose, aktorė galutinai pavergė pasaulio paauglius, kurie iki šiol ją pažįsta kaip Merę Džein.

Po „Žmogaus Voro“ aktorė išbandė jėgas kitokio pobūdžio filmuose. 2003 m. ji suvaidino epizodinį narkomanės vaidmenį nepriklausomo režisieriaus Edo Solomono dramoje „Lengvabūdiškumas“ („Levity“), kylančią teniso žvaigždę Richardo Loncraine’o romantinėje komedijoje „Vimbldonas“ („Wimbledon“) ir kartu su Julia Roberts nusifilmavo Mike’o Newello filme „Monos Lizos šypsena“ („Mona Lisa Smile“). Dunst talentą iš arčiau patvirtino ir Merės vaidmuo Michelio Gondry fantastinėje romantinėje komedijoje „Jausmų galia“ („Eternal Sunshine of the Spotless Mind“, 2004). Jos herojė užmezgė ryšius su vienu vyru, tačiau svajoja apie santykius su kitu, – tai savotiška kelionė po žmogaus sąmonės keistenybes, ieškant tikrosios tapatybės. Šis įmantrus, bet originalus fantastinis filmas buvo gerai įvertintas kritikų ir patiko žiūrovams. Tad nenuostabu, kad Dunst vis dažniau kviečiama vaidinti ne visai banaliose romantinėse komedijose. Camerono Crowe „Elizabettaune“ („Elizabethtown“, 2005) jos herojė stiuardesė bando padėti dramatiškiausią gyvenimo laikotarpį išgyvenančiam avalynės dizaineriui (Orlando Bloom). Crowe yra užsiminęs, kad rinkosi aktorius pagal muziką: per kino bandymus Orlando ir Kirsten beveik susiliedavo su parinktomis melodijomis. Aktorė labai gražiai prisimena šį darbą: „Cameronas kalbėdavo, kaip įsivaizduoja filmą, ir duodavo pasiklausyti kompozicijų, kurias norėjo panaudoti. Pamilau jo žodžių muziką, jo dialogų melodijas. Tardavau jo parašytus žodžius ir atrodė, kad kalbu juos iš visos širdies. Kartais skaitai dialogus ir matai, kaip sukeisti žodžius ir frazes vietomis, kad juose atsirastų prasmė. Tačiau kai pasineri į Camerono scenarijų, tokių minčių nekyla. Jis turi muzikanto ir poeto sielą.“

Režisierius filmavimo grupę nuvežė į mažą miestelį Kentukyje ir apgyvendino viešbutyje. Pasak aktorės, netrukus visi pasijuto tarsi šeima. Kartais ji pasitardavo su mama, kuri jaunystėje dirbo stiuardese. Aktorė sakė, kad sunku vaidinti nepanašią į save merginą, pasišventusią kitam žmogui: „Tačiau Cameronas rado mano charakteryje tai, ko jam reikėjo, – ir šiek tiek liūdesio, ir gyvenimo vilties.“

„Kaip prarasti draugus ir atstumti žmones“ („How to Lose Friends and Alienate People“, 2008), sukurta remiantis buvusio „Vanity Fair“ redaktoriaus biografija, – dar viena gana juokinga romantinė komedija. Kirsten, kaip jau yra įpratusi, gražiai juokiasi ir svajingai liūdi. Vėliau ji prisipažino sutikusi vaidinti dėl partnerio – talentingo komiko Simono Peggo.

2005 m. filmavimo aikštelėje ji vėl susitiko su Sofia Coppola. Ši pakvietė Dunst suvaidinti pagrindinį vaidmenį filme „Marija Antuanetė“ („Marie Antoinette“). Filmo premjera 2006 m. įvyko Kanų kino festivalyje. Puošnus istorinis filmas apie Austrijos princesę Prancūzijos dvare buvo sutiktas nevienareikšmiai, kritikuotas už šiuolaikinę muziką, atvirą seksualumą ir istorinius netikslumus. Jaunoji valdovė užsiėmusi pramogomis ir atitrūkusi nuo realybės. Nedrąsius aplinkinių perspėjimus ji praleidžia pro ausis ir netrukus apie juos pamiršta. Tačiau Coppola atkirto, kad ji tiesiog stengėsi suprasti jaunutės, karaliene anksti tapusios merginos nuotaikas, pojūčius ir pamažu įgyjamą patirtį. Koketiška Marija Antuanetė ieško meilės, gyvybės, savęs. Besifilmuodama Kirsten kalbėjo: „Nesu tikra, kad „Marija Antuanetė“ patiks prancūzų istorikams. Nors filmavome Prancūzijoje, tose vietose, kur iš tikrųjų rutuliojosi filmo įvykiai, pirmiausia mus domino Marijos Antuanetės asmenybė, o ne epochos atspindys. Karalienė buvo atvežta iš Austrijos ir ištekinta už Liudviko XVI, kai jai buvo vos penkiolika. Galiu ją suprasti. Mane nuo mažens supo suaugę žmones, kurie visi kažko iš manęs norėjo...“

Visada besišypsanti, sąmojinga, maloni ir žavi mergina, kurios biografijoje neaptiksi jokių skandalų. Glaudus ryšys su motina ir puikūs santykiai su kolegomis. Tokia spaudos puslapiuose ir premjerose atrodė Kirsten Dunst. Kad šis idealus įvaizdis ne visai atitinka tikrovę, paaiškėjo 2008-aisiais, kai aktorė prisipažino, jog kelis mėnesius gydėsi nuo depresijos: „Kiekvienam būna sunku, tik ne visi apie tai pasisako, iškelia į viešumą. Savo problemas aš nešiojau savy, dabar, kai jaučiuosi kur kas geriau, galiu apie tai kalbėti.“

Naują savo gyvenimo etapą ji pradėjo persikėlusi gyventi į Niujorką. Šį kartą be mamos. „Seniau nemokėjau savęs saugoti emociškai. Niekada neparodydavau pykčio. Buvau miela, kad ir kas nutiktų. Staiga ateina momentas, kai suvoki, kad visą laiką vaidini prieš publiką. Dažnai intuicija man sakė, kad turiu daryti tai, kas man atrodo reikalinga, kas man atrodo teisinga, bet aš neįsiklausiau. Kiekvienas turi gauti iš gyvenimo tam tikras pamokas. Pirmąją aš pagaliau gavau“, – tada prisipažino Kirsten Dunst.

Po dvejų metų poilsio ji efektingai sugrįžo į ekranus. Iš pradžių su dabar bene populiariausiu amerikiečių aktoriumi Ryanu Goslingu nusifilmavo režisieriaus Andrew Jareckio trileryje „Visi geri dalykai“ („All Good Things“). Tai į ekraną perkelta iki šiol neišaiškinto nusikaltimo istorija. Turtingos niujorkiečių šeimos paveldėtojas įsimyli ne savo aplinkos merginą, po kelių barnių ir nesutarimų metų ji be pėdsakų dingsta. Filmo atmosfera kupina nerimo, paslapties, o du puikūs aktoriai vaidina keistą nelaimingos meilės istoriją.

2011-aisiais Kirsten susitiko su Larsu von Trieru ir gavo pačią geriausią dovaną trisdešimtajam gimtadieniui – Džiustinos vaidmenį filme „Melancholija“. Ji vaidina jaunamartę, nujaučiančią pasaulio pabaigą. Filmas buvo rodytas Kanų kino festivalio konkurse, von Trieras sukėlė skandalą per spaudos konferenciją ir buvo priverstas palikti festivalį. Tačiau nepaisant Kanų konflikto su danų režisieriumi, Kirsten pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį, vėliau Nacionalinė JAV kino kritikų draugija pripažino ją geriausia metų aktore, o vienas kritikas ironiškai pasakė, kad Kirsten Dunst vaidina taip gerai, kaip niekas iš jos nesitikėjo.

Aktorė kalbėjo, kad von Trieras ją sužavėjo, nes sugeba juokauti apokalipsės tema. Neigiamus „Melancholijos“ vertinimus Kirsten apibūdino taip: „Labai geras ženklas. Tai geriau nei sausas kritikų įvertinimas „geras“, filmą tuojau pat užmirštant.“ Anot aktorės, filmavimas buvo nuostabi patirtis: „Dirbdamas Larsas yra labai subtilus. Jis nesistengia dominuoti, niekada nesigriebia psichologinės prievartos. Nors tiksliai žinojo, ko nori, mums nieko neprimetė. Negailėjo juostos. Be jokių repeticijų jungdavo kamerą ir liepdavo mums elgtis natūraliai.“ Tačiau šis režisierius gali būti ir žiaurus, negailestingas, kartais su juo sunku bendrauti: „Būdavo momentų, kai niekas negalėdavo nuspėti jo elgesio. Bet visi kantriai palaukdavo kelias minutes, ir viskas grįždavo į savo vėžes.“ Būtent „Melancholija“ padėjusi jai atskleisti tam tikrus asmeninius bruožus, apie kuriuos anksčiau nežinojo arba nenorėjo žinoti. Gal todėl Kirsten ir vaidina taip gerai, sugeba vos vienu žvilgsniu išreikšti visą jos Džiustinos sieloje slypinti skausmą ir yra nepaprastai įtikinama savo kelionėje iš laimės į apatišką melancholiją.

Vienas naujausių Kirsten Dunst filmų – Juano Diego Solanaso fantastinė drama „Tarp dviejų pasaulių“ („Upside Down“, 2012) – gal ir ne visai vykęs, bet įdomus ir drąsus eksperimentas. Adamas ir aktorės suvaidinta Eden gyvena skirtinguose pasauliuose, pamilsta vienas kitą ir stengiasi nugalėti gravitaciją bei susipriešinusių pasaulių valdžią, kad būtų kartu. Lyg norėdama pailsėti po sunkaus vaidmens filme „Melancholija“, Kirsten Dunst pasirodė Leslye Headland komedijoje „Senmergės“ („Bachelorette“, 2012). Nusivilti gyvenimu jau spėjusios merginos pakviečiamos į jų nuolat skriaustos bendraklasės vestuves. Buvusių antagonisčių susidūrimai turi sukelti nemaža juokingų situacijų, apnuoginti moterų ydas. Kirsten vaidina vieną iš pamergių, per mergvakarį nusprendusių kaip reikiant atsipūsti.

Pastaruoju metu Kirsten filmuojasi daug, tačiau tikrai įdomių vaidmenų, matyt, pristigo. Ji sukūrė nedidelį Kamilės vaidmenį kultinio Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ („On the Road“, 2012) ekranizacijoje. Talentingas režisierius Walteris Sallesas vis dėlto nesugebėjo perteikti romano atmosferos ir ekranizacija nebuvo sėkminga. Naujame savo draugės Sofios Coppolos filme „Elitinis jaunimas“ („The Bling Ring“, 2013), kuriame paauglių vagišių gauja apiplėšinėja garsenybes, Kirsten suvaidino save.

Prieš kelerius metus aktorė debiutavo kaip režisierė. Ji sukūrė kelis trumpo metražo filmus ir viename interviu pareiškė, kad ir toliau bandys jėgas kitapus kameros. Aktorė aktyviai užsiima labdara, padeda AIDS sergantiems vaikams, renka lėšas specialiam fondui, padedančiam kovoti su krūties vėžiu. Aktorė pradėjo kurti vardinius kaklo papuošalus, jie parduodami aukcionuose, o pajamos skiriamos įvairiems paramos fondams. Jos pačios žodžiais tariant, labdaringa veikla praturtina sielą ir leidžia jaustis tikrai naudingai. Neseniai ją apdovanojo organizacija, rengianti žvaigždžių susitikimus su sergančiais vaikais ligoninėse. „Didžiuojuosi ir esu dėkinga už man suteiktą galimybę duoti vaikams bent truputį gerumo“, – sakė aktorė.

Kaip trumpai apibūdinti Kirsten Dunst aktorinius laimėjimus? Kaip ir dauguma jos kartos amerikiečių aktorių, ji vaidina profesionaliai, tiksliai, tvarkingai. Vis dėlto didelių aktorinių sukrėtimų iš jos nesulaukėme. Tačiau kad ir kaip klostytųsi Kirsten Dunst kino karjera, kino istorijoje liks jos Džiustina iš Larso von Triero „Melancholijos“.