Tamsių koridorių režisierius
David Fincher
Dar pačioje savo karjeros pradžioje, 1994 m., Davidas Fincheris režisavo grupės „Aerosmith“ vaizdo klipą dainai „Janie’s Got A Gun“. Pirmame kadre matome nusikaltimo vietą, aptvertą geltona juosta su užrašu: „Policija, neperžengti“ („Police line do not cross“). Per dvidešimt metų būtent šią liniją Fincheris peržengė daugiau kartų, nei bet kurią kitą.
Jo kamera aplankė dešimtis nusi- kaltimo scenų ir klaidžiojo tamsiais įtariamųjų koridoriais bei rūsiais, sekė paskui bibliotekose paskendusius detektyvus ir ieškojo įkalčių lite- ratūros istorijoje. Beveik visuose jo filmuose matome bent vieną žmogžudystę, beveik visuose policija ieško kaltininko ir yra bejėgė.
Tačiau Fincheris nėra tik trilerių režisierius, o nusikaltimas nėra jo filmų objektas. Veikiau veiksmo katalizatorius, žibintuvėlis, kuris nušviečia neryškią tezę apie žmogų ar laiką. Žmogžudystė sutelkia žiūrovą darbui, kaip kad ji sutelkia policiją tyrimui.
Turbūt geriausiai Fincherio braižą apibendrina filmui „Socialinis tinklas“ („The Social Network“, 2010) Trento Reznoro ir Atticuso Rosso parašytas garso takelis (kūrinys „Hand Covers Bruise“). Pagrindiniame motyve džeržgia violončelės, tarsi jomis grotų ne profesionalai, o persigandęs ir nuo kankinimų pavargęs orkestras. Tai – jo medžiaga.
Tada pasigirsta pianino garsai. Šalti, tikslūs, negailestingi. Tai Fincherio režisūra. Nusikaltimas, šūvis, kraujo ar lietaus lašas stebimas šaltu žvilgsniu, įvykiai ekrane režisieriaus nejaudina, scenose nėra nieko asmeniško. Jis nesikarščiuoja. Su dramatiška medžiaga elgiasi kaip vyras, kuris jau seniai susitaikė su išsiskyrimu ir emociškai sunkian- čias situacijas gali pakelti be ašarų ir antropologiškai.
Taip jis ir atrodo. Nenustebtum iš jo gavęs paskolos pasiūlymą, nebūtų keista, jei aprodytų naujus butus Fabijoniškių rajone ar atsa kinėtų į klausimus pristatant naują Vyriausybės programą. Jis nėra menininkas per se. Greičiau konstrukto- rius ir inžinierius, architektas, kuris atsisako frontonų ir pirmiausia žiūri į funkciją. Tai jis stato stiklinius dangoraižius komerciniuose miestų centruose, planuoja prabangų minimalistinio stiliaus restoraną ir aplenkia mažas jaukias kepyklėles.
Atrodo, Davidas Fincheris neturi tikslo užmegzti emocinį ryšį su žiūrovais ir jiems patikti. Netgi kyla įspūdis, kad filmą jis kuria ne publikai. Jis rašo sonetų vainiką; svarbiausia – kuo tiksliau išpildyti griežtus žanro reikalavimus, o ne įtikti kino teatro lankytojo skoniui. Publika įsitraukia į Fincherio istoriją ne dėl jo sugebėjimų sudominti įvykiais ekrane, o dėl įgū- džių sukurti tokią paslaptį, kad žiū- rovas būtų pasiruošęs laukti, kol ji bus įminta.
Sugebėjimas laukti ir priversti laukti žiūrovą – vienas ryškiausių šio režisieriaus bruožų. Taip nesku- bėti Holivude, regis, turi teisę tik jis. Beveik visi jo filmai trunka gerokai daugiau kaip dvi valandas, prasideda lėtai, kartais kone nuobodžiai. Ir nepasakytum, kad kažkurią minutę užliūliuotą žiūrovą jis staiga pažadina su trenksmu – šūviu ar staigiu siužeto posūkiu. Priešingai. Jis iš lėto veda į paslaptingą naratyvinį transą, neplanuodamas smogti staiga. Jis žino, kada žiūrovas atsipalaiduoja, kada jis bus prijaukintas. Ir kai tai nutinka, jis ima trumpinti grandinę, kad žiūrovui nė nesuprantant visiškai jį pasiglemžtų.
„Tu visiškai kontroliuoji, ką žmonės matysirgirdėsdvivalandas.Viską. Ir žiūrovai žino, kad tu jiems gali paro- dyti bet ką. Jie žino, kad yra kompiu- teriai ir tu gali parodyti, kaip kažkas suvalgo automobilį. Todėl pagrindi- nis klausimas yra ne tai, ką tu darai, o ko nedarai“, – apie filmo kūrimą yra sakęs Fincheris. Ir tai paaiškina, kodėl jis toks kantrus ir šykštus. Nes svarbiausia vis dėlto – ne unikali reži sieriaus vizija, ne Davidas Fincheris, o istorija, medžiaga, su kuria jis dirba. „Netrukdyti medžiagai“, – taip jis įvardija režisieriaus misiją.
Bombos užuominos
Šį braižą Davidas Fincheris pade- monstravo jau pirmame savo autori- niame filme „Septyni“ („Se7en“, 1995) ir puoselėjo visus dvidešimt kūrybos metų, neprarasdamas ir naujausioje juostoje „Dingusi“ („Gone Girl“, 2014).
„Septyni“ nusikaltimas – tai preciziškai suplanuotas serijinio žudiko žaidimas su policija, atkartojant didžiąsias septynias nuodėmes fan tasmagoriškomis žmogžudystėmis. Nusikaltimą tiria į pensiją beišeinąs, viskuo nusivylęs Somersetas (Morgan Freeman) ir jaunas, energingas bei savimi pasitikintis Milsas (Brad Pitt).
Davidas Fincheris detektyvams leidžia ramiai žingsniuoti pro knygų lentynas grojant J. S. Bachui, kanki- nančiai lėtai vartyti knygas, tamsoje ieškoti įkalčių, kviečia pas Milsą į namus, rodo jo žmoną (Gvyneth Paltrow), jų meilę, šeimynišką jaukumą. Publika neturi jėgų klausti „kodėl man tai rodoma?“, nes į veiksmą tai įsilieja pernelyg natūraliai. Taip natūraliai, kad žiūrovas filmo pabaigoje net pamiršta tai matęs. Tačiau Fincheris žino – žiūrovas pamiršo, bet viskas liko jo atmintyje.
Ir tai režisierius panaudoja prieš žiūrovą galingoje priešpaskutinėje filmo scenoje. Kyla įspūdis, kad visas filmas tebuvo tos vienos sce nos priežastis, kad tos dvi valandos iki paskutinės scenos žiūrovą ruošė, kad šis su tinkamu emociniu pasirengimu patirtų akimirką, kurioje su visa įmanoma energija veržiasi neviltis ir jos artikuliuojama beprotybė.
„Žiūrovas viską kataloguoja. Kai ką sąmoningai, kai ką nesąmoningai. Bet kataloguoja. Kiekvieną pri- artinimą, viską“, – sako Fincheris. Tai leidžia ir šifruoti patį filmą, suvokti jį, kaip ir jame užfiksuotą nusikaltimą – kaip užuominų virtinę, į kurią negali atsakyti nei žiūrovas, nei detektyvai.
Taip „Septyni“ kūrėjui pavyksta tai, kas pavyksta labai retam režisieriui – žiūrovą apgauti, nustebinti jį ne tik bendra filmo atmosfera ir istorija, bet ir unikaliu, tačiau pateisinamu bei natūraliai išplaukiančiu draminiu posūkiu. Fincheris, regis, siekia apjungti tai, ką Alfredas Hitchcockas supriešino: vyrai sėdi prie stalo, šnekasi ir staiga sprogsta bomba – tai dešimt sekundžių šoko, o dabar parodykime žiūrovui bombą ir pasakykime, kad ji sprogs už penkių minučių, publikai kils visai kiti jausmai, publika pradės galvoti.
Fincheris priverčia auditoriją galvoti, bet bombos niekada nerodo, kaip ir žudiko vaidmens atlikėjo (Kevin Spacey) pavardės pradžios titruose, kaip ir Niko Dano (Ben Affleck) žmo- nos (Rosamund Pike) pirmą filmo „Dingusi“ pusvalandį. Net titras „the first day of“ nieko neatskleidžia – pirma diena ko? Tai tik bombos užuomina. Tokios žaidimo taisyklės Fincheriui sutrukdo, kaip sakė tas pats Hitchcockas, „groti žiūrovais tarsi pianinu“, tačiau leidžia sukurti staigų posūkį, žiūrovą šokiruoti ir sujaukti visas jo versijas apie tai, kas ekrane vyksta (ir vyko).
Naujausias Fincherio darbas „Dingusi“ klaidina žiūrovą, slėgdamas pavargusiu, abejingu ir sutrikusiu Afflecko žvilgsniu, pina publi kos dėmesį į nežinomybę. Jo žmona dingo labai mįslingomis aplinkybėmis, policija, o netrukus ir visas pasaulis, padedamas lietuviškai dirbančios žiniasklaidos, pradeda įtartį jį nužudžius žmoną. Žiūrovas irgi ima įtarinėti, tačiau jaučia (kataloguoja) ir užuodžia kažką daugiau, tik nežino ką.
Ir kai visos tos nežinomybės jau, regis, darosi per daug, režisierius verčia ne kitą istorijos puslapį, bet ima kitą knygą ir ją pradeda pasakoti iš pradžių. Pasikeičia istorijos pasako- jimo tempas, ir stebėtojas priverstas žengti žingsnį atgal. Žiūrovas pasijaučia taip, kaip režisierius ir planavo, taip, kaip Benas Affleckas filmo pradžioje – sutrikęs, apgautas, priverstas dairytis, aikčioti, skėsčioti rankomis.
Pirmą filmo valandą skendime paslaptyje, antrą – stebime kerštą, gaivališką jėgą, esame priversti prunkšti ir gėrėtis Afflecko žmonos energija ir išmintingumu. Tačiau finalas, kaip visuomet, žiūrovą palieka atvira burna. Ir stebint įvykius, kuriuos aptarus dingtų pusė filmo žavesio, negali nesistebėti Fincherio ramybe, sugebėjimu nesimėgauti kadruotėmis, o būti sklandžiu, save pamiršu- siu pasakotoju.
Manijos estetika
Tai šiam režisieriui leidžia susidoroti ir su ypač sudėtinga bei painia medžiaga. 2007-ųjų „Zodiakas“ („Zodiac“) – tikrais įvykiais ir faktais fakteliais išsiuvinėta legenda apie JAV siautusį serijinį žudiką. Fincheris metodiškai išardo sudėtingų įvykių raizginį ir iš lėto demistifikuoja žudymus bei nusikaltėlio paieškas.
Savo naratyvu „Zodiakas“ tikriausiai yra pats sudėtingiausias Fincherio pasakojimas. Istorija tęsiasi daug metų, jame yra bent kelios linijos ir žiūrovas nė neįtaria, kada jos išsiskirs ir vėl susikirs. Žudiko, pravarde Zodiakas, istorija yra ir buitinė (policininkai nuolat nesusišneka, vis trūksta įrodymų, kažkas kažką pamiršta), ir mistinė (nuolatiniai rebusai) vienu metu. Tai ir paralelės, ir filmo ašis.
Septintojo dešimtmečio Amerikos miesteliai, žiniasklaidos, policijos ir paprastų žmonių elgesys režisieriui atrodo universalus, yra virš žudiko istorijos. Stebėdamas beviltiškas pastangas išsiaiškinti tiesą suvoki, jog surasti žudiką – tai tokia pati aistra kaip ir juo būti, o žudikas, šiaip ar taip, yra paprastas žmogus.
Davidas Fincheris rodo žmones, kurie iš lėto knisasi dokumentuose, kurie dėl Zodiako paaukoja šeimą ir sveikatą, tačiau nieko nepeša. Filmo pabaigoje jis neapdovanoja iškankinto žiūrovo katarsiu, tik jo užuominomis, taip visą gyvenimo banalumą sutirštindamas iki sunkiai ir skaudžiai nuryjamos tiesos.
„Zodiaką“ Holivudo filmų apie serijinius žudikus kontekste galima įvardinti kaip vieną autentiškiausių šio žanro kūrinių. Fincheris šia juosta demonstruoja fenomenalią kantrybę ir beatodairišką smulkmeniškumą. Prievartos, tamsos ir baimės kupina atmosfera čia iškyla ne dėl to, kad būtų sukelta konkretaus įvykio (žudiko veiksmo). Tai neišvengiama gyvenimo kasdienybė, padėtis, į kurią paprasčiausiai patenkama (ir dažniausiai – savo noru).
2011-ųjų „Mergina su drakono tatuiruote“ („The Girl With the Dragon Tat- too“), to paties pavadinimo švedų filmo perdirbinys pagal garsų romaną, taip pat pasakoja apie serijinį žudiką, maniją žudyti, prievartauti, keršyti.
Stebime Mikaelį Blumkvistą (Daniel Craig), žurnalistą, kuris ryžtasi išsiaiškinti turtingos šeimos paslaptį apie dingusią (matyt, nužudytą) merginą Harietą. Paraleliai matome pankės „hakerės“ Lisbet kovą su socialiniu darbuotoju-prievartautoju. Mikaelis susitinka su Lisbet vidury filmo ir pradeda dirbti kartu.
„Mergina su drakono tatuiruote“ tiesiog persunkta seksualinės prievartos, tamsos ir nematomo kraujo. Davidas Fincheris kuria baimės ir šleikštulio atmosferą. Visi herojai šiame filme turi savotiškų manijų, tačiau jos skleidžiasi ne taip subtiliai kaip „Zodiake“. Grėsmės, kurias patiria personažai šiame filme – ypač akivaizdžios ir žiūrovui įprastos. Automobilių lenkty- nės, šūviai, neaiškūs garsai – visa tai įprasto trilerio savybės, mažai begąsdinančios patyrusį žiūrovą.
Žiūrovas žino, kad žudikas bus tikrai rastas ir katarsis pabaigoje įvyks. Jį žada filmo stilius.
Panikos kambariai
Pats Davidas Fincheris pripažįsta, kad yra filmai ir yra kinas („movies and films“). Vienas iš tokių tiesiog filmų yra „Panikos kambarys“ („Panic Room“, 2002). Tai, pasak režisieriaus, tėra atskirų dalių visuma. „Po šio filmo niekas nieko nekalbės“, – pripažįsta Fincheris. Sukūręs „Kovos klubą“ („Fight Club“, 1999), kuris buvo filmuojamas 150-yje skirtingų vietovių, režisierius norėjo kažko paprastesnio.
„Panikos kambarys“ – standartinis trileris, kuriame motina (Jodie Foster) kovoja už savo ir dukters gyvybę. Į neseniai moters išsinuomotą didelį namą Niujorke užeina trys nusikaltė- liai. Moteris su vaiku spėja užsidaryti panikos kambaryje – savotiškoje plieninėje dėžėje. O toliau – žemi styginiai, katės ir pelės žaidimas, mažos pergalės ir maži pralaimėjimai abiejose pusėse, kol galų gale vienas nusikaltėlių pasirodo nesąs toks jau labai blogas ir viskas baigiasi beveik laimingai.
Žiūrint „Panikos kambarį“ akiaizdu, kad ši medžiaga, šis 4 milijo nus JAV dolerių kainavęs scenarijus Fincheriui nėra nei iššūkis, nei galimybė pademonstruoti savo gebėjimus konstruojant sudėtingą istoriją.
Kur kas įdomiau stebėti atmosferos kaitą ir tamsą 1997-ųjų „Žaidime“ („The Game“). Michaelo Douglaso personažas – turtingas kostiumuotas prekiautojas akcijomis. Brolis (Sean Penn) įtraukia jį į keistą žaidimą, tokį pavojingą, kad net nebesinori žaisti. Fincheris šį kartą nežaidžia užuominomis į tiesą, o tiesiog žongliruoja įtampa, viską rodo pagrindinio veikėjo akimis (filme nėra scenos, kur nebūtų Douglaso arba mes nežvelgtume jo akimis).
„Žaidimas“ – tai vienintelis Fincherio filmas, kurio pabaiga vienprasmiška, t. y. viskas baigiasi taip, kaip paprastai baigiasi Holivudo filmai. Douglasas yra laimingas ir paskutiniame kadre pradeda rusenti tikimybė, kad dabar jis gyvens kitaip ir bus dar laimingesnis.
Net „Merginoje su drakono tatui- ruote“ pagavus žudiką ir tikintis pagrindinių veikėjų meilės linijos pradžios, Fincheris švediškai šalta ranka akimirksniu nubraukia visas iliuzijas. O „Panikos kambaryje“ Foresto Whitakerio personažas – šiek tiek sąžiningas ir gyvybę Jodie Foster išgelbėjęs veikėjas – yra sugaunamas policijos. Ir nors tęstiniuose šio filmo rodymuose publika norėjo, kad jis pabėgtų, Fincheriui tai atrodė sąžinin- gesnė baigtis, nors ji ir palieka nemalonų skonį.
Kai nėra žudiko
Sąžiningas Fincheris ir 2010-ųjų „Socialiniame tinkle“. Režisierius vienodai ramiai stebi visus tris sudėtingos istorijos dėmenis: oficialų „Facebook“ įkūrėją Marką Zukerbergą (Jesse Eisenberg), jo draugą, kolegą, vėliau priešą, pirmąjį „Facebook“ akcininką Eduardą Saveriną (Andrew Garfield) bei paralelinius šio reikalo sumanytojus brolius Vinklevosus (Armie Hammer). Šį kartą Fincherio rankose nėra jokio nužudymo ar bent vieno nusikaltėlio, kurio niekas nepažįsta. Nesvarbūs čia ir įkalčiai, greičiau vyksta simpatijų už žiūrovą kova.
Filme nuolat keičiasi istorijos pasakojimo laikas ir vieta – matome garsiojo socialinio tinklo įkūrimo užuominas Harvarde ir gerokai vėliau vykusius du teismus dėl „Facebook“ autorystės. Fincheris atsisako ekrane užrašyti metus ir laiką, nors tai labai viliojanti galimybė. Žiūrovui net nepristatoma, kas vyksta, jis tiesiog metamas į ateitį nežinia kur ir pats turi susiprasti. Lygiai taip pat jis stu miamas pasirinkti, kuris iš veikėjų yra teisus.
„Socialinis tinklas“ įtraukia, po peržiūros akivaizdu, kad scenaristo Aarono Sorkino istorija atspindi mūsų laiką, pasakoja apie „Facebook“ kartos gimimą, tačiau filmas nei savo stiliumi, nei manieromis to neperteikia. Tai greičiau puikiai „sukaltas“ modernus detektyvas, kuriam trūksta sąsajų su nagrinėjama tema. Lygiai tokiu pačiu principu Fincheris galėjo kadre spręsti ir ginčą apie elektrinio automobilio autorystę.
Tokia pati išvada peršasi ir po daugiausiai apdovanojimų susižėrusio Davido Fincherio filmo „Keista Bendžamino Batono istorija“ („The Curious Case of Benjamin Button“, 2008). Istorija apie žmogų, kuris gimsta senas ir visą gyvenimą jaunėja, pagal F. Scotto Fitzgeraldo apsakymą pravirkdė ne vieną moterį ir vyrą. Tai pirmas Fincherio filmas, kurį JAV buvo leista žiūrėti asmenims nuo 13 metų, ir tikriausiai vienintelis Fincherio filmas, kuriame yra bent minimalios sąlygos ašaroms kino teatre.
Keista, tačiau Fincheriui pavyksta sukurti įtaigią ir neapleidžiančią mis- tiką vaizduojant realius įvykius, o dorojantis su fantastine medžiaga ji kur kas silpnesnė. „Keista Bendžamino Batono istorija“ yra gražutė pasaka, kurioje nėra nieko išties autentiško, to, ką būtų galima priskirti būtent Fincheriui.
Personažas Nr. 1
Nepaisant visų Fincherio filmų sėkmės, pats dviprasmiškiausias ir nesėkmingiausias, o kartu sėkmin- giausias jo filmas – tai 1999-ųjų „Kovos klubas“. Ironiškas, piktas, paaugliškas, drąsus, satyriškas, daugialypis, kruvinas ir prakaitu persunktas filmas iš pradžių buvo visiškai nesuprastas ir pasmerktas. Nors filme vaidino žvaigždės, – Bradas Pittas, Edwardas Nortonas, Helena Bonham Carter, Jaredas Leto, – juosta nepateisino studijos lūkesčių ir uždirbo gerokai mažiau, nei tikėtasi.
Kritikai tuo metu filmui taip pat negailėjo dviprasmiškų vertinimų: esą jis skatina agresiją, niekaip negali būti vadinamas „modernia klasika“, yra sadomazochistinis. Žiūrovai sunkiai perprato filmo žanrą ir taip pat nežinojo, kaip į jį reaguoti.
Tai filmas, energija ir stilistika peržengęs savo laiką. Fincheris papasakojo istoriją, tarsi būtų „Google“ kartos tėvas, būtų užaugęs benaršydamas internete ir žaisdamas kompiuteriu. Tiesa, filmo pasirodymo metais internetu naudojosi apie 4 proc. planetos gyventojų (dabar apie 40).
„Kovos klubas“ savo stiliumi ir gaivališku, baimės ir maišto kupinu turiniu geriau nei bet koks MTV montažo filmas reflektuoja šių laikų jauno žmogaus mąstymo paradigmas. Taip, kaip jaučiasi šio filmo pasakotojas, jaučiasi kas antras jaunas žmogus, tačiau negali to artikuliuoti.
Tie, kurie Michelangelo Antonioni ar Ingmaro Bergmano filmus vadina „pralenkusiais laiką“, perskaitę tokius žodžius apie „Kovos klubą“ gali tiesiog pasiusti. Tačiau tai – skirtingų gelmių filmai. „Kovos klubas“ su jaunystei nebūdinga kantrybe ir kartu su jai būdingu nervingumu nagrinėja žmogaus tapatybės problematiką. Tikriausiai svarbiausią klausimą jaunam žmogui.
Taip, filme daug klišių ir lozungų, veikėjai viską drebia į akis, nepalikdami jokios paslapties. Galima manyti, kad scenarijuje, tiesiog prikimštame skambių frazių („daiktai, kuriuos valdai, užvaldo tave“; „tu nesi tai, ką tu dirbi“ ir t. t.), yra vienos banalybės. Tačiau Fincheris sukuria ypatingą atmosferą, kurioje tai, kas kitur skambėtų kaip banali „išminties druska“, suskamba autentiškai.
Davidui Fincheriui pavyko sukurti kultinį filmą. Pagrindinis veikėjas – bebaimis Taileris Dardenas – jau daugybę metų įvairių Holivudo kino žurnalų apklausose yra personažas Nr. 1, jis lenkia net Dartą Veiderį, Džokerį ir Didijį Lebovskį. Frazės iš filmo jau seniai tapo „memais“ ir šiuolaikinių legendų dalimi. Knygos „Kovos klubas“ autorius Chuckas Palahniukas viešai patvirtino, kad filmas yra geresnė knygos versija. Juosta atsidūrė geriausių IMDb („The Internet Movie Database“) filmų dešimtoje vietoje. Kitaip tariant, filmas gauna aukščiausius įvertinimus ten, kur sprendimo balsas priklauso palyginti jaunam žiūrovui. Kai po premjeros Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje filmas susilaukė daugybės kritikos, D. Fincheris atsakė paprastai: „Juk jauniausias žmogus salėje buvo Giorgio Armani“ (tuo metu jam buvo 65 metai).
Todėl šis filmas išsiskiria iš visos Fincherio kūrybos. Vis dėlto dažniausiai režisierius minimas būtent kaip „Kovos klubo“ kūrėjas, nors taip sakydami menkiname jo talentą ir kūrybos kelią.
„Kovos klubas“ – tai tėvams, visuomenei ir sistemai į veidą spjaunantis paauglys, o visa kita kūryba – dokumentus vartantis psichologas. Jis gilinasi į subtilius niuansus ir sugeba prakalbinti atmosferą, kad ši pateiktų savo versijas apie žmogaus nusikaltimus ir jų kaltininkus. Jis pasiima žibintuvėlį ir ramiai keliauja tamsiausiais žmogaus pasirinkimų koridoriais. Visuomet bus įdomu, ką jis ten apšvies kitą kartą.
