Europos kino keliautoja Ariane Labed
„Ar esi įsivaizdavęs mane nuogą?“ – klausia nepagydomai sergančio tėvo 23-ejų Marina. Tai jaunos aktorės Ariane Labed veikėjos frazė filme „Atenbergas“ („Attenberg“, 2010). Ištarta graikų kalba, kurios aktorė nemoka. Fonetiškai išmoktas tekstas netapo kliūtimi įtikinamai perteikti Marinos evoliuciją. Tai patvirtino geriausios aktorės apdovanojimas 2010 m. Venecijos kino festivalyje. Tai buvo Ariane Labed debiutas kine. Minėta frazė tiksliai apibūdina didžiąją dalį šios aktorės vaidmenų.
Ariane Labed gimė 1984 m. prancūzų šeimoje, Graikijoje. Po šešerių metų šeima persikėlė į Vokietiją, o dar po šešerių – į Prancūziją. Ratui apsisukus, mergina jau su savo teatro trupe beveik metams grįžo į Graikiją. Ten ji susipažino su Graikijos kino istoriją neįprastais filmais perrašinėjančiais, vienas kito filmus prodiusuojančiais Athina Rachel Tsangari ir Yorgosu Lanthimosu. Šiuo metu aktorė su garsiuoju graikų režisieriumi, tapusiu jos vyru, gyvena Londone.
Vokietijoje mergaitė ėmė lankyti klasikinio baleto pamokas. Po dešimtį metų trukusių šokio pamokų, baigusi vidurinę mokyklą, ji vis dėlto pasirinko teatro studijas Provanso universitete. Ten sutiko bendramintę Argyro Chioti iš Graikijos. Drauge merginos įkūrė teatrą „Vasistas“ ir, prisijungus dar keliems aktoriams, ėmė keliauti su savo spektakliais po pasaulį. Taip Ariane Labed, kaip jau minėta, vėl atsidūrė Graikijoje, kur visa tai, ką išmoko šokio pamokose ir teatre, galėjo pritaikyti kine. Lanthimoso prodiusuotas Tsangari filmas „Atenbergas“ jai buvo atviras.
„Atenbergas“
Pati režisierė šį filmą vadina antropologine coming of age drama. Marina išgyvena besiartinančią tėvo Spyroso (Vangelis Mourikis) mirtį. Iš šalies ji atrodo stipri ir šalta, tačiau jai sunku būti su žmonėmis ir tarp jų. Tad daugiausia laiko ji leidžia su, jos nuomone, ištvirkusia drauge Bela (Evangelia Randou) arba su tėvu prie televizoriaus. Norėdama pabėgti nuo realybės, ji pasineria į Davido Attenborough dokumentinę TV laidą „Life on Earth“ apie gyvūnijos pasaulį. Mergina susitapatina su žvėrimis ir paukščiais, kad kaip jie galėtų poruotis šaukiama instinkto ir be ašarų atsisveikinti su savo būrio mirusiaisiais.
Marinai darosi bloga vien pabandžius įsivaizduoti save lytiškai santykiaujančią su vyru, tačiau vis labiau prastėjant tėvo sveikatai ji pamažu prisileidžia mažai pažįstamą inžinierių (Yorgos Lanthimos), kuris galiausiai tampa jos meilužiu.
Filmo intarpuose abi merginos keistais, dažniausiai sinchroniškais judesiais tarsi šoka, tarsi maivosi, tarsi atkartoja gyvūnų judesius. Visai kaip „Monty Python“ eskize „Kvailų eisenų ministerija“ („Ministry of Silly Walks“). „Smagiausia po seanso stebėti žmones, kurie palieka salę bandydami atkartoti „kvailiojančias“ aktores“, – sako Tsangari. Pirmoje scenoje ji klaidina žiūrovus, intarpe eksponuodama dviejų merginų prancūzišką bučinį, kuris, ko gero, patektų tarp keisčiausių kino istorijoje bučinių. Tai netgi ne bučinys, o paukščių maitinimosi iš snapo į snapą procesas. Merginoms buvo liepta judesiu išreikšti savo nepritapimą, visuomenės atstumtosios poziciją. „Monty Python“ „kvailos eisenos“ buvo pasirinktos kaip laiko patikrintas analogas. Kiekvienas intarpas atlieka graikų tragedijos choro vaidmenį – paaiškina jungiamųjų dalių turinį. Taigi jų paskirtis labai svarbi ir, tikėtina, prisidėjo prie filmo, sykiu ir prie Ariane Labed pripažinimo.
„Atenbergas“ nesiekia papasakoti Marinos gyvenimo istorijos. Tik Graikijos finansinės krizės kontekste (veiksmas vyksta ištuštėjusiame pramoniniame miestelyje) itin keistai perteikia susitaikymą su mylimo žmogaus netektimi ir vienatve. Ši juosta – tai Marinos evoliucija, kuriai buvo labai svarbi Attenborough laida, aliuzijos į jo tyrinėjamą pasaulį. Nejaukios scenos, kur Marina tariasi dėl tėvo kremavimo, kur plaukia kateriu laikydama rankose urną su pelenais, kaip tvirtina ir pati Tsangari, nukreiptos prieš ortodoksų bažnyčios draudimą kremuoti palaikus (2006 m. jis buvo panaikintas).
„Kai skaitėme scenarijų, nepasakojau Ariane apie Mariną. Ji atkreipdavo dėmesį į, rodos, visai nesvarbias, nepastebimas detales, tad visai nenustebau, kad pradėjusi vaidinti ji buvo tokia pat, kokią aš, rašydama scenarijų, ir įsivaizdavau Mariną. Ariane netgi priaugo svorio, nes, anot jos, Marina negali būti tokia pat liesa kaip ji. Ariane sukūrė Marinos eiseną, laikyseną, balsą. Gal tai buvo debiutantės azartas, bet jei visi aktoriai taip išgyventų savo vaidmenis, kino istorija būtų visai kitokia“, – sako Tsangari, kurios 2012 m. 35 min. trukmės avangardiniame filme „Kapsulė“ („The Capsule“) Labed vėl sukūrė pagrindinį vaidmenį. Šį kartą ji suvaidino lyderę, gyvenančią ant atšiaurios uolos stovinčiame dvare drauge su keliomis merginomis, kurios kasdien užsiima keistais ritualais ir vykdo jos nurodymus. Galiausiai, pasiklydusios tarp savo troškimų ir galimybių, jos sunaikinamos.
Filmas vadinasi ne „Attenborough“, o „Attenberg“, nes Bela gerai neištaria Marinos herojaus pavardės. Tsangari, visai kaip Lanthimosas, visuomet paaiškina savo filmų pavadinimus. Režisierė paprašė D. Attenborough sutikimo panaudoti savo filme keletą jo laidos ištraukų, ir faksu atsiųstą ranka rašytą teigiamą atsakymą bei palinkėjimą metus laikė ant savo „iPhone“ užsklandos.
Kine dažnai peikiamas teatrališkumas Marinos personažui išėjo į naudą. Teatro ir šokio pamokos padėjo Labed sukurti vaidmenį, kuriam nei 2010 m. Venecijos festivalio žiuri vadovavęs Quentinas Tarantino, nei Sofia Coppola negalėjo atsispirti. Kaip pasakojo aktorė, per griežtas repeticijas kiekvienam aktoriui buvo liepta išsirinkti iš minėtos dokumentinės laidos gyvūną ir stengtis kuo įtikinamiau jį įkūnyti. Siekiant išlavinti kūno kalbą, filmavimo aikštelėje buvo draudžiama kalbėtis. Darbas su kūnu labiausiai Labed ir patiko.
Po „Atenbergo“ aktorė buvo nepasiruošusi šlovei, žurnalistų laiškams ir skambučiams, kino režisierių pasiūlymams, tad kurį laiką juos tiesiog ignoravo. Tik vėliau pamažu ėmė suprasti, kad tai, kas nutiko, yra dovana, o kinas – jos likimas. Tada ėmė skaityti siūlomus scenarijus.
„Mano tėvai nekalbėjo graikiškai. Kai man pasiūlė vaidmenį „Atenberge“, nemokėjau net graikų abėcėlės, tačiau sutikau. Man patinka iššūkiai. Svetima kalba netgi įdomiau vaidinti, nes tuomet daugiau atsakomybės tenka kūnui, jo kalbai. Galėdavau ištisą naktį kartoti kelias frazes, kol išgaudavau graikams būdingą intonaciją“, – sako vaidmenis anglų, prancūzų, graikų, vokiečių, kroatų, netgi bosnių kalbomis kurianti Labed, besiruošianti ekrane prabilti ir itališkai.
Iššūkius mėgstanti aktorė, nė neperskaičiusi Lanthimoso filmo „Alpės“ („Alpeis“, 2011 m.) scenarijaus, sutiko jame vaidinti Gimnastę. Tuomet turėjo prisiminti klasikinio baleto pamokas ir dar kartą įsitikinti, kad ne veltui jas metė. „Fizinė kūno transformacija veda link beprotybės, susinaikinimo, paralyžiuoja žmogaus vidų, – sako tris mėnesius intensyviai vaidmeniui ruošusis Labed. – Man įdomu, kai istorijos pasakojamos neklasikiniu būdu. Labiausi žavi, kai tenka eksperimentuoti. Tad pirmiausia renkuosi netradicinius pasiūlymus. Jaučiu malonumą, kai turiu išmokti savo kūnu perteikti išskirtinę režisieriaus pasakojimo manierą. Būtent tokie ir yra Yorgoso filmai.“
„Alpės“
Yorgoso Lanthimoso kūrybai būdingas groteskiškas graikų tautos vaizdavimas, jų kompleksų paviešinimas. Drauge su scenarijų autoriumi Efthymisu Filippou jis sukuria itin originalias, neįprastas fabulas: tai istorija apie imituojančiuosius žmogžudystės scenas („Kinetta“); pasakojimas apie nuo visuomenės atsiskyrusią, sadistiškų polinkių turinčią šeimą („Iltinis dantis“, „Dogtooth“); nekropolis, kuriame veikia mirusiuosius į jų šeimas sugrąžinti siekiantys „aktoriai“ („Alpės“); pasaulis, kuriame negali gyventi be poros, nebent kaip gyvūnas, kuriuo tave pavers prižiūrintieji tvarką („Omaras“, „Lobster“).
Juodojo humoro prisodrinta graikų visuomenės satyra „Iltinis dantis“, apdovanota Kanų „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje, pelnė režisieriui kino kūrėjų ir netradicinio kino pasiilgusių žiūrovų pripažinimą. Ironiška tai, kad net po to, kai „Iltinis dantis“ buvo nominuotas „Oskarui“ užsienio filmo kategorijoje, Graikijoje Lanthimosas taip ir negavo finansinės paramos filmui „Alpės“, kurį prodiusuoti vėl ėmėsi Tsangari.
Pagrindinis vaidmuo ir šį kartą atiteko aktorei Aggeliki Papoulia, „Iltiniame dantyje“ vaidinusiai vyriausiąją dukterį. Beje, dėl itin mažo biudžeto „Alpės“ buvo filmuojamos šios aktorės tėvų namuose, o jos teta filmavimo grupei kepė pyragus.
Antraplanį vaidmenį režisierius pasiūlė Ariane Labed. Nors Lanthimosas neigia, kad pasirinko sąmoningai, akivaizdu – šių dviejų aktorių fizinis panašumas išties stebina. Tai galima interpretuoti kaip norą pabrėžti negailestingą kino pasaulio dėsnį – vyresnes aktores pakeičia jaunesnės. Labed ir Papoulia amžiaus skirtumas – devyneri metai. Aktorių panašumas vienaip ar kitaip paveikia žiūrovą, o žaidimas jo reakcijomis – vienas iš skiriamųjų šio režisieriaus kūrybos bruožų.
Labed atiteko Gimnastės vaidmuo. Ji labai nori sukurti pasirodymą pagal popmuzikos dainą, tačiau smurtaujantis, agresyvus treneris kategoriškai prieštarauja. Gimnastė – viena iš keista veikla užsiimančios grupės „Alpės“ narių. Jų teikiama mokama paslauga – integruotis į šeimas, kurios ką tik neteko artimo žmogaus, taip bandant jį pakeisti.
„Yorgosas kuria kodus, kuriuos ir žiūrovui, ir aktoriui įminti tikras malonumas. Bandydama perteikti Gimnastės ypatybes, stengiausi įsivaizduoti ją bėgančią nuo gyvenimo tuštybės ir vienatvės, atrandančią ir realizuojančią save būtent šokiu, kuris pradeda ir užbaigia filmą, tad atsakomybė buvo išties didelė. Yorgoso filmai verčia mąstyti, reikalauja pastangų suvokti, kas vyksta, kodėl veikėjai taip elgiasi. Į Gimnastės vaidmenį žiūrėjau kaip į gatvėje sutiktą nepažįstamąją, kuri mane sudomino ir su kuria pažintis mano gyvenime bus lemtinga, tik reikia rasti būdą, kelią, kaip prie jos priartėti“, – taip filmavimą su vaidybos niekaip nekomentuojančiu Lanthimosu atsimena Labed.
Smurtaujančios ir savo ritualais stebinančios „Iltinio danties“ šeimos veikėjus keičia gyvenantieji „normalios“ visuomenės paribiuose. Pirmajame filme Papoulia stengėsi pabėgti nuo šeimos, o „Alpėse“ atvirkščiai – nori į ją patekti. Ir vieni, ir kiti bando perkurti visuomenę pagal savo taisykles.
„Mane erzina, kai žmonės kartoja „Taip turi būti“ ir gyvena vadovaudamiesi šiuo posakiu. Jie nemąsto kritiškai, nemano, kad niekas neprivalo būti taip, kaip yra, kad viską įmanoma pakeisti. Iš to absurdiško susitaikymo su realybe ir atsiranda kam nors nesuprantami mano personažai. Tarp mano filmo aktorių ir visos filmavimo grupės nerasite taip mąstančio žmogaus. Iš to ir kyla kažkam gal pernelyg žiaurus juodasis humoras, išryškėja visuomenėje vyraujantis sadomazochizmas, pagal kurio taisykles to nepastebėdami gyvename“, – komentuoja graikų režisierius.
Labed tapo vienu iš Lanthimoso hiperbolizuoto pasaulio personažų ir naujajame jo filme anglų kalba „Omaras“, šiemet laimėjusiame Kanų Didįjį žiuri prizą. Beje, jį nufilmavo tas pats operatorius Thimiosas Bakatakis, kaip ir „Kinetta“, „Iltinį dantį“ bei „Atenbergą“.
Ariane Labed filme vaidina su tokiais žymiais aktoriais kaip Rachel Weisz, Léa Seydoux, Benas Whishaw, Johnas C. Reilly ir Colinas Farrellas. Pasak pastarojo, jam dar nebuvo tekę vaidinti skirtingoms interpretacijoms labiau pasiduodančiame filme. „Omaro“ visuomenėje galioja tokia taisyklė: jei esi vienišas, prievarta būsi apgyvendintas viešbutyje, kur per 45 dienas privalėsi susirasti antrąją pusę, jei nepavyks, galėsi pasirinkti gyvūną, kuriuo būsi paverstas. Yra dar viena galimybė – pabėgti ir slapstantis bei kovojant su tokia sistema gyventi miškuose.
Labed herojė dirba šiame viešbutyje ir stengiasi jo gyventojams įvairiais trumpais vaidinimais-eskizais įdiegti, kokie privalumai laukia susiradus porą. Pavyzdžiui, jei užspringsi valgydamas, o greta nebus antrosios pusės, kuri tau padėtų, mirsi, ir pan.
***
Ar dešimtmetį po 2005-ųjų, kai pasirodė pirmasis Lanthimoso filmas „Kinetta“, vėliau „Iltinis dantis“, „Alpės“, Tsangari „Atenbergas“, galima vadinti Naująja graikų kino banga? Abu režisieriai sutartinai tam priešinasi, esą visi rūšiavimai ir grupavimai reikalingi tik perkantiesiems ir parduodantiesiems, tad jiems toks kino klasifikavimas nėra aktualus, netgi kenksmingas.
Kitas klausimas, ar Tsangari, nuo devyniolikos metų gyvenusią JAV, iš viso galima laikyti graikų kino kūrėja? Ar Lanthimosas, sukūręs „Omarą“ Didžiojoje Britanijoje, tebėra graikų režisierius? Negavę iš valstybės jokios paramos, abu režisieriai ir prodiuseriai sako, kad jiems labiau patiktų, jei prie jų filmų nebūtų minima jokia šalis.
Tą patį tvirtina ir Ariane Labed, vadindama save Europos aktore, po „Alpių“ sukūrusi vaidmenį paskutinėje Richardo Linklaterio trilogijos („Prieš saulėtekį“, „Prieš saulėlydį“, „Prieš vidurnaktį“) dalyje.
Mokydamasi kino meno Ostine (Teksasas) Tsangari ir sutiko Linklaterį. Netgi suvaidino jo 1991 m. filme „Tinginys“ („Slacker“), o vėliau drauge su juo surengė trumpametražių filmų festivalį, kuriame savo darbus noriai parodė tokie režisieriai kaip Jimas Jarmuschas, Toddas Haynesas ir Werneris Herzogas. Ši kino kūrėjų draugystė ir paaiškina, kaip dramoje „Prieš vidurnaktį“ drauge su žymiais aktoriais Ethanu Hawke’u ir Julie Delpy nusifilmavo ir Ariane Labed.
„Pažiūrėk į tą vaikį, jis iš mūsų visų geriausiai leidžia laiką“, – taria didelės graikų šeimos galva, kai juostoje „Prieš vidurnaktį“ pro šalį prabėga Labed suvaidinta Ana ir jos vaikinas. Filme, kuriame apmąstoma pagrindinių trilogijos veikėjų Džesio ir Selinos praeitis, drauge nugyventas gyvenimas (kita trilogijos dalis pasirodydavo po devynerių metų), Labed įkūnija jaunystę, seksualumą, nerūpestingumą. Šis epizodinis vaidmuo gerai nusako kitus Labed vaidmenis, kurie smarkiai skiriasi nuo sukurtų „Atenberge“ ir „Alpėse“.
Vaidmenys gimtąja kalba
Pirmasis filmas, kuriame Ariane Labed kalbėjo prancūziškai, – „Vieta žemėje“ („Une place sur la Terre“, rež. Fabienne Godet, 2013). Čia ji vaidino gražuolę, į destrukciją linkusią Elen, kurią įsimyli vidutinio amžiaus vienišas fotografas Antuanas (Benoît Poelvoorde). Naujųjų metų išvakarėse gamindamas vakarienę savo geriausiam draugui – septynmečiam Mateo, vyras išgirsta kažką nepaprastai gražiai skambinant Chopiną. Gretimo namo lange jis pastebi prie pianino palinkusią merginą, kuri vėliau užlipa ant stogo ir pavaikščiojusi jo atbraila nukrinta žemyn. Antuanas, visa tai spėjęs įamžinti, iškviečia jai greitąją. Tokia jo ir Elenos draugystės pradžia. Ir Eleną lydi Labed kuriamoms merginoms būdingas flirtas, ledinė veido išraiška, kurią pakeičia liūdna šypsena. „Niekam nepriklausanti moteris, negalinti gyventi be vyro“, – tokią išvadą perša šis ir vėlesni jos vaidmenys.
Labed partnerystė su žymiu, „Cezarį“ pelniusiu prancūzų aktoriumi Poelvoorde nebuvo itin ryški. Labiau aktorė buvo pastebėta ir įvertinta po metų pasirodžiusiame filme „Fidelio“ („Fidelio, l’odysée d’Alice“). Už jį Lokarno kino festivalyje ji apdovanota kaip geriausia aktorė, o šiemet kaip debiutantė nominuota „Cezariui“. Tai pirmasis režisierės Lucie Borleteau filmas. Pasak jos, Ariane buvo pasirinkta pagrindiniam vaidmeniui, nes norėjosi prancūzams mažai žinomos aktorės, kurios režisierė negalėjo pamiršti po ją sužavėjusio „Atenbergo“.
„Mano gimimo dieną, – prisimena Labed, – Lucie pakvietė plaukti iš Prancūzijos į Angliją. Laive ji mane filmavo buitine kamera. Po kelių dienų Alisos vaidmuo buvo patvirtintas. Tai standartiškiausias filmas, kuriame esu vaidinusi, bet man patiko, tai pirmasis režisierės pilno metražo darbas, o skaitant scenarijų iš karto sudomino netipiška meilės istorija.“
Alisa įsidarbina krovininiame laive. Įguloje vien vyrai. Ji ilgam išplaukia į jūrą, o krante jos laukia mylimasis Feliksas, kurį vaidina norvegų aktorius Andersas Danielsenas Lie, pažįstamas iš Joachimo Triero filmo „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ („Oslo, August, 31st“, 2011). Paaiškėja, kad laivo kapitonas – sena Alisos simpatija Gaelis. Jo vaidmenį sukūrė Melvilis Poupaud, pažįstamas iš Xavier Dolano filmo „Bet kokiu atveju Lorens“ („Laurence Anyways“, 2012). Kaip jau įprasta, gražiai, jaunai, seksualiai Alisai laive tenka kęsti seksistinius vyrų išsišokimus. Po kelias dienas trukusio flirto su kapitonu Alisa tampa jo meiluže. Gražų Labed kūną, kurio ji nevengia apnuoginti prieš kamerą, režisierė išnaudojo kalbėdama apie (ne)ištikimybę.
***
Ariane Labed prisipažįsta nemėgstanti, kai jos vaidmenis ar ją pačią pavadina „keistais“. „Kas vieniems keista, kitiems normalu“, – atkerta ji. Tačiau pasirinkimas sukurti vaidmenį bosnių režisierės Jasmilos Žbanič komedijoje „Meilės sala“ („Love Island“, 2014) atrodo išties netikėtas.
„Auksiniu lokiu“ Berlyne 2006 m. apdovanotas debiutinis filmas „Grbavica“ pelnė Žbanič drąsios režisierės vardą. Jame kalbama apie fizines ir psichines traumas per karą patyrusią šalį. Kareivių prievartaujamos ir žudomos moterys rodomos ir filme „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ („For Those Who Can Tell No Tales“, 2013). Šią dramą režisierė nufilmavo slapta, apsimesdama, kad kuria reklaminį klipą. Mat dėl filmo „Grbavica“ ir viešai reiškiamos kritinės nuomonės Žbanič laikoma persona non grata.
Filme „Meilės sala“ (visi trys režisierės filmai rodyti festivalyje „Kino pavasaris“) Žbanič ryžtasi pajuokauti. Ji sako norėjusi parodyti, kad karą išgyvenusi tauta moka juoktis. Objektu šį kartą tampa atostogos, kuriose „viskas įskaičiuota“. Labed vaidina Lilianą, gimdyti besiruošiančią moterį, kuri su savo vyru Grebo (Ermin Bravo) atvyksta pailsėti į Adrijos jūros salą. Juos atseka praeitis – pasirodo seksuali moteris (Ada Condeescu), su kuria Lilianą sieja atostogų idilę sujauksiančios paslaptys.
„Kai Ariane pasiūliau Lilianos vaidmenį, ji nustebo, juk esanti visai nemotiniško tipo. Tačiau būtent dėl to ją ir pasirinkau. Ariane labai gili, jausminga, protinga, kitokia nei dauguma aktorių. Tačiau motiniškumo jai išties trūksta. Norėjosi sulaužyti stereotipus apie besilaukiančią moterį. Tad Ariane tam puikiai tiko, nes ji ir gyvenime, ir kine nepripažįsta jokių standartų“, – sako režisierė.
„Kol man bus įdomu vaidinti, tai ir darysiu“, – sako Ariane Labed, nusifilmavusi pripažinto eksperimentinio kino režisieriaus Guy Maddino filme „Uždraustas kambarys“ („Forbidden Room“, 2015). Ji vaidins ir naujausiame jo projekte „Seances“. Apie kiną rašantys portalai šią vasarą ėmė mirgėti antraštėmis, kad Labed drauge su Michaelu Fassbenderiu ir Marion Cotillard filmuosis veiksmo filme „Assassin’s Creed“, kurio scenarijus parašytas pagal populiarų videožaidimą. Rašoma, kad Labed pakeis filmuotis negalinčią Alicią Vikander.
Klajonės kine ir gyvenime
„Jaučiuosi namuose, kai keliauju. Šiuo metu su vyru gyvename Londone. Šis miestas labai panašus į mane. Svarstėme, kur apsistoti: Paryžiuje ar Londone. Pasirinkome Londoną, nes Yorgosas nemoka prancūziškai. Paliksiu šį miestą, kai nebepaklysiu jo gatvėse. Vis dėlto artimiausia širdžiai – Graikija“, – sako gyvenamąją šalį dažnai keičianti Ariane Labed.
„Graikijoje sukūriau tris filmus. Tačiau daugiau tokiomis finansinėmis sąlygomis, bent jau kol kas, nebenoriu dirbti. Londone kurti kiną daug paprasčiau. Kiek ilgai čia būsiu, tikrai nežinau. Gyvenu kaip turistas. Šiandien čia, o ryt galbūt jau kitur. Tačiau, kad ir kaip būtų, Graikija – mano tikrieji namai, kur dar tikrai sugrįšiu“, – aktorei pritaria Yorgosas Lanthimosas.
Ariane Labed prisipažįsta jaučianti, kad į jos gyvenimą retkarčiais įsiveržia vis kitas menas, į kurį ji pasineria. Panašią nuojautą aktorė turi ir dabar – kiną pakeis kažkas kita. „Gal kamerą – fotoaparatas?“ Tačiau žiūrovo nuojauta sako, kad kine ją dar išvysime: ko gero, ant pakylos, atsiimant kurį nors iš tviskančių apdovanojimų.
