Žmogus futliare ir dar su lagaminu
Paolo Sorrentino filme „Kad ir kur tu būtum“ („This Must Be the Place“, 2011) yra tarytum visiškai nereikalinga scena, kai pagrindinis veikėjas Šajenas sutinka žmogų, išradusį lagaminą su ratukais. Nepanašu, kad šis susitikimas turėtų kokią nors prasmę – jis neišplaukia iš ankstesnio pasakojimo ir nesiriša su tolesniais įvykiais. Vis dėlto išradėjo besiklausantis personažas atrodo maloniai nustebęs ir beveik laimingas, nors per visą filmą emocijų – o ypač teigiamų – jis paprastai nerodo. Tiesa, pats veikėjas keliauja po Ameriką būtent su tokiu lagaminu. Tačiau iki šiol nebuvo jokių ženklų, kad šiam daiktui jis teiktų ypatingą reikšmę. Tiesa ir tai, kad prieš leisdamasis į kelionę jis vis tampydavosi pirkinių krepšį su ratukais. Irgi nežinia kam – juk vienintelis stambesnis jo pirkinys tebuvo šaldyta pica.
Šią sceną būtų galima pamiršti, jei ne vienas sutapimas. Lagaminas su ratukais jau buvo pasirodęs kiek ankstesniame Sorrentino filme „Meilės pasekmės“ („Le conseguenze dell’amore“, 2004). Kimšte prikimštas mafijos pinigų, jis sutartu laiku vis atsirasdavo pagrindinio veikėjo Tito viešbučio kambaryje. O vienintelis rimtesnis Tito užsiėmimas buvo kuo skubiau nugabenti lagaminą į Šveicarijos banko saugyklą.
Rodos, daugiau ratuotų lagaminų Sorrentino kine neaptinkame. Kita vertus, filme „Šeimos draugas“ („L’amico di famiglia“, 2006) savotišku lagamino pakaitalu tampa plastikinis maišelis, amžinai maskatuojantis ant sugipsuotos veikėjo Jeremijo rankos. Filme „Il divo“ („Il divo: La spettacolare vita di Giulio Andreotti“, 2008) buvęs Italijos ministras pirminin- kas saugo simbolinę nuodėmių skrynią – didžiulį archyvą su bet kurį priešininką galinčia sukompromituoti medžiaga. Tik filmo „Didis grožis“ („La grande bellezza“, 2013) herojus Džepas nepaklūsta šiam pri- valomų nešulių ir slaptaviečių dėsniui. Džepo rankose išvysime vien cigaretę, geriausiu atveju – bloknotėlį su rašikliu, o jo kūrybinį bagažą tesudaro vienintelė kadaise parašyta knyga. Tačiau Džepas pažįsta mįslingą vyriškį, save įvardijantį kaip „žmogų, kuriuo galima pasitikėti“. Ir štai šiam žmogui priklauso lagaminėlis su raktais nuo puikiausių Romos rūmų, neprieinamų paprastiems mirtingiesiems.
Žmogų su lagaminu Sorrentino kine galėtume pavadinti ir kitaip – žmogumi futliare. Pagrindiniai Sorrentino filmų herojai – tai ne pirmos jaunystės vyrai, kuriuos sieja ypatingas pedantiškumas, ištikimybė nusistovėjusiai tvarkai, įpročiams, drabužiams – nesvarbu, ar tai bus nepriekaištingas kostiumas, ar neskoningi gotikiniai scenos žvaigždės apdarai. Jų gyvenime viskam yra savas metas: heroino dozei, kraujo valymo procedūrai, audringam vakarėliui. Sorrentino personažai tarsi susicukravę, ir šią įtempto sąstingio būseną perteikia įvairiausi negalavimai. Jeremiją ir Andreotį kankina nuolatiniai galvos skausmai, Titą – nemiga, Šajeną – depresija, o gal tiesiog hipochondrija. Lyg to būtų negana, režisierius saviesiems veikėjams dar prilipina sunkiasvorę išorinę detalę, tokią kaip minėta sugipsuota ranka, suskretęs Šajeno veido grimas ar į kuprą susimetusi Andreočio figūra. Net ir veikėjų kalba sudaryta iš sustabarėjusių posakių. Jiems patinka taupiai išsakyti mintis, prisiminti vieną kitą citatą (Jeremijas vis cituoja ką nors iš žurnalo „Reader’s Digest“), rimtu veidu žarstyti sąmojus ir sarkastiškus aforizmus (Italijos ministras pirmininkas buvo jais pagarsėjęs ir tikrame gyvenime).
Tokiais žmonėmis iš tiesų galima pasitikėti. Juk jie niekad nenukryps nuo pasirinktos trajektorijos, nes paprasčiausiai nemato ar, teisingiau, neturi tokios galimybės. Nors visa savo esybe veikėjai reiškia abejingumą pasaulio sumaiščiai ir neapykantą žmonėms, ilgainiui sužinome, kad jie yra ne tiek savo noru atitolę nuo gyvenimo, kiek priverstinai iš jo iškritę. Taip genialus brokeris Titas sykį nesėkmingai investavo mafijos milijonus, o už bausmę buvo paverstas nešvarių pinigų kurjeriu ir štai jau daug metų gyvena uždarytas Šveicarijos viešbučio kambaryje. Šajenas nebelipa ant scenos nuo to laiko, kai prisiklausę jo slogios muzikos nusižudė du paaugliai gerbėjai. Septynias kadencijas iš eilės ministru pirmininku buvęs Andreotis nelaimi prezidento rinkimų, negana to, dar kaip reikiant prispiriamas už ryšius su mafija. Nemenkų rūpesčių turi ir Džepas, negalintis pamiršti, kad jis, šiaip ar taip, rašytojas, kadaise užmetęs šitą amatą dėl lengvesnio žurnalistinio rašymo ir tiesiog malonaus gyvenimo. Iš esmės Sorrentino personažai yra pakibę tarp gan aukštos savivertės (ar net puikybės) ir nepaliaujamos savigraužos, kad talentas ir gyvenimas nuėjo perniek. Nenuostabu, kad susižavėjusiu žvilgsniu jie nulydi tuos, kurie vienatvę konvertavo į kūrybinį kapitalą. Tie laimingieji – tai kad ir save patį vaidinantis „Talking Heads“ vokalistas Davidas Byrne’as filme „Kad ir kur tu būtum“, Džepo gatvėje sutinkama aktorė Fanny Ardant, o galiausiai – lagamino su ratukais išradėjas Amerikos glūdumoje.
Sorrentino filmuose nesunku pastebėti tam tikras veikėjų poras: herojus su egzistencialisto pretenzijomis paprastai turi savo groteskišką antrininką jei ne tame pačiame, tai kitame filme. Juos gali suvaidinti ir tas pats aktorius: taip etatinė Sorrentino žvaigždė Toni Servillo įkūnijo ir elegišką Titą, ir plevėsą Džepą, ir sumedėjusį Andreotį. Filmas „Šeimos draugas“ apskritai it kreivas veidrodis autoironiškai atspindi kitus režisieriaus kūrinius. Net ir „Didžiame grožyje“ šlovinamam Romos miestui čia surastas antipodas – neišvaizdus Italijos provincijos miestelis su atgrasiais gyventojais. Aktoriaus Giacomo Rizzo suvaidintas Jeremijas, kaip ir filmo „Meilės pasekmės“ herojus, turi prieigą prie banko seifų, tačiau vietoj melancholiško brokerio regime antipatišką lupikautoją, skolinantį pinigus už šimto procentų palūkanas. Jeremijo partneris – iš amžinai liūdnų herojų draugijos, apsivilkęs kaubojiškai, svajojantis apie gyvenimą Nešvilyje. Galima sakyti, kad vietoj jo į Ameriką filme „Kad ir kur tu būtum“ nukeliauja aktoriaus Seano Penno įkūnytas Šajenas, kurio nugrimuotas veidas vėlgi primena kažkokią užsirūstinusią Rytų dievybę. Visų nekenčiamą demonišką, nelabą padarą Jeremiją „Il divo“ atkartoja Belzebubu pravardžiuotas Andreotis, beveik priartėjęs prie nemirtingų mitinių būtybių rango. Įdomu, kad būtent nelabiesiems personažams sekasi geriau, ir po visų negandų jie paprastai atsitiesia su piktdžiugišku įniršiu.
Po apgaulinga Sorrentino veikėjų statika dažnai slypi energijos užtaisas, gebėjimas prireikus mobilizuotis. Vos patikime, kad Titas tėra nuobodžiaujantis turtuolis, o Šajenas filme daugiau nieko kito neveiks, tik gedės ir lakuosis nagus, personažai staiga sukrunta. Pakinta filmo ritmas ir, žiūrėk, jau Jeremijas kemša pinigus į dėžutes, Titas gabena lagaminą į Šveicarijos banką, Andreotis su ciniška šypsenėle atsakinėja į žurnalistų klausimus ir šaltakraujiškai atlaiko „sušaudymą“ fotoaparatų blykstėmis. Personažai ima keisti kostiumus, kaukes, mulkinti vieni kitus, akivaizdžiai meluoti ar, atvirkščiai, sakyti tiesą, kai išmintingiau būtų patylėti. Jų gyvenimo trajektorija visgi pasisuka, ir tas posūkis neretai būna kone absurdiškas. Taip, pavyzdžiui, Šajenas per tėvo laidotuves sutinka giminaičius žydus, visas iki tol rutuliotas gotikinis siužetas atsitraukia į antrą planą, ir mūsų herojus leidžiasi į kelionę po Ameriką, kad suvestų sąskaitas su tėvo kankintoju naciu.
Būtent įvykus siužeto permainai sužinome, kad atsiskyrėlis, taip nuosekliai puoselėjęs antisocialinius įgūdžius, priklauso kokiai nors žmonių grupei – kriminalinei organizacijai, tautinei bendruomenei. Apskritai Sorrentino kinui būdingas gan paradoksalus reiškinys – pavienis žmogus čia įspraustas į sustingusios išraiškos futliarą, tačiau masinės scenos mirgėte mirga tipažų įvairove ir neįtikėtina ekspresija. Režisieriaus filmuose nuostabiausiai nusisekę masinių orgijų ir rinktinių vaišių epizodai, partinės diskotekos ir parlamentarai, vieni kitiems klykiantys „vagys!“. Keisčiausios fizionomijos, kūnų sankaupos, tas „žmogiškasis aparatas“ (rodos, taip vadinosi toji vienintelė Džepo knyga) – štai tikroji Sorrentino stichija, ir režisierius nesidrovi vaizduodamas moralines ydas ir fizinius trūkumus. Vienas esminių tokiu būdu jo apmąstomų dalykų yra senatvė – irgi savotiškas iškritimas iš gyvenimo, tremtis silpstančio kūno kalėjime. Ne veltui Sorrentino filmuose vis šmėkšteli kokia nors turtus iššvaisčiusių, fizinio grožio netekusių senų aristokratų pora, kurią galima išsinuomoti kviestinių svečių vakarui.
Kita vertus, gyvenimas futliare turi ir šviesiąją pusę, mat jis primena ilgalaikes atostogas. O atostogas Sorrentino personažai gali sau leisti – pinigų ir laisvo laiko jie turi į valias. Būtent šiai prabangai ilsėtis, stebėti aplinką ir mąstyti paskirtas „Didis grožis“. Filmo protagonistas Džepas vos spėja sekti įkvėpimo ženklus, kurie plūsta lyg iš gausybės rago ir, atrodo, turėtų penėti jo, kaip rašytojo, vaizduotę. Senojo meno kūriniai, įspūdingos moterys, flamingai, prie gretimo staliuko šampaną geriantys kunigas ir vienuolė... Tačiau Džepas, kad ir koks atrodo atviras pasauliui, mąstymo požiūriu lieka tokiu pat futliaro žmogumi kaip ir kitų Sorrentino filmų herojai. Be žaismingų, bet tuščių pokalbių, Džepas sugeba nebent atsiduoti jausmingumo proveržiams tų stebuklingų ženklų akivaizdoje, o jį supanti begalinė žmonių ir daiktų aibė stumia į mąstymo regresą. Tad kai Džepas kone pamaldžiai kelia akis į dangų ir stebi praskrendančius paukščius, galvoji, kad gal geriau jis ir toliau nieko nerašytų. Beje, kažką panašaus būtų galima prikišti ir pačiam Sorrentino. Ir šiame, ir kituose filmuose jis prisigalvoja grandiozinių kinematografinių sprendimų, verčia kamerą atlikti neįtikėtinus viražus, rikiuoja pretenzingų statiškų scenų virtines, tačiau, užuot prisikasęs prie esmės, vietomis priartėja prie manieringos prabangos prekių reklamos.
Vis dėlto „Didis grožis“ – labai pamokomas filmas, darsyk patvirtinantis, kad mąstymo objektų gausa nebūtinai veda į supratimą. Įdomiausia, kad tame visokeriopo perviršio pasaulyje perteklinis yra net ir patsai filmo protagonistas. Juk jeigu kamera vis nesustotų ties jo veidu ir neprimintų mums, kad tai jis, Džepas, regi visus tuos pasigėrėtinus dalykus, o tiesiog pati vedžiotų mus po amžinąjį miestą, mes Džepo turbūt net nepasigestume. Užtektų, kad tas šalutinis personažas, kurio lagaminėlyje guli raktai nuo slaptų Romos menių, atrakintų rūmų vartus.
