Tarp Shakespeare’o ir komiksų

Keli Kennetho Branagh veiklos teatre, kine ir televizijoje dešimtmečiai kupini svaiginančio pripažinimo ir apmaudžių nesėkmių. Nuo garbingiausių pasaulio kino akademijų ir kino festivalių apdovanojimų iki pajuokiančios 1999 m. antipremijos „Auksinė avietė“ už blogiausią vaidmenį filme „Laukiniai laukiniai Vakarai“ („Wild Wild West“). Jis dažnai stebino ekscentrišku elgesiu, skandalais, buvo psichiatrinėse ligoninėse praleisti mėnesiai, nevykusi, nors ir kūrybinga santuoka su išmintingąja Emma Thompson ir nenusisekę romanai su ekscentriška britų aktore Helena Bonham Cartier ar amerikiete Alicia Silverstone. Beje, visos trys pačios jį paliko. Visa tai suformavo jau nebe tokį maištingą, veržlų, pasinėrusį į kūrybą britų aktorių, teatro ir kino režisierių Kennethą Branagh.

Kennethas Branagh – tipiškas televizijos eros atstovas, derinantis savo kūryboje teatrines ir kinematografines priemones. Jis maksimaliai išraiškingai stengiasi suvaidinti kiekvieną epizodą, mažai tesirūpindamas stilistiškai išlaikyti visumą.

Branagh sėkmę lėmė pirmiausiai jo nepaprasta energija, trykštanti ne tik kadre ar scenoje, bet ir gyvenime. Jis vaidina, režisuoja, prodiusuoja, rašo pjeses ir scenarijus, įgyvendina daugybę įvairiausių projektų. Dvidešimt aštuonerių jis parašė knyga „Pradžia“, kuri tapo kultine daugeliui jaunų britų aktorių. Kartą viename interviu žurnalisto paklaustas – ar nuolatos renkantis tarp tokios daugybės užsiėmimų netenka kartais dėl to gailėtis, – Kennethas Branagh atsakė: „O ne, niekuomet nesigailėk dėl to, ką padarei. Gailėkis dėl to, ko nepadarei. Dabar daugelis dalykų, apie kuriuos rašiau savo autobiografinėje knygoje, man atrodo naivūs, bet nė kiek nesigailiu. Man buvo dvidešimt aštuoneri, aš buvau jaunas, buvau kitas žmogus, bet jau apsisprendęs. Dabar ši knyga turbūt įdomi tik profesionalams. Kita vertus, ji gali būti naudinga auniems aktoriams, kurie nori įsitvirtinti versle. Nes visas mano gyvenimas – jaunystėje priimtų sprendimų rezultatas.“

Kennethas Charlesas Branagh (kino spaudoje neretai vadinamas Kenu Branagh) gimė 1960 m. gruodžio 10 d. Belfaste, protestantų šeimoje. Kai Šiaurės Airijoje tapo nesaugu, tėvai 1970 m. persikėlė į Redingą Anglijos pietuose. Berniukui su jo airišku akcentu nebuvo lengva, jį ėmė erzinti bendraklasiai. Po metų Kennethas kalbėjo kaip tikras britas. Vėliau autobiografijoje jis rašė: ,,Vaidinau anglą mokykloje ir likau airis namie.“ Mokykloje Kennethas buvo puikus sportininkas, mokyklos futbolo komandos kapitonas. Daug skaitė, labai mėgo teatrą, bet tėvas norėjo išmokyti jį savojo staliaus amato. Trumpam Kennethas su tuo susitaikė, bet sulaukęs aštuoniolikos vis dėlto įstojo į Londono Karališkąją dramos meno akademiją ir buvo geriausias kurso studentas, akademiją baigė aukso medaliu už nuopelnus moksle.

1983-iaisiais, būdamas dvidešimt trejų, jis tapo garsiosios „Royal Shakespeare Company“ aktoriumi ir suvaidino Henriką V istorinėje Shakespeare’o dramoje.

Tapęs pačiu jauniausiu šio vaidmens atlikėju britų teatro istorijoje, Branagh sulaukė susižavėjimo kupinų recenzijų.

Vėliau buvo Laerto vaidmuo „Hamlete“ ir Henrikas Navarietis „Tuščiose meilės pastangose“. Nors ir žiūrovai, ir kritikai palankiai sutiko pirmuosius jo žingsnius teatre, trupėje Kenas užsilaikė vos dvejus metus, nes dėl sunkaus charakterio su juo nebuvo pratęstas kontraktas.

1987-aisiais su draugu aktoriumi Davidu Parfittu jis įsteigė savo trupę „Renaissance Theatre Company“, į kurią kvietė vaidinti geriausius britų aktorius. Pirmasis bandymas baigėsi triukšminga nesėkme. Paties steigėjo parašytas „Visuomenės priešas“ nesurinko žiūrovų, bet turtingas teatro gerbėjas juos išgelbėjo nuo bankroto. Atsigavęs po smūgio, Branagh ėmė kurti vis sėkmingesnius spektaklius. Tais pačiais metais jis pats parašė, pastatė ir suvaidino muzikinę pjesę „Atsakyk man sąžiningai“, o muziką jo inscenizuotai „Dvyliktajai nakčiai“ kūrė pats Paulas McCartney. Kenethas Branagh perkėlė į sceną „Romeo ir Džuljetą“ ir pats suvaidino spektaklio herojų. Tarsi polemizuodamas su pjesės sušiuolaikintomis traktuotėmis, jaunasis režisieriaus sukūrė Shakespeare’o tekstui labai pagarbų spektaklį. Pinigų turėjo nedaug, todėl nedidelės trupės aktoriams teko vaidinti po kelis vaidmenis. Tačiau kritikams ir žiūrovams spektaklis patiko.

Kas vakarą Branagh vos kelios minutės iki spektaklio strimgalviais įpuldavo į teatrą, nes dieną filmavosi juostoje „Mėnuo kaime“ („A Month in a Country“). Filmo veiksmas rutuliojosi 1920 metais, o Kennethas vaidino išvargintą Pirmo pasaulinio karo veteraną archeologą Džeimsą Muną. Įdomu, kad jo partneris šiame filme buvo tuo metu niekam nežinomas Colinas Firthas. Visas filmo honoraras buvo panaudotas spektaklio reikmėms, dėl teatro Kenas buvo pasiruošęs paaukoti viską. Jis juokavo: „Galiu kasdien šeštą valandą ryto minti į filmavimo aikštelę dviračiu, tik išrašykite čekį.“

Kine jis debiutavo dar būdamas studentas. 1981 m. suvaidino nedidelį dailininko vaidmenį Hugh Hudsono filme „Liepsnojantys vežimai“ („Chariots of Fire“). 1983 m. pretendavo į Mozarto vaidmenį Milošo Formano ,,Amadėjuje“ („Amadeus“). Žinia, jį suvaidino Tomas Hulce’as. Šito Branagh Formanui neatleido, vėliau kino bandymus šiam filmui sarkastiškai aprašė savo autobiografijoje.

Tačiau daug ir sėkmingai dirbo televizijoje. Tais pačiais 1983-iaisiais vaidino mini seriale „Meiberis“ („Maybury“) apie ligoninės šiokiadienius, o 1982–1984 m. pasirodė keliuose labai populiaraus BBC serialo „Šiandienos žaidimas“ („Play for Today“) epizoduose. 1985 m. nusifilmavo dramoje „Išeitis iš padėties“ („Coming Through“), kur įkūnijo skandalingąjį XX a. pradžios rašytoją Dawidą Herbertą Lawrence’ą. 1986 m. Kennethas Branagh nominuotas Britų kino ir televizijos žurnalistų gildijos prizą (BAFTA) prizui už vaidmenį septynių dalių mini seriale „Karo fortūna“ („Fortunes of War“), kuriame pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo pradžią. Kennethas čia vaidino Bukarešto universiteto profesorių, o jo žmoną įkūnijo Emma Thompson. Tai buvo dešimt metų trukusios meilės ir labai produktyvios kūrybinės draugystės pradžia. 1989 m. juodu susituokė, kartu vaidino net šešiuose filmuose, kuriuos dažniausiai režisuodavo pats Branagh. Ne mažiau sėkmingai jie vaidino teatre, kur sukūrė daugybę klasikinio repertuaro vaidmenų.

1989 m. Kennethas Branagh debiutavo kaip kino režisierius – ekranizavo Shakespeare’o „Henriką V“ („Henry V“). Tai buvo savotiškas iššūkis, prisimenant paties Laurence’o Olivier ekranizaciją. Tačiau seras Olivier, kurdamas „Henriką V“, jau buvo trisdešimt šešerių, o Kenas – tik dvidešimt aštuonerių. Pasigirdo skeptiškos replikos, daugelis netikėjo šio projekto sėkme.

Tačiau britų aktorių „senoji gvardija“ palaikė įžūlų jaunuolį. Filme sutiko vaidinti visas būrys garsiausių teatro korifėjų. Pats režisierius ėmėsi pagrindinio vaidmens. Norėdamas geriau įsijausti į savo personažą, aktorius išstudijavo visas karaliaus biografijas ir akcentavo filme jauno karaliaus prieštaringumą. Tuo jo „Henrikas V“ skyrėsi nuo pernelyg patriotiškos Laurence’o Olivier versijos. Siekdamas parodyti karaliaus brendimą, Branagh įtraukė kelias scenas iš „Henriko IV“, kad būtų aiškiau, koks buvo Henrikas jaunystėje, kaip nelengva jam buvo išsižadėti buvusių draugų, kaip valdžia ir atsakomybė lengvabūdį jaunuolį padarė ryžtingu ir protingu valdovu.

Dėl pinigų stokos Anglijos ir Prancūzijos karalių rūmai buvo atkurti nedidelės kino studijos paviljonuose, o didysis mūšis prie Aženkūro nufilmuotas lauke šalia studijos. Filmavimo aikštelę nuolatos reikėjo apgaubti dūmais, kad į kadrą nepatektų iš Hitrou oro uosto kylantys lėktuvai. Nepaisant šių sunkumų filmavimas pavyko – vienas laukas ir nedidelė maskuotė padėjo Kennethui parodyti visus karo siaubus. „Henrikas V“ buvo nufilmuotas per septynias savaites ir palankiai sutiktas kritikos ir publikos. Netikėtai filmas pagal mažai žinomą Shakespeare’o dramą sugebėjo atnešti pelno. „Henrikas V“ buvo nominuotas „Oskarui“ už režisūrą ir geriausią vyro vaidmenį, bet prizą pelnė tik už kostiumus. Apdovanojimai pasipylė vėliau: Britų kino akademijos prizas už režisūrą, Europos kino akademijos – už geriausią debiutą ir vyro vaidmenį. Geriausiu metų aktoriumi Kennethą Branagh išrinko ir Niujorko kritikų asociacija. Jis imtas lyginti su didžiuoju Laurence’u Olivier, bet pats Kennethas nebuvo šiuo komplimentu patenkintas: ,,Nesuprantu, kaip mane, tik pradedantį karjerą, galima lyginti su šiuo žmogumi, kuris kūrė visą gyvenimą.“

Po patirtos sėkmės Kennethas Branagh dvejiem metams paliko kiną ir atsidavė teatrui, kur vėl statė Shakespeare’ą – „Karalių Lyrą“, „Vasarvidžio nakties sapną“, įdomiai interpretavo A. Čechovo „Dėdę Vanią“. Visuose spektakliuose suvaidino ir pagrindinius vaidmenis. 1990 m. Branagh ištikimybė Shakespeare’ui buvo įvertinta – Belfasto universitetas suteikė jam literatūros mokslų daktaro garbės vardą.

Kine spėjęs pagarsėti režisierius ėmė gauti nemažai pasiūlymų ir iš visų scenarijų išsirinko Scoto Franko postmodernistišką trilerį „Vėl mirę“ („Dead Again“, 1991). Scenarijuje buvo keturi pagrindiniai vaidmenys – du vyrų ir du moterų. Branagh sutiko kurti su sąlyga, kad šiuos vaidmenis atliks du aktoriai, t. y. jis ir jo žmona Emma Thompson. Amerikiečių prodiuseriai nusileido. Šiame filme Kennethas tapo Los Andželo detektyvu, kuris siekia išsiaiškinti košmarų kamuojamos merginos praeitį, ir žmoną nužudžiusiu vokiečių kompozitoriumi iš šios merginos pasąmonės košmarų. Emma savo ruožtu suvaidino paslaptingąją merginą ir nužudytąją žmoną. Branagh lyg ir sukūrė du filmus viename – šiuolaikiniai epizodai nufilmuoti spalvota juosta, o epizodai iš praeities nespalvoti. Visą filmą žiūrovai jaučia įtampą, kaip ir būdinga trileriui. Be jųdviejų su Emma, filme sutiko vaidinti ir Holivudo įžymybės Andy Garcia, Robinas Williamsas ir beveik visose Branagh spektakliuose ir filmuose pasirodantis britų aktorius Derekas Jacobi. Filmas „Vėl mirę“ buvo rodytas Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir nominuotas BAFTA prizui.

Filmas turėjo pasisekimą, pagunda likti Amerikoje ir tęsti darbą Holivude viliojo, bet tik prie Londono Kennethas jautėsi iš tikrųjų laimingas. Savo sugrįžimą jis atšventė šekspyriškojo „Koriolano“ premjera, jame suvaidino pagrindinį vaidmenį. Kartu spėjo nusifilmuoti amerikiečių filme „Pamišę dėl svingo“ („Swing Kids“). Filmo veiksmas nukelia į nacistinę Vokietiją, kur du jaunuoliai tiesiog pamišę dėl amerikietiško svingo, tačiau tai nesuderinama su fašistine ideologija. Kenas vaidina nepaprastai bjaurų tipą – gestapo karininką.

1992 m. jis tapo ironiškai graudžios papročių komedijos ,,Piterio draugai“ („Peter’s Friends“) prodiuseriu ir režisieriumi. „Aš norėjau sukurti pozityvaus užtaiso filmą. Man ką tik pasiūlė scenarijų apie serijinį žudiką, bet aš nenoriu kurti filmų apie serijinius žudikus.“ Filmo herojus Piteris nusprendžia sutikti Naujuosius metus su savo mokslo draugais, kurių nematė dešimt metų. Per tą laiką Piteris neteko tėvo ir paveldėjo didelį turtą. „Piterio draugai“ tarsi siekia apibendrinti tą prabėgusį dešimtmetį, kuriame juntamos amžiaus pabaigos nuotaikos ir iliuzijų praradimas. Tačiau keldamas savo filme sunkius egzistencinius klausimus autorius nėra pesimistas, jis net verčia žiūrovus juoktis. Visi šio filmo herojai atrodo mažumėlę keistoki, juose kartais ryškios paties Keno keistenybės. Puikūs dialogai, 9-ojo dešimtmečio muzika kuria kiek nostalgišką, kartais net tragikomišką filmo nuotaiką.

Tais pačiais metais jis susitaikė su „Royal Shakespeare Company“ ir keturių valandų spektaklyje suvaidino Hamletą. Iš karto po to jis atidavė duoklę savo aktoriaus idealui – didžiajam Johnui Gielgudui. Specialiai jam sukūrė 23 minučių filmą pagal trumpą A. Čechovo pjesę „Gulbės giesmė“ („Swans Song“), kur didysis aktorius suvaidino Svetlovidovą.

1993 m. jis vėl grįžo prie Shakespeare’o, ir ekranuose pasirodė žavi komedija „Daug triukšmo dėl nieko“ („Much Ado About Nothing“), kur su malonumu vaidino garsenybės Keanu Reevesas, Denzelas Washingtonas, Kate Beckinsale, Michaelas Keatonas. Na, o neprilygstamą šmaikštuolių porą Beatričę ir Benediktą suvaidino pats režisierius su žmona. „Daug triukšmo dėl nieko“ premjera įvyko Tarptautiniame Kanų kino festivalyje.

Po komedijos sėkmės Branagh priima tikrą iššūkį – tampa didelio biudžeto filmo pagal garsųjį Mary Shelley romaną „Frankenšteinas“ („Frankenstein“, 1995) režisieriumi. Filmui buvo skirti 45 milijonai dolerių, jį prodiusuoti ėmėsi Francis Fordas Coppola. Režisierius vaidino bauginantį mokslininką Viktorą Frankenšteiną, o jo sukurtą pabaisą – pats Robertas De Niro. Labai ilgai Kenas ieškojo Elžbietos vaidmens atlikėjos. Pagaliau pasirinko ekscentrišką skandalistę Heleną Bonham Carter. Filmavimo metu prasidėjęs jų romanas truko ketverius metus. Deja, ,,Frankenšteinas“ patyrė visišką nesėkmę Jungtinėse Valstijose ir buvo prieštaringai sutiktas Europoje.

Toliau buvo kuklus mažo biudžeto nespalvotas filmas „Žiemos pasaka“ („A Midwinterÿs Tale“). Tai iš dalies biografinė juosta. Joje pasakojama apie neturtingų aktorių trupę, statančią Kalėdų spektaklį. Šeši žmonės turi suvaidinti „Hamletą“, kuriame dvidešimt vaidmenų. Jie tiesiog gyvena repeticijų salėje, sekina save, aukodami visas jėgas spektakliui. Netikėtai jų režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas gauna viliojantį pasiūlymą iš Holivudo. Jis turėtų tuoj pat vykti į Ameriką, vadinasi, palikti trupę ir spektaklį. Interviu po filmo Kenas kalbėjo: „Kiekvienas aktorius priimtų tą pasiūlymą ir kartu kiekvienas aktorius svajoja jo nepriimti ir išsaugoti švarią sielą.“ Žurnalistas paklausė: „Ir likti neturtingas?“ – „Taip, likti neturtingas ir galbūt laimingas.“ Branagh buvo šio filmo prodiuseris, bet jame nevaidino. Pagrindinį vaidmenį atliko Michaelas Maloney. Įdomu, kad vieną iš vaidmenų sutiko vaidinti Joan Collins, ir gavo tokį pat honorarą kaip kiti. O aktorių honorarai prilygo techninio personalo atlygiui. „Žiemos pasaka“ buvo rodyta Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje.

1995 m. britų režisieriaus Oliverio Parkerio „Otele“ („Othello“) Branagh pasirodo pavydaus piktadario Jago vaidmenyje. Tai ryškiausias šio gan vidutiniško filmo personažas. Iš pirmo žvilgsnio sąžiningas, šiltas, gero veido Jagas – tikras pabaisa.

Kai Branagh sukako trisdešimt penkeri, jis apsisprendė – „dabar arba niekad“ ir 1996 m. ekranus išvydo jo ,,Hamletas“. Aktorius pasijuto subrendęs danų princo vaidmeniui ir įkalbėjo prodiuserius skirti jam penkiolika milijonų keturių valandų ekranizacijai. Jis neišmetė iš tragedijos nė vieno žodžio ir surinko filmui puikų tarptautinį aktorių ansamblį. Seras Johnas Gielgudas sutiko suvaidinti personažą be žodžių, Ofelijos vaidmeniui buvo pakviesta Kate Winslet, iš pradžių išsigandusi tokios atsakomybės.

„Hamletas“ buvo kuriamas Molboro hercogo dvare, jo apylinkės buvo nubarstytos dirbtinu sniegu, nes Branagh siekė, kad veiksmas vyktų neįprastoje erdvėje. Nuolatinis šaltis, sniegas, ledas, niūrūs rūmai su slaptomis durimis, kur visi seka vienas kitą ir beveik niekas niekada nelieka vienas. Daugybė veidrodžių lėmė, kad garsųjį monologą „Būti ar nebūti“ Hamletas sako savo atvaizdui veidrodyje. Kennetho Hamleto neryžtingumas kyla ne iš charakterio silpnumo, o greičiau iš vidinės dvasinės kančios. Specialiai filmui parašytą dainą sudainavo garsusis tenoras Placido Domingo. „Hamletas“ buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią scenarijaus adaptaciją ir pelnė daugybę įvairiausių kitų apdovanojimų. Per filmavimą garsus aktorius Derekas Jacobi įteikė Kenui specialų Shakespeare’o tomą. Pagal tradiciją kiekvienos kartos geriausias Hamletas perduoda šią knygą tam, kurį laiko savo įpėdiniu.

1996–1999 m. Branagh nerežisavo filmų, bet daug filmavosi. Režisieriaus Roberto Altmano filme pagal Johno Grishamo romaną „Imbierinis žmogeliukas“ („The Gingerbread Man“, 1998) Kenas suvaidino advokatą Riką Magruderį, įklimpusį į labai nemalonią kriminalinę istoriją po nakties, kurią praleido su nepažįstama mergina. Woody Alleno nespalvotoje komedijoje ,,Įžymybės“ („Celebrity“, 1998) suvaidino rašytoją, pametusį žmoną dėl „naujų potyrių“ ir besistengiantį „pramušti“ savo scenarijų Holivude. „Manau, aš vaidinu patį Woody, jo alter ego“, – kiek nuogąstaudamas sakė Kennethas, tačiau režisieriui patiko, kaip anglų aktorius suvaidino jo parodiją.

Su savo mylimąja Helena Bonham Carter jis susitiko romantiškoje komedijoje „Skrydžio teorija“ („The Theory of Flight“, 1998). Ji vaidino prie invalido vežimėlio prikaustytą merginą, o Kenas – ją slaugantį nevykėlį, svajojantį apie skrydį savadarbiu lėktuvu. Kritikai negailėjo sarkastiškų pastabų aktoriaus suvaidintam daktarui Lovlesui filme „Laukiniai laukiniai Vakarai“. Vaidindamas komišką piktadarį garsiausių klasikinių vaidmenų atlikėjas čia taip smarkiai maivosi, kad nežinodamas pagalvotum, jog tai visiškai bejėgis aktoriūkštis.

2000-aisiais vėl Shakespeare’o įkvėptos muzikinės romantinės komedijos „Tuščios meilės pastangos“ („Love’s Labour’s Lost“) nesėkmė sutrukdė Kennethui realizuoti kitus sumanymus – ekranizuoti „Makbetą“ ir „Kaip jums tai patinka“. Tiesa, pastarąją pjesę jis vis dėlto perkėlė į ekraną po šešerių metų.

Tais pačiais metais jis vaidino amerikiečių juodojoje komedijoje ,,Kaip užmušti kaimynų šunį“ („How to Kill Your Neighbour’s Dog“), kurią režisavo iš Kanados kilęs dramaturgas Michaelas Kalesniko. Šis filmas, nors jo pavadinimas gan piktas, net grėsmingas, yra mažumėlę sarkastiška, kupina puikių dialogų istorija apie vidutinio amžiaus krizę išgyvenantį dramaturgą ir jo draugystę su kaimynų mergaite. „Kaip užmušti kaimynų šunį“ pelnė apdovanojimus Filadelfijos, Niujorko, Avinjono kino festivaliuose ir buvo labai palankiai įvertintas kritikų. Pasak jų, filmo stiprybė – scenarijus ir puiki aktorių vaidyba.

2001 m. televizinėje karinėje dramoje „Sąmokslas“ („Conspiracy“) suvaidinęs aukšto nacių pareigūno Rainhardo Heidricho vaidmenį aktorius pelnė „Emmy“, buvo nominuotas BAFTA ir „Auksiniam gaubliui“. Sėkmingas buvo jo pasirodymas ir biografiniame telefilme „Šekltonas“ („Shackleton“), kur jis suvaidino Arktikos tyrinėtoją airį Ernestą Henry Shackletoną. Besifilmuojant šioje juostoje prasidėjo jo romanas su dabartine žmona dailininke Lindsay Brunnock, su kuria jį kažkada supažindino buvusi draugė Helena Bonham Carter, ir 2003 m. Kennethas Branagh vedė antrą kartą, regis, šįsyk sėkmingai.

2002 m. jis daug filmavosi, ypač išpopuliarėjo jo savimyla profesorius Gilderojus Lokhartas filmuose „Haris Poteris ir paslapčių kambarys“ („Harry Potter and the Chamber of Secrets“) bei „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ („Harry Potter and the Prisoner of Azkaban“, 2004).

Gausybė darbų neatitraukė Keno nuo teatro. Jis ir vėl vaidina klasikinėse pjesėse, o vaidmuo biografiniame telefilme „Šiltieji šaltiniai“ („Warm Springs“, 2005), kur jis įkūnijo JAV prezidentą Frankliną Delano Rooseveltą, nominuojamas keturiems garsiems apdovanojimams – „Auksiniam gaubliui“, „Auksiniam palydovui“, „Emmy“ ir kino aktorių premijai.

2006 m. jis režisuoja net du filmus – romantišką komediją pagal Shakespeare’ą „Kaip jums tai patinka“ („As You Like It“) ir muzikinį filmą „Užburtoji fleita“ („The Magic Flute“), kurio premjera įvyko tarptautiniame Toronto kino festivalyje.

Po metų pasirodžiusiame trileryje „Seklys“ („Sleuth“, 2007) jis išlaikė nerimo kupiną atmosferą, pasitelkęs du puikius aktorių Michaelą Caine’ą ir Jude’ą Law. Dar sėkmingesnis buvo serialas pagal Henningo Mankello „Volanderį“ („Wallander“, 2008–2010), Kennethas Branagh jį prodiusavo ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. Aktorius pelnė BAFTA, o pats serialas kaip geriausia metų drama buvo nominuotas „Emmy“.

Tarp šių darbų Kenas spėjo pasirodyti šalia Tomo Cruise’o kaip generolas majoras Henningas von Tresckowas garsiojoje „Valkirijoje“ („Valkyrie“, 2008) ir Richardo Curtiso komedijoje „Valtis, kuri suposi“ („The Boat That Rocked“, 2009).

Netrukus, pasak paties Kennetho Branagh, jis įsitikino, kad vienas skambutis gali pakeisti gyvenimą. 2008 m. jam paskambino „Marvel Studio“ atstovas ir pasiūlė režisuoti kultinio fantastinio nuotykių komikso „Toras“ („Thor“) ekranizaciją.

Iš pirmo žvilgsnio netikėtas pasiūlymas Shakespeare’o ekranizacijomis garsėjančiam režisieriui. Tačiau pats aktorius sako: „Gavęs pasiūlymą susijaudinau: supratau, kad tai toks žanras, kurį velniškai sunku padaryti, ir padaryti gerai. Pati mintis apie tokį iššūkį, apie būtinybę perprasti naujas technologijas ir kompiuterinių efektų paslaptis, – visa tai mane užbūrė. Galbūt esu laikomas dialogais paremto psichologinio kino atstovu, tačiau būdamas vaikas aš skaičiau komiksus, tarp jų ir „Torą“. O be to, tiesiog mėgstu vaikščioti į kiną. Žmones domina įvairūs žanrai, o aš visada norėjau perprasti, kaip kuriami brangūs filmai.“

„Toras“ buvo kuriamas apie dvejus metus ir kainavo 150 milijonų dolerių. Pasakojimas apie skandinavų dievą, kurį jo tėvas galingasis Odinas ištremia į Žemę, be abejo, pirmiausia sudomins jaunuosius fantasy žanro gerbėjus.

Kennethas Branagh garsėja nepaprastu išsiblaškymu, jis neatsimena telefonų, gali supainioti gatves, pasimeta parduotuvėse. Jo pirmoji žmona Emma Thompson net pagiežingai kalbėjo, kad Kennethas tiesiog vaidina savo išsiblaškymą. Daugelio nuomone, sulaukęs penkiasdešimties Kennethas Branagh jau nebėra toks savo profesijos fanatikas. Tapo ramesnis ir nebe toks energingas.

„Turiu tiek pat darbo, kaip visada, bet aš mėgstu ir mažus malonumus: vaikščioti į futbolo rungtynes, skaityti knygas, eiti į kiną.“

Taigi dabar galime pasižiūrėti fantastišką pasaką „Toras“ apie dievų kovas, bet tikriesiems Kennetho Branagh gerbėjams, matyt, teks mažumėlę palaukti. Juk jis dar neatsisakė minties perkelti į ekraną „Makbeto“...