Eiti savo keliu, net jei jis duobėtas
Charlotte Rampling
Charlotte Rampling
Jausmingas kiek užkritusių vokų žvilgsnis. Sakoma, kad ji panaši į vieną įdomiausių savo herojų – Sarą iš François Ozono filmo ,,Baseinas“. Nervinga, šalta ir ori, kartu dirgli ir provokuojanti. Tai aktorė Charlotte Rampling. Europa, kadaise sužavėta jos drąsos ir pomėgio rinktis netikėtus vaidmenis, vadino Charlotte sekso simboliu ir „geismų objektu“, tačiau ji niekada neatitiko Holivudo standartų. Pagaliau niekada to ir nenorėjo. Charlotte Rampling nėjo į kompromisus ir nesileido vadovaujama. Gal todėl niekada nepasiekė tokio populiarumo, kokio yra verta. „Jeigu aš ryžtuosi dideliam vaidmeniui, esu pasirengusi pulti į avantiūrą, su režisieriumi susitinku iš anksto ir ne vieną kartą: svarbu, kad atsirastų patikimumo, saugumo jausmas, tikra pagarba ir susižavėjimas. Net jeigu aš ne visai sutinku su tuo, ką siūlo režisierius“, – kalbėjo viename interviu aktorė.
Tessa Charlotte Rampling gimė 1946 m. vasario 5 d. Stermeryje, Esekso grafystėje. Augo pasiturinčioje ir iš pirmo žvilgsnio idealioje šeimoje. Jos tėvas Godfrey Ramplingas buvo karininkas ir sportininkas, laimėjęs aukso medalius 1936-ųjų ir 1939-ųjų olimpiadose; paskui tapo NATO pajėgų Europoje pulkininku. Motina Isabel Anne Gurteen buvo dailininkė.
Jau vaikystėje Rampling pasijuto vieniša ir šis jausmas ją persekioja iki šiol... Dėl tėvo tarnybos šeima turėjo dažnai keisti gyvenamąją vietą. Didžiąją dalį vaikystės Charlotte praleido Gibraltare, Prancūzijoje, Ispanijoje, tik 1964 m. grįžo į Didžiąją Britaniją. Tačiau su trejais metais vyresne seserimi Sarah visada mokėsi pačiose geriausiose mokyklose. Toks klajoklių gyvenimo būdas lėmė, kad nuo mažų dienų Charlotte jautėsi svetima visose draugijose. „Mano tėvai buvo nuostabūs žmonės, tačiau mes niekada nekalbėjome apie jausmus“, – prisimena Rampling. Tėvai mergaites auklėjo gan demokratiškai, joms buvo leidžiama daug dalykų, draudžiamų jų bendraamžiams. Viena iš seserų pramogų buvo prancūzų kalba, kurią išmoko per kelis gyvenimo Prancūzijoje mėnesius. Charlotte buvo trylika, kai turinčios gražius balsus seserys slapta nuo tėvo sukūrė duetą „Pulkininko dukrelės“ ir sėkmingai pasirodė viename Londono kabarete. Sužinojęs apie dukrelių pomėgį tėvas nusiuntė jas į stenografisčių kursus. Tačiau maištingoji Charlotte nepakluso – ji užsirašė į modelių agentūros atranką ir ją laimėjo. „Visuomet suvokiau, kad esu graži. Grožis teikia privilegijų. Visada esi užkalbinama priėmimuose, su tavimi norima susipažinti. Visi atsisuka, kai įeini į restoraną. Taip buvo dar iki tol, kol tapau įžymi“, – pasakojo aktorė. Su savo berniukiška figūra, siaurais klubais ir nedidele krūtine Rampling puikiai atitiko tuometinį manekenės Twiggy idealą. Žavi mergina kaštoniniais plaukais, mėlynomis akimis, trumpu sijonuku ir gėlėmis plaukuose – tokią ją matome to meto reklaminėse nuotraukose. „Tada viskas keitėsi – mada, muzika, menas, – prisimena aktorė. – Jautėme, kad tai naujo gyvenimo pradžia “ Į ekstravaganciją linkusi Charlotte būdama aštuoniolikos jau keliavo su muzikantų trupe po pasaulį, sakoma, kad daug laiko praleido su „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“. Vėliau ji apsigyveno viename kambaryje su dviem vyrais: savo agentu, buvusiu aktoriumi iš Naujosios Zelandijos Bryanu Southcombe’u ir modeliu Randallu Lawrence’u. Šis faktas sukėlė skandalą spaudoje, kai Charlotte jau buvo išgarsėjusi. Aktorei teko aiškintis, kad Randallas buvo tiesiog subnuomininkas. Dar prieš ištekėdama už Bryano Southcombe’o 1972-aisiais Charlotte pagimdė sūnų Barnaby, jis šiuo metu yra žinomas televizijos režisierius.
Tačiau sėkmės ant podiumo Rampling neužteko. Žavią merginą pastebėjo aktorių agentas ir pakvietė į kino bandymus. Taip devyniolikos ji pateko į kiną. Jos debiutinis vaidmuo – mergina iš naktinio klubo garsiame režisieriaus Richardo Lesterio filme „Sunkios dienos vakaras“ („A Hard Day’s Night“, 1964). Rampling pavardės net nėra titruose. To paties režisieriaus komedijoje „Įgūdis ir kaip jį įgyti“ (,,The Knack and How to Get It“, 1965) trumpai ekrane pasirodžiusi mergina titruose pažymėta kaip vandens slidininkė. Pirmas didesnis vaidmuo buvo režisieriaus Johno Boultingo kriminalinėje komedijoje
„Kiaurai supuvę“ („Rotten to the Core“, 1965). Įdomu, kad Romanas Polanskis savo autobiografijoje atsimena tuomet ieškojęs naujo, nematyto veido filmui „Pasibjaurėjimas“ ir atkreipęs dėmesį į Charlotte, tačiau pavėlavo. Pradedančioji aktorė jau buvo pasirašiusi sutartį su Johnu Boultingu. Deja, šio filmo dabar niekas neatsimena, o Polanskio trileris būtų padaręs ją įžymybe. Charlotte spėjo pasimokyti ir aktorinio meno Londono aktorių mokykloje „The Royal Court“, o vėliau patekusi į JAV lankė garsiąją Niujorko aktorių studiją, bet šiuos bandymus pavadino tuščiu laiko švaistymu. „Atrasti savyje kažką, kas turi sąskambį su vaidmeniu, jiems yra technikos dalykas. Aš stengiuosi būti, o ne vaidinti. Technika man nereikalinga, vaidinu intuityviai.“
Didžiojoje Britanijoje Rampling dažniausiai teko filmuotis naiviose komedijose, melodramose, nuotykių filmuose. Netrukus jai tai nusibodo ir progai pasitaikius Charlotte išvažiavo į Italiją. „Visada mėgau plaukti prieš srovę. Nekenčiu šablonų ir narvelių, kuriuose žmonės užsidaro. Nekenčiu jaustis grupės dalimi. Noriu eiti savo keliu, net jei jis duobėtas “
1966 m. ramų Rampling šeimos gyvenimą sukrėtė žinia apie sesers mirtį. Vos dvidešimt trejų Argentinoje su vyru gyvenusi ir puikią modelio karjerą padariusi Charlotte sesuo Sarah nusižudė. Daugiau nei trisdešimt metų oficiali jos mirties priežastis buvo kraujo išsiliejimas į smegenis: tėvas primygtinai reikalavo, kad motina niekuomet nesužinotų, jog Sarah nusišovė. Šis įvykis, kaip vėliau sakė Charlotte, pakeitė viską. Ji dar labiau užsisklendė savyje.
„Per kelias akimirkas praradau šeimą. Ėmiau nebesuprasti gyvenimo.“ Tada Charlotte pirmą kartą pateko į psichiatrijos kliniką, vėliau depresija dažnai paūmėdavo. Po daugelio metų ji kalbėjo: „Tai klaiki psichinė būsena, kai nebesutari su savimi – tai grimzdimas į nebūtį be jokio išsigelbėjimo, kritimas be parašiuto, kai nebėra jokių orientyrų, į abstraktų ir visiškai nežinomą pasaulį.“ Sutikusi vaidinti pagrindinę filmo „Baseinas“ heroję, Charlotte paprašys François Ozoną pavadinti ją Sara. Anot aktorės, tai buvo dar vienas bandymas kovoti su „savais demonais“, kuriuos pažadino sesers mirtis.
Po šio sukrėtimo Rampling žvilgsnyje kažkas pasikeitė. Tai pastebėjo Luchino Visconti, pakvietęs jauną aktorę Elizabetos Talman vaidmeniui „Dievų žlugime“ („La Caduta degli dei“, 1969). Pasak aktorės, apie režisierių ji visiškai nieko nežinojo. Blogai į anglų kalbą išverstas scenarijus irgi nuvylė. Todėl bandė vaidmens išvengti ir pasakė režisieriui neturinti jokio supratimo, kaip tapti trisdešimtmete dviejų vaikų motina. Visconti nuramino: „Viskas, ko man reikia, yra jūsų akyse“, ir pridūrė, kad ji pati dar nesupranta esanti aktorė.
Visconti sukūrė moterį, kuri vien savo pasirodymu kelia svetimumo jausmą. Nerimaujanti, kupina įtampos ji sėdi prie stalo nedalyvaudama pokalbyje, kur aptariami šeimai svarbūs politiniai klausimai. Vėliau aktorė kalbėjo: „Visconti man nurodė kelią ir paaiškino, kad kinas – ne vaidyba, o sugebėjimas būti. Jis tapo mano dvasinu tėvu. Per filmavimą jis nuolatos kartojo: „Aš nenoriu, kad tu vaidintum. Noriu, kad būtum.“ Suprato, kokia esu, ir padėjo man atrasti save.“
Po „Dievų žlugimo“ Rampling iškart pasipylė pasiūlymai filmuotis. Ji migravo tarp Didžiosios Britanijos ir Italijos, buvo užsukusi ir į Holivudą. Čia 1972 m. debiutavo Leonardo Horno dramoje „Korkis“ („Corky“). O 1973-ieji tapo lemtingi Charlotte karjeroje. Besifilmuodama „Dievų žlugime“ ji susidraugavo su žinomu britų aktoriumi Dirku Bogarde’u. Po kelerių metų šis jai paskambino ir pasakė, kad seniai turi scenarijų, bet nežino, ką su juo daryti, nes nė viena aktorė nesutiko vaidinti pagrindinio vaidmens. Dar pridūrė, kad filmo režisierė bus moteris – italė Liliana Cavani. Tuo metu Charlotte buvo ką tik pagimdžiusi sūnų ir atmesdavo visus pasiūlymus. „Jis pasakė, kad aš vienintelė galiu tapti jo partnere.
Tai išgirdusi negalėjau atsisakyti“, – prisiminė aktorė. Taip ji sutiko vaidinti pagrindinį vaidmenį bene skandalingiausiame savo laikų filme – erotinėje dramoje „Naktinis portjė“ („Il portiere di notte“, 1974). Filmas tapo tikra sensacija. Jo herojė – Holokaustą išgyvenusi žydė Liucija Aterton, dabar ištekėjusi garbinga dama, bando užmiršti, kas ją ištiko koncentracijos stovykloje. Tačiau kartą viename Vienos viešbutyje ji sutinka bausmės išvengti sugebėjusį savo kankintoją – konclagerio prižiūrėtoją Maksą. Per karą jie turėjo sadomazochistinį seksualinį ryšį. Užplūdę jausmai abu veda iš proto ir jie nepajėgia priešintis savo aistrai. Jų likimas tragiškas, o filmas iki šiol kelia ginčų: vieniems tai šedevras, kiti jį aršiai koneveikia. Aktorė pripažino supratusi, kad filmavimas bus sunkus, tačiau iki galo to nesuvokė. „Sunku – ne tas žodis. Baisu. Košmaras. Nemaniau, kad darbas virs ištisa kraujuojančia žaizda. Aš puoliau į darbą stačia galva, negalvodama apie pasekmes. Pradėjome filmuoti nuo scenų koncentracijos stovykloje. Visą laiką buvau apsinuoginusi, su peruku. Nežinau, kaip išlaikiau. Manau, kažkuriuo momentu ėmiau vaidinti automatiškai. Kitaip buvo tiesiog neįmanoma.“
Košmaras nesibaigė ir po filmavimo. Pasirodžius filmui nusirito pasipiktinimo banga, daugelyje šalių filmas buvo uždraustas, o aktorę ėmė persekioti spauda. Filmas buvo apkaltintas moters orumo įžeidimu ir panieka nacizmo aukoms. „Buvau nevilty, – atsimena Rampling. – Man šis filmas – didelės meilės istorija. Jos padedama supratau, kad reikia rizikuoti. Aš pati buvau sukrėsta savo drąsos. Iki šiol pasirinkdama vaidmenis galvoju, kiek toli galiu žengti.“ Ši skausminga patirtis lėmė, kad aktorė niekada nebesifilmavo Lilianos Cavani filmuose, nors buvo kviečiama.
„Niekas šiandien nepriverstų manęs vaidinti tokiame filme“, – atsimena Rampling savo psichinę būseną. Tačiau jos vaidyba buvo įvertinta puikiai. Scena, kurioje prieš susirinkusius nacius Liucija tik esesininko kepure ir kelnėmis su petnešomis ant nuogo kūno dainuoja Marlene Dietrich dainelę, įėjo į geriausių kino scenų šimtuką.
Nuo „Naktinio portjė“ Rampling skiriamuoju ženklu tapo prieštaringi, rizikingi vaidmenys. Aktorė apskritai dažniau vaidina moteris, kurioms nereikia daug kalbėti. Viską Charlotte išreiškia kūnu. Tam jai reikia erdvės. „Kamera nespėja paskui jos dinamiškumą“, – rašė vienas kritikas apie jos buvimą ekrane.
1976 m. per vieną vakarienę Charlotte Rampling susipažino su žinomu prancūzų dainininku ir kompozitoriumi Jeanu-Micheliu Jarre’u. „Aš tik pažvelgiau į jį ir viską supratau akimirksniu, – kartą yra sakiusi aktorė. – Amžina meilė iš pirmo žvilgsnio.“ Kitą rytą ji paliko Southcombe’ą, už kurio buvo ištekėjusi jau ketverius metus, o Jeanas-Michelis paliko savo draugę. Ši meilė iš pirmo žvilgsnio truko net dvidešimt metų. Tačiau 1980 m. laimingas Rampling gyvenimas Prancūzijoje baigėsi. Ėmė kartotis depresijos priepuoliai. Jarre’as būdamas šalia jai labai padėjo, jų santykiai truko iki 1995 metų, tačiau 1997-aisiais galutinai iširo dėl nuolatinės Jeano-Michelio neištikimybės.
Nors nepaaiškinami depresijos priepuoliai kartojosi, Charlotte Rampling nuolat filmavosi. Vaidino tai, ką norėjo, atmesdama, atrodytų, geriausius pasiūlymus, įsikūnydama į vaidmenis, kurie jai artimi. Nesipuikavo ir įvardyta geidžiamiausia pasaulio moterimi. Sulaukė nemaža pasiūlymų iš Holivudo, tačiau nusifilmavusi tuoj grįždavo namo, nes suvokė, kad jos vieta ne ten – labiau mėgo kamerines europietiškas filmavimo aikšteles. „Amerikiečių darbo metodai yra efektyvūs, bet man jie per daug paviršutiniški. Amerikiečiai nori įtikti kuo didesnei auditorijai, todėl nesigilina į personažų charakterius, jų vidų, o man tai būtina.“
1980 m. Rampling pasirodė Woody Alleno komedijoje „Atsiminimai apie žvaigždžių dulkes“ („Stardust Memories“), kurią režisierius iki šiol mini kaip vieną geriausių savo filmų. Charlotte vaidino gražią, tačiau depresijos kankinamą Dorę – vidutinio amžiaus krizę išgyvenančio režisieriaus Sendžio Beitso meilužę. Vėliau Rampling viliojo Paulo Newmano kuriamą prasigėrusį advokatą režisieriaus Sidney Lumeto dramoje „Verdiktas“ („The Verdict“, 1982). Savo laiku labai populiariame režisieriaus Alano Parkerio filme „Angelo širdis“ („Angel Heart“, 1987) suvaidino paslaptingą būrėją. Šiame nebanaliame siaubo trileryje, kupiname paslaptingos vudu magijos ir pranašiškų sapnų, jos partneriai buvo Mickey Rourke’as ir Robertas De Niro.
Pasirodė aktorė ir įvairiuose prancūzų projektuose. Claude’o Leloucho kriminalinėje fantastinėje komedijoje „Tegyvuoja gyvenimas“ („Viva la vie“, 1984) Rampling vaidino aktorę, kuri kartu su verslininku suplanuoja savo pagrobimą. Po metų nominuota „Cezariui“ už garsaus pianisto meilužės vaidmenį režisieriaus Jacques’o Deray kriminalinėje dramoje „Mirštama tik du kartus“ („On ne meurt que deux fois“). Vieną savo keisčiausių vaidmenų Charlotte Rampling suvaidino skandalingo japono Nagisos Ôshimos juodojoje komedijoje „Maksas, mano meilė“ („Max mon amour“, 1986), kur aktorės meilės objektu tapo šimpanzė. „Tai buvo paskutinis mano tabu ir aš nutariau eiti iki galo. Žmonėms patiko mano kuriamas paslaptingos, skandalingos moters įvaizdis, o šiame filme viskas buvo kitaip. Scenarijų perskaičiau dar prieš pasiūlymą filmuotis; Jeanas-Michelis turėjo rašyti filmui muziką, tad jam ir atsiuntė scenarijų. Perkaičiau ir nutariau, kad jis nuostabus. Kai pirmą kartą susitikau su Ôshima, paklausiau, kokią jis įsivaizduoja Margaret. Jis per vertėją atsakė: „Nežinau. Tai jūs man parodysite“, – prisimena aktorė.
Įdomus vaidmuo aktorės laukė 1994 m. režisieriaus Paolo Barzmano dramoje „Laikas – pinigai“ („Time Is Money“). Tai simboliškas filmas apie žmogaus atgimimą po depresijos. Jame Rampling suvaidino nuo savo metų naštos ir sėkmės pavargusio, kūrybinę krizę išgyvenančio garsaus rašytojo žmoną. Ji bando ištraukti vyrą iš tos klampynės, tačiau savo keistu elgesiu tik pablogina padėtį. Jos herojė svyruoja tarp maišto ir nevilties. Charlotte vaidina dviprasmiškai, kartais ji atrodo labiau prislėgta nei tas, kurį ji gelbsti, o kartais tarsi numoja į viską ranka.
Rampling lengvai įveikia amžiaus slenksčius ir, nors keitėsi filmai bei vaidmenys, visada išliko savimi. „Niekuomet nenorėjau vaidinti ir apsimesti. Nesismaginau keisdama skrybėles ir kaukes. Bet ne iš karto tai suvokiau. Absoliučiai savimi pirmą kartą buvau tik Ozono filme „Po smėliu“. Vaidindama žmoną, kurios vyras staiga paslaptingai dingsta, supratau, kokia esu – atsiribojusi ir vieniša. Nuo tada pajutau, kad man reikia kino, nes filmai – tai intymūs reportažai apie įvairius mano gyvenimo laikotarpius, žinomus tik man. Tai Ozonas man padėjo atrasti naują Charlotte Rampling“, – kalba aktorė apie reikšmingiausią savo brandaus laikotarpio režisierių, su kuriuo susitiko net keturis kartus. Pats Ozonas vėliau prisipažino: „Kai filmavome „Po smėliu“, su Charlotte kaip nelaimės draugai susivienijome prieš visus. Be mūsų šia juosta niekas daugiau netikėjo – nei prodiuseriai, nei televizija. Tačiau laikėmės vienas kito ir laimėjome. Po to tarp mūsų atsirado kažkoks magiškas ryšys. Charlotte – pavyzdys, kad ir po penkiasdešimties moteris išlieka moterimi. Ji nenustoja mylėti. Tai jos jėga. Dievinu ją.“ Už Mari vaidmenį dramoje „Po smėliu“ („Sous le sable“, 2000) Rampling buvo nominuota Europos kino akademijos ir prancūzų „Cezario“ apdovanojimams.
Grakštaus stiliaus, subtilios ironijos kupiname trileryje „Baseinas“ („Swimming Pool“, 2003) Ozonas geriausiai atskleidžia tą dviprasmiškumo aurą, kuri lydi Rampling. Išgyvenanti depresiją, pavargusi žymi anglų detektyvų rašytoja Sara Morton atvyksta į savo leidėjo namus Pietų Prancūzijoje. Sara mano, kad ramybė padės jai atsigauti. Netikėtai į vilą atvyksta jauna erotika pulsuojanti leidėjo dukra Žiuli su draugais. Rašytojos plieninis santūrumas ir angliškos manieros – priešingybė Žiuli lengvabūdiškumui ir seksualinei laisvei. Jų santykiai vis grėsmingesni, rašytojos kūrybinė vaizduotė ir realūs įvykiai susipina. Įvyksta žmogžudystė... Tikra ar sukurta rašytojos vaizduotės? „François šiame filme norėjo parodyti mažiau žinomą mano veidą – griežtą, anglišką, protestantišką. Kartu sukūrėme šaltos, suvaržytos, nervingos, nusivylusios rašytojos charakterį. Vaizduotė padeda atsiskleisti jos alter ego, kuris yra priešingybė jausmingai, nerūpestingai, provokuojančiai merginai. Esu mažumėlę abu asmenys“, – prisipažįsta Rampling. Aktorė buvo nominuota „Cezariui“ ir pelnė Europos kino akademijos prizą už geriausią vaidmenį. Be to, filmas sukėlė sensaciją, nes jame aktorė nusifilmavo apsinuoginusi, nors jai jau buvo 57-eri.
2007 m. pirmame Ozono filme anglų kalba „Angelas“ („Angel“) apie XX a. pradžios jauną merginą, rašančią meilės romanus ir bandančią juos perkelti į gyvenimą, Rampling vaidina jos motiną, kuri pasakodama dukrai apie jos paslaptingą kilmę bei gyslomis tekantį mėlyną kraują įaudrina ir taip lakią vaizduotę. Paklaustas, ar dar kvies filmuotis Rampling, Ozonas atsakė: „Žinoma. Suprantame vienas kitą beveik be žodžių. Kaip nieką daugiau.“
Aktorė vis dar intensyviai filmuojasi. Jai ir dabar įdomu laužyti stereotipus. Vaidmenų daug gal todėl, kad nesiveržia į ekraną. „Kine visada buvo daug šlamšto. Perliukų pasitaiko retai ir reikia daug laimės, kad jie atitektų tau. Man pasisekdavo, tačiau tai niekada nebuvo gyvenimo ar mirties klausimas. Jau šešerius metus be perstojo vaidinu ir jaučiu, kad turiu pailsėti. Pažvelgti iš atstumo. Aktoriai paprastai bijo tylinčio telefono, o aš mėgstu nedirbti. Tada daug skaitau, vaikštau, mąstau, einu į kiną ir teatrą. Keliauju, susitinku su draugais, kol pagaliau atsiranda koks įdomus projektas. Jei neatsiras – ką gi. Nepulsiu į neviltį, kad niekas manęs nebenori, aš senstu.“ Kartais ji sutinka filmuotis dėl užgaidos, simpatijų partneriui. Pavyzdžiui, seno draugo Tony Scotto trileryje „Šnipų žaidimas“ („Spy Game“, 2001) nusifilmavo todėl, kad ekrane tiesiog norėjo pasibučiuoti su Robertu Redfordu.
2005-ieji ypač gausūs Rampling įdomių vaidmenų. Griežto visuomenės ydų kritiko Laurent’o Cantet filme „Į pietus“ („Vers le sud“) jos liūdnai jausminga herojė kartu su draugėmis vyksta į „turistų rojų“ – Haičio salą. Ten atsiduoda kūniškiems malonumams su jaunu juodaodžiu, kol už šio rojaus fasado išryškėja niūrioji pusė. Dominiko Mollio dramoje „Lemingas“ („Lemming“) Rampling Elis gana brutaliai elgiasi su savo vyru, šiurpina šalia laimingai gyvenančią jauną sutuoktinių porą. Šioje istorijoje slypi nebanalūs apmąstymai apie meilės ir neapykantos ryšį. Už Elis vaidmenį aktorė ketvirtą kartą nominuota „Cezariui“.
Rampling vaidino ir apokaliptiniame Larso von Triero filme „Melancholija“ (2011), čia pademonstravo savo šaltą, kartėlio perkreiptą veidą. Tais pačiais metais ji pasirodė ir lenkų režisieriaus Lecho Majewskio filme „Malūnas ir kryžius“ („Młyn i krzyż“), kuriame atgaivinamas Nyderlandų meistro Pieterio Bruegelio paveikslas „Kryžiaus kelias“.
2012 m. Rampling nusifilmavo savo sūnaus Barnaby Southcombe’o kriminalinėje dramoje „Aš, Ana“ („I, Anna“). Ji lankosi vakarėliuose, skirtuose vienišių pažintims, klaidžioja tamsiomis Londono gatvėmis ir nepriekaištingai pasitempusi pasirodo darbe. Tokia per šešiasdešimt perkopusios elegantiškos, mąslaus žvilgsnio Anos kasdienybė. Sūnus sukūrė motinai įdomią moters istorijos detektyvinę mozaiką.
Režisieriaus Andrew Haigh filmas „45 metai“ („45 Years“, 2015) pasakoja apie pagyvenusią anglų porą, kuri rengiasi švęsti bendro gyvenimo 45-metį. Likus kelioms dienoms iki šventės, Džefas sužino, kad Alpėse rastas prieš pusšimtį metų dingusios jo mylimosios kūnas. Ši žinia neduoda ramybės jo žmonai Keit, suvokusiai, kad bendras gyvenimas su Džefu buvo grįstas melu. Moterį apima abejonės, ar iš tikrųjų ji gyveno savo gyvenimą, ar galėjo rinktis kitą. Kankina jausmas, kad gyvenimas praėjo pro šalį. Tai atsispindi ir paskutiniame filmo kadre, užfiksavusiame šventės šurmulyje sutrikusios Keit žvilgsnį. Charlotte Rampling ir jos partneris Tomas Courtenay buvo apdovanoti „Sidabro lokiais“ už geriausius vaidmenis Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Be to, Europos kino akademijos apdovanojimuose Rampling buvo paskelbta geriausia aktore; taip pat pirmą kartą savo karjeroje nominuota „Oskarui“. Pasak aktorės, vaidmuo šioje dramoje jai buvo labai artimas, nes pati patyrė skausmą dėl nesėkmingos santuokos, todėl įsijausti į sutrikusios žmonos vaidmenį pavyko gana nesunkiai.
Pernai Venecijos kino festivalyje Rampling apdovanota už geriausią moters vaidmenį italo Andrea Pallaoro filme „Hana“ („Hannah“). Ji suvaidino moterį, nuo kurios dėl vyro nuodėmių nusisuka visi artimieji, o sūnus neleidžia matytis su anūku. Lėtas moters kelias į vienatvę atskleidžiamas beveik be žodžių. Matome tik išraiškingus aktorės stambius planus, kur gestais ir mimika perteikiama Hanos neviltis. „Hana man artima. Nekuriu jos, stengiuosi ja būti. Vaidinu, ką jaučiu, įsikūnydama į tą asmenį. Mano herojė mažai kalba, tačiau ji yra. Žvilgsniu, gestu, veidu, kūnu. Tai moteris, kuri po ilgo vedybinio gyvenimo sužino, kad jos vyras buvo pedofilas. Jos pasaulis sugriūva, šeima nenori pažinti, šalia nėra nieko, ji išgyvena tapatybės krizę. Ši būklė neturi nieko bendra su gėda apsinuoginti prieš kamerą. Aktorius apsinuogina nuolatos. Psichiškai ir fiziškai. Tačiau tai ne aš – tai Hana. Bejėgė, trapi, sutrikusi, vieniša, su baimėmis, paslaptimis.“
Charlotte Rampling per savo karjerą ne tik filmavosi. Fotografui Helmutui Newtonui ji buvo geidulinga 8-ojo dešimtmečio sirena; vėliau Luvre apsinuoginusi ji pozavo Juergenui Telleriui. 2002 m. akompanuojant fortepijonui įdainavo specialiai jai parašytų dainų prancūzų ir anglų kalbomis albumą. Tais pačiais metais pirmą kartą pabandė vaidinti Edvardo VII teatre. Anot draugų, ji apskritai yra labai prieštaringa būtybė. Ši moteris aktyviai sportuoja, o kartais nevengia surūkyti Havanos cigarą. Išsiskyrusi su Jarre’u Charlotte pasiliko Paryžiuje, nes daug metų artimai bendravo su prancūzų žiniasklaidos magnatu Jeanu Noëliu Tassezu iki jo mirties 2015-aisiais. Šiuo metu Rampling kartu su Jane Birkin ir Kristin Scott Thomas sudaro nedidelę britų aktorių, gyvenančių Prancūzijoje, grupelę. Rampling niekuomet nebuvo pamiršta ir Didžiojoje Britanijoje: ji dažnai kviečiama į pokalbių laidas, apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Prancūzija irgi įvertino jos kūrybos pasiekimus ir 2001 m. apdovanojo „Cezariu“.
2011 m. režisierė Angelina Maccarone sukūrė dokumentinį filmą „Charlotte Rampling. Žvilgsnis“ („Charlotte Rampling: The Look“), skirtą aktorės gyvenimui ir kūrybai. Dešimtyje epizodų pasakojama apie svarbiausius jos gyvenimo etapus, atskleidžiant ypatingą šios asmenybės charakterį. O ir pati Rampling šiek tiek pasidalino savo gyvenimo istorija: išleido atsiminimų knygą „Kas aš esu“, parengtą kartu su rašytoju Christophe’u Bataille’u.
Neseniai paklausta, kiek laimingų akimirkų atsimena, Rampling pasakė: „Laimingos vaikystės akimirkos, nuostabūs meilės ryšiai, geri vaikai, susitikimai su didžiaisiais režisieriais. Jaučiuosi laimės kūdikis.“