Įvardyti režisieriaus negalima
Thomas Vinterberg
Thomas Vinterberg
Praleidęs keletą savaičių su danų kino režisieriumi jautiesi lyg po savaitgalio prekybos centre. Bet ne ta kokčia nekenčiu prekybos centrų prasme, o vadinasi buvo visko prasme. Filmas, kuris paseno; kuris nepaseno visai, nors atrodo senas; kur niekaip nepagalvotum, kad kūrė jis; panašu, kad banalus, bet sunku spręsti; paprastas, bet gal nelabai.
Bandau atrakinti šį režisierių, tik niekaip nerandu rakto. Tiksliau – randu daugybę raktų, ir negaliu išsirinkti, kuris yra tinkamas. Su kitais paprasčiau. Jo kolegą, matyt, draugą Larsą von Trierą aprašyti lengviau. Gali pjauti per provokatoriaus prizmę, gali per tamsą, gali per naratyvinį avangardą (nežinia, kas tiksliai tai yra, bet skamba gerai). O čia, jau kartojuosi, visko daug ir įvairiai.
„Aš parašiau dvi kalbas, tėve. Viena žalia, kita geltona. Tu rinkis.“ (Visi juokiasi). 33-ia filmo minutė. Tėvas pasirenka žalią. Drebanti kamera, regis, trumpam aprimsta. Iki dabar viskas buvo, sakykime, gerai. O tada Ulrichas Thomsenas, dar visai jaunas, dar, tikriausiai, nelabai žinomas aktorius, prieš jį už didelio stalo sėdinčiam, šešiasdešimtmetį švenčiančiam tėvui ir visiems į jo jubiliejų susirinkusiems ramiu, normalu, šiek tiek susijaudinusiu balsu, labai trumpai (labai trumpai) papasakoja, kaip tėvas jį ir jo neseniai nusižudžiusią seserį seksualiai išnaudojo ir prievartavo.
Šventė vyksta toliau.
Jau nebeatsimenu, kada „Šventę“ mačiau pirmą kartą. Apie 2000-uosius. Labai neįdomu sakyti – paliko didžiulį įspūdį. Ir šiandien retkarčiais pagalvoju, o kas buvo parašyta geltonoje kalboje? Esu tikras, kad kas nors Vinterbergo jau yra to klausęs (gal net daug kartų). Žinau, kad ir Jameso Camerono daug kas klausė, kodėl DiCaprio neužsiropštė ant to tarsi plausto „Titaniko“ pabaigoje ir mirė. „Nes jis turėjo mirti“, – galų gale paaiškino režisierius. Taip ir čia. Turėjo perskaityti žalią.
Kvailoka, kad šalia „Šventės“ paminėjau „Titaniką“, bet kitaip nepavyksta. Vis dėlto režisierius, sukūręs pirmąjį (PIRMĄJĮ!) „Dogmos 95“ filmą, pigų filmą, kurio temperamentas veržėsi nelyg paaugliui sėkla, režisavo ir filmą „Kurskas“.
Šiuo atveju aš pasitikiu nuojauta. Palyginimas su sėkla nėra tinkamiausias, nes Vinterbergo kūryboje nėra daug seksualumo (o gal atvirkščiai). Bet negalėjau jo nepanaudoti vien dėl to, kad kažko bijau.
Šventė tęsiasi, o žiūrovas sėdi ir supranta, kas įvyko, bet personažai tarsi nesupranta, farsas ir absurdas tęsiasi.
„Dogmos 95“ stilius – tas buitinis filmavimas, ta judanti kamera, ta beveik prasta vaizdo kokybė, tas plokščias apšvietimas, tas, pavadinkim, nervas – taip sąmoningai nedera su įvykių raida. Bomba nukrito, bet nesprogo. Štai ji – guli mums ant kelių su ištrauktu detonatoriumi. Mane, dvidešimtmetį, tas erzulys, ta nekantra, ta jėga trankė labai lengvabūdiškai, ne kumščiu, o delnu, atsainiai. Buvau pritrenktas.
Daugelį metų, nes, žinoma, „Šventės“ daugiau nežiūrėjau. (Saugojau pirmąjį įspūdį, kaip daugelis saugo pirmą, dar mokykloje sukeltą „Baltos drobulės“ įspūdį, nes būdamas brandesnis, atseit, daugiau matęs, patyręs, skaitęs, gal jau nebevertinsiu tokių paprastų dalykų).
Pažiūrėjau dėl to, kad norėjau geriau parašyti Vinterbergo portretą „Kino“ žurnalui. Tik dėl to. (Čia galite pagalvoti, kad iš didelio plano išėjo šnipštas, nes šis portretas – tarsi šiaip sau). Ir vėl buvau pritrenktas. Dabar mačiau mažiau pykčio, mažiau jokio gailesčio, daugiau kaip tik susitaikymo. Dabar pasirodė, kad tai ne teismas, ne kažkokia bitva, ko visur ir visada ieško jauni kino žiūrovai (jiems patinka, kai viskas yra blogai).
Tai gyvenimas tęsiasi, nors galėtų ir nesitęsti istorija. Tai, kad šventė nesibaigia nepaisant IŠPAŽINTIES, atsiskleidė kaip alegorija gyvenimo, kuris tęsiasi po seksualinio išnaudojimo, po prievartos, po bet ko iš tiesų nepakeliamo. Kad gyvenimas, nepaisant visko, reikalauja, kad jį švęstum, nors galbūt tu ištisai nori vemti nuo to, ką esi patyręs. Jie šoka, dainuoja, kalbasi praėjus kelioms minutėms po to, kai visiems prie stalo papasakota apie tėvo penį mažamečio vaiko plaukuose(!).
Ir visas tas nejaunatviškas, bet toks pat temperamentingas absurdas ir nesusilaikymas, spurdėjimas, daužo neritmingai, beveik gyvuliškai.
Bandau suprasti, kaip Vinterbergui tai pavyko. Pirmasis jo filmas „Didžiausi herojai“ (1996) yra tipiškas, eilinis skandinaviškas filmas. Jau paseno, jau nebeįdomus, iš serijos na ir kas. Vienas tų, kur toks išsiblaškęs išgeriantis vyras po daugelio metų susitinka su savo dukra, yra tarsi priverstas su ja leisti laiką ir atranda savyje gerumą. Net lietuviai, tik po kokių dvidešimties metų, jau yra tokį sukūrę.
O po to – „Šventė“.
Režisierius nugirdo šią istoriją per radiją. Vėliau paaiškėjo, kad visa tai išgalvojo žmogus, turintis psichikos sutrikimų. Preambulė tokia.
„Dogmos“ manifestą Thomas Vinterbergas kartu su draugu Larsu von Trieru parašė per 40 minučių. „Tai buvo smagus, arogantiškas, tuščias, bet labai žaismingas būdas save išlaisvinti“, – viename interviu sakė jis. Dešimt apribojimų (tik natūrali šviesa, jokios muzikos, jokių netikroviškų istorijų etc.) – taip suvaržė autorius, kad jie pasijuto laisvi.
Kitame interviu jis pasakojo, kaip didžiulė „Šventės“ sėkmė (filmas laimėjo Žiuri prizą Kanuose) atvėrė kalną galimybių ir tos galimybės turėjo neigiamos įtakos kūrybiškumui.
„Šventė“ – 1996-aisiais, „Medžioklė“ – 2012-aisiais. (Tarp jų – keli nesusipratimai su Holivudo aktoriais).
(„Brangioji Vendi“ (2005), tiesa, kiek per smarkiai nuvertintas. Bandymas, sąmoningas ar ne, nutolti nuo „Dogmos 95“. Filme gausu ir muzikos, ir efektų, vaizdas papildomas grafiniais elementais. Viskas dėl meilės“ (2003) – nebuvau matęs ir, o įžūlume, prieš rašydamas šį, jau per ilgą portretą, nepasižiūrėjau, nes jau tada apie filmą buvo kalbama su neslepiamu nusivylimu, gal net pasidygėjimu. Ir „Submarinas“ (2010), bet apie tai vėliau, nes veikiausiai kai kam gali pasirodyti keista, kad šitas filmas yra skliaustuose, taigi ten, kur maža reikšmingumo, kur jis mažinamas).
Virš Lietuvos dar slinko Kedžio ciklonas, ir būtent dėl to mes (lietuviai) „Medžioklę“ išgyvenome kiek aštriau. Negalima sakyti, kad vien dėl to, jog čia sugrįžta vaikų seksualinio išnaudojimo tema. „Šventėje“ kalbama apie faktus. Čia – mergaitė, darželinukė, lyg ir kažko prisigalvoja, atseit Madso Mikkelseno personažas Lukas lyg ir kažką (suprantate, ką)... Ir tada prasideda (prasideda medžioklė).
Viena vertus, filmas apie Luko desperaciją, bet dar labiau apie visą miestelį, apie neapykantos sprogimą, apie Teisingumą, kuris, vos tapęs Teisingumu, liaujasi juo buvęs. Klasikinė – mažas vaikas prisigalvojo – preambulė.
Bet man, kaip žmogui, rašančiam režisieriaus portretą, galvoje sukasi ir kita – gyvenimas tęsiasi – tema. (Sakote, pritempinėju?). Visi filmai taip susikoncentruoja į patį įvykį, kad retai beužčiuopia to įvykio įtaką kasdienybei, gyvenimui (visada trunkančiam ilgiau nei filmas).
Tokią ekspoziciją matėme daugybę kartų. Ypač įtraukė „Abejonė“ („Doubt“, rež. John Patrick Shanley, 2008). Penkiems „Oskarams“ nominuotas filmas susitelkė į patį abejonės faktą, į nežinojimą – ar tiesa, kad kunigas seksualiai išnaudoja vaikus, ar ne? Vinterbergas kreipia kamerą į padarinius, į žmogų, kuris patenka į abejonės pinkles ir negali iš jų ištrūkti (nes neįmanoma). Ir jis bando gyventi įprastą gyvenimą, nors įprasto gyvenimo gyventi neįmanoma, bet reikia gyventi įprastą gyvenimą, nes jokio kito gyvenimo nėra.
Lukas eina į parduotuvę. Darbuotojai jį primuša. Bet jis grįžta į parduotuvę, nes reikia nusipirkti valgyti. Tokia scena.
Kai jau viskas išsisprendžia, kai jau visi žino, kad Lukas nekaltas, gyvenimas irgi tęsiasi. Kai nukrenta ir sudūžta butelis alaus (nežinau, kodėl alaus), ir tu viską išvalai ir surenki šukes, ir net jau būni jas išnešęs, ir, atrodo, to sudužimo neliko nė ženklo – butelis vis tiek yra sudužęs. Ir Vinterbergas rodo tas šukes iš arti. Žiūrovas, dėl to, kad naratyvas įtraukia, dėl to, kad per daug emocijų, truputį pasislenka arčiau ekrano ir nejučia įsipjauna.
Ir „Šventėje“, ir „Medžioklėje“ drama nevirsta trileriu. Čia svarbiausia, kaip vienas ar kitas įvykis pakeis herojų vidinę būseną (tiek ilgalaikėje, tiek trumpalaikėje perspektyvoje). Paskutinėje „Medžioklės“ scenoje, kai Madsas Mikkelsenas, viskam pasibaigus ir nurimus, žiūri į briedį, visai šalia jo praskrieja kulka. Jei buvai medžiojamas, jausmas, kad buvai medžiojamas, niekada tavęs nebepaliks.
Kalbant apie „Medžioklę“ galima išvesti įvairių paralelių – visuomeninių (miestelio reakcija, neturint įrodymų, primena komentarų sekciją feisbuke), politinių (filmas atsispiria nuo garsios istorijos Norvegijoje bei nuo daugybės negirdėtų bylų, kur vaikas pameluoja ir tai, aišku, yra slidi riba)... Kaip sakė pats Vinterbergas Kanų festivalio konferencijoje, „viskas dabar šalčiau ir visur daugiau baimės. Mes praradom nekaltumą.“
Jis pats užaugo komunoje, ir, kaip sakė toje pačioje konferencijoje, aplink jį nuolat šlaistėsi nuogi kūnai, o konkrečiau – peniai. Dabar, leido suprasti, tai tampa neįmanoma (ir, tam tikra prasme, tai išeina į gera). Tam tikra prasme.
„Meilė virsta baime“, – komentavo pats Vinterbergas. Pirmas klausimas konferencijoje: „Vaikas šiame filme meluoja apie seksualinę prievartą – ar nemanote, kad filmo paveikti apie seksualinę prievartą praneš mažiau vaikų?“ (kažkas panašaus, tarsi vaikai žiūrėtų filmus Kanuose). Nieko nebegalima sakyti, nes visada yra kita nuomonė ir visos nuomonės vienodai svarbios. Pasirodė, kad Vinterbergui ši žurnalisto Teisuolio ir Kovotojo prie kavos puodelio poza pasirodė kokti, bet jis atsakė korektiškai. Tai svarbi Vinterbergo portreto dalis.
Visos paralelės tokios banalios palyginti su vieno žmogaus drama, kurią su jam būdinga drėgme kuria Madsas Mikkelsenas. Vidiniai žmogaus šipuliai po sprogimo, sielos (naudoju šį nutrintą žodį) draiskanos, bandymas save sulipdyti iš likučių (iš naujo) – tą temperamentingai „Šventėje“ kūrė Ulrichas Thomsenas, čia – Mikkelsenas, visur – Vinterbergas.
Dabar sugrįžtu prie skliaustų.
(„Submarine“ matome du griuvusius gyvenimus. Broliai: vienas – alkoholikas, kitas – narkomanas. Kaip sakoma aprašyme – savidestrukcija. Tie du broliai, būdami dar vaikai, prižiūrėjo girtaujančios mamos apleistą broliuką, bet įvyko nelaimė ir jis mirė. Ši žaizda dar atvira.
Bet viskas pernelyg tamsu, persunkta manipuliacijų. Rodyti mirštantį kūdikį – tai automatiškai sujaudina visus, kurie laikė savo vaiką ant rankų. Dar neišdalinus kortų – jau turi kozirį.
Painus scenarijus (daug linijų, daug herojų, daug įvykių) pernelyg varžo tvirtą ir aštrų, tiesiog trykštantį režisieriaus temperamentą. Atrodytų, kad Vinterbergas taikosi prie scenarijaus bijodamas išpurtyti, interpretuodamas personažus, lyg jie būtų porceliano taurės – saugiai, paraidžiui.)
Niekas netikėjo, kad „Šventė“ pavyks. Pats Vinterbergas po pirmo skaitymo su aktoriais manė, kad viskas baigsis katastrofa. Skirtumas.
Dar vieni skliaustai, bet šįkart jų nedėsiu, nes skliaustų jau per daug.
Kad režisierius imsis Thomaso Hardy 1874 m. parašyto romano adaptacijos, kad režisuos kostiuminę dramą, – aiškią, paprastą, švelnią, – nebuvo galima nuspėti, nors IMDb parašyta, kad tai „nieko nenustebino“. Labai atsiprašau internetinės filmų bazės, mane nustebino. Net nežinojau, kad 2014-aisiais ėmėsi „Toli nuo skubančios minios“ („Far from the Madding Crowd“, 2015).
Režisierius atliko darbą. Filmas įdomus, nes puoselėja vertybes iš seniai pasibaigusių laikų. Emancipacijos prieskoniai. Thomas Vinterbergas vos pasiėmęs scenarijų žinojo, kad pagrindiniam vaidmeniui tiks Carey Mulligan. Atrodo, kad jos nė režisuoti nereikėjo – jos smulki, bet ryžtinga drąsa taip natūraliai prisitaiko prie filmo tėkmės.
Tada „Komuna“ (2016). Situacija tokia – žiūrėjau jį tų metų festivalyje, ir kas atsitiko? Aš jį visiškai pamiršau. Kažką atsimenu, bet jis susiliejo su dar keliais šimtais tokių pat, šiek tiek kitokių skandinaviškų filmų, kuriuose taip – puiki vaidyba, viskas tvarkinga ir taip toliau. Bet...
Įsivaizduoju, kad Vinterbergas yra daug Vinterbergų ir kartais nežino, kuris iš jų pasirinks scenarijų ir imsis režisūros. Ir nors kai kuriuos filmus galima sujungti į kažkokį vientisą, tų pačių intencijų paveikslą, kiti atrodo kaip pop-art inkliuzai Renesanso laikų drobėje.
„Kurskas“. Visada lauk bėdos, kai rusą vaidina belgas, o režisuoja danas. Vakarų Europa per ilgai gyvena patogiai, kad sugebėtų ekrane perteikti Rusijos ekonominį skurdą ir neprilygstamą sugebėjimą niekinti žmogų bei jo gyvybę.
Tikėjimas. Matthiaso Schoenaertso personažas, įstrigęs skęstančiame povandeniniame laive, sušalusiam jaunuoliui sako – „jie padarys viską, kad mus išgelbėtų“, moterys (žmonos), susirinkusios bute su ant sienos kabančiu kilimu, irgi sako – „juk jie padarys viską, kas įmanoma, kad juos išgelbėtų“.
Ir ketinimas pavaizduoti valdžios abejingumą įstringa holivudiškose bana- lybėse, klišėse, trileryje. Filmas bando patikti, pataikyti į pasakojimo standartus, būti aiškus visiems. Todėl personažai atrodo plokšti, o veiksmas, atmosfera emociškai nei pakankamai pakyla, nei pakankamai nusileidžia.
49-ą minutę atsiranda viltis (paaiškėja, kad vyrai laive gyvi). 65-ą minutę – vėl viltis (lyg ir atplaukia gelbėjimo kapsulė). Bet jos nepavyksta prijungti. Nes vilties toje šalyje nėra. Vinterbergas rodo (mums žinomą, pažįstamą, patirtą) Rusijos negalėjimą, bet jis toks, sakykime, paviršinis palyginti su tikrove – per mažai žeminantis, per švarus. Visi žinome, kaip ši istorija baigėsi. O dar ir mirties sceną papildanti vaizduotė, kai tėvas susitinka su sūnumi.
Skliaustai užsidaro.
Atrodo, kad apie „Dar po vieną“ (2020) kalbėjo visas Vilnius. Mano burbulas, kaip sakoma, nes visas Vilnius tikrai nekalbėjo. Bet kažkokį ažiotažą filmas sukėlė. Nors tai – dar vienas skandinaviškas filmas, kur šauniai (žodis parinktas neatsitiktinai) dera komedija ir tragedija, kasdienybė ir absurdas.
Filmo pagrindas – keturių draugų sumanymas patikrinti teoriją, esą žmogaus organizme trūksta alkoholio, tad reikia nuolat palaikyti šiokį tokį girtumo laipsnį. Tai jų pilkus, nuobodžius, atrodytų, beprasmiškais tapusius gyvenimus apverčia aukštyn kojom. Jie atsipalaiduoja, tampa kūrybiškesni, spontaniškesni. Kas nesisekė – pradeda sektis. Ir žiūrovas nujaučia, kad eksperimentas turės ne vien teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių.
Šio teksto kontekste klausimas – kurio Vinterbergo šis filmas? Ar jis skliaustuose, ar už jų?
Kol dar nepraėjo dešimtmetis, atrodo, kad jis išsprūsta iš skliaustų, nes siūlo bent dalį to temperamento ir jėgos, kuris skleidėsi „Šventėje“ ir „Medžioklėje“. Atrodo, kad Vinterbergas čia labiau atsipalaidavęs, labiau nepaiso kanonų (nors juos taiko), nedemonstruoja rūpesčio medžiaga, o ja žaidžia (nepatenka į „Submarino“ pinkles).
Režisierius nieko nevertina pernelyg rimtai (veikiausiai tai buvo dalis „Šventės“ sėkmės), ir dėl to veiksmas kvėpuoja tikru gyvenimo, o ne dirbtiniu scenarijaus oru. „Dar po vieną“ Vinterbergas atsiskleidžia kaip režisierius, kuris moka šėlti (jei tik pasakojimas tą leidžia).
Pasak Vinterbergo – tai filmas apie išsilaisvinimą, atsivėrimą pasauliui (nors tinkamesnis žodis čia būtų nesusikaustymas).
Bet vis prisimindamas paskutinę filmo sceną (apie kurią kalba, bet nekalba visas Vilnius), kur Madsas Mikkelsenas įspūdingai šoka pagal labai pagavų popmuzikos gabalą (dabar ir aš jo klausausi), aiškiai suprantu, kad gyvenimas tęsiasi, gyvenimą reikia švęsti tema nelyg baltas, bet tvirtas siūlas jungia Vinterbergo kūrybą.
Guglinau faktą, kad šis filmas skirtas Vinterbergo dukrai. Neseniai ji žuvo autoavarijoje. Užtikau nuotrauką, kur jis liūdi (ne tas žodis) laidotuvėse. Subyrėjęs. Juodas. Tai kažkas baisaus.
Ji žuvo filmuojant „Dar po vieną“. Vinterbergas turėjo grįžti į filmavimo aikštelę. Kartais išsprūsta butelis alaus (va dėl ko alus buvo anksčiau paminėtas, dėl aliuzijos į filmą „Dar po vieną“, dėl to, kad ten viskas prasideda nuo alaus) ir sudūžta, ir nors tu viską sutvarkai, duženos lieka. Kad ir kas nutinka, gyvenimas tęsiasi, žmonės kvėpuoja, valgo, kuria filmus, šoka.
P. S. Tekste liko neatsakyta į pradžioje užduotą klausimą. Autorius tai žino.
