Ne atlikėja, o kūrėja

Apie aktorę Eugeniją Pleškytę

Eugenija Pleškytė
Eugenija Pleškytė

Mes drauge žiūrėjome naujausią lietuvišką vaidybinį filmą „Sadūto tūto“, ir aktorė Eugenija Pleškytė, nesulaukusi filmo pabaigos, išbėgo į Jaunimo teatro repeticiją. Tik kitą dieną mums pavyko pasišnekėti apie šio filmo sukeltus įspūdžius. Eugenija pirmoji su entuziazmu ėmė kalbėti – kokią subtilią nuotaiką pavyko išgauti režisieriui Almantui Grikevičiui. Ji džiaugėsi filmu, nors jos pačios vaidmuo per filmavimą smarkiai nukentėjo... Kaip žinia, filmavimo eigoje scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius pakeitė dramaturginę liniją, veikėjų charakterius, įvedė naujus personažus. Ir režisierius, nufilmavęs daugybę epizodų su Marija, buvo priverstas atsisakyti dalies nufilmuotos medžiagos, o Eugenijai Pleškytei teko transformuoti Marijos charakterį, pasinaudojant scenarijuje likusia gana kuklia Marijos dramaturgine linija. Neliko įdomių situacijų, leidusių aktorei atskleisti savo herojės vidinį blaškymąsi.

 

Ir vis dėlto Eugenijos Pleškytės Marija, iš pagrindinių veikėjų pasitraukusi į epizodinius, savo ryškumu sugebėjo atsistoti šalia svarbiausių filmo herojų. Tiesa, aktorė prisipažino, kad jai buvo labai sunku vidiniai pateisinti savo heroję Eugenijos idealas yra savarankiška, tvirta, principinga moteris, kuri tvarko savo gyvenimą pati, sugeba savo rankomis kurti vertybes, o ne pasitenkinti kad ir talentingo vyro šešėlio vaidmeniu. Pagal autorių sumanymą Marijai lemta visiškai atsisakyti savo asmeninio gyvenimo vardan vyro, menininko Povilo, kūrybinių ieškojimų. Bet Eugenija nepriėmė tokio Marijos „bobiškumo“. Ji perėjo į fimo vyrų poziciją: kaip galima pavyduliauti vyrui, kuris kuria meną!

 

Jai pavyko iš režisieriaus atkovoti monologą apie savo darbą mokykloje (ji nenorėjo būti moterimi, dėl vyro atsisakiusia savo profesijos). Atkovojo monologą apie meną, vardan kurio žmonės neturi teisės laužyti savo ir artimųjų gyvenimo O ten, kur dramaturgas jai nedavė žodžių, ji kūrė situacijos nuotaiką žvilgsniu, judesiu, prasmės kupina pauze. Kiekvienas Marijos pasirodymas ekrane įneša naują spalvą į jos portretą ir padeda kurti savotišką filmo nuotaiką. Jau pirmasis susitikimas su ja prie stalo, kai Marija nenuoširdžiai giria savo vyro tapybos darbus, priverčia suklusti: kas gi ji, ta Marija? Buka miesčionė, patenkinta bet kokia vyro teplione, ar jautri draugė, besistengianti moraliai paskatinti kūrybinius menininko ieškojimus?

 

Aktorė vengia sudėti aiškius taškus. Ji savo heroję tapo pustoniais. Jos Marija pilna prieštaravimų, būdingų daugeliui moterų: ji mylinti žmona, kuriai būdingas ir pavydo jausmas, ir vienatvės baimė, ir jautrumas, ir išdidumas. Sužinojus apie Ulos nelaimę, Marijos reakcijoje pirmiausia blyksteli pavydi baimė – ar tai ne nuo jos vyro mergaitė laukia kūdikio? Ir tik su palengvėjimu atsikračius siaubingo įtarimo, joje užgimsta moteriškas solidarumas, noras padėti mergaitei bėdoje. Iš kitos pusės – jai užtenka išdidumo nebėgti paskui savo vyrą, išsikraustantį miegoti į dirbtuvę. Užtenka santūrumo užgniaužti savyje nuoskaudą prieš Ulą, pavadinusią ją sena ragana, ir ramiai, taktiškai sėdėti Ulos ir jos tėvo draugijoje prie pietų stalo. Tik vienoje vietoje ji leidžia prasiveržti širdyje susikaupusiam kartėliui, kai vestuvėse tarp laimingai burkuojančių porelių itin pajunta savo skaudžią vienatvę, kurios nebegali pakelti, nes žino, vardan ko ji pasmerkta vienatvei dviese...

 

Mokytojos Marijos paveikslas Pleškytės kūrybinėje biografijoje naujas, originalus. Taupiais štrichais išgauti tokį daugiaprasmiškumą retai kam pasiseka. Beje, kūrybinio Eugenijos kelio pradžioje irgi buvo mokytoja – Dovilė („Kanonada“). Tai buvo prieš 14 metų, kai Eugenija dar tebestudijavo Konservatorijoje. Tiesa, teatre jau buvo sukurti keli vaidmenys, bet kukli jaunos aktorės patirtis dar nedavė jai šiandieninės drąsos kovoti dėl logiško savo vaidmens pagrįstumo, reljefiškumo, dramatiškos linijos. Dovilės vaidmuo buvo ir liko tik „žydru teigiamybės įkūnijimu“. Jaunutei aktorei tai buvo kino „krikštas“, neatskleidęs visų kinematografo galimybių. O vėliau, praėjus daugeliui metų, ji pasakys, kad vienodai myli teatro sceną ir filmavimo aikštelę. „Teatre aš išmokau dirbti su vaidmeniu, išnagrinėti jį, logiškai suvokti ir emocionaliai persikūnyti, o kinas man padėjo išmokti organizuotumo, operatyvumo, sugebėjimo bet kokioje situacijoje „įeiti į vaidmenį“.

 

O po debiuto „Kanonadoje“ teatro scena atrodė artimesnė, suprantamesnė. Kurti vaidmenį nuo pradžios iki galo, čia pat, salėje, jaučiant šiltą žiūrovo alsavimą, jo reagažą – tai kasdienis aktoriaus penas, be kurio jo, kaip menininko, brendimas būtų žymiai skausmingesnis, ilgesnis, mažiau vaisingas. Kas žino, gal be Eugenijos Pleškytės sudėtingos, daugiaplanės Elison iš Johno Osborne’o pjesės „Atsigręžk rūstybėje“ nebūtų subrendusi dramatiškoji Kotryna Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas“... O gal net galerija žavių berniūkščių, kuriuos aktorė su malonumu vaidino Akademiniame ir Jaunimo teatruose („tai man tarsi iškrova, nes vaikai neturi kelių planų, jie atviri, nuoširdūs, tiesūs...“), padėjo jai kurti valiūkišką, padaužišką našlę Raimondo Vabalo juostoje „Akmuo ant akmens“... Kas žino? Kūryboje viskas persipynę, ir net pats aktorius ne visada perpranta tas ištakas, kurios atveda į būtent tokią vaidmens interpretaciją.

 

E. Pleškytės kūrybinis diapazonas gana platus. Jos moterų nesupainiosi nei scenoje, nei ekrane. Kiek leidžia dramaturginė medžiaga (ir net kiek ji priešinasi!), aktorė savo heroję visada stengiasi sušildyti tuo nepakartojamu vidiniu virpesiu, kuris kiekvieną jos vaidmenį paverčia gyva, individualia asmenybe, su nesunkiai atspėjama praeitimi, savaip susiklosčiusiu gyvenimo būdu, tik jai būdinga mąstysena. Gudri, savanaudė Ingrida Indriūnaitė Vabalo filme „Laiptai į dangų“ nestokoja ir lengvai pažeidžiamo moteriškumo. Žaisminga Regina iš „Suaugusių žmonių žaidimų“ nėra jau tokia išdidi ir neprieinama, ji tik užsidėjusi šarvus, po kuriais slypi moteriška vienatvės baimė. Mažiau spalvų turėjo Agnė Algirdo Aramino filme „Surask mane“.

 

Beje, pasyvus scenarijuje užrašyto vaidmens kopijavimas Eugenijai nebūdingas. Ji ne iš tokių aktorių, kurie nuolankiai priima bet kokį, tegu ir nepatinkamą vaidmenį ir stengiasi paraidžiui lipdyti to vaidmens modelį. Jau ne kartą spaudoje buvo rašyta, kaip E. Pleškytė kūrė Giedraitienės vaidmenį Marijono Giedrio filme „Žaizdos žemės mūsų“. Dramaturgai Edvardas Uldukis ir Grigorijus Kanovičius siūlė Giedraitienės paveikslu parodyti paprastą moterėlę, mylinčią savo vyrą ir nieko neįtariančią apie jo pavojingą pogrindinę revoliucinę veiklą. Eugenijai tokia moteris pasirodė absoliučiai neįdomi. Ji išsikovojo režisieriaus Giedrio pritarimą visai kitaip interpretuoti Giedraitienę – kaip protingą, ištikimą vyro draugę, žinančią, kas gresia mylimam žmogui, jei bus iššifruota jo pogrindinė veikla. Tuomet visai kitą potekstę įgavo jos koketavimas su Plechavičium, tas gudrus moters žaidimas, norint užmigdyti priešo įtarumą. Pleškytei pavyko sukurti labai įdomų moters, gyvenančios nuolatinėje nervinėje įtampoje dėl savo artimųjų likimo, paveikslą. O nuo to laimėjo ir visas filmas, nes scenos su Giedraitiene įnešė papildomo dramatizmo, įtampos.

 

Įdomu tai, kad belaukdama pjesių ir scenarijų, kuriuose būtų išrašytas įdomus šiuolaikinės moters, – tvirtos, savarankiškos, kūrybingos asmenybės portretas, Eugenija sukūrė savo dramatizmu kol kas mūsuose nepralenktą moters paveikslą iš tolimos praeities. Tai Kotryna Giedrio filme „Herkus Mantas“. Kaip atsitiko, kad, nepaisant svetimo aktorei istorinio fono, neįprastų rūbų, trukdančių laisvai judėti, sunkiai suvokiamos svetimšalės, pabėgusios į priešų kraštą, psichologijos, Pleškytė sukūrė tokį ryškų, kupiną tragizmo Kotrynos paveikslą. Aktorė skaitė daug literatūros apie to meto prūsus, lietuvius, kryžiuočius. Bet literatūra padeda geriau protu suvokti vaizduojamą epochą, – ir tiek. O Kotryna – ypatingas atvejis. Krikščionei pabėgti į pagonių šalį, kur jos neapkenčia, paliekant tėvynėje artimuosius, draugus – tam neužtenka aklos meilės Mantui. Turi būti tikėjimas juo, kad tai, ką jis daro, yra teisinga, šventa. Aišku, Eugenija daug prisikamavo besiaiškindama Kotrynos elgesio motyvus. Ji gal greičiau juos pajuto širdimi, nei protu. Gal padėjo moters, menininkės intuicija, o gal tas maksimalus atsidavimas vaidmeniui, nepaisant sveikatos, nuovargio, savo asmeninio gyvenimo (filmas buvo kuriamas didelėje įtampoje, dirbant beveik be atokvėpių). Bet visų pirma aktorių įkvepia gera dramaturgija.

 

Mūsų kino ekranuose dar gausu veikėjų, kurie nieko neveikia, tik žarsto frazes. Kažkas svarbaus įvyksta už ekrano, apie ką dažnai sužinome iš veikėjų replikų. Kotrynai šia prasme pasisekė. Ji visą laiką įvykių sūkuryje. Ir dar kokių įvykių. Jos akyse sudeginamas brolis. Mylimas Herkus Mantas mūšio lauke kaunasi su jos tėvynainiais... Ir kaip pamišusi ji lekia per lavonais nusėtą mūšio lauką, ieškodama savojo vyro. Galų gale ir jai pačiai gresia pavojus būti pagonių sudegintai. Gal per daug baisių pergyvenimų ant trapios moters pečių. Bet Eugenijos Kotryna ne tik moteriškai žavi, ji turi ir vyrišką dvasios tvirtybę – dėl to Herkus žmonoje randa ir draugą.

 

Neseniai išvydome dviejų serijų filmą „Grynai angliška žmogžudystė“ („Čisto angliskoje ubijstvo“, 1974). Telejuosta buvo nufilmuota daugiakameriniu principu per 30 dienų. Aktoriams visą filmavimo laiką teko būti „vaidmenyje“, nes niekas nežinojo, ar jie šiuo metu yra kadre, ar ne. Toks filmavimo metodas Eugenijai buvo naujas, įdomus ir naudingas (kiekvieną nufilmuotą gabalą jie čia pat peržiūrėdavo ir galėdavo įvertinti savo klaidas). Taip gimė gana savotiškas psichologinis detektyvas.

 

Dvi dienas sekėme dramaturgines peripetijas – o kas gi tas žudikas, nunuodijęs Robertą, numarinęs jo tėvą, susukęs galvas garbingai kompanijai? Situacija, verta „Dvylikos įtūžusių vyrų“ („12 Angry Men“, rež. Sidney Lumet, 1957). Nors režisieriui Samsonui Samsonovui nepavyko išgauti analogiškos įtampos, tačiau vienodai argumentuotai įtarinėjant buvusią Roberto draugužę Kamilą, tarną Brigsą ir jo dukterį, netgi daktarą Botvingą, filmo autoriai visiškai nelauktai atomazgoje suveda visus siūlų galus į ledi Karters. Tokį netikėtą finalą mums paruošė aktorė Pleškytė – išdidi anglų aristokratė, sugebanti nuostabiai valdytis, linksmai ironizuoti partnerius, nuoširdžiai užjausti Kamilą ir siaubu persunktoje atmosferoje būti pabrėžtinai elegantiška, keliskart per dieną keisti ne tik sukneles, bet ir šukuoseną...

 

„Ką jūs! Mano vidinei struktūrai daug artimesnė kaimietė iš filmo „Akmuo ant akmens“, negu anglų ledi, – vėliau man pasakė Eugenija. – Žinot, apie kokį vaidmenį kine aš svajoju? Noriu suvaidinti žemaitę. Ne rašytoją, o paprastą Žemaitijos kaimo moterį...“

 

Teatro scenoje svajodama apie Shakespeare’ą, kino ekrane Eugenija nori paprastos kaimietės vaidmens. „Kino žvaigždės“ įnoringumas? Ne. Tai būtent tas Eugenijos Pleškytės aktorinio diapazono platumas, tas jos nepailstantis noras susikaupti ties nauja dramaturgine medžiaga, ją „prijaukinti“, paversti sava, artima ir padovanoti žiūrovui dar vieną Moterį.

 

Kinas, 1975/3(33)