Ateivė iš kito pasaulio

 

Androginiška ateivės išvaizda išgarsino aktorę. Žvelgiant į šią keistuolę, tarsi iškaltą iš ledo, sunku įsivaizduoti, kad ji gyvena įprastą gyvenimą. Ir vis dėlto Swinton yra dviejų vaikų motina, turi keturis šunis. Asmeninis aktorės gyvenimas nukrypsta nuo buržuazinių standartų – prieš kurį laiką spalvoti žurnalai džiaugėsi, kad ji atvirai gyvena su dviem vyrais. Turėjo daugybę meilužių, tačiau liko vieno vyro partnere iki pat jo mirties – Johnas Byrne’as mirė 2023 metais.

 

Damos iš Škotijos vaikystė ir jaunystė

 

Katherine Mathilda (Tilda) Swinton gimė 1960 m. lapkričio 5 d. Londone, turtingoje šeimoje, kurios aristokratiškos anglų ir škotų šaknys siekia XI a. (giminės medis apima 36 kartas!). Jos tėvas seras Johnas Swintonas – septintasis Kimerhamo lordas. Motina Judith Balfour Killen kilusi iš Australijos, bet taip pat turi škotiškų šaknų. Swinton sako, kad jaučiasi esanti škotė ir niekas kitas. Ir juokauja: „Atėjau į pasaulį su visiškai susiformavusia pasaulėžiūra, savarankiškumo troškimu ir natūraliu polinkiu maištauti.“

 

Tačiau būsimoji kino žvaigždė užaugo ne Londone ir ne Škotijos kalnuose, o Vokietijoje, kur tarnavo tėvas, britų armijos generolas majoras. Būdama dešimties metų, mergaitė buvo išsiųsta mokytis į Jungtinę Karalystę, kad galėtų pajusti ryšį su tėvyne ir užmegztų naudingų pažinčių. Per trumpą laiką Swinton pakeitė kelias internatines mokyklas. Vest Hito mergaičių mokykloje ji mokėsi vienoje klasėje su Diana Spencer, būsimąja princese. Mergaitės netgi draugavo. Vėliau persikėlė į Fetso koledžą – dar vieną prestižinę mokymo įstaigą. Susidomėjimas aktoryste mergaitei prabudo dar mokyklos laikais. Jai patiko dalyvauti spektakliuose ir dainuoti chore. Tačiau tada negalvojo tapti aktore. „Tiesiog ketinau ištekėti už kokio nors grafo“, – juokavo ji viename interviu. Swinton gerai mokėsi ir sportavo, puikiai bėgiojo. Trumpai tariant, perspektyvi jauna škotė. Bet kaip ji nekentė visų tų internatinių mokyklų, kuriose taisyklės draudė net laisvai klausytis muzikos! Nenuostabu, kad būtent šios žvaigždės nebuvo aštuoniuose filmuose apie Harį Poterį, kuriuose vaidino bene visi anglų aktoriai. „Mano vidurinėse mokyklose, Vest Hito ar Škotijos Fetso, vaikai buvo vieniši ir atskirti nuo pasaulio. Tai žiaurios vietos augti, nemanau, kad toks auklėjimas duoda kokios nors naudos. Vaikams reikia tėvų ir jų meilės, todėl negaliu pakęsti filmų, kuriuose internatinės mokyklos idealizuojamos. Sunkiausi būdavo išsiskyrimai – užrakinti kambarį šeimos namuose, apsimesti, kad viskas gerai, atsisveikinti traukinių stotyje.“ Tilda žinojo, kad turi eiti į tokią mokyklą – visi tėvų draugų vaikai mokėsi toli nuo namų. Mokyklos draugai buvo kilę iš tokių pat šeimų kaip jos. To reikalavo socialinis statusas. Sėdėdama traukinio, vežančio ją dar dviem mėnesiams toli nuo tėvų, kupė, ji stengdavosi sulaikyti ašaras. „Tada man šovė į galvą, kad norėčiau žinoti, ką reiškia būti kuo nors kitu.“ 

 

Bandydama išsivaduoti iš to tipiškai aristokratiško gyvenimo, baigusi mokyklą Tilda išvyko į Keniją. Dvejus metus savanoriavo Kenijos ir Pietų Afrikos Respublikos mokyklose, mokydama vietos vaikus.

 

Ledi nori vaidinti 

 

Grįžusi įstojo į Kembridžą, kur studijavo sociologiją ir politikos mokslus. „Į universitetą patekau dėl savo eilėraščių. Laikiau save poete. Tačiau po pirmojo semestro pradėjau koncertuoti scenoje, – pasakojo ji interviu laikraščiui „The Independent“. – Tėvai leido man pačiai ieškoti savo kelio. O gal jie tikėjosi, kad jei man nepavyks, vis dėlto atsiras grafas!“ Universitete mergina vaidino studentų teatre, o garbingąją šalies mokslo įstaigą baigė įgijusi ne tik politikos mokslų diplomą, bet ir Didžiosios Britanijos komunistų partijos nario pažymėjimą (vėliau Swinton įstojo į Škotijos socialistų partiją). Komunizmas buvo ir reakcija į tai, ką ji matė Afrikoje, ir protestas prieš tėvų gyvenimo būdą. Generolas majoras Swintonas stebėjosi, kad jo neištiko širdies smūgis. Jam nepatiko ir dukters polinkis į meną, tačiau ji pareiškė, kad baigusi studijas ketina bandyti jėgas kaip aktorė. Swinton buvo pasiryžusi eiti savo keliu, nekreipdama dėmesio į giminaičių protestus. Tada tėvai gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Na, tik būk laiminga!“

 

1984 m. ji prisijungė prie Stratfordo Karališkojo Schakespeare’o teatro trupės kartu su tokiomis būsimomis žvaigždėmis kaip Kennethas Branagh, Gary Oldmanas ir Danielis Day-Lewisas. Patekti čionai buvo kiekvieno aktoriaus svajonė, tačiau netrukus Swinton suvokė, kad padarė klaidą. Pirma, ji buvo tingi, o vaidinti spektaklį kiekvieną dieną yra varginantis darbas. Antra, tradicinis teatras jai pasirodė nuobodus. Be to, čia jos laukė dar vienas didelis nusivylimas. Ji ne kartą sakė: „Nesu graži, ir ačiū Dievui!“, tačiau Karališkasis Schakespeare’o teatras nežinojo, ką daryti su tokiais duomenimis. Jai daugiausia tekdavo epizodiniai vaidmenys. 

 

Vis dėlto jauna aktorė nenuleido rankų ir nutarė susirasti savo sceną – mažiau atsidavusią klasikai, labiau provokuojančią ir eksperimentuojančią. Taip ji atsidūrė Edinburgo „Traverse“ teatre ir suvaidino Mozartą spektaklyje „Mocartas ir Saljeris“ pagal Puškiną. Pamažu jos dėmesį vis labiau traukė kinas. „Ilgą laiką mano gyvenime buvo sausra, didelis meninis alkis. Nesijaučiau profesionali aktorė, nesidomėjau teatru, nežinojau, ką veiksiu toliau. Tačiau pamažu į mane kreipėsi keli menininkai, kurie siūlė vaidinti jų projektuose. Su kiekvienu nauju pasiūlymu sakydavau sau: „Na, dar vienas, ir grįšiu prie rašymo“, – kalbėjo aktorė. Tilda Swinton debiutavo televizijos mini seriale „Zastrozzi: romanas“ („Zastrozzi: A Romance“, 1986). O žiūrovai ją pastebėjo televizijos seriale „Tavo apgavikė širdis“ („Your Cheatin’ Heart“, 1990), sukurtame pagal Johno Byrne’o scenarijų.

 

Su Dereku Jarmanu

 

Viskas pasikeitė, kai viename vakarėlyje Swinton susipažino su žymiu režisieriumi autsaideriu Dereku Jarmanu. Atvirai homoseksualus ir rafinuotas estetas pajuto, kad jiedu su šia neįprasta aristokrate yra giminingos sielos. Jų bendradarbiavimas tapo lūžio tašku Swinton karjeroje. Jarmanas tuo metu jau buvo savo aplinkos legenda. Režisierius, dailininkas, scenaristas, scenografas, poetas, rašytojas. Jis pakvietė Tildą atlikti pagrindinį moters vaidmenį filme „Karavadžas“ („Caravaggio“, 1986) apie didįjį biseksualų Baroko dailininką. „Žinoma, kad vaidinsiu filme apie Caravaggio! Žinoma, jei norėsite, kad jame vaidinčiau, – atsakė į režisieriaus Dereko Jarmano pasiūlymą Swinton. – Jei jis būtų pasiūlęs vaidinti sofą, būčiau sutikusi nė nemirktelėjusi.“ Jos suvaidinta Lena – reta viešnia dailininko studijoje ir meilės trikampio, kuriame nėra aiškios baigties, dalyvė. Arogantiška aktorė ugniniais plaukais tapo artima Jarmano drauge, per keletą metų suvaidinusia septyniuose režisieriaus filmuose. 

 

„Antroje 9-ojo dešimtmečio ir pirmoje 10-ojo dešimtmečio pusėje Derekas užėmė išskirtinę padėtį pasaulio kine, o ypač Londono aplinkoje. Mus su juo siejo kažkas labai panašaus. Derekas nelaikė manęs aktore, atlikėja. Jis leido man kurti spektaklį. Mūsų filmai, išskyrus „Karavadžas“, neturėjo konkrečių scenarijų, jie buvo visiška improvizacija, be dialogų. Esu labai kruopštus žmogus. Derekas tai manyje išryškino. Jis vertė žmones tobulėti, prisiimti atsakomybę už savo darbą. – pasakojo Swinton. – Pirmiausia jis buvo menininkas. Kai tapydavo, dirbdavo vienas. Tačiau jis buvo labai socialus, mėgo bendrauti. Jis pradėjo kurti filmus daugiausia dėl to, kad jam patiko kolektyvinis kūrybos procesas. Stebuklas, kad buvau šio proceso dalis. Atsitiko būtent taip, kaip svajojau, kaip norėjau dirbti. Jarmanui filmo kūrimas buvo tarsi maisto gaminimas. Jis maišė ingredientus, maišė žmones ir žiūrėjo, kas išeis. Jį traukė natūrali anarchija, jis tikėjo natūraliu chaosu. Iš šio keitimosi idėjomis ir ginčų gimdavo filmai. Šiandien niekas taip nebedirba.“ 

 

Jarmano kūryboje Swinton tampa kažkuo iš kitos dimensijos. Pavyzdžiui, Lena iš „Karavadžo“ yra paprasta mergina, tačiau dailininko tapybinėje optikoje ji įgauna šventumo aurą. „Paskutiniame žvilgsnyje į Angliją“ („The Last of England“, 1987) – režisieriaus meditacijoje apie Anglijos, kurią į savo geležines rankas suėmė Margaret Thatcher, žlugimą, – aktorė vilkėdama nuotakos suknele atlieka beprotišką šokį aplink laužą. „Karo rekviem“ („War Requiem“, 1989), garsiosios Benjamino Britteno kompozicijos vizualizacijoje, režisierius rodo ilgą kadrą, kuriame nejudanti kamera kontempliuoja emocingą Tildos veidą. Kino poemoje „Sodas“ („The Garden“, 1990) Swinton vaidina Madoną, bėgančią su kūdikiu nuo būrio paparacų. „Pradėjau nuo „Karavadžo“, kur buvau tapytojo modelis, ir, tiesą sakant, nemanau, kad galiu būti kuo nors kitu... Taip, turiu asmeninę užduotį, kurią privalau įvykdyti, bet esu įsitikinusi, kad visi mes, aktoriai, esame tik medžiaga režisieriui. Pavyzdžiui, „Paskutinis žvilgsnis į Angliją“ buvo pirmas filmas mano gyvenime, kuriame negalėjau savęs vadinti aktore (tas pats nutiko ir su „Sodu“), nes tai, ką mes darėme tuose filmuose, nebuvo vaidyba, tai buvo kažkas kita.“ 

 

Jų bendradarbiavimą užbaigė du mažiau metaforiški stiprių moterų vaidmenys: ekscentriška menininkų globėja, Bertrando Russelo meilužė ledi Ottoline Morrell filme „Vitgenšteinas“ („Wittgenstein“, 1993), ekrane žingsniuojanti spalvingais kostiumais, ir karalienė Izabelė filme „Edvardas II“ („Edward II“, 1991). Karaliaus Edvardo žmona, vyro atstumta karalienė Izabelė, remiama dvaro ir Bažnyčios, surengė sąmokslą ir nužudė karalių. Už šį vaidmenį Swinton 1991 m. Venecijos kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

 

Draugaudama su Jarmanu Swinton iš naujo atrado savo tapatybę. Ankstyvąją vaikystę praleidusi su trimis broliais, būdama jauna Swinton laikė save berniuku. Vėliau aktorė galėjo vaidinti ir moterų, ir vyrų vaidmenis. Neįprastas, neapibrėžtas Swinton grožis (gražuolė? baidyklė? moteriška? berniukiška?) neleidžia jos paprastai klasifikuoti, lemia, kad ji vaidina „ne šio pasaulio“ personažus. 

 

1994 m. vasario 19 d. Jarmanas mirė nuo AIDS. Giliai sujaudinta draugo netekties Swinton nustojo filmuotis (1994 m. filmavimo aikštelėje ji pasirodė tik kartą – eksperimentiniame filme „Greitų dalykų beieškant: tikros istorijos, vizualūs melai“ („Remembrance of Things Fast: True Stories, Visual Lies“). 1995 m. minios žmonių atėjo prie Londono „Serpentine“ galerijos pamatyti Swinton performansą-instaliaciją „The Maybe“ („Galbūt“). Swinton savaitei virto gyvu eksponatu – aštuonias valandas per dieną gulėjo kaip Miegančioji Gražuolė užmerktomis akimis stiklinėje dėžėje. „Jei jaučiate, kad meno kūrinys kelia jums klausimą arba sužadina emocijas, vadinasi, jis atliko savo paskirtį“, – sakė ji viename interviu. 

 

Po to, kai 1996 m. aktorė pasirodė su šia instaliacija Romoje ir nusifilmavo elektroninės muzikos grupės „Orbital“ vaizdo klipe, ji grįžo į kiną. Dramoje „Moteriškas iškrypimas“ („Female Perversion“, rež. Susan Streitfeld, 1996), sukurtoje pagal to paties pavadinimo Louise J. Kaplan feministinį kūrinį, Swinton tapo sėkminga teisininke, po padorumo kauke slepiančia tamsų savo seksualumą, persmelktą erotinių fantazijų. 

 

Gana ilgai Jarmano aktorė Swinton buvo žinoma tik siauram žinovų ir kino gerbėjų ratui, o platesnis pripažinimas atėjo 1992 m. pasirodžius filmui „Orlandas“ („Orlando“). Šioje laisvoje Sally Potter režisuotoje Virginios Woolf romano ekranizacijoje Tilda įkūnijo anglų aristokratą, kuris per 400 gyvenimo metų iš vyro virsta moterimi. Žavus šešiolikmetis karalienės Elžbietos I favoritas ne tik keičia lytį, bet ir gimdo vaikus. „Orlandas“ – tai penkerius metus kurtas filmas bei šiltos aktorės ir režisierės draugystės rezultatas. Per šį jausmą, sako Swinton, gimsta geriausi jos filmai.

 

„Orlandas“ sulaukė puikių atsiliepimų ir parodė, kad Swinton vienodai įtaigiai gali suvaidinti abiejų lyčių personažus. Daugelis režisierių ne kartą pasinaudojo šiuo jos gebėjimu persikūnyti. Pavyzdžiui, Franciso Lawrence’o fantastiniame siaubo filme „Konstantinas“ („Constantine“, 2005) ji tapo arkangelu Gabrieliumi. Šis nedidelis vaidmuo atskleidžia visą Swinton esmę. Pirmą kartą matome Gabrielių vilkintį elegantišku kostiumu, su kaklaraiščiu. Jam ant akių krenta ilga sruoga, sadistiškai šypsodamasi Swinton praneša okultizmo meistrui Konstantinui, kad Dievas jo nemėgsta. Gabrielius sugrįš finalinėse filmo scenose. Tuomet paaiškės, kad jis planuoja pasaulinį perversmą, nori atiduoti žmoniją į Šėtono sūnaus rankas. Tačiau arkangelo nepriklausomybė nubaudžiama, jis pažeminamas ir paverčiamas žmogumi. Arogancija ir šaltakraujiškumas žymi šį kontroversišką personažą, kuris pasirodo vos keliose scenose, bet turi didelės įtakos siužetui. Jo dialogai su Keanu Reevesu žavūs, o jo motyvacija neabejotina. Tas retas atvejis, kai norisi, kad personažas būtų ekrane ilgiau.

 

Nuolatinio aktorės persikūnijimo požiūriu labai charakteringas filmas „Technoseksas“ („Teknolust“, rež. Lynn Hershman Leeson, 2002), jam pasirodžius Swinton kalbėjo: „Ką tik sukūriau filmą su Lynn Hershman. Mūsų filmas – apie virtualius gyvenimus. Lynn rimtai tyrinėja naujas technologijas. Šiame jos filme aš vaidinu kompiuterių ekspertę, genijų, vardu Roseta Stoun, kuri tris kartus kibernetiniu būdu klonavosi, todėl dabar ji turi keturis „aš“. Ten aš sakau: „Pabandyk susidraugauti su visais virtualiais savo „aš“ įsikūnijimais“. Taigi šis naujas mano vaidmuo iš esmės vėl yra Orlandas.“ 

 

Ir taip, ir ne Holivudui

 

Po „Orlando“ ją pastebėjo ir Holivudas. Režisieriaus Danny Boyle’o nuotykių trileryje „Paplūdimys“ („The Beach“, 2000) ji suvaidino Salę, kuri vadovauja nuo civilizacijos pasitraukusių jaunuolių bendruomenei. Tai labai prieštaringas personažas. Salė apgaudinėja, meluoja, yra pasiryžusi net žudyti, kad tik neprarastų savo padėties. Būti tokios veikėjos pusėje gana sunku, tačiau Swinton suvaidino ją ryškiai, nustelbdama kitus personažus. Po metų matome ją šalia Tomo Cruise’o ir Penelope’s Cruz filme „Vanilinis dangus“ („Vanilla Sky“, rež. Cameron Crowe, 2001), o trileryje „Dugne“ („The Deep End“ rež. David Siegel, Scott McGehee, 2001) ji vaidina pagrindinę veikėją, motiną, bandančią apsaugoti žmogžudyste kaltinamą sūnų. Už šį vaidmenį Swinton pirmą kartą buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“. 

 

Britų dramoje „Jaunasis Adomas“ („Young Adam“, rež. David Mackenzie, 2003) ji yra baržos savininko žmona, įsipainiojanti į erotinius santykius su jaunu valkata. Trileryje „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ („Michael Clayton“, rež. Tony Gilroy, 2007) suvaidino negailestingą didelės nusikalstamos korporacijos advokatę. Tai tarsi jos aktorinio talento kvintesencija: šalta lyg plienas išorė, o viduje – šiurpi, beveik maniakiška isterija. Swinton vaidina moterį ant nervinio išsekimo ribos, kurios pavyzdingas fasadas staiga ima driksti per siūles. Šis vaidmuo atnešė jai „Oskarą“ už antraplanį moters vaidmenį, BAFTA ir „Auksinio gaublio“ nominacijas.

 

Tarp jos pasakų personažų – ir Baltoji ragana didžiuliame Holivudo projekte „Narnijos kronikos“ („The Chronicles of Narnia“, 2005, 2008, 2010). Madona, arkangelas, ragana, vampyrė... Tačiau kartu Swinton gali būti labai žemiška. Populiariame filme su Bradu Pittu „Keista Bendžamino Batono istorija“ („The Curious Case of Benjamin Button“, rež. David Fincher, 2008), Swinton įkūnija herojaus mylimąją Antrojo pasaulinio karo metais Murmanske, aukšto britų misijos vadovo žmoną, kuri norėjo tapti pirmąja moterimi, perplaukusia Lamanšo sąsiaurį, bet prieš pat pasiekdama tikslą prarado jėgas. Johno Cassaveteso filmo „Glorija“ perdirbinys „Džulija“ („Julia“, rež. Erick Zonca, 2008) nebuvo sėkmingas, tačiau, anot kino kritiko Simono Hatterstone’o, net ir labai schematiškuose kūriniuose į Tildą Swinton vis tiek malonu žiūrėti.

 

Vieną geriausių savo vaidmenų ji sukūrė režisierės Lynne Ramsay filme „Pasikalbėkime apie Keviną“ („We Need to Talk About Kevin“, 2011). Ji vaidina moterį, kuri atsisako karjeros ir visą save atiduoda sūnui Kevinui. Tačiau būti mama nėra taip paprasta, o Kevinas – ypatingas vaikas. Motina greitai nebesugeba kontroliuoti nesutramdomo sūnaus, ir psichopatas paauglys paverčia jos gyvenimą tikru košmaru. Eva bando suprasti, kodėl jos sūnus mokykloje įvykdė nusikaltimą. Filme susipina du veiksmo laikai: kai berniukas yra mielas kelerių metų mažylis, o jo motina, gerai gyvenanti rašytoja, bando priprasti prie jo neįprasto temperamento, ir kai ji virsta palūžusia, prislėgta moterimi. Problema – liguistas, patologinis nerimas, nežinant, kaip reaguoti į augančio sūnaus žiaurumą.

 

Lediniame postapokalipsės pasaulyje savo orbita nesustodamas skrieja savaeigis traukinys, tapęs žmonijos likučių prieglobsčiu. Jo „keleiviai“ paklūsta griežtai segregacijai, čia yra privilegijuotas sluoksnis ir vargšai, prižiūrimi ginkluotų sargybinių. Tai „Parazitų“ autoriaus, korėjiečių režisieriaus Bong Joon-ho filmo „Sniego traukinys“ („Snowpiercer“, 2013) pasaulis. Swinton čia vaidina apsaugos viršininkę Meison. Anot pačios aktorės, tai visų monstrų, maniakų ir politinių klounų mišinys, atsispindintis net išoriškai. Aktorei buvo sukurtas specialus makiažas: dirbtiniai dantys, dirbtinė nosis ir smakras, trumpi plaukai ir dideli akiniai daro stiprų įspūdį.

 

Tildai Swinton patinka eksperimentuoti su savo išvaizda, amžiumi, balsu, lytimi. Stilingoje Weso Andersono komedijoje „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ („The Grand Budapest Hotel“, 2014) ji suvaidino ekstravagantišką senosios aristokratijos iškaseną Madam D. su milžinišku peruku. Komiksų komedijoje „Daktaras Streindžas“ („Doctor Strange“, rež. Scott Derrickson, 2016) ji yra Senolis, turintis neįtikėtinų magiškų galių ir atveriantis Streindžui naują pasaulį. Pagal šio komikso kanoną Senolis yra azijietiškos išvaizdos senis, tačiau filme nuspręsta jį radikaliai pakeisti. Swinton skustagalvis androginiškas personažas primena Tibeto vienuolį, kurio lyties iš tikrųjų neįmanoma suvokti.

 

Holivudas jos nepakeitė, bet ji ramiai filmuojasi Holivudo komerciniuose filmuose. „Ar darau tai dėl pinigų? Ne. Per daug myliu savo profesiją, kad kuris nors kitas jausmas galėtų nulemti mano pasirinkimą“, – sako aktorė. Kartu Swinton bendradarbiavo su menininkais, buvo mados namų mūza, 2013 m. vaidino dainininko Davido Bowie muzikiniame vaizdo klipe „The Stars (Are Out Tonight)“.

 

Jos režisieriai

 

Neturinti aktorinio išsilavinimo, nes jos talentas – gamtos dovana, Tilda Swinton sugeba suteikti savo herojėms įvairias prasmes ir interpretacijas. Fotogeniškumą ir intensyvaus gyvenimo ekrane dovaną papildo nepaprastai nuovokus, šaltas ir taupus vaidybos stilius, kurį sustiprina intelektas, nepriklausomybė ir drąsa. Aktorė renkasi ne vaidmenis, o režisierius, su kuriais nori dirbti. „Nes kine mane domina visai ne vaidyba, o galimybė savotiškai atsipalaiduoti. Šiai galimybei sukurti reikia laiko. Sukurti tam tikrą santykį su kamera, su žmonėmis už jos, su režisieriumi. Iš čia ir kyla mano noras nuolat dirbti su tais pačiais žmonėmis.“

 

Ji su malonumu sutiko vaidinti keistame niūrių lėtųjų filmų meistro, vengrų režisieriaus Bélos Tarro trileryje „Žmogus iš Londono“ („A Londoni férfi“, 2007). Jame pasakojama apie geležinkelio iešmininką, gyvenantį apšiurusiame bute su žmona Kamila (Tilda Swinton) ir dukra. Kartą naktį ji netikėtai tampa kriminalinio įvykio liudininke. 

 

Su italų režisieriumi Luca Guadagnino Swinton susipažino dar 1994 metais. Aktorė vaidino jo debiutiniame filme „Protagonistai“ („The Protagonists“, 1999), o 2002 m. režisierius su ja sukūrė trumpametražį dokumentinį filmą „Tilda Swinton: meilės fabrikas“ („Tilda Swinton: The Love Factory“).

 

Kai kurie Swinton vaidmenys grynai „tapybiški“, nupiešti keliais – kartais aštriais, kartais subtiliais – teptuko potėpiais. Tik personažo virpesiai, dvejonės ir svajonės. Toks yra ir Emos Reki, turtingo pramonininko žmonos, įsimylėjusios savo sūnaus draugą, portretas Guadagnino melodramoje „Aš esu meilė“ („Io sono l’amore“, 2009). Ema yra rusė, iš atšiaurios komunizmo tikrovės patekusi į pasaką. Tačiau dabar jos širdis vėl suvirpėjo ir ji pasiryžusi leistis į priešingą kelionę dėl gražuolio sūnaus draugo Antonio. Jis priklauso kitai socialinei klasei, tačiau turi talentą gaminti maistą. Būtent ragaudama jo patiekalus Ema vėl pasijunta gyva. Viename interviu aktorė kalbėjo: „Kai vaidinau alkoholikę, pagrobusią vaiką, filme „Džulija“, arba neištikimą žmoną, užmezgusią romaną su sūnaus draugu filme „Aš esu meilė“, man buvo įdomus šių moterų ryžtas. Įsitikinimas, kad jos gali laisvai kreipti savo gyvenimą bet kuria norima linkme. O paskui joms tenka tai koreguoti. Pasakyti: aš atsisakau savo svajonių, negaliu sau to leisti, nes esu motina. Tokie vaidmenys leidžia suvokti, kas esi konkrečiu gyvenimo momentu. Kaip kitų lūkesčiai veikia mūsų pasirinkimus. Mane labiausiai domina tapatybės klausimai.“

 

Kitame Guadagnino filme „Didesni purslai“ („A Bigger Splash“, 2015), kuris yra prancūzų filmo „Baseinas“ perdirbinys, Swinton – roko dainininkė Marian, su mylimuoju Polu nuo šou verslo šurmulio pasislėpusi nuošalioje saloje prie Sicilijos. Tačiau viskas pasikeičia, kai buvęs Marian partneris Haris atvyksta į svečius su savo gražia ir įžūlia dukra Penelope. Ramybę sudrumsčia jausminga, seksualumo pritvinkusi įtampa. 

 

Luca Guadagnino perinterpretavo ir kultinį Dario Argento 1977 m. siaubo filmą „Suspirija“ („Suspiria“, 2018), kur Swinton persikūnijo į kelis personažus: ekscentriškos šokių mokyklos vadovės Madam Blank, psichiatro Džozefo Klempererio ir dar vieną slaptą. „Kai šoki svetimą šokį, pats tampi jo kūrėjo atvaizdu“, – sako Madam Blank vienoje filmo scenoje. Aktorė taip įtikinamai atliko 82-ejų metų vyro vaidmenį, kad visi patikėjo mistifikacija, jog Klempererį vaidina titrams sugalvotas neegzistuojantis aktorius Lutzas Ebersdorfas. Šiam vaidmeniui buvo neįtikėtinai pakeistas Swinton veidas ir kūnas, taip pat aktorė paprašė panaudoti net dirbtinį penį, kad labiau įsijaustų į savo personažą. 

 

Būtų keista, jeigu Swinton nebūtų susitikusi su Jimu Jarmushu. Pažintis prasidėjo nuo vienos iš buvusių pagrindinio personažo meilužių filme „Sulaužytos gėlės“ („Broken Flowers“, 2005). Tiesa, jos pasirodymas ekrane gana trumpas – vos pamačiusi ant slenksčio buvusį mylimąjį, ji užtrenkia jam prieš nosį duris. Paskui ji tapo šviesiaplaukiu fantomu šio režisieriaus filme „Kontrolės ribos“ („The Limits of Control“, 2009). „Man patinka filmai, kuriuose beveik nekalbama“, – režisieriaus vardu sako Swinton su platininiu peruku ir pusantros minutės tyli.

 

Galiausiai gotikinėje melodramoje „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013) jai teko pagrindinis vaidmuo – vaiduokliškai išblyškusi Swinton sukūrė fenomenalų intelektualios vampyrės Ievos įvaizdį. Laikas ją atskyrė nuo mylimojo Adomo, savo naktis ji leidžia Tanžere, o Adomas – Detroite. Šiai nemirtingai šimtmečių kultūros suformuotai būtybei, kad išgyventų, reikia gerti žmonių kraują, kurį, laboratorijos patikrintą, jai pristato Christopheris Marllowe, 1593 metais tik inscenizavęs savo mirtį, ir Ieva kažkaip susidoroja su laiko siaubu. Tačiau genialus muzikantas Adomas jaučia vis didesnį nusivylimą zombių (taip jis vadina paprastus žmones) civilizacija. Depresija gilėja, tad Ieva turi imtis veiksmų, kad neprarastų savo amžinos meilės. 

 

Jarmusho siaubo komedijoje „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“, 2019) apie zombių pasirodymą tykiame provincijos miestelyje absurdiškos situacijos ir kalambūrai pilasi kaip iš gausybės rago. Neatsilieka ir Swinton laidojimo namų savininkė Zelda, kalbanti su škotišku akcentu, su samurajaus kardu ant nugaros, ji tarsi parodijuoja save popkultūroje. 

 

Netrukus po to, kai laimėjo „Oskarą“, aktorė suvaidino brolių Coenų komedijoje „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“, 2008). Čia ji – Keitė Koks, nervingo CŽV analitiko žmona, kuri neturi ką veikti ir nusprendžia rašyti prisiminimus, be to, ketina skirtis ir atsitiktinai užverda visą filmo nesusipratimų košę. Už šį vaidmenį Swinton buvo nominuota BAFTA apdovanojimui geriausiai antro plano aktorei. Antrą kartą su garsiaisiais broliais ji susitiko juodojoje komedijoje „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, 2016), kurioje vėl vaidino kelis vaidmenis – seseris dvynes, dirbančias konkuruojančiuose paskalų žurnaluose.

 

Su Tailando režisieriumi Apichatpongu Weerasethakulu Swinton susipažino 2004 m. Kanuose, kur buvo žiuri narė, o jis rodė filmą „Tropikų karštinė“. Po septyniolikos metų pasirodė jų filmas „Memoria“ (2021), jį prodiusavo pati Swinton. „Po festivalio pradėjome susirašinėti. Greitai supratome, kad jaučiame didžiulį artumą, beveik giminystę. Per tuos septyniolika metų kartu įgyvendinome daug įvairių projektų. Pavyzdžiui, kuravome tarpdisciplininį festivalį „Film On The Rocks“ Tailande“, – kalbėjo aktorė. Pamažu gimė būsimo filmo idėja. Jiedu norėjo rasti vietą, kur būtų svetimi, kur nė vienas iš jų negyveno. Kai režisierius nuvyko į Kartagenos kino festivalį, jis iškart paskambino aktorei ir pasakė: „Tilda, tai turi būti Kolumbija!“ Vėliau ji pasakojo: „Nuvažiavusi ten supratau, ką jis turėjo omenyje. Mes ieškojome vietos, kuri turėtų savotišką atgarsį, aidą. Kažkokią traumos atmintį, kalbu apie traumą, paveikusią ne tik gyventojus, bet net ir pačią žemę, aplinką. Paimi akmenį, pavartai rankose ir žinai, kad tame akmenyje slypi istorija. Kolumbijoje tai juntama, kaip ir magiškasis realizmas. Ten tarsi įžengi į energijos lauką.“ Šį filmą jiedu kūrė iš savo potyrių, išgyvenimų: Apichatpongas sirgo reta liga, vadinamuoju sprogstančios galvos sindromu, kai pacientas patiria jutimines iškrovas, abu dažnai kentė nuo nemigos, abu patyrė artimųjų netektis. Šių potyrių derinys leido sukurti pagrindinės veikėjos portretą. Aktorė šitaip apibūdina savo heroję: „Džesika beveik nedaro jokių gestų. Restorane ji net nežino, ką užsisakyti. Ji tarsi nejaučia, kad yra matoma. Aš nesu psichiatrė, bet manau, kad kiekvienas bent kartą gyvenime yra jautęs kažką panašaus, tik jos pojūčiai labai sustiprėję. Ji tarsi jūros krantas po potvynio.“

 

Ir pagaliau – Pedro Almodóvaras. Iš pradžių jie sukūrė vieną stilingiausių pastarųjų metų filmų – trumpametražį „Žmogaus balsą“ („La voz humana“, 2020), įkvėptą Jeano Cocteau pjesės. Tai beviltiškas įsimylėjusios moters monologas prisiminimų kupiname bute, paskutinį kartą kalbantis telefonu su ją palikusiu vyru. „Šios moters realybė – tai skausmas, vienatvė, tamsa, kurioje ji gyvena“, – kalbėjo režisierius. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur Swinton atsiėmė „Auksinį liūtą“ už viso gyvenimo nuopelnus. „Svajojau dirbti su ja. Mes seniai pažįstami. Susitikdavome ant raudonųjų kilimų per apdovanojimų ceremonijas. Mylėjau ją ir dievinau kaip menininkę. Kai pasiūliau vaidmenį filme, ji sutiko labai entuziastingai. Jos dėka viskas, kas vyksta prieš kamerą, tapo įmanoma“, – sakė ispanų režisierius. Filmą lydi interviu su Swinton ir Almodóvaru, kuriame jie pasakoja apie „Žmogaus balso“ kūrimą, savo įkvėpimą ir meilę gyvūnams. „Keletą kartų gyvenime man teko garbė įžengti į vietas, kurias tarsi pažįstu, pavyzdžiui, su Béla Tarru arba Wesu Andersonu – ir tai yra kelionė. Pedro spalvos, aplinka, personažai, gestai yra tokie atpažįstami, tokie ypatingi, kad esu pasiruošusi peržengti slenkstį praktiškai aklai“, – kalbėjo ji interviu laikraštyje „The Guardian“. 

 

Netrukus pasirodė ir antrasis jų filmas „Už gretimų durų“ („The Room Next Door“, 2024), kurio literatūrinis šaltinis – Sigrid Nunez romanas „Ką tu išgyveni“ („What Are You Going Through“). Tai anglakalbis filmas. „Iš pradžių nerimavau, kad man bus sunku perteikti tam tikras emocijas svetima kalba, bet Tilda ir Julianne puikiai suprato, kokiu tonu norėjau papasakoti istoriją. Norėjau, kad ji būtų emocinga, bet ne melodramatiška. Šis filmas paliečia daugybę klausimų ir emocijų. Bet visų pirma tai dviejų nuostabių aktorių Tildos Swinton ir Julianne Moore festivalis“, – kalbėjo Almodovaras per spaudos konferenciją. Tai filmas apie perėjimą iš gyvenimo į mirtį, apie paguodžiančią, idealią perėjimo versiją: anapus senatvės, smurto, skurdo, vienatvės ir kartaus gailesčio. Kaip niekad stilingi interjerai ir pribloškiantys kostiumai sukuria dėkingą terpę empatijai. Garsiojoje esė „Savas kambarys“, kuri minima filme, Virginia Woolf sakė: kad taptų rašytoja, moteriai reikia nuosavo kambario. Almodóvaras priduria, kad jis jai reikalingas tam, kad galėtų mirti.

 

Veikla ir gyvenimas

 

Ekscentriška aktorė garsėja ir savo pažiūromis, ypatingu gyvenimo būdu, mados, meno, labdaros projektais. Dar 2006 m. Škotijoje Swinton įkūrė savo prodiuserinę kompaniją. Tai padėjo jai įgyvendinti ekstravagantiškiausius sumanymus. Aktorė nepamiršta, kad jos šaknys – nepriklausomas, alternatyvus menas. Būtent tokie, dažnai mažo biudžeto filmai tapo jos vizitine kortele. Kartą žurnalistų paklausta, kaip jaučiasi nominuota „Oskarui“, ji atsakė, kad Berlyne gautas seksualinių mažumų „Teddy“ apdovanojimas jai svarbesnis, nes tai draugų apdovanojimas už paramą geram tikslui. Būtent su savo draugais, režisieriais Isaacu Julienu, Bernardu Rose ir kompozitoriumi Simonu Fischeriu Turneriu sukūrė Jarmano atminimui skirtą dokumentinį filmą „Derekas“ (2008), jo scenarijų parašė ir prodiusavo pati. Apie savo draugą irgi pasakojo pati.

 

2017 m. Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje „Pasimatymai su Tilda“ buvo pristatyti penki Swinton dokumentiniai filmai. Čia ji neapsiriboja vienu vaidmeniu, ji ne tik viena iš filmo herojų, bet ir idėjų autorė, režisierė, mąstytoja. Programą atidarė Cynthios Beatt diptikas „Minant kadre“ („Cycling The Frame“, 1988) ir „Nematomas kadras“ („The Invisible Frame“, 2009). Jame itin svarbūs vieta ir laikas. 1988 m. filme Swinton dviračiu važiavo palei Berlyno sieną (žinoma, vakarų pusėje). 2009 m. menininkai grįžo į Vokietijos sostinę. Swinton apvažiavo tą patį maršrutą – šįkart jau nebeegzistuojančios sienos pėdsakais. Dviejų Beatt filmų sugretinimas kelia apmąstymus apie laiko tėkmę ir valdžią turinčių žmonių savavališkai nustatytas ribas, taip pat apie tą pavadinimo „nematomą rėmą“, kuris galbūt vis dar skiria du pasaulius.

 

Kartais Swinton persikūnija į personažus tiesiog mūsų akyse. Vaidybinės dokumentikos filme „Pavojinga kultūra“ („Strange Culture“, rež. Lynn Hershman Leeson, 2007), tiriančiame bioterorizmu apkaltinto menininko Steve’o Kurtzo bylą, Swinton atsisukusi į kamerą paaiškina, kad vaidina jo žmoną.

 

2021 m. duodama interviu „Vogue“ Swinton pasisakė esanti queer. Vėliau ji patikslino, kad tai susiję ne su seksualinio gyvenimo ypatumais, o su jos savijauta. Aktorė visada jautėsi queer ir sugebėjo tai paversti savo pranašumu.

 

Paauglystėje Tilda „pristabdė savo seksualumą“, nes mokėsi uždarose mergaičių mokyklose. Baigusi universitetą ryški mergina turėjo romanų ir gerbėjų, bet jų nebuvo daug. Didelė meilė ją aplankė 1989 m., kai susitiko su garsiu menininku, dailininku, scenaristu, režisieriumi Johnu Byrne’u. Jauna aktorė patraukė Byrne’ą savo inteligencija ir neįprasta išvaizda, jiedu pradėjo romaną, nepaisant didelio amžiaus skirtumo – Byrne’as buvo 20 metų vyresnis. Oficialiai registruoti santykių pora nepanoro, bet gyveno kartu. Iš karto nusprendė: jei įsimylės ką nors kitą, nieko neslėps ir visuomet liks artimi vienas kitam.

 

1995 m. Swinton nusipirko namą Nerne, Škotijoje šiaurėje, ten 1997 m. pagimdė dvynukus Xavierą ir Honor. Vaikai pakeitė jos gyvenimą: kol jiems sukako dveji metai, aktorė nevaidino, bet vėliau atnaujino savo karjerą kine. „Trys dalykai gali išjudinti mane iš lovos: mano vaikai, filmas, kuriame vaidinu, ir filmas, kurį noriu pamatyti. Esu labai tingi“, – viename interviu sakė aktorė.

 

2004 m. vaidindama „Narnijos kronikose“ Swinton susipažino su vokiečių dailininku Sandro Koppu, kuris vaidino kentaurą. Jiedu pamilo vienas kitą, dabar jau Swinton buvo 18 metų vyresnė už partnerį. Netrukus aktorė suprato, kad viskas rimta, ir supažindino Byrne’ą ir vaikus su Sandro. Tėvai niekada nemelavo vaikams apie savo asmeninį gyvenimą, ir situaciją jie priėmė ramiai.

 

Nors Swinton nelaikė savęs gražuole, ji žinojo, kad traukia žvilgsnį. O kai tapo įžymybe ir daugelio mados dizainerių mūza, jos neįprastą išvaizdą papildė išraiškingi puikiai pasiūti drabužiai. „Kasdieniame gyvenime rengiuosi bet kaip. Bet turiu draugų mados pasaulyje, kurie pasiūlo man aprangą, kai einu į iškilmes. Esu drovi ir viešos progos man kelia stresą, bet žinau, kad jei vilkėsiu patogią, gražią suknelę ar kostiumą, tai bus šarvai, kurie suteiks man drąsos“, – sakė ji.

 

Nerne Swinton nelaikoma žvaigžde. Šeima turi didelį namą, keturis šunis ir daržą, kurį ravi „Oskaro“ laureatė. Ją pažįsta visi mokiniai ir mokytojai iš Steinerio mokyklos, kurią ji kartu su kitais įsteigė vietos vaikams. Swinton kepa skanius pyragus mokyklos šventėms. Beveik už dyką ji surengė aštuonių dienų Fellini filmų peržiūrą, į kurią važiavo žiūrovai net iš Edinburgo. Kitą kartą su savo kino draugais du mėnesius sunkvežimiu su kilnojamuoju kino projektoriumi važinėjo po kalnų miestelius ir rodė filmus. 

 

Vaikai išaugo. Duktė Honor Swinton Byrne bando sekti motinos pėdomis ir kartu su Tilda jau suvaidino abiejose Joannos Hogg filmo „Suvenyras“ („The Souvenir“, 2019, 2021) dalyse. Kritikai giria jauną aktorę ir pranašauja jai sėkmę. Kai daugelis aktorių tvirtina, kad geri vaidmenys keturiasdešimtmetėms moterims jau beveik neprieinami, šešiasdešimt penkerių metų Swinton kalendorius užpildytas iki kraštų. Kasmet matome ją vis naujuose filmuose. Kalbama, kad ji pradės darbą seriale „Parazitas“ pagal „Oskarą“ pelniusį Bong Joon-ho filmą. 2010 m. Tildai Swinton už nuopelnus kino pasauliui suteiktas Edinburgo universiteto garbės daktaro laipsnis, o šiemet įteiktas Berlinalės „Auksinis lokys“ už gyvenimo nuopelnus. Ji aktyviai remia žmogaus teisių ir aplinkosaugos organizacijas. 

 

„Esu laimės kūdikis, kad galiu gyventi tokius skirtingus gyvenimus. Priešingu atveju egzistencijos nuobodulys labai greitai mane užvaldytų“, – sako Swinton.