„Tadui Blindai“ – 40 metų

Tadas Blinda – Vytautas Tomkus
Tadas Blinda – Vytautas Tomkus

Prieš keturiasdešimt metų sukurtas serialas filmotekos lentynose nedūla ir dabar. Ir naujas žiūrovų kartas domina Byvainės girių karaliaus nuotykiai.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europos šalis apėmė tikra televizijos karštligė. Lietuvos televizija, radioreline linija sujungta su Maskva, savo auditorijai taip pat jau galėjo parodyti turiningesnių laidų. Mūsų auditorija jau matė socialistinės stovyklos šalis aptarnaujančios „Intervizijos“ laidas. Tačiau labiausiai žiūrovą traukianti naujovė buvo serialai, kuriami pagal klasikinės literatūros kūrinius arba originalius scenarijus. Turbūt pirmas langas į Vakarų Europos televizijos kultūrą atsivėrė 7-ojo dešimtmečio viduryje, kai Sovietų Sąjungos Centrinė televizija nusipirko iš britų serialą „Forsaitų saga“, sukurtą pagal Nobelio premijos laureato Johno Galsworthy romaną. Visą vasaros mėnesį rodytas serialas laikė prikaustęs prie ekranų didžiulę Lietuvos žiūrovų auditoriją. Nuo Vakarų stengėsi neatsilikti ir Rytų bloko šalys, tik jos daugiau eskalavo karinę patriotinę temą. Centrinė televizija rodė Sergejaus Kolosovo serialą „Kviečiame ugnį į save“, lenkai didžiavosi serialu „Keturi tankistai ir šuo“, vengrai – „Kapitonu Tenkešu“. Žinoma, iš televizijos ekranų savaitėmis neišnykstančius serialus galėjo kurti tik solidžios televizijos kompanijos. TSRS Radijo ir televizijos komiteto vadovybė taip pat ėmėsi žygių spartinti televizijos filmų gamybą. Didžiausio susidomėjimo susilaukė 1973 m. Tatjanos Lioznovos sukurtas serialas „Septyniolika pavasario akimirkų“ (pagal Julijano Semionovo romaną), kuriame Viačeslovas Tichonovas suvaidino rusų žvalgą Štirlicą. Jis žiūrimas iki šiol. Neseniai net buvo „nuspalvintas“, nes jaunoji auditorija nebežiūri nespalvotų filmų.

Maskvos nurodymu visų sąjunginių respublikų televizijose 1968 m. buvo įkurtos vyriausiosios redakcijos, kuriančios programas kino juostoje. Lietuvos RTV komiteto sistemoje tokia redakcija pavadinta „Lietuvos telefilmu“. Gana sėkmingai buvo kuriami dokumentiniai, muzikiniai filmai, filmai-koncertai, mielai priimami ir sąjunginio ekrano. Tačiau „Telefilmo“ vadovybės planai sukurti brandesnius vaidybinius filmus, pasitelkus Lietuvos kino studijos režisierius, Maskvoje sulaukė aštrios kritikos.

1972-ųjų vasarą sudarinėjant ateinančių metų filmų gamybos planus, Lietuvos RTV komiteto pirmininkas Jonas Januitis man prasitaria, kad reikėtų įtraukti vaidybinį serialą apie Tadą Blindą. Girdi, mūsų liaudyje plačiai paplitusi „svieto lygintojo“ tema galėtų tapti intriguojančiu serialu. Priėmiau dėmesin pirmininko pageidavimą, tačiau su išlygom. Dar tebegyvenau prieš pusę metų įvykusiu „Telefilmo“ kūrybinės veiklos apsvarstymu, kai už Vytauto Žalakevičiaus filmą „Visa teisybė apie Kolumbą“ slystelėjau tarnyboje laipteliu žemiau – iš „Telefilmo“ vadovo į scenarijų redkolegijos vyriausiojo redaktoriaus kėdę. Baugoka buvo imtis dar tik penktus metus gyvuojančiam kūrybiniam susivienijimui tokio didžiulio darbo. Ir, svarbiausia, Maskva vėl ims kabinėtis. Juk po kritikos reikėtų planuoti ką nors nūdiene tema. Bet niekur nedingsi – jei pirmininkas nusprendė, kad Lietuvos televizija pajėgi sukurti serialą, kuris visos Sąjungos žiūrovams papasakotų apie mūsų šalį, – teks imtis šio darbo. Galbūt tokias šefo ambicijas skatino ir ta aplinkybė, kad Lietuva, kaip ir dvi kaimyninės Baltijos šalys, tarpukario metais priimtos į tarptautinę radiofonijos organizaciją, ir pokario metais naudojosi tuo pačiu statusu, tiesa, nuo 1949 m. ši organizacija tapo tarptautine radiofonijos ir televizijos organizacija (OIRT), Januitis net buvo jos valdybos nariu. Tad kodėl neįsiterpus į kuriančiųjų serialus sambūrį? Ambicijų šefas turėjo, bet svarbiausias pirmininko rūpestis – praturtinti savais filmais Lietuvos televizijos programas. Na, o jūs būkit malonūs – sužvejokit rašytoją scenaristą, kuris apie Byvainės girių karalių parašytų literatūrinį scenarijų, prilygstantį nuotykių romanui. Kol dairėmės, zondavom, ką čia už skverno nutvėrus, vieną dieną praveria redakcijos duris vaikinas ir prisistato esąs Rimantas Šavelis, baigęs Maskvoje Aukštuosius scenaristų kursus ir ieškąs darbo. Buvęs Kino studijoje, bet ten jam atsakę... Pats likimas mums atsiuntė šį rašytoją. Ir Rimantas apsidžiaugė gavęs solidų užsakymą. Jautėme, kad jo kūrybinis amplua artimas šiai temai. Nustatytam terminui autorius pateikė įdomų scenarijų. Tema, regis, aktuali – Tado Blindos būriai nusiaubia dvarus ir ponų turtą išdalina vargšams. Tik ramybę mums drumsčia caro žandarai, persekiojantys Blindą ir galop jį pašaunantys. Žinoma, šių scenų iš scenarijaus neišbrauksi. Tačiau „vidinis cenzorius“ kužda, kad Maskvoje Šavelio scenarijus užklius. Tad ir kirba mintis, ką čia tame scenarijuje apšlifavus, kad jam, kaip tam kupranugariui, pasisektų pralysti pro adatos skylutę. Juolab kad dar taip neseniai buvome svarstyti, kritikuoti, mokomi daryti išvadas, bet nedarome. Neramino dvarininko Gruiniaus, pas kurį tarnauja Tadas Blinda, dukters Kristinos siužetinė linija. Ji grįžta iš studijų Paryžiuje persiėmusi laisvės, lygybės idėjomis, užjaučia baudžiauninkus, net galvoja apie baudžiavos panaikinimą. „Mielas Rimantai, nukelkim Kristinos studijas į Peterburgą. Tegu ji su pažangiomis revoliucinėmis idėjomis parvažiuoja iš Rusijos imperijos sostinės. Juk ten tuo laiku būrėsi revoliucionierių rateliai“, – kreipiuosi į autorių svarstant scenarijų. Rimantas purtosi, nesutinka. Akinamas minties, kad būtent rusų demokratinio judėjimo paveikta Kristina, kovojanti už baudžiavos panaikinimą, XIX a. Lietuvos gyvenimą bent kiek „suglaudintų“ su Rusija teigiama prasme, gal ir žandarų scenos tada nekristų į akį, vis įkalbinėju scenaristą. Spyriojosi autorius, bet galiausiai, nors ir šnairuodamas į mane, sutiko. Pakoreguota scena sustiprino socialinio teisingumo idėją, kurią tada eskalavo stiprėjančios Rusijoje demokratinės jėgos. Man ir šiandien atrodo, kad Peterburgo „injekcija“ į literatūrinį scenarijų, o vėliau ir į filmą suteikė didesnę galimybę sukurti pirmą lietuvišką nuotykių serialą ir įtraukti jį į Centrinės televizijos programą. Juk ir Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ vargu ar būtų išvydusi rampos šviesą be Danilos personažo. Tokie buvo laikai.

1973 m. Lietuvos televizijoje buvo sukurtas lietuvių kino istorijoje pirmas tokios apimties nuotykių serialas. Premjera įvyko ne televizijos ekranuose, o tuo metu prestižinio kino teatro „Lietuva“ salėje, į kurią susirinko eiliniai žiūrovai, meno pasaulio žmonės, valdžios atstovai. Į peržiūrą atvyko net Komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Toks aukščiausio ešelono valdžios dėmesys šiam televizijos filmui leidžia teigti, kad Januičiui idėja sukurti serialą apie „svieto lygintoją“ tikriausiai gimė ar bent buvo palaiminta aukštose instancijose. Nors sunkokai, lietuvišką nuotykių serialą pačiam pirmininkui pavyko „parduoti“ Maskvai ir jis buvo parodytas per Centrinę televiziją. Tai buvo vienintelis per dvidešimtį metų filmas, kurį Maskvoje valdybai pristatinėjo pats komiteto pirmininkas, o ne, kaip įprasta, „Telefilmo“ vadovai. Matyt, jis jautė, kad mes galime grįžti į Vilnių „prekės“ nepardavę. Pasak kolegų iš Maskvos valdybos, serialas buvo priimtas sunkiai, tekę šefui net kreiptis į Leonido Brežnevo parankinį – TSRS radijo ir televizijos komiteto pirmininką Sergejų Lapiną. Apie tai Januitis rašo ir savo memuaruose „Užvakar ir šiandien“ (p. 330–333). Kiek prisimenu, šio serialo filmavimo sąmata viršijo 600 tūkstančių rublių. Anuomet tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau jų neteko prašinėti, skelbti aukų vajų. Lėšas atseikėjo Finansų ministerija.

„Tado Blindos“ sėkmę nulėmė ir aktorių ansamblis – Vytautas Tomkus, Vaiva Mainelytė, Janina Matekonytė, Alfonsas Radzevičius, Vytautas Kancleris, Gediminas Girdvainis, Balys Barauskas, Bronius Talačka. Bet svarbiausia – puikus režisieriaus Balio Bratkausko darbas. Kūrė jis šį filmą su užsidegimu, tarytum pats būtų sugrįžęs į tuos atmintinus 1957-uosius, kai jis Akademiniame dramos teatre vaidino romantiškąjį Byvainės girios karalių Gabrielio Landsbergio- Žemkalnio pjesėje „Tadas Blinda“, kurią pastatė Kazimiera Kymantaitė.

Maskvoje, valdyboje pardavinėjant filmus, dažnai tekdavo susitikti su kitų sąjunginių respublikų televizijos filmų kūrėjais, atvežusiais savo darbus. Ne vienas stebėjosi mūsų užmojais. Nei latvių, nei estų, nei gruzinų televizijos kinematografininkai tokių serialų tada kurti dar nedrįso.

Prieš keturiasdešimt metų sukurtas serialas filmotekos lentynose nedūla ir dabar. Ir naujas žiūrovų kartas domina Byvainės girių karaliaus nuotykiai. Tiesa, filosofė Nerija Putinaitė knygoje „Nenutrūkusi styga“ (p. 142–143) Lietuvos televizijos sukurtą „Tadą Blindą“ traktuoja kaip praeities, t. y. sovietinį reliktą. Bet juk toks legendinis „svieto lygintojas“ liaudies poringėse ir mūsų dailiojoje raštijoje bei mėgėjų teatruose gyvavo jau XX a. pradžioje (turiu omeny Landsbergio-Žemkalnio dramą). Jei mūsų „Tadas Blinda“ paseno, XXI a. žiūrovams neseniai sukurtas naujas Byvainės girios herojaus variantas – režisieriaus Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“. Tik vargu ar tikslinga jaunai kinematografininkų kartai vėl kabintis už Blindos. Ar ne protingiau būtų buvę, anot Dariaus Kuolio, užuot reinterpretavus jau eksploatuotą temą, ieškoti naujų siužetų? Šiaip ar taip, Tadui Blindai šie metai jubiliejiniai. Serialui – 40 metų.

Rimantas Šavelis sėkmingai įgyvendinto serialo scenarijaus pagrindu parašė įdomų, nuotykių kupiną romaną „Tadas Blinda“ (1987). Savaime suprantama, romane Kristina į tėvo dvarą su naujomis idėjomis grįžta iš Paryžiaus...