Tegyvuoja „Kolaloka“

Oldřicho Lipský vesterno parodija „Limonadinis Džo“ („Limonádový Joe aneb Koňská opera“, Čekoslovakija, 1964) sulaukė ypatingos sėkmės SSRS. Galima sakyti, kad filmas tapo kultiniu, nes atskiros jo frazės, kad ir Tornado Lu dainos žodžiai: „Kur jis, kur jis – mano širdies čempionas?“ tapo kasdienio sovietų piliečių žodyno dalimi. Jie nebuvo lepinami amerikiečių filmais, bet vadinamųjų liaudies demokratijos šalių kinas ekranuose rodytas gausiai, o Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje tada buvo kuriama daug filmų, kuriuos dabar pavadintume itin žiūroviškais.

Linksmomis muzikinėmis komedijomis ypač išsiskyrė Čekoslovakija. Šių filmų humoras visada turėjo antrą, o kartais ir trečią dugną. Tokia jau tradicija, kurią gerbia net kai kurie lietuvių politikai ir politikės. Bet vienas nuostabiausių mano vaikystės prisiminimų susijęs ne su kareivio Šveiko nuotykiais, o su Vojtěcho Jasný filmu „Kai ateis katinas“ („Až přijde kocour“, 1963) – filosofine pasaka apie mažą miestelį aplankiusį cirką. Jo puošmena yra baltas katinas, kuriam labai tinka akiniai nuo saulės. Kai po pasirodymo šeimininkė nuima katinui akinius, miesto gyventojų odos spalva ima keistis: įsimylėjėliai paraudonuoja, melagiai tampa violetiniai, neištikimieji – geltoni, niekšai ir vagys papilkėja. Iki šiol svajoju apie tokį katiną. Jis labai praverstų Seime ir apskritai gyvenime.

Negalėčiau pasakyti, kiek kartų žiūrėjau „Morisvilio pilies vaiduoklį“ („Fantom Morrisvillu“, 1966) – Bořivojaus Zemano siaubo filmų parodiją, nukeliančią į gotikinę Anglijos pilį. Siaubo filmai tada man nerūpėjo, bet žavų avantiūristą filme vaidino ir, svarbiausia, daug dainavo barzdočius Waldemaras Matuška, kažkuo primenantis Vladimirą Vysockį. Matuška vaidino dažname čekų ir slovakų filme, bet paskui išnyko. Vėliau sužinojau, kad Matuška emigravo į JAV, o jo dainos tėvynėje buvo uždraustos iki pat Aksominės revoliucijos.

Iki šiol vienu svarbiausių gyvenimo filmų man lieka 1968-ųjų Prahos pavasario išvakarėse pamatytas pirmasis čekų miuziklas Ladislavo Rychmano „Senukai renka apynius“ („Starci na chmelu“, 1964). Tai maišto dvasios persmelktas pasakojimas apie aštuoniolikmečius, kurie išvežti į kaimą ne kasa bulves, kaip mes, bet renka apynius. Mūsų mieste šią travestuotą Romeo ir Džuljetos, kurie apsigyvena bendrabučio palėpėje „kaip brolis ir sesuo“, istoriją rodė dvi dienas. Ėjau į kiekvieną seansą, todėl vis dar prisimenu, kaip pagrindinis veikėjas rodo mylimajai savo mėgstamas knygas: Masaryką, Seneką, Marxą, Leniną, Schopenhauerį. Tokie buvo laikai.

„Limonadinis Džo“ tarp visų tų filmų buvo populiariausias. Manau, kad žiūrovus traukė ne tik pusnuogės smuklės šokėjos, bet ir visa tai, kas būdinga tradiciniam vesternui: iš Holivudo pasiskolintas medinis miestelis, žirgai, gausūs susišaudymai, groteskiškai paaštrinta erotika, dviprasmiškas humoras, banko apiplėšimas, populiariojo Karelo Gotto ir Matuškos parašytos dainos, tradicinis padalijimas į geruosius ir piktadarius. Tiesa, tas padalijimas egzistuoja tik iš pradžių.

„Limonadinio Džo“ parodijos esmė buvo paprasta, bet iškalbinga: filmo pabaigoje paaiškėja, kad piktadariai ir idealūs veikėjai yra audros išblaškyti vieno tėvo vaikai. Šeimos vertybės jiems yra svarbiausios, juolab kad tėtis – milijonierius. Todėl daina apie tai, kad teisuoliai ir nusikaltėliai yra viena šeima, skamba įtikinamai. Ši išmintis taip akivaizdžiai prieštaravo privalomiems socialistinio realizmo kanonams, kur gėris kovoja ir būtinai nugali blogį, kad dabar net keista, jog to nepastebėjo cenzoriai. Bet gal ir juos sužavėjo rafinuotas filmo vizualumas, prie kurio prisidėjo garsus čekų animatorius Jiří Trnka.

Mažai kas žino, bet čekų animacijos šaknys slypi tarpukario avangardiniame judėjime ir glaudžiai susijusios su siurrealizmu. Tik daug vėliau sužinojau, iš kur atsirado Limonadinis Džo. Istorija gana siurrealistiška. Pasirodo, romano apie kaubojus parodija, kurią parašė dailininkas Jiři Brdečka, buvo spausdinama Antrojo pasaulinio karo metais žurnale „Ahoj“. Pasakojimas apie kaubojų idealistą ir abstinentą okupuotoje Čekijoje tapo tikra sensacija.

Ko gero, tai paaiškina rusų kinotyrininkas Olegas Kovalovas, knygoje „Keistumo tyrimas (švytėjimas)“ („Iz(l)učenije strannogo“) susiejęs parodiją su dominuojančia ideologija. Analizuodamas Aleksandro Medvedkino filmą „Laimė“ („Sčastje“, 1934), jis atkreipia dėmesį, kad Medvedkinas išjuokia idėjinį tironijos pagrindą – socialinę mitologiją. Tą patį Kovalovas mato ir „Limonadiniame Džo“: pagrindinio veikėjo postringavimai apie gėrį ir blogį jam yra tik reklamos dalis, naivuoliams skirta demagogija. Pasak Kovalovo, „filmas išjuokia ne vesterną, bet propagandos cinizmą, ir ne tik amerikiečių. Tikros parodijos visada demaskuoja ideologinius štampus ir manipuliavimą masine sąmone.“