Nuomonės ir kirčiai
Du Arūno Žebriūno filmai
Du Arūno Žebriūno filmai
Jeigu kokiame protmūšyje, skirtame Lietuvos kino istorijai, būtų paskelbta šita citata, ar pagal ją galėtume atspėti, apie kurį čia filmą ir kas teksto autorius?
„Filme daug rimtų pralaimėjimų.“ Tokių nemažai. Ir „daug širdies“. Širdį filme, labai norint, galima rasti net ir vietoj profesionalumo. Pliusų ir minusų balansas – „Suaugusiam žmogui“? Suaugusiam iš didžiosios. Panašu į nuorodą. Vaikas tada gal irgi iš didžiosios? Nes Suaugusiam reikia atitinkamo konteksto ir kontrasto.
Filme daug pralaimėjimų, o personažai – sąvokos, apibendrinimai. Ar nebus tai 7-asis dešimtmetis, poetinis kinas, „Mažasis princas“, Arūnas Žebriūnas, o kas tada recenzuodavo? Sakyk, Saulius Macaitis – pataikysi, nes 7-ajame dešimtmetyje kažin ar Lietuvoje būtum radęs kitą profesionalų kino kritiką. Daugiau tokių, kuriuos tas pats Macaitis šitaip apibūdindavo: tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu kai kurie žmonės rašo ir apie kiną.
Bet iš kur į recenziją atklysta žodis „teisti“ ir kodėl pliusų bei minusų balansas ironiškai rekomenduojamas Suaugusiam žmogui? O kritikas? Jis mato ir vertina širdimi?
***
Kino istorijoje viskas seniai surikiuota ir išrūšiuota. „Mažasis princas“ mandagiais žodžiais padėtas prie ne itin vykusių Arūno Žebriūno filmų, toli jam iki „Paskutinės atostogų dienos“, „Gražuolės“, „Riešutų duonos“ ar „Turtuolio, vargšo “. Ekraninio „Mažojo princo“ pralaimėjimų priežastis nustatyta, įamžinta: režisierius pernelyg saugojo rašytojo žodį, varžė savo vaizduotę. Filme Antoine’o de Saint-Exupéry poezija skamba dirbtinai. Be to, natūroje – tikroje dykumoje – filmuoti epizodai pjovėsi su paviljonuose kurtomis butaforinėmis planetomis, „techniškai nerūpestingai pagamintais kamuoliais“, anot žurnalisto P. Jackevičiaus, pareiškusio nuomonę savaitiniame žurnale „Ekrano naujienos“. Į nejaukią tylą, tvyrojusią po „Mažojo princo“ seanso, atkreipė dėmesį rašytojas Vytautas Sirijos-Gira, kitame „Ekrano naujienų“ numeryje ėmęsis ginti Žebriūno filmą nuo nesupratusių ir nepatenkintų žiūrovų. Taigi, vieno numerio puslapiuose vyko neva diskusija tarp neabejingų kino menui asmenų – S. Butkaus (patenkinto) ir P. Jackevičiaus (nepatenkinto), jų pozicijas vėliau pakomentavo Sirijos-Gira, pareiškęs, kad visi, kurie jaučiasi geriau už režisierių žiną, kaip reikėjo kurti „Mažąjį princą“, nori skirtingo rezultato, nes „kiek skaitytojų, tiek to „literatūrinio pagrindo“ interpretatorių“. Pats rašytojas priskiria Žebriūno kūrinį prie geresnių lietuviškų filmų, nes, jo nuomone, „techniškus trūkumus išperka filmo poetika. Ne taip jau ji dažna mūsų dienų ekranuose.“
1967-ieji. Anuo metu spaudoje pasitaikydavo panašių neva diskusijų, kur „paprastų žiūrovų“ nuomones sukurdavo leidinio darbuotojai, savo tekstais patys su savimi ir pasiginčydami. Tai nebuvo grėsmingi Stalino laikų puolimai. Greičiau – apie kiną rašiusiųjų noras „skirtingomis“ nuomonėmis atkreipti daugiau dėmesio į filmą. Sprendžiant iš kino kritikės, filmų redaktorės Romos Pauraitės atsiliepimo apie „Mažąjį princą“ dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, Žebriūno filmas sulaukė ir realių diskusijų: Pauraitė mini dalyvavusi net trijose – rašytojų, techninės inteligentijos ir kūrybinio jaunimo. Inžinieriai buvo tolerantiškiausi ir net sužavėti. Rašytojai aršiai ginčijosi, ar režisierius turėjo teisę imtis žinomos knygos ekranizacijos ir dar labiau – ar turėjo teisę interpretuoti ir iš Saint-Exupéry teksto kurti kažką savo. Kritiškiausi buvo jaunieji menininkai, kuriems, susirinkusiems į kūrybinę stovyklą, „Mažąjį princą“ demonstravo Anykščių kino teatre su baisiais techniniais trukdžiais, o pats filmas pasirodė ištęstas ir nuobodus. Straipsnio vertinamojoje dalyje Pauraitė saikingai aptarė „Mažojo princo“ dekoracijų dirbtinumą ir pagyrė režisierių, kad ėmėsi ekranizuoti prasmingą kūrinį.
Štai tokiame kontekste randi Sauliaus Macaičio recenziją, kur Žebriūno „Mažasis princas“ nagrinėjamas atidžiai, suinteresuotai, kaip bendras – vadinasi, ir kritiką slegiantis – rūpestis, dėl kurio ir jis atsakingas. Net aprašydamas ekrane pastebėtus riktus, recenzijos autorius vertino režisieriaus, „nepakartojamų nuotaikos pustonių meistro“, ryžtą perkelti į ekraną „Mažąjį princą“, ko iki tol nebuvo padaręs niekas pasaulyje. Macaitis nujautė, kad Žebriūno „talentą vis dėlto kaustė pasaulinis rašytojo autoritetas ir savo „akiplėšiškumo“ pojūtis“. Kritikas, analizuodamas epizodą po epizodo, vaidmenį po vaidmens, drauge su režisieriumi bandė suprasti, kodėl filme atsirado „tam tikras inertiškumas, platesnio atokvėpio bei akcentų stoka, formos nenuoseklumai“. Jis teigė, kad Lakūną vaidinantis Otaras Koberidzė „pasižymi vidine statika“, šešiametis Evaldukas Mikaliūnas – organiškas, bet skliausteliuose Macaitis įrašė taiklią repliką neva į šoną: „visai nesvarbu, kad šių eilučių autoriui norėtųsi matyti gal ne tiek gražų, kiek keistoką Mažąjį princą“, o visų suaugusiųjų vaidmenims pasirinkto Donato Banionio darbe, pagal Macaitį, „tik užuomazgos, neišvystytos, aiškiai stokojančios autorių apsisprendimo, meninės išraiškos tikslumo“. Minčių užuomazgos, kritiko nuomone, yra apie tai, kad „tradicijos vergas“ – ar tai būtų Karalius, ar Vertelga, Tuščiagarbis, Geografas, net Žibintininkas – „jau nebegali nustoti buvęs Suaugusiu žmogumi“. Užtat vizualinė „Mažojo princo“ pusė, dykumos ir dangaus vaizdai, žmonių figūrėlės bekraštėje smėlio jūroje įkvepia žiūrovo vaizduotę: „Teka smėlis, plėšriai, be garso prarydamas Princo numestą varpelį, ir tuojau peršasi šifruotė: kas tai – gal inercija, naikinanti fantaziją?“1
Žebriūno „nesėkmė“, patekusi į Sauliaus Macaičio akiratį, įgyja gerokai rimtesnį statusą, tai nėra taip lengvai nurašytinas darbas. Filmas ima intriguoti, o jo kadrai-ženklai palengva atskleidžia galimas prasmes, įtraukia į režisieriaus meditaciją. Recenzija pilna gyvybės net ir po 53 metų. Žebriūnui šiemet sukaktų 90, Macaičiui – 80. Vadinasi, anuomet 27 metų kritikas nagrinėjo ir diagnozavo dešimtmečiu vyresnio, tarptautiniais laurais vainikuoto režisieriaus filmo bėdas. Vieną jų įvardijo klausdamas: „Ar nėra tik tokios literatūros – metaforinės, audžiamos ne tiek vaizdais, kiek pačiais žodžiais, kuriai iš viso nereikia ieškoti kinematografinio ekvivalento, kuriai geriau ir pasilikti literatūra? Ar to neįrodo A. Batalovo nesėkmė su Jurijum Oleša („Trys dručkiai“), P. Liubimovo – su Aleksandru Grinu („Bėganti bangomis“), ar nepakankamai akivaizdžiai kalba tas faktas, kad iki šiol neturime (ir ar turėsime?) „Baltaragio malūno“ ekranizacijos?“
***
„Velnio nuotaką“ pagal Kazio Borutos poetinį romaną Žebriūnas filmuos 1974 metais. Tačiau šiandien, atsivertus du 1967-ųjų „Literatūros ir meno“ numerius, galima nuspėti, jog Macaitis žinojo, kad Žebriūnas jau nusitaikęs į „Baltaragio malūno“ ekranizavimą. Balandžio pabaigoje Žebriūnas apie tai užsiminė pasakodamas, kad išvažiuoja filmuoti muzikinės improvizacijos pagal Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, o Macaičio recenzija apie „Princą“ paskelbta rugsėjį. Kritikas perspėjo režisierių: atsargiai, žmogau, nesuklupk ant to paties antrą sykį, nes yra daug suklupusių – garsių, talentingų, jokia ankstesnė sėkmė neapsaugos.
Reikėtų įsivaizduoti, ką 7-ojo dešimtmečio Lietuvoje reiškė Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“, ne tik tragiško turinio, bet ir dramatiško likimo kūrinys. Boruta jį parašė Antrojo pasaulinio karo metais, patyręs, kaip žmogų ir valstybę slegia sovietų, po to ir nacių okupacija. Rašytojas nuosekliai domėjosi tautosaka. Ruošdamasis rašyti „Baltaragio malūną“, tyrinėjo Jono Basanavičiaus surinktas pasakas, Tautosakos archyve ieškojo užfiksuotų tautos burtų, užkeikimų, išsirašinėjo juos. Tautosaka, tautodailė buvo ir jam artimos aplinkos žmonių darbo, kūrybos šaltinis. Jo draugai tyrė ir aptarinėjo velniukų tipus Kauno dailės muziejuje, raganavimą ir raganų teismus. Velnių bei raganų burtai įsiterpė į didžios ir lemtingos meilės istoriją – Baltaragio ir Marcelės, Girdvainio ir Jurgos. Folklorinių motyvų turinti pasaka-nepasaka, piktų kėslų ir piktų dvasių triumfas, niūriausių, žiauriausių poelgių virtinė ir šviesiųjų herojų mirtys – toks poetinis romanas pirmą kartą publikuotas 1945-aisiais, kai pokario Lietuva vėl okupuota sovietų. „Baltaragio malūnas“ tapo pagrindiniu įkalčiu Borutai. Rašytojas, kuris nesusivokia socialistinėje realybėje ir nekuria „naujo žmogaus“, netrukus buvo įkalintas kaip neva turintis ryšių su antisovietine organizacija ir nepranešęs apie ją. Treji metai tampymo po kalėjimus. Nuo tremties Borutą išgelbėjo tik jo žmonos Jadvygos Čiurlionytės atkaklumas. Tačiau net ir paleistas iš lagerio rašytojas negalėjo būti rašytoju: nepatikimas, nespausdintinas, net vertimai publikuoti be jo pavardės, pažįstami pereidavo į kitą gatvės pusę nesisveikindami. „Baltaragio malūnas“ buvo pašalintas iš knygynų ir bibliotekų, kūrinys uždaruose specfonduose „kalėjo“ ilgiau nei autorius – daugiau nei dešimtmetį.
Tik 1962m. reabilituoto Borutos gerokai perrašytas „Baltaragio malūnas“ buvo iš naujo publikuotas ir pagaliau legaliai bei plačiai skaitomas, mėgstamas, nuo 1966 m. vaidinamas Kauno dramos teatre (Jurga – Rūta Staliliūnaitė, Uršulė – Regina Varnaitė, režisavo Stasys Motiejūnas), repetuojamas ir mėgėjų, ir aktorystės studentų: būsimas aktorius Gediminas Girdvainis, studijuodamas pirmame ar antrame Konservatorijos kurse, „Baltaragio malūno“ ištraukoje vaidino Pinčuką, kaip savo kūrinio velnią vadino Boruta. Lietuviškos tautosakos motyvai, amžinosios vertybės, tradicijos – skaitytojams, spektaklių publikai tai buvo atpažįstama, brangu, traukė ir jaudino. Tuo labiau kad būtent 7-ajame dešimtmetyje – vadinamojo Atšilimo laikotarpiu – palengva atgijo lietuviškos tautinės šventės, kūrėsi kraštotyros organizacijos, folkloriniai ansambliai. Boruta savo kūrybos populiarėjimo, visuotinio vertinimo jau nesulaukė – mirė 1965 metais.
Ekranizuoti „Baltaragio malūną“ nusitaikyta dar 1956 metais, nes Lietuvos kino studija buvo užsakiusi scenarijų pačiam Borutai. Rašytojas atpasakojo kūrinį, įvedęs Diktoriaus personažą, pagal savo supratimą taikydamas romaną kinui. Bet scenarijus netiko ne dėl to. Netiko net ir pataisytas. Dar ne tie akcentai, ne tos vertybės... Taip Borutos variantai ir liko nerealizuotų scenarijų aplanke, tik jau ne kino studijoje, kurios nebėra, o valstybės archyve.
***
Žebriūnas prasitarė galvojąs apie „Baltaragio malūno“ ekranizavimą praėjus maždaug dešimtmečiui po Borutos scenarijų atmetimo. Ir paties Borutos jau nebebuvo. O kūrinys jau gyveno savo gyvenimą, įaugęs ir įaugdamas „į kiekvieno skaitytojo sąmonę, tarsi nesiskyrei su juo nuo pat mažų dienų“, – šitaip apie „Baltaragio malūną“ parašys kino kritikas Linas Vildžiūnas, recenzuodamas „Velnio nuotaką“. Vadinasi, nutaręs kelti į ekraną Borutos kūrinį, Žebriūnas galėjo atrodyti (gal ir jaustis?) gerokai „akiplėšiškesnis“ nei ryžęsis filmuoti „Mažąjį princą“. Pasaulinė klasika ne taip arti kūno, kaip saviškė, lietuviška. Nedaug kas anuomet galėjo žinoti Borutos ir jo kūrinio istoriją, ji nebuvo platinama, bet knyga – kone kiekvienuose namuose. Arba pirmasis 1945 m. leidimas, arba antrasis. Visi žino, kas ten parašyta.
Panašiai visi žinojo, kas parašyta „Mažajame prince“. Užtat kai Žebriūnas rengėsi „Mažojo princo“ filmavimui, Meno tarybos posėdžiuose jam buvo patarinėjama „grąžinti į scenarijų knygos epizodus“, netgi knygos intonaciją. Grąžinti į scenarijų! Tai scenarijus nebuvo laikomas savarankišku kūriniu? Taip suvoktas ekranizavimas?
Žebriūnas, ruošdamasis ekranizuoti „Baltaragio malūną“, taip pat kaip ir Boruta prieš rašymą atsivertė tautosakos archyvus, skaitė pasakas ir sakmes apie velnius ir raganas. Šie buvo jam įdomesni už meilės siužetą. Tačiau Žebriūnas domėjosi ne vien lietuvių pasakomis, jis skaitė ir lygino lietuviškus velnius su kitų tautų velniais. Pasirodo, jie skiriasi!
Lietuvių – simpatiški, juokingi. Be to, kaip pasakojo režisierius, jis supratęs, kad reikia „keisti žanrą“ – poetinį romaną paversti komedija. Ir palengva Pinčiuko – velniūkščio, kuriam nesiseka, kurį lengva pagauti ir apgauti, – istorija tapo scenarijaus ašimi, o meilės istorija – fonu. Meno taryba nutarė pasikonsultuoti su literatūros tyrinėtoju, Borutos kūrybos žinovu Vytautu Kubiliumi. Šis atsiliepime parašė suprantąs, jog kinas yra kitas ir kitoks menas, iš jo negali reikalauti adekvatumo literatūros kūriniui, tačiau jei scenarijaus autorius sukeitė akcentus ir „išdidžios bei vienintelės“ meilės motyvas nėra stiprus, tada į pirmą planą „grėsmingai išlenda“ kiek pašaržuoti folkloriniai epizodai. Išvada: būsimas filmas neturėtų tapti etnografine komedija. 1971-ieji. „Velnio nuotaką“ Žebriūnas filmuos tik 1974-aisiais. Perrašys scenarijų, įteiks jį kompozitoriui Viačeslavui Ganelinui, su kuriuo jau buvo sukūręs „Gražuolę“, o negavęs palaiminimo „etnografinei komedijai“ filmavo „Naktibaldą“, Ganelinas ir šitam filmui rašė muziką. Kaip tik Ganelinas, pažinęs „Velnio nuotakos“ scenarijų, pats Žebriūnui ir pasiūlė kurti miuziklą, o ne filmą su muzikiniais intarpais. Tolesnė įvykių seka žinoma: pirmiau muzika, po to – Sigito Gedos tekstai, taikant į parašytą ritmą, tada dainininkų paieška baruose ir kitose nereprezentacinėse scenose, įrašai, filmavimai...
Vien žinia, kad Borutos poetinis romanas ekranui verčiamas miuziklu, aitrino visuomenės lūkesčius. „Velnio nuotakos“ premjerai pasirodžius, tą jaudulį savo recenzijoje „Kino“ žurnalui užfiksavo vėlgi Linas Vildžiūnas, rašęs, kad „laukėme truputį bijodami, žinodami erškėčiais klotą mūsų klasikos kelią į ekraną, o labiausiai nuogąstaudami dėl filmo žanro: viena gražiausių, liaudiškiausių mūsų literatūros sakmių žada virsti miuziklu. Daugelį dvasinio palikimo mylėtojų vien tik šis sugretinimas vertė instinktyviai šiauštis, dygliuotis prieš vis tik sukamą „masinės kultūros“ produktą.“2
***
Atrodo, smarkiausiai „dygliavosi“ rašytojai. Pacituosime tris nuomones – jos tada nebuvo nei direktyvios, nei viešos (dienoraštis, laiškas, privatus pokalbis), nei ką nors lėmė. Bet liudija rašytojų požiūrį į režisieriaus laisvę interpretuoti. Požiūrį į literatūros kūrinio šventumą ir neliečiamumą.
Juozas Baltušis, kuriam Žebriūnas – „joks kino režisierius“, 1974 m. dienoraštyje užrašė, kad sutikęs Borutos našlę ir ši „smarkiai susijaudinusi dėl K. Borutos „Baltaragio malūno“ ekranizavimo Lietuvos kino studijoje. Pakeitė pavadinimą, dabar „Velnio nuotaka“, viską jaukia, su ja nesiskaito, iš „Baltaragio malūno“ daro miuziklą. Prašo imtis kokių nors žygių, sukliudyti šį žalingą darbą. O ko galima imtis? (...) Kino studijoje sėdi kultūriniai banditai, remiami iš kažkur „aukščiau“, sauvaliauja, tiesiog siautėja, išdarinėja ką tiktai nori, ir visiškai nėra kur kreiptis, apsaugoti puikųjį Kazio Borutos kūrinį nuo išniekinimo.“3
Kazys Saja, Žebriūno pusbrolis, yra bendradarbiavęs su Lietuvos kino studija, kaip tik 1974 m. Gytis Lukšas statė filmą „Žvangutis“ pagal Sajos scenarijų. Štai kokia buvo Sajos reakcija, kai studijos ekrane pamatė, kas dedasi Žebriūno filme: „Mano mylimiausią vaikystės knygą „Baltaragio malūną“ Arūnas statys! Atsimenu, kaip kino studijoje Arūnui girdint pasakiau: geriau eik tu, Arūnai, į kokią nors bazę vogti, negu kad imtumeis statyti mano mylimiausią knygą. Nes ten tautosaka, kaimas. Esu augęs kaime, pažįstu kaimo gyvenimą, po to dažnai jame lankęsis, maloniai priimtas. Arūno kaime nebūdavo. Ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek Arūnas yra buvęs kaime.
O pasakiau aš tą frazę, kai buvo „Velnio nuotakos“ medžiagos peržiūra. Absurdiškai atrodė. Apsiverstų grabe Boruta, jeigu pamatytų.
Dabar aš suprantu, kad man trūksta tam tikro modernaus išsilavinimo. Arūnas buvo labiau priėmęs savo gyvenime čia ir dabar, ko aš iki šiol negaliu priimt. Aš dabar suprantu, kodėl tas filmas giriamas, kad tai buvo naujas žodis mūsų kinematografe, o aš kaip kaimietis savo sieloje, be to, ir dabar dar naudoju ir grėblį, ir kastuvą, ir kirvį, manau, kad lietuvių kine nėra lietuviško kaimo, o teatre taip pat. Galbūt arčiausiai galiu pajust kaimo dvelksmą Miltinio „Prieblandoje“ su Blėdžiu. Kaimo nėra. Kaimas ir tautosaka, kuri labai suaugusi su mūsų kaimu – ją buvo mano svajonė pajusti. Mane vemt verčia, kai rodo, kad važiuoja – nesvarbu, kas – ar tai būtų „Niekas nenorėjo mirti“, ar „Velnio nuotaka“, kaip važiuoja arkliais: būtinai, jeigu tu turi botagą, tai turi tuos arklius plakt. Dieve mano... Mylėdavo žmonės arklius. Be reikalo neplakdavo. Galėčiau aš pasakot ir pasakot, kaip tausodavo. Sakydavo: be arklio pasninkas, be karvės badas.
Tačiau abejoju, ar ant manęs pyko Arūnas. Jam turbūt buvo nusispjaut. Kino žmonės buvo pripratę girdėt ir gerų, ir blogų žodžių. Tokių blogų, kurie kvepėjo cenzūra, filmo uždarymu. Aš nepriklausau tiems kritikams. Jei galėčiau, aš taip nebedaryčiau, nebesakyčiau Arūnui.“4
Aldona Liobytė „Velnio nuotaką“ pamatė 1976 m., kai tai buvo jau populiarėjantis, visuotinai žiūrimas ir aptariamas filmas. Savo įspūdžius rašytoja išdėstė laiške bičiulei mokytojai Onai Dabrilaitei, kuriai pasiguodė norėjusi bėgti iš filmo seanso: „Žebriūnas spaudoje aiškinasi, kad filmas tiek lietuviškas, kiek jis lietuvis, bet man tas filmas veikiau žydiškas, nes kompozitorius Ganelinas, žydas, paliko čia ryškius pėdsakus. Žodžiu – „Lietuva svetimtaučio akimis“, ir tai tokio, kuris čia tik akimirką tėra buvęs. Visi murkdosi kaip varlės vandenyje, o jau klaikiausią įspūdį daro velionis Babkauskas5, įmurkdytas į plastmasinį pamuilių bliūdą ir geria iš bažnytinio kieliko. Gal čia antireliginis momentas, bet pakako Babkauskui ištarti, kad velnias nuneš jo dūšią – ėmė ir nunešė. Aš vien dėl to šio filmo neleisčiau. Velnias mūsų mitologijoje nėra nupuolęs angelas, o stačiai vyriška vėlės giminė (velinas), bet Žebriūnui pakako žinių sukurti tokias nupuolusias angeles, kurių nė pats velnias nenorėtų. Adomaitis net šliūbą ima su išverstom zuikenom – gal radikulito suriestas į bitę? Žodžiu, toks Disneilendas, kokio mes nė nesapnavom. Tik kam Borutą murkdyti į tą pamuilių bliūdą? Jiems vis norisi padaryti kad ir nežmoniškai, by tik amerikoniškai, bet, iš šiaudų išėję, šieno nepaveja. Na, ar ne mano teisybė, kad prie kiekvieno lietuviško filmo reikia prikalti skelbimą: „Atsargiai, sifilis!“ Nėjau kokį penketą metų, dabar vėl gražų penkmetį, jei gyva būsiu, neisiu.“6
***
Rašytojai it susitarę?.. O juk jie nesitarė, kiekvienas privačiai dėstė savo asmeninę išskaudėtą nuomonę ir netgi skirtingais metais, skirtingomis progomis. Kino kritikai savo požiūrius rašė premjeros metais – dauguma vertinimų publikuoti 1976-ųjų balandį. Laimonas Tapinas rašė „Tiesoje“, Neringa Jonušaitė – „Komjaunimo tiesoje“, Gražina Šaltenytė – „Literatūroje ir mene“, Linas Vildžiūnas – „Kine“. Jų tekstai nėra tokie spalvingi ir emocionalūs kaip rašytojų pasipiktinimas laiškuose ar dienoraščiuose. Bet kiekvienoje recenzijoje rasi diskusiją su tariamais oponentais, kurie „įžvelgia tik dar vieną nesiskaitymo su literatūros šedevrais faktą“6 (G. Šaltenytė). Toji diskusija pareikšta atvirai, kaip Šaltenytės, Jonušaitės, Vildžiūno recenzijose, arba tarp eilučių, kai skaitai ir jauti – vyksta ginčas, filmo ir paties kino meno gynyba, kai įtvirtinama režisieriaus teisė ir laisvė interpretuoti literatūros kūrinį, jo motyvais kurti savarankišką daiktą.
„Velnio nuotaka“ turi „tiek šalininkų, tiek priešų“ (visai kaip „Mažojo princo“ laikais!), tik šįkart, teigė Neringa Jonušaitė, „filmo kūrėjų kolektyvas nuėjo kaip tik vaisingiausių ieškojimų keliu“8.
„Nepaisant visų nutolimų nuo apysakos, filme išliko, o vietom net sustiprėjo liaudiškas sąmojis, tas poezijos kupinas, iš liaudies pasakų ir legendų atgimęs pasaulis, kurį, tiesa, K. Boruta vaizdavo labiau tragiška gaida, o A. Žebriūnas į jį pažvelgė su geraširdiška ironija“, – rašė Laimonas Tapinas. Ir toliau: „Šis filmas bene emocionaliausias lietuviško kino kūrinys. Tam tarnauja ir paryškintos herojų aistros, kylančios konfliktinėse situacijose, ir emocionali aplinka, ir ryškiais ritminiais kontrastais pasižymintis montažas, ir, žinoma, V. Ganelino muzika, kuri, be abejo, daug prisidėjo prie „Velnio nuotakos“ sėkmės. Melodinga ir emocionali, ji net ir šiuolaikiškais ritmais perteikia nacionalinio muzikavimo atspalvius, duoda ryškias ir daugiaplanes veikėjų charakteristikas.“9
Vildžiūno nuomone, „muzikai pajungta visa filmo plastika, mobili Algimanto Mockaus kamera tarsi šoka jai į taktą, aktoriai kuria savo „partijas“, įsijautę į jos skambesį“. Kritikas čia pat pareiškė, kad „Velnio nuotaką“ galima vadinti ne tik režisieriaus, kompozitoriaus, operatoriaus, bet „ir aktoriaus Gedimino Girdvainio filmu. (...) Tiesiog stebiesi aktoriaus vaidybiniu įkarščiu. Jo nelaimingas, priekvaišis, bet vikrus, suktas, visur suspėjantis velniūkštis tarsi įmagnetina ekraną, tiesa, kartais užgoždamas visa kita, bet čia jau ne aktoriaus kaltė. Iš pagalbinių vaidmenų srauto bus išsiveržusi ir Vaiva Mainelytė, sukūrusi lengvą, žaismingą, be galo trapią, moterišką Jurgą.“ Gero daugumos kritikų įvertinimo sulaukė ir Reginos Varnaitės Uršulė, ir ypač – Broniaus Babkausko arkliavagis Raupys, net Jono Pakulio epizodas („nukaršęs, viskam abejingas dievas tėvas“, anot Vildžiūno). Santūriau visų rašiusiųjų vertintas Regimanto Adomaičio įsimylėjėlis Girdvainis, Vasilijaus Simčičiaus Baltaragis, bet ir suvokta, kad scenarijaus medžiaga neleido jiems atsiskleisti.
Nė vienas iš recenzentų nenutylėjo filmo nesklandumų, ir daugiausia priekaištų teko būtent „Velnio nuotakos“ dramaturgijai. Žebriūno sufantazuota optimistinė pabaiga – Jurga laiminga su Girdvainiu, o Pinčiukas – su Uršule ir krūva pinčiukų bei uršuliukių – „neturi organiškos jungties su bendra juostos kompozicija“ (Šaltenytė). Arba: „Išblėsus to poetiško pasaulio burtams, susivoki, kad liko neaiškios kai kurios siužetinės linijos, atskiri personažai“ (Tapinas). Teigdamas režisieriaus laisvę interpretuoti, net atitolti nuo pasirinkto literatūros kūrinio, Linas Vildžiūnas tvirtina: „Blogiau, kad iki galo atsiriboti nuo „Baltaragio malūno“ taip ir nepavyko, kad filmas yra priverstas netiesiogiai kreiptis į apysaką siužeto duobėms ir greitakalbei pateisinti.“
Ir išvados apie patį filmą panašios. „Jis tapo reikšmingu įvykiu mūsų kultūriniame gyvenime“, – suformulavo Laimonas Tapinas. „Šis kūrinys kupinas savito grožio“, – pripažino Gražina Šaltenytė. „Ir skeptikai šįkart liks apvilti“, – smogė Vildžiūnas, kuriam tuomet buvo 27 metai.
Ar jie visi buvo susitarę? Kritikai juk dažnai tuo įtarinėjami. Komiška būtų ginčytis. Bet kai pabandai juos visus, skirtingus daugeliu atžvilgių, – Tapiną, Jonušaitę, Šaltenytę, Vildžiūną – įsivaizduoti besitariančius dėl bendros nuomonės ar bent prie bendro stalo susėdusius O, ne. Kiekvienas turėtų priežasčių išsisukti. Tik Vildžiūnas su Macaičiu rastų bendros kalbos – ilgam, visam gyvenimui.
Macaitis savo požiūrį į „Velnio nuotaką“ užtvirtino po gerų trijų dešimtmečių, komentuodamas filmą internetinėje „Lietuvių filmų centro“ svetainėje lfc.lt, ir toji nuomonė cituojama, kai tik reikia paaiškinti, kuo šitas Žebriūno filmas yra vertingas: „Iki filosofinių K. Borutos romano gelmių juosta, aišku, irgi nepakyla. Tačiau ji to ir nesiekė. Ryškus ir raiškus folklorinis (tiesa, įžūliai modernizuotas) reginys, kurio varomoji jėga – pagavi V. Ganelino muzika, realizuotas smagiai atsipalaidavus. Griaunanti ankstesnių filmų įtvirtintą legendą apie niūrų lietuvio būdą, „Velnio nuotaka“ imponuoja linksma dinamika ir lieka stovėti skyriumi visame Lietuvos kinematografe.“10
***
Tad jeigu kokiame protmūšyje, skirtame lietuvių kino istorijai, pasigirstų citata „lietuviškas kinas, linkęs į dramatizavimą, jau seniai laukė panašaus aukštos kultūros pramoginio kūrinio“, turbūt būtų visai įmanoma atpažinti, apie ką čia. Tik autorių jau sunkiau būtų nustatyti, nes 8-ajame dešimtmetyje kritikų, profesionaliai rašančių apie kiną, buvo daugiau nei vienas. „Ir skeptikai šįkart liks apvilti.“ Puikus kirtis, Linai.
1 Saulius Macaitis, Ieškant oazės dykumoje, Literatūra ir menas, 1967-09-23.
Prieiga per internetą: www.lfc.lt/lt/ Page=MacaitisArchive&ID=8857
2 Linas Vildžiūnas, Grakštaus reginio spalvos, Kinas, 1976, nr. 4, p. 4.
3 Juozas Baltušis, Vietoj dienoraščio, I tomas. 1970–1975. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, p. 1064.
4 Straipsnio autorės pokalbis su Kaziu Saja 2014 m. birželio 9 d.
5 Bronius Babkauskas buvo nusižudęs prieš pusmetį.
6 Korespondencijos fragmentai. Aldona Liobytė (1915–1985), sudarytojos Giedrė Jankevičiūtė ir Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2015, p. 176.
7 Gražina Šaltenytė, Sveikas, Pinčuk! Literatūra ir menas, 1976-04-03, p. 11.
8 Neringa Jonušaitė, Pinčiukas kviečia šokiui, Komjaunimo tiesa, 1976-03-19, p. 4.
9 Laimonas Tapinas, Ieškojimų keliu, Tiesa, 1976-04-10, p. 4.
10 lfc.lt/lt/Page=AMovieList&ID=333& GenreID=454
