Istorijos paradoksai lietuvių kine: vakar ir visados
Senoji lietuvių kinematografijos gvardija, turėjusi reikiamos patirties, išminties ir talento šį darbą atlikti, per ilgai užsibuvo patogių kūrybos sąlygų laukimo būsenoje. O už juos kur kas energingesni jaunieji kino kūrėjai visai nedeklaravo ištikimybės nei tautinėms tradicijoms, nei istorinės praeities refleksijoms ir pabrėžtinai stengėsi atrodyti kaip modernūs pasaulio piliečiai. Sprendžiant iš jaunimo darbų (tokia tendencija, deja, vis dar gaji), jiems kur kas svarbiau kuo greičiau peržengti gimtųjų namų slenkstį ir atsikratyti „provincialumo“. Mažai kas supranta, kad būtent tai, ko gero, ir yra pats ryškiausias tikrojo provincialumo bruožas.
Kitas paradoksas – sovietinės cenzūros sąlygomis Lietuvoje buvo sukurta nemažai filmų, kurių autoriams rūpėjo tiesiogiai ar Ezopo kalba skelbti tris svarbiausius būties klausimus: „Kas mes, iš kur mes ir kur einame?“
Dabar galima įvairiai vertinti sovietinės Lietuvos kiną. Jame pakanka akivaizdaus ir niekuo nepateisinamo konformizmo. Kai kurių filmų visai nenorėtų prisiminti ir patys kūrėjai. Bet, ko gero, juos nusvertų pavyzdžiai, kuriuose autoriai stengėsi išlaviruoti tarp politikos Scilės ir ideologijos Charibdės. Ne kartą kinematografininkus gelbėjo ir Ezopo kalba, kuri anų laikų menininkams leido užuominomis ar iškalbingomis metaforomis kalbėti apie visai tautai svarbius dalykus ir būti teisingai suprastiems.
Seniai pamiršome poteksčių ir alegorijų kalbą, jau antroji kinematografinio jaunimo karta nesusiduria ir su politine bei partine cenzūra, o šedevrų, apie kurių gaivius fontanus svajojome, kai (jei) žlugs sovietinė sistema, dar teks palūkėti. Matyt, tokia jau ta ilgokai užsitęsusi pereinamojo laikotarpio dialektika.
Kartų kaita išryškino dar vieną specifinį naujų laikų bruožą. Anksčiau dar bent per „Sidabrinių gervių“ apdovanojimo ceremoniją nuo scenos (tiesa, vis rečiau) skambėjo žodžiai „menas“, „misija“, „idėjos“. Dabar vietoje samprotavimų apie idealistinį troškimą meno priemonėmis keisti pasaulį vis dažniau džiaugiamasi komercinio niekalo pajamomis ar sielojamasi dėl mažo biudžeto, neleidžiančio naudotis brangiai kainuojančiais kompiuteriniais efektais. Tarsi jais ką nors pasaulyje galėtume nustebinti!
Jei kam nors pasaulyje ir galime būti įdomūs, tai tik tuo, kad esame lietuviai, turintys savas tradicijas. Mėgdžiodamas kitus netapsi nei savitu, nei originaliu menininku. Bet kad suvoktume tikrąją šiuolaikinio jaunojo lietuvių kino vertę, reikia atsigręžti į savo kino klasiką, kurios sklaida, deja, vis dar netampa prioritetine kultūros politikos strategija.
Kas ieško šaknų?
Nuosekliai lietuviškų tradicijų dirvą anksčiau pureno režisierius Gytis Lukšas („Žvangutis“, „Žalčio žvilgsnis“). Kartu su poetu Marcelijumi Martinaičiu sukurtame filme „Vakar ir visados“ (1985) jis ryžosi eksperimentui – rekonstruoti tautos dvasinę patirtį, įkūnytą darbuose, papročiuose, apeigose, dainose ir burtuose. Filmui nesunku prikišti paviršutiniškumą ar iliustratyvumą, tačiau jo stiprybė – Veronikos Povilionienės dainuojamos liaudies dainos, Marcelijaus Martinaičio poetiškas žodis ir nuostabi Lietuvos gamta.
Viename šiam filmui skirtame vakare V. Povilionienė prisiminė, kaip ilgai ir sunkiai „Vakar ir visados“ skynėsi kelią į kino sales. Ir tai suprantama – iki Sąjūdžio dar buvo toloka, o anuometinė sovietinės Lietuvos valdžia meilės savo krašto istorijai ir tradicijoms tikrai neskatino. Užtai, anot režisieriaus, „kiekvienas šio filmo parodymas Lietuvoje virsdavo tautiška vakarone – mes prisimindavome savo šaknis, prisimindavome, kas mes“.
Šiame filme, o ir vėliau sukurtose „Žolės šaknyse“ (1988) G. Lukšui rūpėjo pasiaiškinti iš pagonybės perimtų ritualų prasmę. Pagal Vidmantės Jasukaitytės apysakų ciklą „Stebuklinga patvorių žolė“ sukurtos „Žolės šaknys“ sulydo kelis laiko klodus. Čia lengvai persipina praeitis ir dabartis, o gyvieji susitinka su mirusiais, nes, kaip sako viena filmo herojė, „viskas amžina, ir niekur nėra nei pradžios, nei pabaigos“. Dvi filmo istorijos rutuliojasi aiškiai įvardintų istorinių įvykių fone: pirmoji (apie Brukšdvario panelę) susijusi su 1863-iųjų metų sukilimu, antroji (apie prosenelę Malviną) – su spaudos draudimo laiku. Anot režisieriaus, „baladės žanras suponavo tam tikrą poetinio kalbėjimo laisvumą. Tautos istorija čia atspindėta realiame ir nerealiame laike, kur susipina, kryžiuojasi ir keistai kartojasi žmonių likimai. Žolės šaknys – tai nemirtinga tautos dvasia. Nukirsi medį – jis žus, sutrempsi žolę – ji vėl pakils, nes gyvos jos šaknys.“
Sovietmečiu tokios paprastos mintys buvo labai svarbios. Tai buvo raginimas atsigręžti atgal ir suvokti kažką pastovaus ir amžino. Kartu su bendraminčiais G. Lukšas atidžiai analizavo lietuvių liaudies meną, ypač – medines skulptūras. „Visa filmo plastika – aktorių judėjimo maniera, kiekviena poza – mes stengėmės atkurti šimtmečiais pasikartojantį žemdirbio judesį. Juk šokio judesys, dainos ritmika kažkada gimė iš elementaraus darbo judesio... Bandėm sugrąžinti autentišką žmogaus rankos, kūno figūros, dainos ritmiką.“ Kompozitoriui Broniui Kutavičiui „Žolės šaknys“ net priminė Williamo Faulknerio ar Thorntono Wilderio literatūrinę tradiciją. Ypač gyvųjų ir mirusiųjų santykį, kurį Gytis Padegimas nuostabiai realizavo viename šviesiausių savo spektaklių „Mūsų miestelis“. Ir šio spektaklio, ir G. Lukšo filmo filosofija paprasta: „Mūsų protėviai amžinai gyvi ir padeda mums šiandien. Jie miršta tik tada, kai mes juos pamirštam arba išduodam.“
Teko girdėti, kad G. Lukšo „Vakar ir visados“ jau daug metų nagrinėjamas ir rodomas studentams Prancūzijos Sorbonos universitete. Panašiai misijai galėtume „palaiminti“ ir Jono Vaitkaus filmą „Strazdas – žalias paukštis“ (1990), kurį įkvėpė Sigito Gedos poezija ir Broniaus Kutavičiaus muzika. Rezultatas puikus, nes lietuviški tautiniai motyvai natūraliai susiejami su Vakarų filosofijos motyvais, o medinio lietuviško paukščio skrydžio trajektorija nusidriekia net iki kinų ar japonų grafikos.
Istorinių dramų konfrontacijos
Nemažai dvasinio peno pamąstymams teikdavo vaidybiniai filmai apie seniai praėjusius laikus. Marijono Giedrio „Herkus Mantas“ (1972) anaiptol nebuvo vien pasakojimas apie seniai išnykusią prūsų tautą. Lietuviškų motyvų ar ryškių asociacijų čia nereikėjo ieškoti su žiburiu – viskas buvo paviršiuje: pagoniškos ištakos, skaudūs valstybingumo kūrimo pagrindai, pasiaukojama kova už Tėvynės išsivadavimą iš vergijos, nacionalinio pasididžiavimo formavimas, tiltų tarp praeities ir dabarties tiesimas. Panašios viltys buvo dedamos ir į filmus apie baudžiavos laikus „Tas prakeiktas nuolankumas“ (pagal Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“) ir „Akmuo ant akmens“. Abu pasirodė beveik vienu metu 1971-aisiais. Režisieriaus Raimondo Vabalo „Akmuo ant akmens“ laimėjo šių filmų konfrontacijoje savo filosofine rimtimi, sodriais charakteriais, gerai suderinta dramaturgija. O štai pernelyg didelė Algimanto Dausos pagarba literatūros klasikui „Tam prakeiktam nuolankumui“ smarkiai pakenkė: etnografinių epizodų labai daug, jie gana įspūdingi, tačiau ne visi giliau įprasminti ir tampa akį rėžiančiu (o kai kada ir erzinančiu) iliustratyviu socialiniu fonu.
Kiek pamenu, vos ne nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje sklandė (o retsykiais net suintensyvėdavo) iniciatyvos kurti istorinį epą apie Vytautą Didįjį. Šios šviesios vizijos realizavimo galimybės ne kartą buvo svarstomos aukščiausiu politiniu lygiu. Štai Vyriausybės strateginio planavimo komitetas buvo pritaręs vaidybinio filmo „Žalgiris – geležies diena“ kūrimui. Scenarijų šiai istorinei dramai buvo pateikęs režisierius Raimundas Banionis. Vienintelis atsakymas, kodėl toks filmas dar nesukurtas, – reikia daug pinigų. Pagrindinis motyvas „už“ – toks filmas neva išgarsintų Lietuvą pasaulyje... Negi kas nors dar rimtai tikisi konkuruoti tokio žanro žaidimų lauke su Holivudu? Ar ne sveikiau būtų patriotinės energijos perteklių nukreipti kuklesne vaga ir apie svarbius tautiškumo simbolius kalbėti tyliai? Jei žodžiai bus tikri, juos tikrai išgirsime!
Tada vienam dienraščiui R. Banionis sakė, kad Žalgirio mūšis buvo svarbesnis lietuviams negu lenkams, nes „jeigu ne drauge iškovota pergalė, tai Lietuvos valstybės nebūtų“. Pasak režisieriaus, pergalė Žalgirio lauke mažai tautai – „vienas svarbiausių įvykių istorijoje ir valstybingumo simbolis“1.
Buvo paskelbta, kad filmo premjera numatoma 2010 m. liepos mėnesį. Jo planuotas biudžetas turėjo siekti 12 mln. litų.
Deja, žadėtas filmas nepasirodė nei per Žalgirio mūšio jubiliejų, nei vėliau. Užtai žiniasklaidoje ilgai ir nuobodžiai buvo aiškinamasi, kas kaltas, kad nemažos pinigų sumos, nuo 2006 m. skirtos filmo „Žalgiris – geležies diena“ (pavadinimui panaudotos Juozo Marcinkevičiaus poemos eilutė) kūrimui, nedavė rezultato.
Situaciją komentavo ir pradinio scenarijaus autorius Juozas Marcinkevičius, ir du kultūros ministrai – buvęs Remigijus Vilkaitis ir jį pakeitęs Arūnas Gelūnas, kuris jau post factum 2011 m. pasakė: „Kultūros pasaulio šita istorija nepapuošia, o veikiau iškelia labai rimtų klausimų – kiek mes esame pajėgūs sukurti tokį nacionalinį epą (...). Aš manau, kad ir idėja bloga, ir būdas atrinkti tokį projektą – blogas.“2
A. Gelūnas tąsyk reziumavo, kad „kūrėjai pateikė reikiamus dokumentus, parodančius, kad [anksčiau skirti] pinigai buvo išleisti avansams ir parengiamiesiems darbams. Deja, jų užbaigti nepavyko, nes iš Vyriausybės nebuvo gauti žadėti 10 mln. litų.“
Filmo idėją ir kūrimo peripetijas lenkai tada komentavo itin aktyviai. Štai įtakingas dienraštis „Gazeta Wyborcza“ dar 2009 m. svarstė, kad filmo scenarijui gali didelę įtaką turėti skirtingas istorinių asmenybių vertinimas Lietuvoje ir Baltarusijoje bei Lenkijoje.
Tada lenkai išreiškė abejones, ar toks filmas Lietuvoje iš tikrųjų bus sukurtas. Toks klausimas net buvo užduotas istorijos profesoriui Alfredui Bumblauskui, kuris kaimynus patikino: „Bus, bus sukurtas. Bėda ta, kad kai jis pasirodys, galime pasigailėti, kad iš viso pradėjome jį daryti.“
Kurį laiką vyko tikra projekto adaptacijos pasiutpolkė. Kokių tik versijų tada neišgirdome! Ir tai, kad filmas būsiąs trijų šalių superprodukcija, perteikianti trejopą požiūrį į Žalgirio mūšį – lietuvišką, lenkišką ir baltarusišką. Kai paaiškėjo, kad baltarusiai neketina finansiškai prisidėti, buvo tikimasi ženklios lenkų paramos, spaudoje net sušmėžavo lenkų aktoriaus Danielo Olbrychskio pavardė – jam neva siūloma suvaidinti Jogailą.
Galiausiai iš visų projekto variantų liko šnipštas, aprašytas 2009 m. gruodį laikraščio „Gazeta Wyborcza“ straipsnyje „Lietuvis nesižemins“ („Nie będzie Litwin czołgał się“), kuris pradedamas anekdotu: „Ateina Arūnas Stoškus (prodiuseris) ir Raimundas Banionis (režisierius) pas Aleksandrą Lukašenką. Jie turi tris norus. Pirma – pinigų, antra – pinigų, ir trečia – pinigų. Lukašenka sutinka, bet jis taip pat turi tris pageidavimus. Pirma: filme bus parodytos didžiulės baltarusiškos bulvės. Gerai. Antra: didįjį kunigaikštį Vytautą vaidins pats Lukašenka. Tai taip pat įmanoma. Trečia: Žalgirio laukais turi važinėti traktorius „Belarus“...“3
Anekdotai, kaip žinia, neatsiranda be rimto preteksto. Anuo metu net Baltarusijos opozicionieriai teigė, kad svarbiausia kadaise galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtoja yra būtent šiuolaikinė Baltarusija. Ši mintis patikusi ir Lukašenkai, o Minske leidžiamas laikraštis „Komsomolskaja pravda“ prezidentą net vadino Vytauto įpėdiniu. Ką čia ir pridursi...
Kas liko iš grandiozinių projektų?
O juk tikrai galėjome turėti gerą istorinį vaidybinį filmą, kurio scenarijus net buvo parašytas rengiantis Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui. Suvokdami tai, kad bataliniam filmui reikėtų daug lėšų, kiti paraiškovai istorikas Alfredas Bumblauskas ir režisierius Gytis Lukšas atsisakė grandiozinio istorinių įvykių pateikimo ekrane, o visą dėmesį sukoncentravo į Žalgirio mūšio išvakarių kontekstą, kuriame ir Vytautas, ir Jogaila būtų parodyti kaip būsimųjų kautynių strategai ir filme būtų pavaizduoti ne kaip atgiję paminklai, o kaip gyvi (ir todėl šiuolaikiniam žiūrovui artimi bei suprantami) žmonės.
Scenarijus, kiek žinau, susilaukė tūkstantmečio iškilmių kuratorių dėmesio ir net buvo giriamas. O viskas baigėsi tradiciškai – dideliu šnipštu. Ir tai gerai iliustruoja mūsų nacionalinės politikos ypatumus, apie kuriuos dar turėsiu progą užsiminti rašinio pabaigoje.
Visgi be filmų apie Žalgirio mūšį nelikome. 2013 m. buvo parodytas dokumentinis filmas „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ (rež. Aleksandras Matonis). Savo sumanymą imtis šios temos režisierius aiškino taip: „Prieš keletą metų atsivertę istorijos vadovėlius, pamatėme daug keistos informacijos ir mistifikacijos apie Žalgirio mūšį, pavyzdžiui, kad mūšyje dalyvavo ir rusų pulkai. Todėl atsakydami į šį žinių trūkumą ir vakuumą, nusprendėme sukurti šį filmą. Jame suabejosime kai kuriais faktais, paneigsime mitus, pakeisime supratimą apie viduramžių lietuvių kario aprangą, saulės įtaką mūšio eigai, kariuomenės sudėtį, Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės atsitraukimo manevrą ir net pačią mūšio vietą.“ 4
Autoriai savo kūrinį pavadino edukaciniu projektu, o konsultuoti pasikvietė Žalgirio mūšio aplinkybes kelis dešimtmečius tyrinėjantį švedų profesorių Sveną Ekdahlį. Būtent jis prieš 50 metų slaptajame Vokietijos ordino archyve rado Žalgirio mūšio laikų laišką, paneigiantį teoriją apie tariamą lietuvių karių pabėgimą iš mūšio vietos.
Remdamasis Torunės ir kitais Vakarų archyvuose rastais šaltiniais, profesorius patikslino ir Žalgirio mūšio schemą bei vietą. „Mano teorija, grįsta istoriniais šaltiniais, teigia, kad tikroji mūšio vieta yra nutolusi 3–4 kilometrus nuo dabar Žalgirio mūšio lauku laikomos vietovės. Įdomiausia, kad XX a. vykdyti archeologiniai kasinėjimai visiškai nepalietė tos teritorijos, kuri, mano nuomone, yra įdomiausia.“
Kitas dokumentinis filmas „Žalgirio mūšis“ (2019 m., rež. Paweł Pitera) buvo sukurtas bendradarbiaujant Lenkijos kino institutui ir Lietuvos kino centrui.
Autoriai padalijo savo filmą į tris dalis. Pirmoje pateikiama daug istorinių žinių apie Kryžiuočių ordiną. Antroje dalyje daug dėmesio gauna Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Trečioji juostos dalis skirta pačiam Žalgirio mūšiui (jam skirta maždaug 10 minučių) ir pasekmėms, su kuriomis teko susidurti Kryžiuočių ordinui vėliau. Esminės scenos buvo filmuojamos realiose lokacijose – Marienburgo pilyje, Žalgirio mūšio lauke, Torunėje bei Gdanske. Kryžiuočių ordino istoriją pasakojo žymus amerikiečių aktorius Stacy Keachas, tačiau jo balsą sunku išgirsti, nes filmas įgarsintas lietuviškai. Nauju proveržiu šis dokumentinis „Žalgirio mūšis“ netapo, nes pateikia begalę enciklopedinių žinių pagal „History Channel“ standartus.
O visai neseniai Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į mūsų kultūros ministrą (jau buvusį), siūlydamas įvertinti galimybę iki 2030 metų, kai bus minimos 600-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės, sukurti tarptautinei auditorijai skirtą istorinį meninį filmą „Vytautas Didysis“. Jau pateikiamas ir angliškas būsimojo filmo pavadinimas „Vytautas the Great“, o idėjos autorius yra TS-LKD partijos narys, inžinierius Vytautas Petrušonis (!).5 .
Pastaroji aplinkybė neramina labiausiai. Geriausia, žinoma, būtų, jei tokių iniciatyvų imtųsi patys filmų kūrėjai drauge su istorikais. Tačiau inžinierius ir politikas jau dabar įsitikinęs, kad „po dešimties metų svarbiausias ir pagrindinis 600-ųjų metinių paminėjimo projektas turėtų būti būtent tarptautinei auditorijai skirtas filmas apie Vytautą Didįjį, sukurtas Holivudo kino studijose (!), siekiant aukšto meninio lygio, kokybės ir profesionalumo“.
Politikai, kaip pamenam, žadėtų lėšų „Žalgiriui – geležies dienai“ taip ir nepaskyrė, todėl ir filmas nebuvo sukurtas. Naujojo ambicingo „Holivudo kino studijose sukurto“ projekto iniciatoriai siūlo tokį finansavimo variantą – pasitelkti „valstybės institucijų, savivaldybių ir visuomenės organizacinę bei finansinę paramą, į šios idėjos įgyvendinimą įtraukiant ir lietuvių diasporą visame pasaulyje. Tam galėtų būti prie Kultūros ministerijos arba fizinių asmenų įkurtas specialus fondas su kontrolės mechanizmais, kuris leistų per kelerius metus sukaupti šio filmo kūrimui reikalingas lėšas, pavyzdžiui, organizuojant lėšų rinkimo akcijas.“
Pritariu, kad idėja yra ambicinga, o laikas ribotas. Tik kažkodėl kirba mintis, kad ir šis projektas subliukš kaip dar vienas muilo burbulas. Juk dar ministras A. Gelūnas, komentuodamas „Geležies dieną“ patyrusį fiasko, sakė, kad viena svarbiausių priežasčių buvo tai, kad projektui „per didelę įtaką turėjo politikai“.
Vis nepasimokome iš toksiškos patirties ir vėl entuziastingai miname ant to paties grėblio. Bet ko nepažadėsi liaudžiai prieš rinkimus. Ypač jeigu tai pačiam nekainuoja...
Blunkanti pokario kovų kino juosta
Pokario (arba karo pabaigos) realijos lietuvių vaidybiniame kine buvo nagrinėjamos dažnai ir skirtingų formatų bei stilistikos filmuose: sovietinės politinės ideologijos štampais dvelkiančia Arūno Žebriūno novele „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), herojiškos baladės intonacijomis (Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, 1965 m.), rūsčios realistinės dramos stiliumi (Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“, 1966 m.), jaudinančiais intymios kamerinės dramos kontrapunktais (Almanto Grikevičiaus ir Algimanto Dausos „Jausmai“, 1968 m.), net pasitelkus kriminalinio kino apie infiltruotus agentus schemą (Marijono Giedrio „Vyrų vasara“, 1970 m.).
Daugumoje šių filmų miškuose sovietų sistemai besipriešinantys Lietuvos gynėjai buvo vadinami banditais, o su šiais „liaudies priešais“ kovojantys naujosios valdžios atstovai bei tarybiniai kariai buvo, kalbant šiuolaikine kino terminologija, „šviesos pusėje“. Tačiau visiems mano paminėtiems filmams (gal tik išskyrus „Paskutinį šūvį“) būdinga stipri dramaturgija ir bandymai, kiek tai tada buvo įmanoma, išvengti grynos sovietinės propagandos.
Atkūrus nepriklausomybę, dingo politinė bei partinė cenzūra, atsivėrė slapti KGB archyvai, pasidarė nebeaktuali anksčiau dalį tiesos padėjusi atskleisti ezopinė kalba. Atrodė, kad dabar tai jau sulauksime filmų, „teisingai ir tikroviškai“ atkuriančių pokario kontrastus. Pirmieji nedrąsūs bandymai tai padaryti pasirodė ne iš karto, o kai jų pasidarė šiek tiek daugiau, išryškėjo visų jų vienas bendras bruožas – ankstesnių sovietmečių kurtų filmų pliusai virto minusais ir atvirkščiai.
Bene įdomiausiai pokario temą dilogijoje „Amžinoji šviesa“ (1987) ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990) bei „Vilko dantų karoliuose“ (1997) atskleidė Algimantas Puipa. Pokario epocha čia jau nebe juoda ir balta. Ir personažai nebepiešiami tik viena, nors ir ryškia, spalva. O svarbiausia, kad pilietiškumą ir klasių kovos konfliktus į antrą planą nustumia „žmogiškasis faktorius“ ir bandymas įsigilinti į paprastų lietuviško kaimo žmonių sielas. Geras rezultatas pasiektas todėl, kad režisierius labiau pasikliauja ne faktais, o emociniu jų vertinimu. Nes kuo toliau nuo mūsų tolsta praeitis, tuo padrikesni, fragmentiškesni ir subjektyvesni darosi mūsų prisiminimai, išgryninantys tik tai, kas svarbiausia. Juk prisiminimų logika visai kitokia.
Visi trys A. Puipos filmai sukurti, anot Donato Pečiūros, „ant permainų slenksčio“: „Amžinojoje šviesoje“ nauju rakursu pažvelgta į amžinąją lietuviško kino temą – pokario metus, tą laikotarpį, kai šūviai aplinkui jau nutilę, bet jų aidai dramatiškai atsiliepia herojų likimuose. Ta netolima praeitis nei užmiršta, nei palaidota, o naujo gyvenimo kūrimas toli gražu nėra toks lengvas, toks vienprasmis, kaip esame įpratę matyti kine ar skaityti to meto laikraščiuose. Sodrus socialinis šeštojo dešimtmečio lietuvių kaimo fonas padeda įtikinamai atskleisti „mažo žmogaus“ likimą... beje, tai jau 100-asis Lietuvos kino studijos vaidybinis filmas.“6
Logiška „Amžinosios šviesos“ tąsa tapo „Bilietas iki Tadž Mahalo“. Abiejų filmų scenarijus rašė Rimantas Šavelis, o jo bendramintis režisierius nauju rakursu pažvelgė į chrestomatinę lietuvių kinui „klasių kovos“ temą.
Tikras „Bilietas iki Tadž Mahalo“ atradimas buvo Saulius Kizas, sukūręs įsimintiną kaimo svajoklio Fabijono paveikslą. Artimųjų, ir net žmonos Valerijos (Ilona Balsytė) nesuprastas ir kaimo kvaileliu vadinamas vyras staiga užsimano vykti į Indiją pažiūrėti į garsųjį mauzoliejų. Tiesą sakant, savo vaizduotės „kine“ jis jau aiškiai regi, kaip šis nuostabus architektūros šedevras atrodo apšviestas pirmų saulės spindulių: „Iš pradžių parausta didysis, paskui – du mažesni kupolai, paskui – minaretų viršūnės... Tik toji spalva ne šiaip sau. Toks apima nerimas, tokia kaip ir tuštuma. Tarytum kas klaustų tave: iš kur tu ir kur eini? Kam visa tai? Ir džiaugsmas, ir skausmas? Kas atsitiko su mumis?.. ar tai ir yra gyvenimas?“
Pats režisierius apie Fabijoną labai taikliai pasakė – jis ne laiku gimė: „Filmo „Bilietas iki Tadž Mahalo“ veiksmas plėtojasi iki to meto, kuris pavaizduotas „Amžinojoje šviesoje“. Karas ką tik pasibaigęs. Kolūkiai dar tik pradeda kurtis. Žmogus, jo gyvybė, atrodo, visiškai prarado savo vertę. O Fabijonas užsimano pamatyti Tadž Mahalo mauzoliejų. Kitomis aplinkybėmis jokia istorija nebūtų įvykusi. O pokary, besikuriančioj naujoj tarybinėj tikrovėj, svajonei vietos nebuvo.
Mano filmas apie tai, kad net fizinė mirtis negali sunaikinti žmogaus svajonės, kurią jis pasirenka gyvenimo tikslu.“7
„Amžinoji šviesa“ ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“ buvo atsakas vyresniesiems kolegoms, suformavusiems lietuvių kine pokario realijų vaizdavimo kanonus. Tas pats istorinis laikotarpis A. Puipos filmuose atgyja visai kitu pavidalu – išblukusi juosta, prislopintos spalvos, raiškios mizanscenos, ekspresionizmui artima vaizdo estetika. Autorius stilizuoja ir audžia pokario atmosferą iš labai efemeriškų dalykų – išblukusių prisiminimų, senų fotografijų žavesio, pasąmonės vaizdinių ir sapnų, taikliais štrichais piešiamų personažų, graudaus lyrizmo ir specifinių humoristinių detalių, kurių įvardijimui kritikai jau įteisino „puipizmų“ terminą.
Mažai kas žino, kad „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir „Amžinoji šviesa“ turėjo būti pirmieji du trilogijos filmai. Buvo sumanyta, kad trečioje dalyje „veiksmas plėtosis 1968 metais, o visi pagrindiniai herojai – ir Anicetas (Vidas Petkevičius), ir Zigmas (Kostas Smoriginas), ir Piotras Sergejevičius (Povilas Stankus) – visi jie prisikels iš kapų. Mat kapinių vietoje statoma elektrinė, ir pagal projektą kapai bus užtvindyti. Prisikelia mirusieji ir pamato, kad ta šviesi ateitis, dėl kurios jie kovėsi, nėra jau tokia šviesi, o kaimo žmonės nenori priimti jų, veja lauk. Todėl jie įsikuria kultūros namuose... pabandysiu jėgas ir fantasmagorijos žanre“, – sakė A. Puipa.
Fantasmagorijos žanre A. Puipa dar padirbės („Ir ten krantai smėlėti“, „Edeno sodas“ ir ne tik šiuose filmuose), bet tai jau, kaip sakoma, kita istorija.
Perfrazuojant A. Puipos filmo „Vilko dantų karoliai“ (1997) pavadinimą, galima teigti, kad režisierius sumaniai žaidžia kino kadrų karoliukais, sudėliodamas ryškią ir įsimenančią mozaiką. Toks metodas pastebėtas ir įvertintas net užsienio specialistų. Lenkų kino kritikas Jerzy Płażewskis apie „Vilko dantų karolius“ rašė taip: „Filme yra labai jaudinanti scena, kurioje pagrindinio herojaus tėvą areštuoja du KGB funkcionieriai. Kadangi ši scena rodoma šešiamečio vaiko akimis, tai jis prisimena, kaip du nepažįstami vyrai... šoka su suimamuoju, po to įsodina jį į milicijos automobilį. Šis jau suaugusio vyro išpažinties momentas įsimena dėl vykusiai panaudoto realybę deformuojančio objektyvo ir oranžinių filtrų, bet visų pirma dėl individualaus autoriaus santykio su istorija ir sugebėjimo žaibiškai susieti dabartį su praeitimi (panašiai kaip per įsimenančias detales Marcelis Proustas atgamina prarastą laiką).“8
Toks sugebėjimas A. Puipai labai pravertė, kai jis pagaliau gavo galimybę įgyvendint seniai brandintą projektą – ekranizuoti Balio Sruogos „Dievų mišką“. Filmo laukta ilgokai ir smarkiai nerimaujant. Kaip pasirodė, ne be pagrindo. Nes visiems, kurie skaitė „Dievų mišką“, buvo sunku įsivaizduoti, kad pavyks perkelti į ekraną tokią neįprastą prozą, kuri vienu metu ir šiurpą kelią, ir verčia kvatotis. Humoro jausmas padėjo pačiam B. Sruogai ištverti Štuthofo koncentracijos stovyklos siaubus. Panašia apsaugine reakcija filme apsiginklavęs ir pagrindinis filmo herojus Profesorius (paties rašytojo alter ego), įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje. Išlikti žmogumi šiame mirties „Babelyje“ jam padeda ironija ir troškimas savo tragišką patirtį įamžinti knygoje.
Filmas susilaukė tikro kritikos škvalo. Atsiliepimai spaudoje balansavo tarp piktdžiugiškos išankstinės nuomonės („žinojome, kad bus blogai...“) iki tragiškų istorinių įvykių liudininkų nuomonės („argi galima tyčiotis iš šimtų tūkstančių, mirusių iš bado ar dujų kamerose?“). Abi kraštutinės nuomonės vienodai nutolusios nuo reikalo esmės. Ir abejose – nė krislelio analizės elementų. Akivaizdu, kad A. Puipai nepavyko perteikti specifinės romano atmosferos. Filmas iliustratyvus, nors vietomis ir bandoma B. Sruogos pakaruoklišką humorą suderinti su firminiais „puipizmais“. Žinoma, A. Puipos „Dievų miškas“ (2005) – ne šedevras, bet jo prognozuoti ir nereikėjo. Nes romanas priklauso tai kategorijai knygų, kurias inscenizuoti sudėtinga.
Netausodamas fizinių bei dvasinių jėgų Profesorių vaidina Valentinas Masalskis. Įsimenamus personažus įkūnijo grotesko intonacijas puikiai valdantis Liubomiras Laucevičius (Vacekas Kazlovskis). Komendantą Hopę įkūnijo britų aktorius Stevenas Berkoffas, kurio sąskaitoje begalė ryškiai suvaidintų piktadarių.
Ypatingų pagyrų nusipelnė operatorius Algimantas Mikutėnas.
Galima (ir reikia) diskutuoti apie „Dievų miško“ ekranizacijos pliusus ir minusus. Bet pats faktas, kad būtent šis filmas Lietuvoje sutraukė į kino teatrus daugiau žiūrovų nei komerciniai Holivudo reginiai, negali nedžiuginti.
„Partizanų būrys paklebeno duris...“
Bene pirmą kartą Lietuvos partizanai mūsų naujųjų laikų kine visai naujoje šviesoje pasirodė A. Puipos „Amžinojoje šviesoje“. Scena, kurioje Aniceto ir Amilios namuose vieną vakarą apsilanko „miško brolis ir sesė“, jaunas karininkas bei jo bendražygė (Rimas Morkūnas ir Jurga Kurauskaitė), nuspalvinta tokio impresionistinio grožio, kurioje neslepiama filmo autorių ir herojų simpatija nelauktiems svečiams susijusi ir su šviesiu liūdesiu, tarsi pranašaujančiu netolimą tragišką atomazgą.
Savitą naują požiūrį partizanų tematikoje pabandė paplėtoti G. Lukšas. 1997-aisiais kurdamas „Mėnulio Lietuvą“ režisierius pasitelkė rašytojo Sauliaus Šaltenio „Duokiškį“. Filmo siužetas tradicinis: veiksmas plėtojasi pokario metais mažame Lietuvos miestelyje (filmuota Anykščių apylinkėse), kur vieni tarnauja sovietų okupantams, o kiti desperatiškai kovoja už savo tėvynės laisvę, vis laukdami pagalbos iš Vakarų. Bet režisierius renkasi sudėtingą stilistiką, kurioje persipina grotesku virstantis ironiškai transformuotas „socialistinis realizmas“, liaudiškos baladės intonacijos, biblinės metaforos (Rapolo Pulmono senu kuinu vežiojama kasdienė šviežia duona kartą pavirsta akmenimis), o neretai ir politinio plakato vertais simboliais, kai tyros sielos mokytoją Angelę (Dalia Michelevičiūtė) groteskiškos išvaizdos enkavedistas Pernaravičius (Valentinas Masalskis) prievartauja tiesiog klasėje ant... Lietuvos žemėlapio.
O partizanų būrio vadas filme vadinamas Jėzumi, nes iš tikrųjų labai panašus į paveiksluose dažnai vaizduojamą Viešpatį sniego baltumo drabužiais ir gražiais vėjo plaikstomais ilgais plaukais (jį suvaidino užsieniuose modeliu tada dirbęs Andrius Jacinevičius).
Naujais laikais jau galėjome ir nebesislėpti už ezopinės kalbos metaforų, o prisiminti ir kino priemonėmis tinkamai pagerbti realius pasipriešinimo dalyvius – ir rezistencinio judėjimo vadus, ir eilinius kovotojus už sovietų okupuotos Tėvynės laisvę.
Apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą, NKVD sušaudytą 1952-aisiais, apie jo gyvenimą ir pasiaukojimą Vytautas V. Landsbergis yra sukūręs dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“ (1995). Filme prisiminimais dalijasi Lukšos bendražygiai, žmona, jį išdavęs „bičiulis“. Skamba Vytauto Bložės poezija, skaitoma paties autoriaus. Naudojama daug sovietinės propagandinės kino kronikos, partizanų nuotraukų.
O įžymus teatro režisierius Jonas Vaitkus Juozą Lukšą-Daumantą padarė vaidybinio kino herojumi. Tiesa, pirmasis filmą „Vienui vieni“ ryžosi realizuoti Almantas Grikevičius („Jausmai“, „Ave, vita“ ir kt.): dar 1995 m. vasarą teisės mokslų daktaro iš JAV Tado Klimo dėka net buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Daumantas“. Būsimo filmo scenarijų A. Grikevičius drauge su Pranu Morkumi parašė pagal J. Lukšos atsiminimų knygą „Partizanai“ ir knygą „Laiškai mylimosioms“. Aišku, teko nemažai laiko praleisti tyrinėjant KGB archyvų medžiagą bei Vakaruose išleistą literatūrą.
Anot A. Grikevičiaus, „To meto įvykius teko restauruoti tarsi seną freską, kur greta Daumanto išryškėjo kiti įdomūs, svarbūs ir spalvingi bendražygių veidai. Istorija vystėsi ne tik platyn, bet ir gilyn. Daumantas buvo svarbiausių to meto įvykių centre, antrosios okupacijos, represijų ir deportacijos, ginkluotos kovos ir diplomatinių pastangų, prievartinio kaimo ir miesto griovimo, visuotinės tautos fizinio ir intelektinio genocido liudininkas ir dalyvis. Visi tie įvykiai turi savo vietą filme ir tai suteiks kūriniui tam tikrą epinį charakterį.“ Tada buvo paskaičiuota ir būsimojo filmo sąmata: „Amerikoje, pvz., toks filmas kainuotų 10 mln. JAV dolerių. Lietuvoje jis kainuos dešimt kartų mažiau – apie 600 tūkstančių JAV dolerių.“9
Entuziazmo kupina komanda užsimojo tikrai labai plačiai: „Mes planuojame ir TV serialą, ir variantą kino ekranui, ir vaizdo kasetes.“
Deja, gražų entuziazmą greitai „prigesino“ banali realybė ir, žinoma, menkas finansavimas. Dėl to drama apie devynerius metus trukusią tragišką pokario rezistentų kovą su sovietine okupacija buvo filmuojama ne ką trumpiau – net penketą metų (filmas buvo parodytas 2004 m.).
Veiksmas rutuliojasi kautynių, enkavedistų ir stribų smurto, provokacijų bei išdavysčių fone. Į ekraną pabandyta perkelti didelę istorijos atkarpą – nuo 1944 iki 1953 metų trukusį ginkluotą pasipriešinimą. Tai istorija apie laikotarpį, kai kiekvienas turėjo apsispręsti, kieno jis pusėje. Daugelis pirmųjų partizanų į kovą stojo su viltimi, kad jie greitai sulauks žadėtosios Vakarų valstybių pagalbos, kaip to reikalavo Atlanto chartija. Bet laikas bėgo, o jie liko vienui vieni.
Daumantu pasivadinusiam Juozui (jį suvaidino Saulius Balandis) buvo lemta ne tik kovoti su ginklu rankose, bet ir prasibrovus pro „geležinę uždangą“ ieškoti paramos kovojančiai Lietuvai. Paryžiuje jis sutiko ir savo vienintelę meilę Nijolę, tačiau grįžo į Lietuvą tęsti kovos. Du Juozo Lukšos broliai buvo nužudyti sovietų, du – ištremti į Sibirą. Tėvas, sugniuždytas sūnų likimo, išprotėjo. Juozą Lukšą, išduotą saugumo provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio, sovietų slaptosios tarnybos nužudė per kruopščiai suplanuotą operaciją. Daumantui buvo vos trisdešimt metų.
„Duburio“ akivaruose
„Kas mums pasidarė?“ – gūdžiais socialistinės stagnacijos laikais klausė rusų rašytojas ir kino režisierius Vasilijus Šukšinas, turėdamas omeny visai ne anuometinį politinį nihilizmą, o tikėjimą praradusių žmonių dvasinę eroziją, tapusią svarbiausia paskutinių socializmo epochos žmonių liga. Į šį klausimą savaip bandė atsakyti ir kiti šviesesni protai, priversti savo nerimą slėpti po metaforų skraiste arba perteikti jį sudėtinga ezopine kalba. Tada ir lietuvių vaidybiniame kine aktyviai reiškėsi tokia „opozicinė“ veikla. R. Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) ar V. Žalakevičiaus „Atsiprašau“ (1982) akivaizdžiai demaskavo sovietų valdžios giliai įtvirtintas moralines deformacijas. Dabar tuose filmuose regime tai, ko nepavyko užfiksuoti dokumentininkams. Kita panašaus vaidybinio kino banga sutapo su Atgimimo laikais. Pirmasis ant dviejų epochų „slenksčio“ garsiai prabilo Šarūnas Bartas, kurio „Trys dienos“ (1991) nykų sovietinės realybės peizažą susiejo su egzistenciniu dvasiniu šalčiu ir lediniu vienatvės alsavimu. A. Puipa filme „Ir ten krantai smėlėti“ (1991) taip pat suvedė nelinksmą sovietmečio patirties balansą, bet paspalvino jį absurdiškos komedijos potėpiais. O G. Lukšas „Žemės keleiviuose“ (1992) neišsipildžiusių likimų virtinę suprojektavo į religinę bei filosofinę simboliką. Filmas buvo labai fragmentiškas, bet tokią stilistiką pateisino autorių refleksijos. Režisierius taip aiškino sumanymą: „Mūsų kartos žmonės nepritampa dabartiniame gyvenime, jie yra pasimetę... Mes tyliai analizuojame, kas nutiko gimusiems paskutinėmis karo dienomis ir tuoj po karo.“ Žinoma, tokios analizės rezultatai negali būti labai optimistiški. Todėl buvo labai įdomu pažiūrėti, kiek bemaž per du dešimtmečius pakito (o gal dar labiau sustiprėjo?) „Žemės keleivių“ režisieriaus įžvalgos. Laukti naujausios G. Lukšo filmo „Duburys“ premjeros norėjosi bent dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai, todėl, kad filmo pagrindą sudaro Romualdo Granausko to paties pavadinimo romanas, kurį skaitę ilgai prisimins santūrią, bet giliai besiskverbiančią prozos žodžio magiją. O G. Lukšas visada garsėjo kaip subtilus geros prozos (beje, ne tik lietuviškos) interpretatorius, padovanojęs mums nuostabią likimų galeriją.
Vienuose filmuose („Žvangutis“, „Žolės šaknys“, „Žalčio žvilgsnis“, „Vakar ir visados“) režisierius pureno lietuviškų tradicijų dirvą ir gilinosi į mūsų kultūroje įsitvirtinusių pagonybės ritualų prasmes. O kurdamas „kaimiškas“ istorijas „Mano vaikystės ruduo“ (1977, pagal Juozo Apučio novelę) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1982, pagal R. Granausko prozą) užsirekomendavo kaip lyriškų bei dramatiškų pustonių virtuozas. Rašytojas R. Granauskas parašė scenarijus filmams „Neapykantos pamokos“ (1983, rež. Antanas Maciulevičius) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1981, rež. Gytis Lukšas). O jo apysakos ekranizacija, televizijos filmas „Gyvenimas po klevu“ (1988, rež. Kazys Musnickas) ligi šiol yra šiurpą keliantis kaltinimas sovietinei santvarkai, ilgai ir metodiškai naikinusiai lietuvių kaimą. „Duburį“ ženklina režisieriaus profesionalumas ir žmogiškoji išmintis. Tikriausiai todėl kvapą gniaužia jau nuo pirmųjų naujojo filmo kadrų, iš aukštybių apžvelgiant nuostabią Lietuvos gamtą – per miško masyvą lėtai pūškuojantis traukinys ir vingiuota upė nubrėžia svarbiausią dramatiškų įvykių aplinką. Prie geležinkelio tragiškai nutrūko pagrindinio filmo herojaus Juozapo Gaučio tėvo gyvenimas, ant geležinkelio tilto virš upės pats Gaučys patyrė svarbiausius savo gyvenime lūžius, netoli bėgių paskutinį kartą gyvenime suklupo Gaučio motina su dviem šviežio pieno bidonais, pagaliau du šuoliai nuo tilto atbrailos į mirtiną upės verpetą užbaigia ir paties Gaučio, ir geriausio jo draugo Vido neilgo gyvenimo istorijas. Vyresnės kartos žiūrovus, dar nepamiršusius „socialistinio rojaus“ realijų, turėtų persmelkti aštrus atpažinimo jausmas. Puiku, kad filmui pasirinkta nespalvota kino juosta, kurioje kiekviena detalė alsuoja autentiškumu. Pagirtinas filmo autorių siekis ne stilizuoti praeitį, bet atkurti ją su maksimaliai tikroviškomis detalėmis. Būtent per jas prieš mūsų akis atgyja seniai praeitin nugarmėję laikai, kai dideliais tempais buvo vykdomi socialistinių penkmečių planai, o juos vykdantys žmonės gyveno pusbadžiu, nors degtinės niekada netrūko. Ir pavogti iš statybų ar kolchozo visada buvo ką. Svarbiausią filmo dėmesį autoriai kreipia į emocinę ir seksualinę Gaučio patirtį. Ji prasidėjo nuo nuostabios romantiškos pažinties su kurčnebyle mergina, aistringumo slėpinius atskleidė sovietinio „bendriko“ kaimynės dėka ir tarsi pertempta styga nutrūko tuomet, kai atrodė, kad jau niekas nebegali sudrumsti šviesios ir laimingos ateities. Didžiausias G. Lukšo pliusas visada buvo mokėjimas labai tiksliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. O šį kartą aktorių parinkimas yra tiesiog tobulas. Debiutantas Giedrius Kiela, vaidinantis Gaučį, labai taupiais, bet tiksliais potėpiais brėžia savo herojaus gyvenimiškos brandos vektorių. Ne tik lietuviškų „Sidabrinių gervių“, bet ir didelės pagarbos nusipelno ukrainietės aktorės Oksana Borbat (Maška) bei Jevgenija Varenitsa (Klava), taip pat „Gervėmis“ apdovanoti Jūratė Onaitytė ir a.a. Vladimiras Jefremovas. Pastarieji vien dviem epizodiniais pasirodymais sugebėjo tobulai suvaidinti ne tik reikiamą sceną, bet ir visą savo herojų likimą.
P. S. Pastaruoju metu pagaliau padaugėjo vaidybinių filmų, kuriuose jau tradiciniu tapęs pokario tragedijų kontekstas įgyja naujų bruožų: Šarūno Barto „Sutemose“ (2019) su puikiu Arvydo Dapšio benefisu, Audriaus Juzėno kontroversiškas „Pelėdų kalnas“ (2018), nemažai privalumų turintis, bet ryškesnio dramaturginio aiškumo stokojantis Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“ (2019) liudija, kad naujų intonacijų dar galima surasti.
Bet, ko gera, ryškiausiais istorinės temos permainų šaukliais galime laikyti daugiausia lietuviškų „Sidabrinių gervių“ laimėjusį Karolio Kaupinio filmą „Nova Lituania“ ir Europos kino akademijos sekcijoje „Europos atradimas“ (European Discovery) nominuotą Jurgio Matulevičiaus debiutinį ilgametražį „Izaoką“ (pagal Antaną Škėmą).
Svarbu, kad abiejų šių filmų režisieriai yra jauni kūrėjai. Tai puikus ženklas, kad, matyt, ateina metas, kai pagaliau dramatiškiausius savo istorijos įvykius galėsime vertinti „be pykčio“ ir be įkyrėjusių kinematografinių stereotipų.
1 www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/ lmas-apie-musi-lenku-poziuriui- keisti-4-252.
2 kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis- ir-kultura/kultura/kurti-filma-zalgiris-gelezies-diena-buvo-bloga-ideja.
3 wyborcza.pl/duzyformat/1,127290,7346890, Nie_bedzie_Litwin_czolgal_sie.html.
4 www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/filme-1410-zinomas-nezinomas-zalgiris-naujos-tiesos-ir-teorijos-apie-zalgirio- musi-582-262301.
5 kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/ politikai-600-osioms-vytauto-didziojo-mirties-metinems-siulo-kurti-filma-holivude-975118.
6 Donatas Pečiūra, Ant permainų slenksčio, Kinas, 1988, nr. 3, p. 3.
7 „Bilietas į Tadž Mahalą“, Kinas, 1990, nr. 6/7, p. 6.
8 Jerzy Plažewski. Kino, 1998, nr. 3.
9 Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius, 2013, p. 220.
