Paprastos tragedijos

 

Pastaraisiais metais kinas grįžta prie 7-ojo dešimtmečio naujųjų bangų stiliaus. Kameriškas meilės istorijas, ironišką požiūrį į tikrovę, novelės formą pamėgo jauni kūrėjai. Atmintis kartais krečia pokštus ir nekeista, kad žiūrėdama Celine Song filmą „Praėję gyvenimai“ truputį nuobodžiavau ir prisiminiau paauglystėje matytą Michailo Kaliko „Mylėti...“. Buvo išleista tik dvylika šio filmo kopijų („normalūs“ sovietų filmai buvo platinami ir tūkstantiniais tiražais), tad man pasisekė, kad vieną iš tų dvylikos rodė Kretingos „Žilvino“ kino teatre.

 

„Mylėti...“ („Liubit...“, „A iuvi...“, 1968) – keturios trumpos novelės apie meilę, bet dabar skamba labiau kaip pamąstymai apie sovietų kultūros tabu – erotiką. Pirmosios herojai – jauni Maskvos inteligentai, susirinkę į vakarėlį. Jie postringauja, kad anksčiau žmonės buvo skaistesni, šoka, bučiuojasi, stebimi sienas puošiančių Vladimiro Majakovskio ir Alberto Einsteino portretų. Sukasi juostinis magnetofonas, skamba nuo „šestidesiatnikų“ kūrybos neatsiejama Mikaelo Tariverdijevo muzika, bet staiga ji baigiasi ir pasigirsta vyro ir moters pokalbis. Tai bandymas patikrinti, kaip veikia magnetofonas, bet kartu ir mylinčios moters monologas. Ji sako nenorinti, kad mylimasis išvažiuotų, bet pažada jo laukti. Tačiau tradiciniai žodžiai netrukus lyg virsta sielos šauksmu. Moteris (užkadrinis balsas – tragiško likimo Valentinos Karavajevos) kartoja: „Aš tave myliu“ ir jos žodžiuose daug skausmo, nevilties, noro tikėti, kad bus suprasta. Vakarėlio dalyviai, matyt, atpažįsta moters balsą, bet tyli. Atrodo lyg sustingę. Intymūs moters žodžiai – tikras jausmas, kurio jie, matyt, nepažino, juo netiki ar jo bijo.

 

Antroji novelė prasideda tamsų žiemos vakarą tuometiniame Leningrade. Siaučia pūga. Du jauni įsimylėjėliai bučiuojasi laiptinėje. Sergejus (Sergej Gurzo) toks įsimylėjęs, kad net šoka gatvėje su įsivaizduota pūga. Bet įlipęs į tuščią tramvajų jis pamato verkiančią konduktorę (Alisa Freindlich), pradeda ją raminti ir net apsiima palydėti namo. Abu sušalo ir Ania verda arbatą, o Sergejus apžiūrinėja skurdų kambarį. Tuščiame vaiko vežimėlyje guli kačiukas, laikrodis su gegute sugedęs, ant sienos – didelė įrėminta vyro fotografija. Tai Anios buvusysis, palikęs, kai jo įkalbėta Ania pasidarė abortą. Ji sako, kad verkė, nes tą dieną jis įlipo į tramvajų, kad pasigirtų vedęs mokytoją. Tada ji nusprendė nusižudyti, o Sergejus ją išgelbėjo. Paskui Ania nedrąsiai siūlo Sergejui pasilikti nakčiai, o kai šis nesutinka, užmauna jam savo pirštines.

 

Trečioji novelė ilgesnė. Maskvos geležinkelio stotyje, prie traukinio, atsisveikina pora. Jie abu teisinasi, kad viskas klostėsi ne taip, kaip planavo, ir paskutinę akimirką vyras pasiūlo merginai pasilikti dar vienai dienai. Ji sutinka, ir vyras puola į traukinį jos lagamino. Geležinkelio laikrodis rodo 14 valandą. Pora (Svetlana Svetličnaja ir Levas Kruglas) sėda į taksi ir liepia važiuoti į bet kurį viešbutį. Nereikia būti gudriam, kad nežinotum, jog Maskvos viešbučiuose vietų nebūna. Apkeliavę ne vieną, pora vakare lieka gatvėje. Jie bando glaustis bulvare ant suolelio, bet pasirodo griežti milicininkai, iš laiptinės juos išvaro kiemsargė, tada vėl sėdę į taksi jie važiuoja į Pamaskvę. Rudenėjančiame miške jau brėkšta, mergina pavargo – ji nepratusi prie aukštakulnių. Akivaizdu, kad jiems taip ir nepavyks pabūti kartu, pasimylėti. Taksistas laukia, ir pora vėl traukinių stotyje. Septintą ryto išvažiuos kitas traukinys ir abu jau nebeturi noro jausmingai atsisveikinti. Jis iškart nueina, net neatsigręždamas.

 

Kalikas neaiškina, ar tikrai vyras negali pakviesti merginos į savo namus, nes nenori jaudinti senų tėvų, ar meluoja. Akivaizdu, kad romanas prasidėjo prie Baltosios jūros, kur jis buvo komandiruotėje, kad mergina jį tikrai myli, kad laukia kažko daugiau. Bet svarbūs žodžiai taip ir lieka nepasakyti, o naktinė kelionė į pamaskvės beržyną abiem tapo pažeminimu.

 

„Mylėti...“ prasideda skirtingų miestų gatvėse filmuotais dokumentiniais kadrais, primenančiais ir Piero Paolo Pasolini dokumentinį filmą „Meilės susitikimai“ („Comizi d’amore“, 1965), ir klasikinę Jeano Roucho bei Edgaro Morino „Vienos vasaros kroniką“ („Chronique d’un ete“, 1961). Tuose filmuose kinematografininkai išeina į miestų gatves ir užduoda žmonėms įvairiausius klausimus. Antroji „Mylėti...“ režisierė Inna Tumanian kelių didmiesčių gatvėse sutiktus skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingo amžiaus žmones klausinėjo, ką jie galvoja apie meilę. Atsakymai taip pat skirtingi, viena sutiktoji sako, kad meilė aplanko ne kiekvieną, kitas, kad tai „nuostabus jausmas, vertas tarybinio žmogaus“, dar kitas laiko ant rankų vaiką – jam tai meilės įrodymas, o kažkam – malonus užsiėmimas, dar kitas jaučiasi per senas, bet skamba ir daug pakilių atsakymų apie dvasingumą ir jausmus. Viena moteris tik šūkteli: „Aš myliu!“, o kažkas sako, kad per daug kalbama apie meilę. Įsiminė vienas prisipažinimas: „Esu visada pasirengusi mylėti, bet dabar turiu daug darbo – jis vienintelis sulaiko mane nuo meilės, nes dar turiu ir vyrą.“ Alogizmai tikrai suteikia gyvenimui papildomo žavesio.

 

Pokalbiai gatvėse įterpiami iškart po vaidybinių novelių, bet kamera vis dažniau fiksuoja laukiančias moteris, liūdnus jų veidus ir žvilgsnius, ant suolelių prisėdusias, akivaizdžiai nesutariančias ar nelaimingas poras. Nors moterys rodomos pernelyg seksistiškai, – Dmitrijaus Motorno ir Arkadijaus Kolcato kamera dažnai fiksuoja jų kojas, nevengia apžiūrinėti nuo galvos iki kojų, – vis dėlto vyrai filme atrodo silpni, neryžtingi, sugebantys įskaudinti moterį ir net to nepastebėti, neįgalūs atsakyti į jų jausmus. Išimtis nebent ketvirtoji novelė, sukurta moldavų klasiko Iono Druces (Ion Druță) apsakymo motyvais. Ji pati paprasčiausia, bet čia triumfuoja geismas.

 

...Valstietis Mirča (Ion-Gheorghe Svitchi) rieda kaimo keliuku. Jau tamsu. Vežimas prikrautas šieno. Ties upės vingiu stovi mergina. Tai Nuca (Antonina Leftij). Ji sako krepšelyje turinti baltos duonos. Mirča pasiūlo pavėžėti merginą ir prasideda vilionių žaidimas. Kas vyksta vežime, Kalikas beveik nerodo – tik ant šieno boluojančias Nucos kojas, bet viską pasako skirtingu ritmu bėgančios, iš arti nufilmuotos arklių kojos. Bėgimo ritmas perteikia suartėjimą, orgazmą, aistrą. Pora atsibunda auštant – vežimas stovi ant upės skardžio. Nuca verkia, bet netrukus abu godžiai valgo duoną. Reikia grįžti namo į kaimą ir mergina slepiasi giliai šiauduose. Jai nepavyksta išlipti prie savo namų – prie vartelių stovi tėvas su kirviu už juosmens. Mirča įvažiuoja į savo kiemą ir jo tėvas šiene pamato Nucos galvą. Tada ji visu ūgiu ir grožiu, nesigėdydama suplyšusio sijono išdidžiai atsistoja vežimo viršuje, rišasi skarelę ir pradeda mesti šieną. Mirča sako tėvui: „Tai jūsų marti.“ Prie vartelių ir už tvoros pradeda rinktis smalsūs kaimynai.

 

Po to matome dokumentiškai nufilmuotas moldavų vestuves – pasirengimą, jaunosios puošimą, vestuvių ritualus, puotą, kuri baigiasi šokiais kaimo gatvėje. Valstiečiai ir muzikantai šokdami tolsta dulkėta kaimo gatve. Šie kadrai iškart sukelia prisiminimus apie Roberto Verbos filmus: iš jaunųjų veidų sklinda šviesa, apeigos ir ritualai dvelkia archaika, viskas atrodo autentiška, net jausmai, kuriuos demonstruoja kaimiečiai.

 

Bet tai ne filmo pabaiga. Iš kaimo Kalikas grįžta į gatvės gausmą, kur vėl skamba klausimai apie meilę. Ir tada kamera pradeda stebėti moterį lauko kavinėje, pačiame Maskvos centre. Ji kažko laukia, nervinasi, pyksta, ji apimta nevilties. Į kadrą vis pakliūva savimi patenkinta puošni pora. Ji išgėrinėja, rūko ir niekur neskuba. Regis, abu viskam abejingi. Jų fone nepažįstamosios drama tik ryškesnė. Tai trunka dvi ekrano laiko minutes, bet per jas, regis, patiri visą meilės dramą nuo akimirkos, kai mergina suprato, kad meilė baigėsi, iki susitaikymo su praradimu, mįslingos šypsenos, cigaretės, kavos puodelio ir konjako gurkšnio. Tiesa, už kadro pernelyg įkyriai skamba Tariverdijevo daina ir Jevgenijaus Jevtušenkos eilės, bet jos ritmas ir žodžiai „mylėti tave per vėlu“, „tu tolsti lyg traukinys“ nekliudo stebėti nebylią dramą.

 

Ir kai žiūrėjau filmą seniai nebeegzistuojančio „Žilvino“ salėje, ir dabar tos dvi minutės sukrečia. Nors jau suprantu, kad ši scena lyg „šestidesiatnikų“ kino ar „atlydžio“ literatūros stiliaus kvintesencija – jos herojė atrodo lyg nužengusi iš tada madingiausio rašytojo Vasilijaus Aksionovo knygų. Ko gero, jis taip ir būtų parašęs – bohemiška mergina, išgyvenanti meilės dramą, avinti laivutes, vilkinti tiesų baltą sijoną, juodą laisvą megztinį, ant jos galvos – balta stilinga megzta kepuraitė su bumbulu. Tikra 7-ojo dešimtmečio menininkų mūza. Būtent toks filmo post scriptum leido Kalikui sujungti gana eklektiškas jo dalis į prasmingą visumą.

 

Be Kaliko žinios iš filmo buvo iškirptos „Giesmių giesmės“ citatos ir pokalbio su 1990 m. žiauriai nužudytu Aleksandru Meniu – stačiatikiu dvasininku, teologu, padariusiu didžiulę įtaką rusų intelektualams ir menininkams, fragmentai. Redaktūros Kinematografijos komitete Maskvoje netenkino, jų žodžiais, „sovietinio jaunimo atsakymai“, esą jaunuolių požiūris į moralę nihilistiškas, bet dar labiau papiktino, kad „vienintelis griežtą moralinę poziciją filme išreiškęs žmogus yra dvasininkas“. Kalikas su „taisymais“ nesutiko, rodė originalią filmo kopiją susitikimuose su žiūrovais, tad buvo apkaltintas privačia veikla, kopija – konfiskuota KGB ir vėliau dingo. 10-ajame dešimtmetyje Kalikas pabandė atkurti originalią „Mylėti...“ versiją, bet ją žiūrėdamas supranti, kad Menio apmąstymų apie tai, kad negalima atskirti sekso nuo dvasingumo, kad lyties paslaptis – tai gamtos paslaptis ir panašių samprotavimų filmui nelabai reikia.

 

Likimo vingiai

 

Michailas Kalikas gimė Archangelske 1927 metais. Ten lėlių teatre dirbo jo tėvas – iš Maskvos ištremtas aktorius. 4-ajame dešimtmetyje šeima grįžo į Maskvą, Antrojo pasaulinio karo metais evakavosi kartu su Maskvos dailės teatru – jo direktorius buvo Kaliko tėvo draugas. Iš pradžių į Nalčiką, paskui – link Baku, galiausiai atsidūrė Tbilisyje. Ten Kalikas baigė septynias klases. 1943-iaisiais visi grįžo į Maskvą.

 

1949–1951 m. Kalikas studijavo teatro istoriją Valstybiniame teatro meno institute (GITIS), mokėsi režisūros Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK) – jo kurso vadovas buvo Grigorijus Aleksandrovas. 1951-aisiais Kalikas kartu su dar keliais studentais buvo suimtas kaip priklausantis antisovietinei teroristinei jaunimo organizacijai ir karo tribunolo nuteistas dvidešimt metų kalėti. 1954 m. išlaisvintas ir reabilituotas. Viename interviu Kalikas yra prisipažinęs, kad vertina lageriuose, ypač „Ozerlage“ netoli Taišeto, ir kalėjime praleistus metus: „Tikroji mano akademija – kalėjimas ir lageris. Jei juos praeini ir lieki savimi, tai tikroji pergalė, kad ir ką kiti kalbėtų.“

 

Padedamas Michailo Rommo, kurį Kalikas laikė tikruoju savo mokytoju, jis grįžo į VGIK, tik jau į Sergejaus Jutkevičiaus kursą, ir 1958 m. apsigynė diplomą Aleksandro Fadejevo romano „Sutriuškinimas“ ekranizacija „Mūsų tėvų jaunystė“ („Junost našych otcov“, kartu su Borisu Rycarevu, 1958).

 

Pirmas savarankiškas Kaliko filmas – „Lopšinė“ („Cintec de leagan“, 1960) atnešė ir pirmąją tarptautinę sėkmę 1957 m. įkurtai „Moldova-film“ kino studijai. Jis buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje, o kino istorikas Georges’as Sadoulis, rašydamas apie „Lopšinę“, regis, pirmąkart paminėjo sovietų Naująją bangą. „Lopšinėje“ Kalikas rodo 1941-ųjų birželio 22 d., kai Vokietija užpuolė SSRS, prasidėjusią istoriją, kuri remiasi klasikiniu siužetu – prarasto vaiko paieškomis. Veiksmas prasideda, kai lakūnas Losevas (Nikolaj Timofejev) atsitiktinai sužino, kad jo duktė gali būti gyva. Iki tol jis tikėjo, kad ji žuvo kartu su motina gimdymo namuose. Lakūnas pradeda jos ieškoti. Vyksta į Čekanus, kur gimdė žmona, susitinka su įvaikintos mergaitės tėvu ir sužino vaikų gelbėjimo istoriją, ją pratęsia susitikimas su vaikų namų auklėtoja, kuri pasakoja apie mergaitę Auriką. Tada Losevas vyksta pas ją įvaikinusią šeimą, bet ir ten dukters nėra – ji (Viktorija Lepko) pabėgo nuo ją išnaudojusių religingų globėjų. Losevas žino tik, kad ji išvyko į Rytus, į statybas, bet Irkutsko oro uoste atsitiktinai sutinka merginą iš Čekanų (dar juodaplaukė Svetlana Svetličnaja), kuri pažįsta jo dukterį. Tik Aurika rengiasi tekėti ir su būsimu vyru važiuoja į kitą miestą. Bet likimas sužaidžia savaip – kelyje Aurika nusivilia mylimuoju. Įlipusi į pakeleivingą automobilį, kuris ją veža atgal į statybas, mergina dar nežino, kad jame sėdi ir jos tėvas.

 

Siužetas melodramiškas, bet Kalikas su operatoriumi, būsimuoju moldavų kino klasiku, režisieriumi Vadimu Derbeniovu, regis, daro viską, kad išvengtų karinių filmų stereotipų. Pabėgėlių iš bombarduojamų Čekanų kolona primena egzodą – žmonės, karvės, automobiliai juda lyg išsiliejusi upė, kai kadro gilumoje pasirodo sunkvežimis, kurį sustabdys kūdikius gelbėjantis kareivis – jis išmes iš archyvo dėžių dokumentus ir į jas suguldys kūdikius. Dauguma filmo scenų kuriamos taip, lyg režisierius akcentuotų veiksmo paraštes: atvykęs į Čekanus, Losevas stovi gatvėje priešais namą – jo lange sėdi mergina ir ilgai dainuoja juokingą dainą, šalia lakūno atsistoja jaunuolis. Jis taip pat klausosi ir tik pasibaigus dainai lakūnas paprašo leidimo įeiti į kiemą – prieš karą jis čia gyveno. Toks įspūdis, kad režisieriui įdomus ne siužetas, o žmonės ar aplinkybės, su kuriomis susiduria Losevas. Drama, įtampa atsiranda ten, kur jos nelauki. Sužinojęs, kad duktė gali būti gyva, Losevas ilgai stovi priešais žaislų parduotuvės vitriną, kur būgnus muša makabriški mechaniški zuikiai ir kitokie gyvūnai. Kai išsiaiškinęs, kas yra jo duktė, Losevas ateina į namus pas vaikų gelbėjimo istoriją jam papasakojusį vyrą, duris atidaro šio žmona. Vyras vonioje ryškina nuotraukas. Jis prašo užgesinti šviesą, kad galėtų išeiti iš vonios. Tamsa. Tekantį laiką galima pajusti fiziškai. Pora sustingusi laukia, ką pasakys Losevas, ir tada sužino, kad įsivaikino ne jo dukterį. Panašių scenų filme ir daugiau, nors atiduota ir duoklė laikui – tada siautėjusiai antireliginei Nikitos Chruščiovo kampanijai.

 

Antrąjį tarptautinį apdovanojimą „Moldova-film“, tik jau operatoriui Vadimui Derbeniovui atnešė Kaliko filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Omul merge după soare“, 1961.) Tokių spalvų ir tokių iš paukščio skrydžio nufilmuotų kadrų ir dabar kine pamatysi retai. Filmo scenarijų Kalikas rašė kartu su kitu būsimu moldavų klasiku Valeriu Gagiu, bet jo ištakos – Albert’o Lamorisse’o „Raudonas balionas“. Filmo herojus – mažas berniukas. Sužinojęs, kad sekant paskui saulę galima apeiti visą Žemę ir grįžti atgal iš kitos pusės, jis išsirengia į kelionę. Per dieną berniukas (Nicu Krimnus) apeis visą Kišiniovą, sutiks įvairiausių žmonių, atsidurs keistose situacijose, o sutemus užmigs po akmeniniu liūtu ir susapnuos siurrealistišką sapną, kuriame sutikti žmonės atrodys kitaip, laidotuvių procesija lydės saulėgrąžą, kare kojų netekęs batų valytojas vėl jas atgaus ir kartu su visais eis link horizonte baltai švytinčios saulės.

 

Kalikas išnaudoja nebylaus kino priemones – berniukas seka paskui gražuolę su trimis balionais (jų spalvos tokios, kaip Rumunijos, kurios dalis buvo Moldova iki 1940-ųjų, vėliavos), negalėdamas atitraukti nuo jų akių, iš paskos berniukui eina atsitiktinis praeivis, kuris negali atitraukti akių nuo blondinės kojų. Jai sustojus, sustoja ir berniukas su vyru, o paskui abu žiūri į ją nusivežusį motorolerį. Kai miesto sode valdininkas nulaužia saulėgrąžą, nes dirbantieji turi džiaugtis rožėmis, berniukas griebia laistymo žarną ir pradeda laistyti niekšelį. Filmas susideda iš tokių mikronovelių, kurios perteikia vaiko pasaulėjautą, jo norą suprasti suaugusiųjų pasaulį. Vaiko žvilgsnis jį keičia. Žvilgsnio poetiškumą pabrėžia ir netikėti rakursai, kai pasaulis matomas tarsi aukštyn kojom, ir montažas. „Žmogus eina paskui saulę“ įtaka sovietų poetiniam kinui nekelia abejonių, be jo vargu ar būtų atsiradę ir Arūno Žebriūno filmai.

 

Ardanti klasika

 

1964-aisiais pasirodęs filmas „Iki pasimatymo, berniukai“ („Do svidanija, malčiki“) – geriausias Kaliko filmas. Jis sukurtas pagal Boriso Balterio to paties pavadinimo autobiografinį romaną, kuris, beje, buvo uždraustas kartu su filmu. Tačiau pirmieji žodžiai filme pasigirsta bene dešimtą jo minutę. Svarbiausias pasakotojas čia yra Levano Paatašvilio kamera. Ji stebi jūrą, kurioje plaukioja trys draugai, kyla kartu su žuvėdromis, paneria po bangomis, seka iš paskos gatve einančius herojus, žvalgosi po Krymo vasarvietės Eupatorijos, kurioje gyvena trys draugai, paplūdimį, pilną žmonių. Toks įspūdis, kad pirmiausia ji fiksuoja herojų pojūčius, troškimus, o ne veiksmus.

 

Trys draugai – Volodia (Jevgenij Steblov), Saša (Nikolaj Dostal) ir Vitia (Michail Kononov) tą vasarą baigs vidurinę ir komjaunimo sekretorius jiems pasiūlys stoti į karo mokyklą. Draugai linkę sutikti, bet ką pasakys tėvai? Sašos tėvai – žydai inteligentai – reaguoja audringai: vaikinas net tris kartus naktį kelsis duoti mamai valerijonų, nes tėvas neturės jėgų, Vitios tėvas – uosto krovikas stachanovietis – trenks jam į akį, o odinį švarką vilkinti Volodios mama – revoliucionierė bolševikė – liūdnai žiūrės į sūnų. Jos žvilgsnį pratęs užkadriniai maršo garsai ir nacių kronika – Leni Riefenstahl „Valios triumfo“ fragmentai, knygų deginimas, Hitlerį šlovinančios minios. Mama mato ateitį. Kronika filme atsiras kaskart, kai jaunieji filmo herojai prabils apie ateitį: karo sunaikinti miestai, rusų moterys, žegnojančios karius, išlaisvinti Aušvico kaliniai, sugriautoje Berlyno gatvėje tįsantis nuogas manekenas...

 

Ateitį žymės ir titrai – juose parašyta, kad Vitia žus 1941-aisiais prie Rževo, Saša bus reabilituotas po mirties 1956 metais. Bet kol kas yra vasara ir visi trys nori patirti suaugusiųjų malonumus: berniukų laukia pirmasis apsilankymas pas barzdaskutį, pirmoji vyno stiklinė, pirmasis papirosas, pirmoji meilė. Filmo herojai įsivaizduoja šviesią ir laimingą ateitį, karinio laivyno karininkų uniformas, laimingas žmonas. Kol kas jie gyvena šviesios ateities iliuzija, ir Kalikas tikrąja to žodžio prasme restauruoja juos supantį pasaulį, ankštas gatvelės, restoraną ant jūros tilto, apmauna vyrus plačiomis drobinėmis kelnėmis, apauna baltais medžiaginiais bateliais, atkuria koncertą vasaros estradoje su „privalomu“ fokusininku ir lyriška apkūnia akompaniatore. Tas restauruotas pasaulis savaip autoironiškas – tai meistriškas sovietų kronikos, kuri rodė, kaip, Stalino žodžiais tariant, „gyventi tapo geriau ir linksmiau“, pastišas, apgaubtas suaugusio Volodios nostalgijos ir Tariverdijevo muzikos. Bet kartu ir primena pageltusias fotografijas, kuriose, kad ir kas būtų, viskas atrodo gražiau. Aptardamas Balterio apysaką, poetas Naumas Koržavinas tiksliai konstatavo: „Tai apysaka apie kartos tragediją, nors nieko tragiško knygoje beveik nevyksta.“

 

Vasarį vienas įžvalgiausių sovietmečio kultūros tyrinėtojų Jevgenijus Dobrenka tekste „Barbarų lyra“ (jį galima rasti „Laisvės“ radijo tinklalapyje) rašė: „Naujos „Meistro ir Margaritos“ ekranizacijos sukeltas ažiotažas priminė apie sprogstamąjį didžiųjų tekstų pobūdį. Perfrazuojant romaną, galima pasakyti: problema ne ta, kad klasika ardo, o ta, kad ji tai daro nenuspėjamai. (...) Taip, amžininkams retai pavyksta suprasti išgyvenamų įvykių prasmę. Mes pernelyg traumuoti to, kas vyksta, pernelyg užsiėmę baisios patirties perdirbimu ir adaptacijos bandymu. Bet mus sunkiau sužavėti iliuzijomis.“ Jis rašo apie tai, kaip dabar, vykstant karui, suvokiama klasika, ir tai tinka Kaliko filmui.

 

Bet filmo kūrėjai išmintingesni už savo herojus. Jie žino, kad karas sugriaus jų likimus. Į savo kūrybos tyrinėtojos Nataljos Balandinos mintį, kad karas filme yra tik kino kronikos pavidalu ir titruose, o vaikystė, jaunystė parodyti kaip pasaulis, kuris svarbesnis ir tikresnis už tai, kas lieka už kadro, parodyti kaip tikroji realybė, Kalikas atsakė: „Tai amžius, kuris negali priimti siaubo, atstumia jį nuo savęs. Todėl aš paėmiau Balterio frazę ir triskart ją pakartojau filme kaip užkeikimą: „Man atrodė, kad ateityje manęs laukia tik džiaugsmas.“ Tai mano pirmas filmas, kai supratau, kad turiu kurti ties skirtingų žanrų sankirta. Filme „Mylėti..“ – tai pasakos ir kronikos junginys. Šiame tai taip pat suveikė.“

 

Aktoriai ir muzika

 

Viena svarbiausių Kaliko režisūros dedamųjų – jo darbas su aktoriais, mokėjimas pastebėti talentą ir suteikti jam šansą, sugebėjimas atskleisti personažo vidų per kelias ekrano minutes. Kaliko filmuose epizodinius vaidmenis vaidino būsimos ir esamos sovietų kino žvaigždės: pirmoje „Mylėti...“ novelėje tik šmėkšteli Andrejus Mironovas, porą žodžių pasako Marianna Vertinskaja, „Lopšinėje“ vaikų namų direktorių suvaidino Vladimiras Zamanskis, o Aurikos globėjų marčią – Jekaterina Savinova, filme „Žmogus eina paskui saulę“ vos minutę matyti Jevgenijus Jevstignejevas – jis vaidina drąsuolį iš motociklų atrakciono, kuris nusiėmęs šalmą pavirsta pliku žmogeliu, nedrįstančiu pasipriešinti žmonai. Ją suvaidino Tatjana Bestajeva (netrukus išgarsėjusi Sergejaus Paradžanovo „Užmirštų protėvių šešėlyje“), o saulėgrąžą laisto Larisa Lužina. „Iki pasimatymo, berniukai“ Volodios motiną vaidino Maskvos dailės teatro legenda Angelina Stepanova, barzdaskutį Tatrakovskį – Solomono Michoelso mokinys ir pokariu uždaryto Birobidžano žydų teatro žvaigždė Josifas Kolinas, o mano mėgstamiausią filmo personažą, kurį dažnai prisimenu lyg ir be jokio reikalo, – rūsyje gyvenantį apskurusį primusų ir kitokių daiktų taisytoją, vasarą pavirstantį baltą kostiumą vilkinčiu tolimojo plaukiojimo kapitonu ir moterų numylėtiniu, – Jefimas Kopelianas. „Lopšinės“ epizode pasirodo Ada Vojcik, o kartu su ja – ilgam pamiršta, nes nepatogi kino istorija. Ir taip ne viename filme. Pirmuosiuose vaidino vėliau taip pat emigravęs Levas Kruglas. Epizodiniai personažai Kaliko filmuos gal net svarbesni už pagrindinius, nes būtent jie ir kuria tikrąjį pasakojimą, jo požemines prasmes.

 

Kitas svarbus Kaliko filmų elementas – Mikaelo Tariverdijevo muzika. Jų bendradarbiavimas prasidėjo filme „Žmogus eina paskui saulę“ – čia muzika dažnai atstoja žodžius ir mintis, o ritmas, garsas ir kadro plastika yra pagrindiniai elementai. Interviu Balandinai Kalikas sakė, kad visada mėgo montuoti, turėdamas galvoje muziką: „Žinoma, turi sutapti ne muzikinė prasmė ir vaizdas (arba frazė), bet jie būtinai turi veikti vienas kitą... Gaila, kad daug režisierių to nesupranta – naudodami muziką kaip iliustraciją, jie tiesiog pakiša ją po vaizdu.“ Filmo „Iki pasimatymo, berniukai“ garso takelis unikalus: Tariverdijevas jame sujungė savo lyriškas melodijas ir saldžius Havajų gitaros garsus, 4-ojo dešimtmečio šlagerius, Aleksandro Vertinskio intonacijas ir originaliai transkribavo Dmitrijaus Šostakovičiaus filmui „Maksimo jaunystė“ (rež. Grigorij Kozincev, Leonid Trauberg) specialiai parašyto miesto romanso pastišą. Nors garso takelis neįtikėtinas vientisas, jis tiksliai perteikia ne tik kiekvienos scenos nuotaiką ir esmę, bet ir jų potekstėje dažnai juntamą ironiją.

 

Dar gyvenant SSRS Kalikui nepavyko įgyvendinti kelių projektų, tarp jų – ekranizuoti Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“, sukurti filmo apie Januszą Korczaką, kurio scenarijų parašė dar 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Neparodytas liko ir filmas „Kaina“ („Cena“, 1969, pagal Arthurą Millerį) – jo premjera įvyko po dvidešimties metų. Kalikas emigravo 1971-ųjų lapkričio 14 dieną. Ši data minima jo paskutiniame filme „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščajetsa veter...“, 1991) – autobiografiniame pasakojime apie vaikystę, evakuaciją, lagerius ir bėdas su kino valdžia. Izraelyje jis dėstė kiną, sukūrė vienintelį vaidybinį filmą „Trys ir viena“ („Shlosha V’achat“, Maksimo Gorkio apsakymo „Dedešva“ motyvais, 1974), bet liko juo nepatenkintas. Kalikas mirė 2017 metais.