Moters portretas

 

Tiesa, Hannah Arendt jai skirtoje esė, išspausdintoje knygoje „Žmonės tamsiais laikais“ („Men in Dark Times“), vadino Luxemburg „marginalia figūra, sulaukusia trumpų ryškaus spindesio akimirkų“, bet kartu klausė, kaip „maždaug du dešimtmečius, niekad neturėdama jokio oficialaus pripažinimo, ji liko prieštaringiausia ir pati nesuprantamiausia vokiečių kairiojo judėjimo figūra“. Jos vardą ir tragišką mirtį gaubianti legenda išstūmė iš istorijos realų žmogų. Bet, ko gero, ir dabar Luxemburg nebūtų patogi herojė – pernelyg sudėtinga ir išsilavinusi, nepriklausoma, nelabai atitinkanti ne tik savo, bet ir naujųjų laikų dvasią, maždaug šimtmečiu aplenkusi trečiosios feminizmo bangos šūkius ir postulatus. Tai įrodo pernai rudenį Varšuvoje pasirodžiusi per šešių šimtų puslapių Weronikos Kostyrko knyga „Rosa Luxemburg. Mano namai yra visas pasaulis“ („Róża Luksemburg. Domem moim jest cały świat“). Ši išsami biografija ir paskatino prisiminti Margarethe von Trotta filmą „Rosa Luxemburg“ („Die Geduld der Rosa Luxemburg“, 1985).

 

Nustebau, kad filmas liko toks pat aktualus ir įkvepiantis, koks buvo pasirodymo metais. Jį turėjo kurti Raineris Werneris Fassbinderis, o Rosą Luxemburg įkūnyti Jane Fonda, bet režisierius mirė ir projektas pateko į von Trottos rankas. Scenarijaus pagrindu ji pasirinko Luxemburg laiškus. Jų liko per du tūkstančius (Vokietijoje išleisti ar ne šeši tomai), ir tai unikali medžiaga, leidžianti suprasti Luxemburg asmenybę. Šios moters gyvenimas netelpa į tradicinio biografinio filmo struktūrą, juolab kad režisierei Luxemburg asmenybė, tai, kas ji buvo, svarbiau už nuosekliai pasakojamą biografiją, kuri, savaime suprantama, pažymėta savo laiko idėjų, politikos, istorijos vingių. Von Trotta pirmiausia kuria pasaulį siekiančios keisti, bet kartu jausmingos, intelektualios, maištingos moters portretą. Von Trottos stilius aiškus. Gal kam nors jis gali pasirodyti senamadiškas – forma filme neužgožia pasakojimo ir psichologijos niuansų, bet tai leidžia sutelkti dėmesį į filmo heroję.

 

Režisierę domina Luxemburg santykiai su mylimuoju Leonu Jogichesu, jos politinės pažiūros, bet svarbiau yra suprasti, iš ko susideda, iš kokios alchemijos randasi unikali asmenybė. Tai išryškina laiškuose Jogichesui ir artimoms draugėms Luise Kautsky, Clarai Zetkin, Soniai Liebknecht atsispindintys išgyvenimai. Luxemburg laiškų fragmentus Von Trotta dažnai cituoja už kadro ir, jei skaitėte bent kelis, iškart bus akivaizdu, kokia tiksli atranka. Ji dažnai rodo Luxemburg vieną – vaikštančią kalėjimo kiemu, rašančią. Tai sukuria intymią filmo atmosferą, juolab kad laiškuose daug poetinių pasažų (mėgstamiausi Luxemburg poetai buvo Adomas Mickevičius ir Johannas Wolfgangas von Goethe), melancholijos, liūdesio. Ir ne tik todėl, kad dažnai jie parašyti kalėjimuose, kuriuose Luxemburg atsidurdavo reguliariai. Režisierė klausia, kodėl Luxemburg, kuri galėjo gyventi kaip laiminga rašytoja, mokytoja, mylimoji, žmona, filosofė ar dar dešimt kitų asmenybių, istorijoje liko kaip revoliucionierė. Tad filmas tampa ir refleksija apie dalyvavimo politikoje, idealizmo, pralaimėjimo kainą. 

 

Von Trotta atsisakė chronologiško pasakojimo, išrinko kelis svarbius asmeninio ir politinio Luxemburg gyvenimo momentus bei faktus, tiksliai apibūdinančius jos kelią. Filmas prasideda 1916-aisiais, kai nuteista už pacifistinę veiklą Luxemburg kalėjo Breslau (dabar Vroclavas) kazematuose. Ji išvedama pasivaikščioti – lydi prižiūrėtoja ir prisijaukinta varna. Luxemburg laiške kreipiasi į Sonią Liebknecht ir tikina, kad viskas dar bus gerai. Veiksmas persikelia į 1905-ųjų Rusijos revoliucijos apimtą Varšuvą, į kurią Luxemburg atvyko prisidengusi svetimu vardu, buvo išduota ir 1906 m. kovą su kartu suimtu Leonu Jogichesu atsidūrė kalėjime, kaltinama agitacija ir ginklų kontrabanda. Jai užriša ant akių juodą juostą ir veda sušaudyti, bet tai tik mirties bausmės imitacija. Rusų policininkas kvočia Luxemburg, norėdamas sužinoti, kas yra vyras, su kuriuo ją suėmė. Liepą Varšuvoje nuo katorgos ar net mirties Luxemburg išgelbėjo didelis kyšis (oficialiai vadintas „užstatu“) kalėjimo viršininkui – pinigus surinko vokiečių socialdemokratai. Luxemburg iki teismo proceso buvo oficialiai išleista gydytis į Karlsbadą.

 

Ir tada, ir vėliau Luxemburg tvirtins, kad revoliucija Varšuvoje – svarbiausias jos gyvenimo įvykis. Visuotinis streikas, skirtingas tautas ir socialinius sluoksnius apėmęs revoliucinis pakilimas patvirtino jos teorines prielaidas, kad kiekviena revoliucija prasideda „iš apačios“. Luxemburg polemika su Vladimiru Leninu, tvirtinusiu, kad revoliuciją gali tik „iš viršaus“ sukelti centro vadovaujami profesionalūs revoliucionieriai, prasidėjo 1904 m., kai „Iskroje“ pasirodė jos straipsnis, kritikuojantis Lenino „naujojo tipo partijos“ koncepciją, ir truko iki pat jos mirties. Žlugus Rusijos imperijai, Leninui ir Levui Trockiui uzurpavus valdžią, atsisakius demokratijos principų, Luxemburg nepranašavo bolševikams šviesios ateities. 1918 m. vasarą kalėjime Breslau pradėtoje rašyti knygoje „Rusijos revoliucija“ ji taip komentavo šalyje vykstančias permainas: „Laisvė tik vyriausybės šalininkams, tik partijos nariams, kad ir kiek jų būtų daug, nėra laisvė. Laisvė visada yra laisvė mąstantiems kitaip.“ Pastaroji frazė, ko gero, ir buvo svarbiausias Luxemburg gyvenimo imperatyvas.

 

Laisvė visada yra laisvė mąstantiems kitaip

 

Rosa Luxemburg gimė 1871 m. Rusijos imperijai priklausiusioje padalytos Lenkijos dalyje. Jos tėvas Edwardas buvo iš pirklių giminės, mamos Linos giminė garsėjo rabinais. Šeimoje kalbėta lenkiškai, skaityta vokiškai. Tėvai save vadino Mozės tikėjimo lenkais, bet Luxemburg, regis, nemėgo gilintis į savo tautinę tapatybę. 1917 m. ji rašė laiške Mathilde Wurm: „Mano namai – visas pasaulis, ten, kur yra debesys, paukščiai ir žmonių ašaros.“ 

 

Luxemburg užaugo Varšuvoje, po prastai vaikystėje diagnozuotos klubo ligos šlubavo. Rusijos imperijoje moterys negalėjo mokytis universitete, todėl gerais pažymiais baigusi Varšuvos gimnaziją (joje buvo draudžiama kalbėti lenkiškai) 146 cm ūgio aštuoniolikmetė išvyko studijuoti į Šveicariją – 1889 m. ji įstojo į Ciuricho universitetą. Turtais negalėjusiems pasigirti tėvams studijos užsienyje buvo brangios, bet vaikų išsilavinimas jiems rūpėjo – vienas Luxemburg brolių jau buvo gydytojas. Luxemburg nuo mažens norėjo būti mokytoja, ją domino gamtos mokslai, todėl pasirinko biologijos, zoologijos ir filosofijos studijas. Tačiau po kelerių metų pakeitė studijų kryptį – studijavo teisę, o kartu mokėsi politikos mokslų, politinės ekonomijos, administracijos ir diplomatijos istorijos. 1897 m. ji apsigynė daktaro disertaciją „Pramonės raida Lenkijoje“, kuri iki šiol laikoma viena svarbiausių kapitalizmo Lenkijoje studijų. 

 

Prie to, kad Luxemburg susidomėjo politika, matyt, labiausiai prisidėjo Ciuricho universiteto studentas Leonas Jogichesas (1867–1919), su kuriuo ji susipažino 1891 metais. Jis užaugo Vilniuje, iš tėvo pirklio paveldėjo nemenką sumą, kurią naudojo revoliucinei veiklai. Paauglys jis jau priklausė pogrindinei grupei, kurioje buvo būsimas menševikų vadas Julijus Martovas, vienas Bundo kūrėjų Josifas Milis bei vienas Prancūzijos komunistų partijos steigėjų Charles’is Rappoportas. Su šia grupe bendradarbiavo vyresnysis Lenino brolis Aleksandras Uljanovas ir broliai Bronisławas bei Józefas Piłsudskiai. 

 

Ciuriche Jogichesas atsidūrė slapta kirtęs Rusijos imperijos sieną, nes buvo ieškomas policijos. Tai, kad apie Jogichesą išliko palyginti mažai žinių, siejama su jo pogrindine veikla. Jis garsėjo konspiraciniais sugebėjimais, visą gyvenimą naudojosi padirbtais dokumentais ir vardais. Daug vėliau, kai jo ieškojo Berlyno policija, paaiškėjo, kad niekas iš apklaustųjų nesugeba nusakyti jo išvaizdos. Jogicheso pašaukimas – būti revoliucionieriumi. Jis buvo ideologas, puikus organizatorius, veiksmo žmogus, leidyklų, laikraščių bei mokyklų bendražygiams steigėjas įvairiose šalyse, žmogus, sugebėjęs padirbti bet kokį raktą ir niekuo nepasitikėjęs – tik Luxemburg ir pora draugų žinojo tikrąjį jo vardą. Bet Jogichesas turėjo vieną didelę ydą – nesugebėjo sklandžiai (ypač raštu) formuluoti savo idėjų ir minčių. Gal tai ir pakišo koją jo karjerai Rusijos socialdemokratų partijoje – jis nepatiko didžiausiam rusų marksistų autoritetui Georgijui Plechanovui, kuris 1892 m. laiške Friedrichui Engelsui pavadino jį „revoliuciniu karjeristu“, lygino su nihilistu Sergejumi Nečajevu. Luxemburg biografas J. P. Nettlas (jo knyga ir tapo Arendt esė pagrindu) rašė, kad parama Jogichesui ir dalyvavimas jo kare su Plechanovu neigiamai paveikė jos politinę karjerą.

 

Nors Luxemburg susidomėjo marksizmu dar Varšuvoje, vis dėlto pažintis su Jogichesu nulėmė jos gyvenimą. Jie dešimt metų slėpė savo santykius, iki 1906-ųjų buvo pora, bet ir išsiskyrę rūpinosi vienas kitu. Juos siejo bendras darbas. Kartu jie įsteigė Lenkijos karalystės socialdemokratų (vėliau pervadintą į Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratų) partiją, kartu redagavo laikraščius „Sprawa Robotnicza“, „Czerwony Sztandar“ ir kitus Jogicheso įsteigtus leidinius. Luxemburg dažnai suteikdavo Jogicheso idėjoms ir mintims straipsnių pavidalą. 

 

Kad būdama carinės Rusijos pilietė galėtų įsikurti Berlyne ir gautų teisę gyventi Vokietijoje, Luxemburg fiktyviai ištekėjo už socialdemokratams prijaučiančios buto Ciuriche šeimininkės sūnaus – vokiečių anarchisto Gustavo Lübecko. Santuoka vėliau buvo nutraukta. Iš pradžių Berlyne ją finansiškai rėmė Jogichesas, bet netrukus Luxemburg tapo geidžiama vokiečių socialdemokratų dienraščių autorė, partijos veikėja ir įgijo finansinę nepriklausomybę. Luxemburg laisvai kalbėjo ir rašė lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų, vėliau – anglų kalbomis ir išgarsėjo kaip puiki oratorė, kuriai paklūsta minios.

 

Leo Jogichesas (Daniel Olbrychski) pirmąkart filme pasirodo revoliucijos Varšuvoje epizode, „Czerwony Sztandar“ redakcijoje. Netrukus von Trotta juos abu sugrąžins į 1900-ųjų išvakares, kai Jogichesas pagaliau persikėlė į Berlyną ir išsipildė Luxemburg svajonės apie gyvenimą kartu. Dar 1898 m. ji rašė Jogichesui: „Jokia kita pora pasaulyje neturi tiek galimybių būti laimingi kaip mes. Jei tik nepristigs daugiau abiejų geros valios, būsime, privalome būti laimingi.“ Karnavališkas Naujųjų metų sutikimas, kuriame Luxemburg dalyvauja su Janu Tyszka tada pasivadinusiu Jogichesu, o Karlas Kautsky tikina, kad XX a. bus išsipildymų amžius, leidžia von Trottai parodyti terpę, kurioje Berlyne gyvena, dirba, diskutuoja Luxemburg, o kartu ir punktyru nužymėti santykius bei būsimus konfliktus su svarbiausiais vokiečių socialdemokratais Augustu Bebeliu, Karlu Kautsky, didžiuoju Lenino priešu Eduardu Bernsteinu, Clara Zetkin. Suprantu, kad visi tie vardai lietuvių žiūrovams ar skaitytojams nieko nesako, nebent jie būtų jaunystėje privalomai skaitę Lenino tekstus – šis su jais visais polemizavo, juos smerkė, vadino niekšais, renegatais, oportunistais, išdavikais ir kitokiais bjauriais žodžiais. Bet Lenino vardas filme nenuskamba. Von Trotta rodo diskusijas, kurios išryškina Luxemburg mintis, jos tikėjimą, kad darbininkų judėjimas gali sukurti šviesią ateitį be išnaudojimo ir karų. Režisierei svarbus ir Luxemburg lūkesčių žlugimas, kurį ji patirs Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kai Vokietiją užplūdo nacionalizmo banga, ir vėliau, kai nuo socialdemokratų atsiskyrusi „Spartako grupė“, kurios manifestą „Socialdemokratijos krizė“ 1916-aisiais, prisidengusi Junius pseudonimu, parašė Luxemburg, 1918-aisiais pasiskelbs Vokietijos komunistų partija. Kai Luxemburg liks viena, nesuprasta, apimta abejonių, ji atsigręš į save ir pradės ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos anksčiau, regis, vengė sau užduoti.

 

Kartais man atrodo, kad nesu tikras žmogus

 

Barbaros Sukowos suvaidinta Luxemburg (Kanų festivalio apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį) filme fiziškai beveik nesikeičia, bet von Trotta ir aktorė nuosekliai atskleidžia jos vidines permainas. Ypač įsimena stambūs aktorės planai, filme tampantys svarbia veiksmo cezūra. Pirmą filmo pusę Luxemburg – temperamentinga, bet kartu ir puikiu humoro jausmu bei autoironija apdovanota jauna, įsimylėjusi moteris. Su Louise Kautsky jos atostogauja, irstosi ežere, rašo šelmiškus laiškus ir kelia tostus už gyvenimą. Keli epizodai, kai Luxemburg kalba mitinguose, partijos suvažiavime Manheime ar teisme, rodo ne tik puikią oratorę, aistringą polemistę, bet ir moterį, kuri tiki savo skelbiamomis idėjomis, tiksliai formuluoja mintis. Ji jaučiasi nepriklausoma, todėl nebijo reikšti savo nuomonės, dažnai nesutampančios su tų, kurie tarsi ir yra bendraminčiai. Herojės nepriklausomybės siekį, nenorą nuo ko nors priklausyti von Trotta pabrėžia ne viename filmo epizode. Tačiau bėgant laikui kalbos mitinguose, partijos suvažiavimai ir kitokie renginiai Luxemburg vis labiau vargina. 

 

Leono paraginta rinktis, ar būti motina, ar revoliucioniere, Luxemburg kėlė tostą už revoliuciją, bet netrukus ji išvarys Leoną iš namų, supratusi, kad buvo neištikimas su moterimi, per revoliuciją išgelbėjusia jam gyvybę. Luxemburg yra maksimalistė ir nesuvokia, kaip galima mylėtis su moterimi, kuriai nieko nejauti. Šią sceną von Trottai, matyt, įkvėpė Arendt esė išsakyta Luxemburg ir Jogicheso išsiskyrimo priežasties prielaida, nors niekas iš amžininkų negalėjo tiksliai pasakyti. Jogichesas išsaugojo visus Luxemburg jam rašytus laiškus – ir tik vieno, rašyto tomis dienomis, kai jie išsiskyrė, pradžioje stinga keturių puslapių. Tai ir paskatino Arendt hipotezę. Užtat amžininkai prisimena, kad Jogichesas iki pat Luxemburg mirties jos pavyduliavo kitiems, aiškino, kad ji niekad nuo jo neišsilaisvins, net grasino revolveriu ir ilgai neatidavė buto raktų. Kai Luxemburg buvo nužudyta, jis pats atliko nusikaltimo tyrimą, kurio faktus vėliau patvirtino ir teismas. Bet Jogichesas buvo suimtas ir 1919 m. kovą nužudytas Berlyno kalėjime.

 

Luxemburg meilės laiškai švelnūs, poetiški, persmelkti artumo ilgesio, nors kartais ir smulkmeniški (yra tokių, kur ji aprašo Jogichesui kiekvieną savo dienos valandą), nesvarbu, kam jie adresuoti. Ji prisimena kartu praleistas valandas, rašo apie į balkoną atskrendančius paukščius, apie katę Mimi, kurios taip ilgisi kalėjime, bet, ko gero, pati laikosi minties, kurią išsiskyrimo scenoje pasakė Leonui: „Tau darbas ir meilė neatskiriami. Dėl darbo tu paaukosi bet kokią moterį.“ 

 

Von Trotta poetiškai rodo įsimylėjusią Luxemburg lubinų lauke su geros draugės Claros Zetkin sūnumi – šešiolika metų jaunesniu Kostia, kurį mama „komandiravo“ į Berlyną prižiūrėti Mimi, kai Luxemburg atsidūrė kalėjime. Jų romanas netruko ilgai, bet iš visko sprendžiant buvo laimingas. (Nors filme nuskamba užuomina, esą Kostia žuvo kare, iš tikrųjų jo likimas galėtų būti kino epopėjos apie XX amžiaus vingius tema – jis tapo gydytoju, po 1933-iųjų kartu su motina ir broliu atsidūrė SSRS, iš ten pabėgo į Čekiją, iš jos į Prancūziją, iš kurios vėl teko bėgti, kai vokiečiai užėmė Paryžių. Bet Kostia Zetkinas sulaukė garbingo amžiaus ir mirė 1980 metais Kanadoje.)

 

Von Trotta rodo, kaip brendo Luxemburg konfliktas su vokiečių socialdemokratais, prasidėjęs Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Kaip dauguma Europos socialdemokratų, Luxemburg visaip priešinosi karui, tikėjo, kad skirtingų šalių darbininkai liks solidarūs ir nepasiduos nacionalistų kerams, teigė, kad karas amoralus, ir buvo nuteista už antivalstybinį pacifizmą. 

 

Von Trotta rodo, kad tada Luxemburg dar tiki galimybe sukurti visuomenę, kuri įgyvendina idealus – ko vertas stambus planas iš mitingo, kuriame ji sako kalbą. Bet Reichstage socialdemokratai balsuoja už karo finansavimą, nebalsuoja tik iš įtakingos socialdemokratų šeimos kilęs advokatas Karlas Liebknechtas (Otto Sander). Bendru planu nufilmuota scena, kai po lemtingo posėdžio Luxemburg lėtai leidžiasi žemyn Reichstago laiptais – tarsi įžanga ne tik į kitą Luxemburg gyvenimą, bet ir į netolimą Vokietijos ateitį. Tas kitas Luxemburg gyvenimas prasideda kalėjime, jos laukia vienatvė, nusivylimas bendražygiais, tačiau kartu tai ir laikas ne tik knygoms ar rašomiems tekstams, bet ir darželiams, paukščiams, herbariumams. Pastarieji buvo didžiulė Luxemburg viso gyvenimo aistra. 1917 m. iš kalėjimo ji rašė Soniai Liebknecht: „Kartais man atrodo, kad nesu tikras žmogus, tik kažkoks netobulos žmogiškos formos paukštis ar kitas gyvūnas. Sielos gelmėje ties tokiu kaip čia darželio pakraščiu, arba laukuose tarp kamanių ir žolių jaučiuosi daug labiau sava nei partijos suvažiavime. Juk galiu Jums visa tai ramiai pasakyti, tame Jūs iškart neįžvelgsite socializmo išdavystės. Žinote, kad, nepaisant to, greičiausiai mirsiu poste: kalėjime arba kovodama gatvėje. Bet mano giliausias „aš“ priklauso labiau mano zylėms nei „draugams“.“ Kartą ji ir pasiguos – reikėjo atsidurti kalėjime, kad galėtų užvesti darželį. 

 

Istorija įrodys priešingai

 

Pirmąjį pasaulinį karą von Trotta perteikia dokumentiniais kronikos kadrais ir bene labiausiai žinomo Luxemburg laiško apie kalėjimo kieme pamatytus sunkių nešulių prikrautus vežimus tempiančius, vos paeinančius, nuvarytus, ašarojančius, žaizdotus buivolus, vieną kurių ji pavadino savo broliu. Karas negailestingas visiems, gal net labiausiai gyvūnams. 

 

Breslau kalėjime Luxemburg sužinos ir apie tai, kad Vokietija tapo demokratine šalimi. 1918 m. lapkričio 10 d. grįžusi į Berlyną ji vėl įsitraukia į veiklą – redaguoja „Spartako grupės“ laikraštį „Die Rohe Fahne“, tačiau, pasak pirmojo Luxemburg biografo Paulio Froelicho, seni draugai pastebėjo, kad ji grįžo pasikeitusi, susenusi, beveik žila ir ligota. Tai įtemptas laikas, kai skirtingos partijos ir susivienijimai kovoja už realią valdžią. Paragintas Lenino pasiuntinių, Liebknechtas svajoja apie revoliuciją, bet jo kalbą mitinge von Trotta rodo tarsi pavargusios Luxemburg akimis: lyja, pilka, plevėsuoja raudona vėliava, skamba šūkis „Tegyvuoja pasaulinė revoliucija“, tik kadrą aklinai užpildo juodi susirinkusios minios skėčiai ir tamsūs drabužiai. Luxemburg bando paaiškinti Liebknechtui, kad išvarginti šalies gyventojai nepasirengę revoliucijai, kad po ketverių karo metų reikia saugoti kiekvieną gyvybę. Ji puikiai suvokia tragišką situaciją, kurioje atsidūrė Vokietija, ir, regis, neturi iliuzijų. Neatsitiktinai netrukus nuskambės Luxemburg klausimas Leonui: „Kodėl visada gyvenu taip, kaip mažiausiai norėjau gyventi?“ Jos sveikata nyksta, Luxemburg gęsta, silpsta, jos žvilgsnis liūdnas. 

 

Luxemburg atsisveikinimas su gyvenimu filme prasidės anksčiau, nei nuskambės Liebknechto redakcijoje skambinama „Mėnesienos sonata“. Pabaigai von Trotta paliks tik tiksliai, pagal žudikų teismo proceso dokumentus, atkurtą 1919-ųjų sausio 15 d. Liebknechto ir Luxemburg mirties Berlyne spektaklį: suėmimas, minios įniršis, „Eden“ viešbutis, išsekusi Luxemburg su Goethe’s „Faustu“ rankose ir atsakymas karininkui nacionalistui, teigiančiam, esą dabar jie valdžia šioje valstybėje: „Istorija įrodys priešingai.“ Naktis, smūgis buože Luxemburg į nugarą, krentant ant žemės nuo kojos nukritęs batelis, ilgai žeme velkamas kūnas, automobilis, šūvis į veidą, į tamsius „Landwerhrkanal“ vandenis išmestas Luxemburg kūnas. Ir mėnulio šviesa, ramiai ir ilgai stebinti tamsų vandens bangavimą.

 

Von Trotta nerodo žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusio žudikų (beje, padariusių karjerą Hitlerio Vokietijoje) teismo proceso, susirinkusių į Luxemburg laidotuves tūkstančių bendraminčių. Jos filmas – moters istorija, stiprios asmenybės portretas, įkvepiantis būti savimi, kad ir kokia būtų tokio pasirinkimo kaina. 2012 m. „Rosos Luxemburg“ klausimus ir temas pratęs kitas bendras von Trottos ir Sukowos filmas „Hannah Arendt“. 

 

Naudota literatūra: Weronika Kostyrko, „Róża Luksemburg. Domem moim jest cały świat“, Varšuva, leidykla „Marginesy“, 2024.