Trys klausimai

 

Kita moteris

 

Didesnio atgarsio sulaukęs Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ („A Dangerous Method“, D. Britanija, Vokietija, Kanada, 2011) prasideda nerimastingais kadrais – arkliais kinkyta karieta 1904 m. rugpjūčio 17 d. įvažiuoja pro Ciuricho universiteto klinikos ir psichiatrinės gydyklos „Burgholzli“ vartus. Ji atvežė klykiančią merginą pastėrusiomis akimis. Jai diagnozuota „psichotinė isterija“. Mergina pilna baimės, ji nenori paklusti gydyklos taisyklėms. Tai Sabina Spielrein – turtingo pirklio iš Rostovo prie Dono (Rusija) duktė. Klinikoje ne pirmus metus dirbantis Carlas Jungas nusprendžia taikyti naują metodą – jo mokytojo Sigmundo Freudo aprašytą pokalbių terapiją. Spielrein bus pirmoji pacientė, kuriai Jungas pritaikys šią terapiją, kruopščiai aprašys jos eigą ne tik klinikos dokumentuose, bet ir laiškuose Freudui, knygose bei straipsniuose.

 

Mergina pamažu, bet pasiduoda ramaus ir atlaidaus Jungo įtakai. Ji pripažįsta, kad ligos priežastis – vaikystėje patirta tėvo prievarta. Jis buvo griežtas, mušė ne tik Sabiną, bet ir kitus vaikus. Nuo tada Sabina negali pakęsti bet kokio pažeminimo. Ją žemina ir viduramžius primenančios klinikos procedūros, ir prievartinis maitinimas. Sabina maištauja. Palaipsniui atsiskleidžia ir patirtos prievartos įtaka – vaikystėje mušama Sabina patyrė seksualinį susijaudinimą, ji linkusi į mazochizmą, masturbuojasi. Tėvas nusprendė ją išsiųsti į sanatoriją Šveicarijoje 1904 m., kai Sabina aukso medaliu baigė mergaičių gimnaziją.

 

Laiškuose Freudui Jungas analizuoja pacientės elgesį, aprašo jos isterijos priepuolius. Beje, vėliau Freudas (arba gausūs jo interpretuotojai) laikėsi nuomonės, kad Spielrein nesirgo jokia psichikos liga. Tai patvirtino ir dokumentai, pateikti Sabinai stojant studijuoti medicinos. Freudas manė, kad ją ištiko gili psichologinė krizė, sukelta šešerių metų sesers Emilijos mirties 1901 m. nuo šiltinės.

 

Jungas nusprendžia įtraukti Sabiną į savo eksperimentus, pasiūlo jai tapti asistente, juolab kad Spielrein nuo vaikystės svajoja tapti gydytoja. Naujojo metodo efektas akivaizdžiai teigiamas, nors Sabina vis dar bijo užmigti – ją kankina vaikystės prisiminimai. Tačiau ji sėkmingai pradeda studijuoti mediciną.

 

Spielrein įsimyli Jungą. Ji mato, kad šis bodisi savo turtinga žmona, gimdančia vaikus ir bijančia prarasti vyrą. Audringas Spielrein ir Jungo romanas netrunka tapti lyg ir pagrindiniu „Pavojingo metodo“ pasakojimo varikliu, bet tai Cronenbergui lyg dūmų uždanga. Jis rodo skirtingus romano etapus, Sabinos nekaltybės praradimo ar meilės scenose akcentuodamas kraują ir mazochizmo momentus, tarsi primindamas, kad yra body horror kino klasikas. Režisierius nuolat pabrėžia meilės scenų vujarizmo aspektą – nuogus kūnus paprastai atspindi veidrodžiai, bet pagrindinis filmo konfliktas ir jo tema vis dėlto glūdi Jungo ir Freudo santykiuose: tai valdingo mokytojo ir naujų kelių bei idėjų ieškančio mokinio konfliktas.

 

Filme „Pavojingas metodas“ Spielrein teko keistas vaidmuo. Ji tampa įtampos šaltiniu: iš pradžių Jungas meluoja Freudui apie savo ir pacientės santykius, tai skatina Freudo priešiškumą Sabinai. Freudas nemėgsta Sabinos, nors jos nepažįsta, bet supratęs tiesą nusivilia savo mokiniu. Freudui įtartinas Jungo polinkis į parapsichologiją, jo susižavėjimas telepatija. 1909 m. susipažinęs su Sabina, Freudas skatina jos tyrimus ir, regis, pasitiki ne tik moksline jos intuicija, bet ir asmenine patirtimi. Cronenbergas apie tai nelinkęs užsiminti. Jo nedomina herojės asmenybė. Sabina jam – tiesiog žaidimo tarp dviejų mokslininkų figūra, labiau dekoratyvinis ar melodramatiškas filmo apie idėjas elementas.

 

Sabina aistringai siekia Jungo meilės, nori pagimdyti jo kūdikį, kovoja su paskalomis ir per atstumą įvykius stebinčia Jungo žmona. Keira Knightley pabrėžia susigūžusią savo herojės figūrą šalia impozantiškų, gražaus stoto barzdotų ir svarbių vyrų: Freudą suvaidino Viggo Mortensenas, Jungą – Michaelas Fassbenderis. Sabina – jų ginčų fonas, nesavarankiška, meilės apsėsta moteris, graži ir trokštanti, kad mylimasis pliaukštelėtų jai per užpakalį. Aktorė, regis, nesupranta, kad „Pavojingam metodui“ įpusėjus Sabina jau yra rimta, pripažinimą pelniusi mokslininkė. Filmo pradžioje Knightley taip kruopščiai vaidina isterikės grimasas, tiksliai judina veido raumenis ir vaiposi, kad pagalvoji – šitaip aktorė ir supranta vaidybą, bet kyla noras nukreipti žvilgsnį į kažką kitą. Kad ir į gražų peizažą ar interjerą. Taip pat kruopščiai aktorė imituoja Sabinos aistrą ir jos kančias.

 

Tragiška Spielrein istorija lieka už filmo kūrėjų suvokimo ribų, nors akivaizdu, kad Cronenbergui iš Sabinos nieko daugiau ir nereikia. Už pasakojimo ribų lieka jos gyvenimas iki susitikimo su Jungu, Sabinos ir mylėtas, ir nekęstas kosmopolitiškasis Rostovas, jos erudicija, literatūrinis talentas, kalbų mokėjimas – tėvas Nikolajus Spielreinas buvo nustatęs konkrečias savaitės dienas, kai šeima kalba tik vokiškai, prancūziškai, angliškai. Žinoma, ir vaikystę paveikusi tėvų drama, nes iš skurdžios žydų valstiečių šeimos kilęs, bet sugebėjęs baigti mokslus Berlyne Nikolajus ir garsios rabinų šeimos palikuonė dantų gydytoja Eva buvo pernelyg skirtingi. Jų namai buvo turtingi, su tarnais ir auklėmis, bet nuolat kildavo barniai, tėvas garsėjo pykčio priepuoliais ir ekscentrišku būdu, motina – išlaidumu. Kad Sabina buvo muzikali, galima spręsti iš jos kartu su Jungu išgyvenamo susižavėjimo Richardo Wagnerio „Tristanu ir Izolda“, bet ir tai Cronenbergas labiau panaudoja kaip nuorodą į kitas būsimas ar spėjamas Jungo simpatijas.

 

Kita vertus, ko norėti iš aktorių, jei jiems tenka bendrauti laiškų ar mokslinių straipsnių fragmentais. „Pavojingo metodo“ pagrindas – Christopherio Hamptono pjesė „Pokalbių terapija“ („The Talking Cure“), o ši gimė iš 1994 m. pasirodžiusios Johno Kerro knygos „Labai pavojingas metodas. Jungo, Freudo ir Sabinos Spielrein istorija“ („A Most Dangerous Method: The Story of Jung, Freud and Sabina Spielrein“). Kerro knyga – mokslo populiarinimo pobūdžio, Hamptonas jos herojų laiškus ir straipsnius pavertė pjesės ir filmo personažų pokalbiais. Dažną iš šių citatų galima rasti ir Aleksandro Etkindo knygoje „Neįmanomo erosas: psichoanalizės Rusijoje istorija“ („Eros nevozmožnogo. Istorija psichoanaliza v Rossii, 1993). Bet visų jų šaltinis beveik tas pats – Spielrein Ženevoje paliktame lagamine rasti dokumentai, citatas iš kurių pritaikant prie knygos, filmo, mokslinio straipsnio etc. formos.

 

Freudas ir Jungas „Pavojingame metode“ žodingai dėsto savo argumentus, bet jų konfliktą pabrėžia ir abu supančių vietų – prabangių ir erdvių Jungo namų ir ankšto Freudo buto, jo egiptietiškų statulėlių prigrūsto kabineto, liudijančio kolekcionieriaus aistrą (tai Freudas vadino donžuano kompleksu), – supriešinimas. „Pavojingo metodo“ Spielrein taip ir lieka moteris, išprovokavusi Freudo ir Jungo konfliktą ar net psichoanalizės kelių išsiskyrimą. Moteris tarp Jungo ir Freudo, bet ne ta, kurios idėjos paveikė ir vieną, ir kitą. Užtat režisieriui svarbus epizodinis Vincent’o Casselio personažas – taip pat Freudo mokinys Otto Grossas, kurį pagloboti Jungo paprašė Freudas. Tai ryškus psichoanalizės istorijos personažas – anarchisto Piotro Kropotkino gerbėjas, narkomanas, nevengęs seksualinių santykių su savo pacientėmis. Matyt, jis ir padėjo Jungui susitaikyti su mintimi, kad galima peržengti pacientės ir gydytojo santykių ribas.

 

„Pavojingo metodo“ pabaigoje Jungas ir Pavelo Scheftelio kūdikio besilaukianti Sabina sėdi ant suolelio įspūdingų Jungo namų fone. Sabina klausosi gražių frazių, kad meilė jai buvo Jungui svarbiausia ir padėjo jam suprasti save. Jis teisinasi, esą kartais reikia padaryti niekšybę, kad galėtum gyventi toliau. Filmo kūrėjai neleidžia Sabinai atsakyti į šiuos žodžius. Ji tik ašaroja, nuolankiai ir vis dar susižavėjusi žiūri į Jungą. Ašaros trykšta ir automobilyje, išvežančiame ją vingiuotu keliu. Paskutiniuose kadruose Jungas vis dar sėdi ant suolelio. Kamera priartėja prie veido. Kadras užtemsta. Vėlesni personažų likimai išdėstyti keliais trumpais sakiniais tamsiame fone prieš prasidedant baigiamiesiems titrams.

 

Tokia pabaiga provokuoja klausimus žiūrovams. Tik kad filmas jų neužduoda. Prisiminiau vieną Spielrein užduotį studentams: „Įsivaizduokite, kad turite galimybę užduoti tris klausimus Dievui arba kažkam, kas aukščiau mūsų. Jūs tikrai žinote, kad gausite atsakymą. Galima klausti apie viską, ką norite, ir apie tai, kas yra čia, ir apie tai, kas anapus. Bet kokį klausimą. Tačiau pasistenkite apsiriboti trimis, jus jaudinančiais labiausiai.“ „Pavojingo metodo“ kūrėjams, matyt, nekilo panašių klausimų Spielrein – jiems viskas aišku. Nežinau, ko jų būtų paklaususi pati Spielrein, tik skaičiau, kad po eksperimento su studentais ji priėjo išvados, kad, klausiant spontaniškai, rūpi sava asmenybė ir savas likimas. Kai klausimai apgalvoti, jie platesni ir mažiau egocentriški.

 

Į platesnius klausimus nelinkęs atsakyti ir filmo „Paimk mano sielą“ („Prendimi l’anima“, Italija, Prancūzija, D. Britanija, 2002) režisierius Roberto Faenza. Filmas prasideda beveik identiškai – karieta 1904-ųjų rugpjūtį atvežančia Spielrein (Emilia Fox) į tą pačią kliniką ir tokiu pat rimtu Jungu (Iain Glen) jos palatoje. Taip pat ir kalbomis apie naują metodą, prievartiniu maitinimu bei panašiais „gydymo“ būdais. Režisierius nori pasakoti išsamesnę Spielrein istoriją, todėl ją įrėmins šiuolaikinės herojės – tolimos Spielrein giminaitės prancūzės Mari (Caroline Ducey) kelionė į 10-ojo dešimtmečio chaose skendinčią Rusiją. Mari nori suprasti, „kuo nuostabi buvo Sabina“, kas atsitiko, kai ji grįžo į Rusiją, ir vagia iš Maskvos archyvo Spielrein dienoraštį, bet vagišę pastebi britas mokslininkas Ričardas (Craig Ferguson) ir siūlo padirbėti jo vertėja: prancūzė moka rusiškai. Kartu jie pradės aiškintis Sabinos mįslę, regis, pamažu įsimylėdami ne tik į Sabiną, bet ir vienas į kitą.

 

„Paimk mano sielą“ – pavyzdingai blogas biografinis filmas. Kūrėjai nori parodyti Spielrein gyvenimą, bet tik paviršutiniškai įvardija jo įvykius mokiniško iliustratyvaus rašinėlio lygiu. Jie pripildo kadrą atsitiktinių detalių ir personažų neva kurdami atmosferą. Vieno ar kito teiginio liustracija tampa bet kuri situacija, net ir ta, davusi filmui pavadinimą, kai Jungas atiduoda Sabinai juodą vaikystės akmenuką, sakydamas, kad tai jo siela, ir jis nori, kad Sabina jį saugotų. Gražus gestas, bet kūrėjų (scenarijų kartu su režisieriumi rašė Gianni Arduini, Alessandro Defilippi, Elda Ferri, Hugh Fleetwoodas, Giampiero Rigosi) nedomina Spielrein ir kitų veikėjų poelgių motyvai, ką jei jaučia, ką galvoja.

 

Geriau, kad tai yra „ji“

 

Pagrindinis Spielrein tyrinėjimų objektas buvo vaikai. Įdomu, kad jos vieno ar kito vaiko atvejo analizės kartais primena subtilius apsakymus – tokia sklandi Spielrein kalba, įsimena net atskiros frazės, pastabos ir teksto ritmas. Kartais toks mokslinis tekstas prasideda visai kaip šiuolaikinė esė – asmeniškais prisiminimais. Bet filmuose vaikų tema beveik apeinama, neliko itin svarbios psichoanalitikams Spielrein vaikystės, jos tėvai pasirodo epizodiškai, neliko trijų brolių ir vyro Pavelo Scheftelio. Neliko terpės, kurioje formavosi Spielrein, sesers mirties, paskatinusios didžiąją krizę. Abiejuose filmuose iš pat pradžių matome psichiškai pakrikusią merginą, pagydomą naujo metodo, ir jos meilę Jungui. Tarsi tuo ir apsiribotų Spielrein gyvenimas.

 

1912 m. liepą Rostove Spielrein ištekėjo už gydytojo Pavelo Scheftelio. Tai turėjo būti nusiraminimo metai. Ji jau sulaukė kolegų dėmesio ir meilės. Freudas jai siuntė pacientus – dauguma tai moterys, iš kurių Spielrein sulaukdavo padėkų ir net eilėraščių. Ji reguliariai skaitė pranešimus Vienos psichoanalizės draugijoje. Po vieno tokio Freudas rašė Jungui: „Ji labai protinga, viskas, apie ką kalba, turi prasmę.“ Pripažinimo ji sulaukė ir Berlyne, kur susitikdavo su jaunais vokiečių psichoanalitikais. Viename tokių susitikimų Spielrein susipažino su Schefteliu. Jam buvo trisdešimt dveji, kilęs iš Rostovo. Scheftelis įsimylėjo Sabiną. Ji jau buvo atsakiusi keliems, siūliusiems ranką ir širdį, bet jautėsi vieniša ir dienoraštyje kartais rašė, kad norėtų ramaus šeiminio gyvenimo, tvarkingos kasdienybės.

 

Sabina nedaug žinojo apie savo vyrą. Jis buvo žavus, mandagus, mėgo muziką. Pavelas norėjo gyventi Rostove, Sabina – likti Vienoje. Berlynas abiem tapo kompromisu. Apsidžiaugęs Sabinos santuoka ir praktika Berlyne, Freudas rašo jai rekomendaciją, siunčia pacientus. Sabina dirba, bet Pavelas silpnai moka vokiškai ir negali įsidarbinti, nes jo diplomas Vokietijoje negalioja. Pora gyvena iš Sabinos kraičio. 1913 m. gruodį Berlyne gimė jų duktė Irma – Renata. Irmos vardą išrinko Pavelas, bet Sabina visada kreipsis į mergaitę tik Renatos vardu. Naujagime džiaugėsi gėlių puokštę atsiuntęs Jungas ir Freudas, parašęs: „Prašom priimti mano nuoširdžius sveikinimus. Geriau, kad tai yra „ji“.“

 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Schefteliai persikėlė į Šveicariją. Netrukus Pavelas gavo iš Rusijos mobilizacijos šaukimą ir išvyko dirbti į karo ligoninę. Sabina liko su dukrele. Karo atskirta nuo artimųjų, ji imasi įvairių darbų, net įsidarbina chirurge. 1917-aisiais Rusijoje laimėjus bolševikų revoliucijai, Sabina liko be finansinės tėvo paramos – jo turtas buvo nacionalizuotas. Išgyventi buvo sunku. 1921 m. ji įsidarbino Ženevoje, Rousseau pedagoginiame institute, kurio tikslas buvo rengti ankstyvosios vaikystės psichologus bei mokytojus. Čia Spielrein tapo ir būsimo vaikų psichologo Jeano Piaget analitike, dirbdama su vaikais ji bene pirmoji taikė piešimo metodą.  

 

1922-aisiais mirė Eva Spielrein ir Sabina gavo Pavelo laišką – arba ji grįžta, arba skyrybos, arba tegu iš pradžių važiuoja į Maskvą, juolab kad ten atidarytas vaikų psichologijos institutas ir valdžia suinteresuota psichoanalize bei jos specialistais. Freudas taip pat pataria važiuoti į Maskvą, pabrėždamas, kad „laikai dabar yra sunkūs visiems“.

 

Valdžia – tai galingasis Levas Trockis. Šis bolševikas, vienas revoliucijos vadų, Raudonosios armijos kūrėjas ir komunizmo ideologas, domėjosi psichoanalize, atradęs ją, kai 1907–1913 m. gyveno Vienoje. Trockiui atrodė, kad psichoanalizė gali padėti sukurti naują žmogų, kuriuo kliedėjo revoliucionieriai bei avangardinio meno kūrėjai. Tokia naujo žmogaus eksperimento medžiaga turėjo tapti ir beglobiai vaikai. Po pilietinio karo ir 1922-ųjų bado jų Rusijoje buvo keturi ar šeši milijonai. Jie burdavosi į gaujas, vogė, žudė, užsiėmė prostitucija. Psichologai ir psichoanalitikai turėjo užsiimti jų resocializacija. Tam buvo kuriamos specialios įstaigos, tarp jų ir Maskvos vaikų namai, kuriems vadovavo pedagogė ir psichoanalitikė Vera Šmidt. Pastarųjų finansavimo šaltiniai buvo trys: sovietų valdžia, lėšos už Rusijoje parduotas Freudo knygas ir Vokietijos psichologų korporacija. 1923-iaisiais, kai prie aštuoniolikos namų darbuotojų prisijungė Spielrein, namuose buvo trisdešimt vaikų. Ne tik beglobiai, bet ir vaikai „su problemomis“ (nuo vienų iki penkerių metų amžiaus) iš sovietų ir partinių darbuotojų šeimų.

 

Filme „Paimk mano sielą“ rodomas vienintelis Spielrein profesinio gyvenimo Rusijoje epizodas – darbas šiuose „Baltąja prieglauda“ (nes sienos ir baldai buvo balti) vadintuose namuose, kai ji bando padėti nenorinčiam bendrauti berniukui. Tačiau Mari ir Ričardo, žinoma, papirkus buvusį kagėbistą, surasto Ivano (Viktor Sergačiov) prisiminimai tokie pat iliustratyvūs, kaip ir užuominos apie darželį lankiusį Stalino sūnų Vasilijų.

 

Spielrein darbas vaikų namuose, Rusijos psichoanalizės institute ir Maskvos universitete netruko ilgai. Po Lenino mirties 1924-aisiais trintis tarp Trockio ir Stalino tik aštrėjo, vėliau Stalinas pavadino psichoanalizę „Trockio kontrabanda“. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ji oficialiai buvo uždrausta.

 

1924 m. Sabina nusprendė grįžti į Rostovą. Šeimos situacija buvo sudėtinga: Pavelas susilaukė dukters Ninos nuo ukrainietės gydytojos Olgos Snetkovos ir iškėlė sąlygą: arba jie su Sabina vėl gyvena kartu, arba skiriasi, ir jis veda Olgą. Sabina nusprendė, kad Renata, kurios elgesys jai vis labiau kėlė nerimą, privalo turėti šeimą, o Snetkova persikėlė gyventi į Krasnodarą. 1926 m. Sabina pagimdė antrą dukterį Evą. Po Pavelo mirties, kai 1937–1938 m. SSRS siautėjo didžiosios represijos ir buvo sušaudyti trys Europoje mokslus baigę ir profesoriais tapę Spielrein broliai, Sabina ir Olga sutarė, kad jei viena iš jų bus represuota, kita rūpinsis visomis trimis mergaitėmis.

 

Apie paskutinius Sabinos gyvenimo dešimtmečius išliko mažai žinių. Kartu su Pavelu ir dukterimis jie gyveno trijų kambarių bute perstatytose arklidėse. Abu dirbo ligoninėse ir konsultavo privačiai. Sabina daug dėmesio skyrė dukterų auklėjimui. Negausiuose liudijimuose apie Spielrein gyvenimą Rostove – pasakojimai apie pro jų namų langus sklindančią muziką: Renata ir Eva buvo gabios muzikantės, grojo violončele ir smuiku, Renata studijavo Maskvos konservatorijoje. Tuose prisiminimuose Sabina – anksti pasenusi, suvargusi, juodus, ilgus ir sunešiotus drabužius vilkinti moteris. Netekus darbo, jai tekdavo ir badauti, nors gydytų vaikų tėvai kartais atsidėkodavo višta, cukrumi, duona ar daržovėmis.

 

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai okupavo Rostovą du kartus: 1941 m. rudenį okupacija truko maždaug savaitę, antrą kartą Raudonoji armija atidavė miestą vokiečiams 1942 m. liepą. Po pirmosios okupacijos Spielrein ir jos dukterims siūlyta evakuotis, bet Sabina atsisakė, abejodama, ar faktai apie nacių žiaurumus nėra tik perdėta sovietų propaganda. Ji ilgai gyveno Europoje ir tikėjo, kad vokiečiai – kultūringa tauta. Rugpjūčio 9 d. vokiečiai iškabino skelbimus, kviečiančius rugpjūčio 11 d. miesto žydus rinktis nurodytose vietose su vertingiausiais daiktais, papuošalais, drabužiais ir namų raktais. Iš ten jie esą bus vežami į saugias vietas už miesto.

 

Skirtingai nei rodoma abiejuose filmuose, Rostovo žydai nesudegė sinagogoje – net mirtis kine privalo būti metaforiška. Spielrein ir abi jos dukterys kartu su dvidešimt septyniais tūkstančiais Rostovo gyventojų buvo sušaudytos Gyvačių dauboje (Zmeinaja balka). Jos guli bendrame kape, kaip ir trys Sabinos broliai, palaidoti skirtingose, bet masinėse Stalino aukų kapavietėse.

 

Biografiniai filmai visada populiarūs ir mėgstami, nors dažnai ir kritikuojami. Pasakojimai apie rašytojus, menininkus, mokslininkus, sportininkus ar populiariosios kultūros žvaigždes pamokomi ir kartais net įkvepiantys. Dabar jie lyg ir tapo prieš kelis šimtmečius populiarių knygų apie šventųjų gyvenimus pakaitalais. Net pasakojimo struktūra panaši: pagrindinis herojus kovoja su gyvenimo negandomis ir su savimi, siekia tikslo, pralaimi ir nugali, bet dažniausiai įgyvendina savo idėjas. Tai universalūs pasakojimai, tinkantys skirtingiems laikams ir šalims.

 

Filmai apie Sabiną Spielrein įrodo, kad biografinės dramos pavyksta, kai herojų likimai supaprastinami, personažai pritaikomi prie sukūrimo metais madingų ar paklausių problemų. Jie įdomūs tiek, kiek yra aktualūs vienam ar kitam laikui, gali prisiliesti prie tabuizuotų temų ar parodyti, kad genijai taip pat verkia. Nors įvairūs Spielrein gyvenimo tarpsniai galėtų tapti skirtingais kino pasakojimais, bėda ta, kad jos gyvenimas pernelyg sudėtingas ir netelpa į jokią įprastą, universalią schemą. Jis pernelyg unikalus, išskirtinai dramatiškas ir kupinas laikų bei idėjų susidūrimų. Jam sunku rasti įkvepiančią pabaigą. Kita vertus, Sabina Spielrein ėjo savo keliu ir, matyt, žinojo atsakymą į savo tris klausimus.

 

Naudotasi Violaine Gelly knyga „Pavogtas Sabinos Spielrein gyvenimas“ („La vie dérobée de Sabine Spielrein“, 2018)