Tikras išbandymas
(True grit)

Nelabai pakeliu režisierių Coenų farsą ir stambius perkreiptų veidų planus (kaip filme „Rimtas vyrukas“). Man labiau patinka, kai broliai stovi atokiau nuo tyrinėjamų objektų (kaip filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“). Tada, pavyzdžiui, pastebi, kad personažai ne kraiposi, o funkcionuoja tarytum automatai – ir firminiai Coenų žudikai, ir eiliniai žmogeliai. Tiesa, ir vienokių, ir kitokių Coenų filmų esmė lyg ir ta pati. Tai – amerikietiško sąmoningumo stebėsena. Tačiau būtent atsitraukę Coenai ją išgrynina iki negailestingos alienacijos. Savo forma šios rūšies filmai išeina panašūs į gerai išdžiovintą medį – nebegyvą, bet tvirtą.

Prie tokių filmų pridėčiau ir „Tikrą išbandymą“, nors iš pradžių atrodo, kad nueita trečiuoju keliu. Reikia pasakyti, kad broliai mėgsta kartotę, kurią, kad ir kokia tobula ji būtų, visad atpažįsti iš ypatingo šaltuko dvelksmo. Savo reikmėms Coenai išsikasa iš kultūrinių gelmių kokią nors formą, prikelia ją iš mirties (pavyzdžiui, film noir filme „Žmogus, kurio nebuvo“). Nieko keista, kad nuo šitokios „galvanizacijos“ neretai nukrečia šiurpas. Šį kartą režisieriai atkapstė tokį, regis, prieštvaninį dalyką kaip vesternas ir pasinaudojo ironišku rašytojo Charleso Portiso romanu, kuris jau buvo ekranizuotas 1968 m. režisieriaus Henry Hathaway’aus. Žengdami į gerai išžvalgytą XIX a. laukinių Vakarų teritoriją Coenai lyg ir mandagiai laikosi nusistovėjusių žanro ceremonijų. Vis dėlto atsidūręs ankstesnės Coenų kūrybos šviesoje šis vesternas atrodo kitaip nei klasikiniai jo pirmtakai.

„Tikro išbandymo“ siužetas panašus į tobulėjimo ar kelio filmą: norėdama atkeršyti tėvo žudikui, mergaitė leidžiasi į jo gaudynes lydima keistos draugijos – girtuoklio policijos pareigūno ir puošeivos Teksaso reindžerio. Tačiau vadinamųjų dvasinių lūžių, ypatingų gyvenimo permainų čia nėra – filmo protagonistė be dvejonių eina prie reikalo ir nuo pat pradžių pati puikiai žino, ką turi daryti. Įdomiausia, kad šioje keršto istorijoje nelabai įmanomas aiškus konfliktas, nes priešai beveik niekuo nesiskiria nuo saviškių. Visi personažai atrodo vienodai baisiai ir kalbasi bendra kalba. Tereikia susitikus persimesti žodeliu kitu, apsikeisti atpažinimo kodais ir, žiūrėk, visi jau šnekučiuojasi, rusiškai tariant, po poniatijam, bei smagiai pyškina iš įvairaus kalibro ginklų. Ir vieni, ir kiti veikia toje pačioje verčių sistemoje – vadovaujasi grynai praktiniais sumetimais, savanaudiškai siekia iš visko pasipelnyti. Net ir keturiolikmetė mergaitė mąsto ūkiškai: „Viskas pasaulyje kainuoja, išskyrus Malonę.“

Tai pasaulis, kuris niekaip nekeičia personažų, tik kaltas čia turbūt ne jų beširdiškumas. Panašu, kad šiame filme išgyvenimai Coenų per daug ir nedomina. Užtat jie modeliuoja griežtos nepajudinamos sanklodos, bet savaip harmoningą pasaulį, kur viskas turi savo vietą. Čia vėl išlenda iš Coenų kino pažįstamas automatizmas, šįsyk kiek užmaskuotas ir sukilnintas šaunių vesterno papročių. Tačiau galbūt kaip tik todėl žiūrovus veikiausiai stipriau sukrės finalas, nes būtent jiems (o ne veikėjams) suteikta teisė susijaudinti dėl paniurėlių herojų kilnaus elgesio bei suvokti, kad tos nuolatinės kalbos apie atlygį ir naudą – tik dar vienas distancijos lygmuo, atsitvėrimo nuo savų jausmų priemonė.

Į „Tikrą išbandymą“ galima pažiūrėti ir kaip į žiauroką filmą vaikams, savotišką pasaką apie mergaitę, kuri įsibrauna į kinematografo valdas, atsiduria vesterne ir turi paklusti žanro reikalavimams. Siaubas ir smalsumas čia eina greta, geri ir blogi dalykai susimaišę, moralinės kančios dar nepabudusios, o žudyti perėjūnus ir nedorėlius – tai, kaip juokauja seklys girtuoklis, yra tas pats, kaip šaudyti kalakutus. Čia galima prisiminti visų taip gvildentą „Baltą kaspiną“ ir vaikuose slypinčio prigimtinio blogio klausimą. Haneke’s filme blogis išlenda paslapčia, o „Tikrame išbandyme“ visi lošia atviromis kortomis be jokių pagraudenimų. Jei nori, gali būti blogas, kartais net privalai toks būti, tik turi nepamiršti, kad už tai teks vienaip ar kitaip sumokėti. Už intensyvų vaikystės laiką ir nuotykius vesterno platybėse filmo herojei tenka sumokėti kartėliu. Tolesnis gyvenimas nublanksta, jo klotis tampa nereikšminga, nebeįdomi – matyt, neatsitiktinai iš laiko atstumo savo nuotykius pasakojanti herojė ir pasisako likusi senmerge.

Skrupulų dėl kitų žudymo neturintiems personažams nebūdinga ir savo pačių mirties baimė. Ir, atrodo, ne vien dėl tvirto tikėjimo, kad, kaip sako vienas filmo mirštantysis, po mirties vaikščios Malonės gatve. Vis dingteli, kad jau dabar jie klaidžioja po anapusinius tyrus. Keršto žygį pradėjusiai mergaitei pirmą naktį tenka miegoti laidojimo biure, karste greta numirėlių. O paskui mirtis skersai išilgai išraižo filmo erdvę – nuo milžiniško medžio viršūnėje kybančio pakaruoklio iki negyvėlių susmukusioje žeminėje trobelėje ir gyvačių urve. Mergaitė filmo pradžioje pareiškia, kad mirusio tėvo kūnas tėra kūnas, dvasia jį jau palikusi. Tačiau, kaip ir būdinga Coenų automatams, negyvi kūnai toliau funkcionuoja lyg iš inercijos. Smarkiai sužeisti herojai dar puikiausiai geba papostringauti, lyg plūstantis kraujas tebūtų kokia nors sloga. Lavonai kažkur gabenami, perkami ir parduodami, iš galvų medžioklės galima pasipelnyti, o šio filmo pasaulyje tai ypač svarbu.

Filmo peizažas – aštria skalda nuberta įšalusi žemė, sustingę pliki medžiai, išretintas žiemiškas oras – ideali terpė švilpti kulkoms ir sklisti keistiems ne šio pasaulio balsams. Dažno personažo balsas iš tiesų skamba taip, tarsi būtų atsiskyręs nuo kūno ir eitų nežinia iš kur. Vienas sunkiai švokščia, kitas gaudžia kaip iš statinės. Ganėtinai literatūriškai bylojusiam reindžeriui tenka nuvirsti nuo arklio, prisikąsti liežuvį ir įsilieti į veblenančių balsų ansamblį. Toks jausmas, lyg klausytum vėlių pasakojimų apie kadaise nugyventus gyvenimus. Kartais filmo peizažas, veikėjai ima priminti Jimo Jarmuscho „Negyvėlio“ Ameriką – tamsią, pavojingą, bet ir hipnotizuojančią savo niūria poezija.

Koks pasaulis, toks ir filmas – skvarbaus visa reginčio žvilgsnio pervertas, geležine ranka surikiuotas. Nekyla jokių abejonių, kad šis Coenų darbas – tai tikras nacionalinis Amerikos kinematografas, iš rupaus savo krašto smėlio išaugęs ar iškastas.