Hana
(Hanna)

Beprasmybės rūšys


Režisierius Joe Wright | Scenarijaus autoriai David Farr, Seth Lochhead | Operatorius Alwin H. Kuchler
Vaidina Saoirse Ronan, Eric Bana, Tom Hollander, Olivia Williams, Jason Flemyng, Jessica Barden, Cate Blanchett, Vicky Krieps, Paris Arrowsmith, John MacMillan
2011, JAV, Vokietija, 111 min. Platintojas Lietuvoje Acme Film


Nežinau, ar čia tik atsitiktinumas, ar sustiprėjusi kino tendencija, bet pastaruoju metu mane vis persekioja filmai apie keistus vaikus. Antai Michaelis Haneke gąsdino vaikais, liguistai linkusiais kankinti kitus; brolių Coenų filme „Tikras išbandymas“ net seni galvažudžiai pakluso mergaitei, bylojusiai kaip visko regėjusi senė. Vis dėlto šiuo požiūriu kol kas niekas nepranoko Kiros Muratovos, kurios visą kūrybą perveria gelminio vaikų blogio ir blogiems vaikams keršijančios žemės motinos tema. O štai dabar Joe Wrightas, daugiausia žinomas kaip Jane Austin „Puikybės ir prietarų“ adaptacijos autorius, nei iš šio, nei iš to suskėlė „Haną“ – kovinį filmą apie dar vieną keistą mergaitę, pasižyminčią neeiliniais protiniais gabumais ir ypatingu talentu žudyti priešus.

Kaip ir Coenų herojė, Hana turi vienintelį tikslą – atkeršyti žudikui. Savo motinos žudikei; moteriai, kuri, beje, pati neturi vaikų ir dar nori sunaikinti svetimą vaiką, t. y. Haną. „Tikras išbandymas“ buvo sukirptas pagal klasikinio vesterno modelį, o čia padvelkia literatūrinėmis ir liaudies pasakomis. Tėvas ir dukra žudikę vadina ragana, be to, sprendžiant iš nevisai aiškių tėvo ir tos moters santykių, ji galėtų būti ir pamotė. (Kaip vėliau paaiškėja, tėvas taip pat nėra visai tikras.) Žudikės bendrininkas pasivadina Smėlio žmogumi – vokiečių folkloro ir Hoffmanno pasakos personažu, gąsdinančiu nemiegančius vaikus ir žeriančiu jiems smėlį į akis. Pasakiškų nuotrupų yra ir daugiau: šmėkšteli brolių Grimmų knyga, atrakcionų sargo būstas primena meduolių namelį, o atšiauri raganos ir slaptųjų agentų buveinė – Sniego karalienės ledo rūmus.

Regis, visi šie vaizdiniai turėtų vesti į spalvingos išmonės ir baisių pasakų sritį. Tačiau toks perėjimas neįvyksta, archetipai nesuveikia. Nors filmo herojė ir susiduria su visokiais vaikų košmarais, ji per daug jų neišgyvena. Gal todėl, kad pati Hana primena tą baimės nepatyrusį ir todėl jos ieškantį pasakų herojų? Ko gero, priežastis kur kas paprastesnė. Tiesiog pasakų nuorodos neatveria jokių gelmių, tik nuraibuliuoja filmo paviršiumi ir lieka gana lėkštos keršto istorijos paįvairinimu. Kai Haną persekioja Cate Blanchett vaidinama sužvėrėjusi karjeristė, padedama homoseksualo ir skustagalvių nacių, žiūri į šitą vertybinį chaosą ir nežinai, juoktis ar baisėtis. Manęs, atvirai pasakius, per daug nežavi net paties didžiojo Haneke’s tiesmukos idėjos ir moralinio pranašumo laikysena, o ką jau sakyti apie tokį paradą!

„Hana“ prasideda kaip pasakojimas apie laukinę mergaitę, tėvo išaugintą trobelėje Šiaurėje ir staiga atsidūrusią civilizuotame pasaulyje. Tačiau per visą filmą tėra pora grynai laukinių Hanos išpuolių. Tad sakyčiau, kad Wrightas rodo tokį izoliuotą grynąjį protą, susiduriantį su praktiniais dalykais. Kai Hana ima gilintis į save ir aiškintis, ar ji normali, lyg ir švysteli romantizmo atšvaitai, genialumo ir nenormalumo tema. Ilgainiui aiškėja, kad Hana yra ne natūralus talentas, bet tėvo – buvusio slaptojo agento – išpuoselėtas tobulas dirbtinis kūrinys. Be senų laikų Džeimso Bondo, nelabai esu mačiusi filmų apie slaptuosius agentus, tačiau agentas, visokeriopai ugdantis ypatingą vaiką kaip savo pakaitalą ir keršto įrankį, atrodo naujovė, dažniausiai šie veikėjai tik keičia partneres kaip pirštines. Šiaip ar taip, kaip žinome iš knygų ir filmų, tokio pobūdžio dirbtiniai kūriniai kaip Hana, deja, paprastai užtraukia savo kūrėjams nelaimę.

Nors Hana ir ištreniruota būti nuolatos budri, dažniausiai ji atrodo kaip mieganti, net ir kaunasi apimta savotiško somnambulizmo, o kardų skambėjimas vis susilieja su žvangančiu garso takeliu. Jos būsena panaši į kūno ir proto išsiderinimą pasikeitus laiko juostai ir klimatui, kai iš nuovargio sunku skirti sapnus nuo mirgančių tikrovės vaizdų. Gal šis svaigulys ir tiesiogiai susijęs su tuo, kad filmo veikėjai mikliai skrodžia erdvę: apsivilkęs elegantišką kostiumą, tėvas iškeliauja iš Arkties glūdumos į platųjį pasaulį, mergaitė pro kažkokią skylę išlenda Maroke, paskui abudu atsiduria Vokietijoje. Kita vertus, gal čia susiduriame su priešingu romantiniam išmonės aukštinimui reiškiniu – nesvarumo būseną herojei sukelia ne pasitraukimas į fantazijų sritį, bet susidūrimas su realybe. O apskritai laimingiausia Hana atrodo, kai atsipalaidavusi važiuoja su hipiška šeima ir dar nieko nežino apie savo kilmės paslaptis. (Beje, Haną suvaidinusi kinogeniška Saoirse Ronan kadre jaučiasi itin patogiai.) Visai neblogas moralas – išeina, kad žmogui tik į naudą, kai jis nesigilina į savo paties asmenį.

Jei per daug nesigilini į „Haną“, filmas prašvilpia išties labai lengvai ir sklandžiai. Tačiau kai prasideda finalinės gaudynės, negaliu su ilgesiu neprisiminti Orsono Welleso „Ledi iš Šanchajaus“ ir legendinės veidrodžių scenos, vykstančios, kaip ir „Hanos“ finalas, apleistame atrakcionų parke. Wellesą keliskart prisiminiau ir anksčiau – kai Hana iššaudė agentų atvaizdus ekranuose ar, panašiai kaip ir Welleso herojus, klaidžiojo apsvaigusi nuo egzotiško krašto atmosferos. Jei imi lyginti, „Hana“ kuo toliau, tuo labiau atrodo apgailėtinai, nors filmas ir pasižymi ypatingu techniniu virtuoziškumu. Apie Welleso filmą Blondinė iš Jimo Jarmuscho „Kontrolės ribų“ sakė: „Visiška beprasmybė, tarytum žaidimas, apgaulė, spindesys.“ Filmo „Hana“ labai prasmingu nepavadinsi. Tik beprasmybė, pasirodo, būna įvairių rūšių.