Super 8

Režisieriaus J. J. Abramso filmas „Super 8“ nukelia į 1979-uosius, kai mažame miestelyje grupė paauglių „Super 8“ kamera suka filmą apie pabaisas. Vieną vakarą jie atsitiktinai užfiksuoja traukinio ir automobilio susidūrimą, kurį mano esant tyčinį. Po avarijos miestelyje pradeda dėtis keisti dalykai: ima dingti žmonės, mašinų dalys, elektros laidai, šunys išsilaksto po visą valstiją. Maža to, į avarijos vietą atvyksta JAV karinės oro pajėgos ir visiškai neprileidžia vietinės policijos. Po kurio laiko paaiškėja, kas išliko gyvas ir išlindo iš visiškai sumaitoto traukinio vagono. Tai – monstras.

„Super 8“ – vienas iš mūsų platintojų siūlomų šios vasaros blokbasterių. Anot užsienio žiniasklaidos, šis filmas – J. J. Abramso pagarbos duoklė arba „meilės laiškas“ Steveno Spielbergo fantastiniams filmams, sukurtiems 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais. Keista, kad paskaitęs scenarijų Spielbergas ne tik neįsižeidė, bet ir tapo vienu filmo prodiuserių. Akivaizdu, kad garsusis režisierius prikišo pirštus kuriant specialiuosius efektus, o gal net ir persistengė. Dar niekad neteko matyti tokio apokaliptiško traukinio susidūrimo su lengvuoju automobiliu. Kelias minutes vagonai skraidė ore, sproginėjo, šlavė viską, kas pasitaikė jų kelyje. O lengvojo automobilio vairuotojas, nors ir rėžėsi į traukinį kaktomuša, liko gyvas... Mat turėjo vaikams perduoti svarbią žinią.

Žiūrėdama „Super 8“ nuolat prisimindavau fantastinį Spielbergo filmą vaikams „Ateivis“, kurį dažnai per šventes rodo mūsų televizijos. Tačiau „Super 8“ – chaotiškas iki absurdo. Pirmiausia neaišku, kodėl pasirenkami 1979-ieji (gal dėl Spielbergo). Režisierius taip pat neapsisprendė, kam reikalinga antgamtiška būtybė, kuri atsiduria pasakojimo fone, tačiau vis bandoma imituoti, kad veiksmas sukasi aplink ją. Armijos tankai ir kareiviai važinėja po miestelį ir šaudo Dievui į langus arba vieni į kitus, o monstras tuo tarpu ramiai tūno atokesnėse kapinėse ir kremta sumedžiotus žmones. Niekieno neprižiūrimi vaikai taip pat laksto po kaimelį kareiviams bei tankams iš paskos, bet niekas jų nepastebi. Žodžiu, kas sau. Be abejo, pasitaikė ir keletas klasikinių siaubo filmo epizodų: naktis, dramatiška muzika ir nematoma jėga, knežinanti mašinas bei staiga atakuojanti žmones. Klišių per akis: vienas iš vaikinų išgelbsti mylimą merginą, kantriai jo laukiančią monstro urve, pakabintą žemyn galva; pabaisa suminkštėja, kai tas pats jaunuolis į jį prabyla dar nesugadinta vaikų kalba.

Akivaizdu, kad režisieriui stinga fantazijos (o gal patirties) papasakoti apie žmonių santykius, baimes ar asmenines tragedijas. Todėl reikia sukurti monstrą, kuris vieną dieną netyčia pasirodytų jų gyvenime ir priverstų susimastyti apie tuos, kurie kasdien yra šalia. O gal 8-asis dešimtmetis ir antgamtiška būtybė buvo reikalingi tik tam, kad į vienos veikėjos lūpas būtų galima įdėti frazę: „Tai rusų ataka, manau, dėl visko kalti sovietai“?

Pristigta fantazijos ir kuriant ir monstro portretą – jis nuobodus, galutinis jo tikslas žemėje neaiškus. Tiesą pasakius, po peržiūros apėmė pyktis ir nusivylimas. Gal todėl, kad J. J. Abramso būtybė nė iš tolo neprilygsta Ridley Scotto ateiviui. Matyt, kaltas mažas biudžetas, kuris tesiekė vos 25 milijonus dolerių.

Taip ir liko neaišku, kokiai auditorijai skirtas „Super 8“. Gal vaikams, ištisas paras sėdintiems prie kruvinų kompiuterinių žaidimų, gal infantilams, o gal tiesiog trims paties J. J. Abramso vaikams?