Džeinė Eir
(Jane Eyre)


Režisierius Cary Fukunaga | Scenarijaus autorė Moira Buffini (pagal Charlotte Brontë romaną) | Operatorius Adriano Goldman
Vaidina Mia Wasikowska, Michael Fassbender, Jamie Bell, Judi Dench, Tamzin Merchant, Sophie Ward, Jayne Wisener, Sally Hawkins, Imogen Poots
2011, D. Britanija, 115 min. Platintojas Lietuvoje Acme Films


Viena iš pirmųjų scenų Charlotte’s Brontë romane „Džeinė Eir“ (1847) pasakoja apie tai, kaip Džeinė, dar būdama vaikas ir gyvendama pas savo tetą misis Rid (kuri, kaip „kilni geradarė“, globojo savo dukterėčią našlaitę), dažnai rasdavo prieglobstį už sunkių gobeleno užuolaidų kamputyje ant palangės, kur vartydavo dėdės knygas. Viena iš tų knygų buvo apie Anglijos paukščius: „Tenai buvo rašoma apie jūros paukščių mėgstamas vietas, apie „vienišas uolas ir iškyšulius“, kur tik jie vieni ir gyvena, apie Norvegijos pajūrį, visą nusagstytą daugybe salų salelių...“. Šis pradžios vaizdas (greitai nutraukiamas pusbrolio, kuris atima knygą, o tada sviedžia ją pusseserei į galvą) sukuria ir vieną pagrindinių romano įvaizdžių – jūrinio paukščio, blaškomo per audras ir neturinčio kur prisiglausti.

Bandymų ekranizuoti Brontë’s romaną jau buvo daug ir veikiausiai pagrindinė mintis, kurį tie bandymai atskleidė, yra ta, kad „Džeinė Eir“ – toli gražu ne tiesiog paprastas kūrinys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Buvo suprasta, kad net nuoseklaus įvykių atvaizdavimo nepakanka, nes romano pagrindas – čia taip drįstu teigti – nėra tai, kas vyksta (o vyksta labai daug ir audringai), bet tai, kaip Džeinė Eir jaučia gyvenimą ir pasaulį. Vidinis vyksmas gerokai svarbesnis, jis išorinius įvykius tarsi išspindi nuvalyta, gryna forma. Todėl sekimas siužetu ir siekis sukurti nuoseklų, aiškų pasakojimą galų gale pradeda nemaloniai priminti adaptuotų vaikams knygų seriją, kai viskas paprasta, aišku ir įdomu, bet gyvos dvasios nėra.

Nuo pirmų naujos versijos kadrų aišku, kad šį kartą filmo kūrėjų ambicijos kitokios ir vienas pagrindinių tikslų – būtent įpūsti gyvybę jau kaip reikiant atitarnavusiai Džeinės Eir istorijai, paversti ją ne tik matoma, girdima ir jaučiama, bet ir juntama, kone savu kailiu, ir dar – tai padaryti subtiliai. Cary Fukunagos režisuotas filmas visų pirma išsiskiria pakeista pasakojimo struktūra – pradedama kulminaciniu tašku, esmine romano scena, kai Džeinė Eir pabėga iš Tornfildo pilies į visišką nežinią, į tuščias pilkas viržynes, tyrus. Gamtovaizdis ir oras – smarkios liūtys, paraudonavusi dangaus juosta, pilkas danguje besitvenkiantis vanduo ir uolos – tiksliai atskleidžia Džeinės vidinę būseną ir įveda į jos pasaulį.

Ją, jau leisgyvę, priglaudžia Riversų šeima – dvi seserys ir brolis Sent Džonas, kunigas, svajojantis apie misionieriaus gyvenimą. Čia pradedama pasakoti Džeinės Eir istorija, tik nėra pasakotojo, – vaikystės vaizdai įsilieja į Riversų žodžius kaip prisiminimai, kol apsuka ratą ir susilieja su dabartimi. Tai padidina filmo intymumą, pabrėžia kontrastą tarp fizinių ir psichologinių kančių, kurias turėjo ištverti Džeinė Eir, ir ramios jos stiprybės, orios laikysenos. Džeinė kalba nedaug ir suprasti jos jausmus galima tik remiantis prisiminimų vaizdiniais, peizažais, muzika bei veido išraiška – Mia Wasikowska vaidina subtiliai ir talentingai. Akivaizdu, kad Džeinė – stiprus žmogus, turi aiškias vertybes, principus, supranta, kas yra, ir kantriai, nuolankiai priima išbandymus.

Dauguma vaikystės epizodų ryškūs ir gerai perteikia vaiko siaubą, pavyzdžiui, kai Džeinei slepiantis už jau minėtų užuolaidų su žaisliniu (?) kardu jos ieškodamas sėlina pusbrolis: „Jeigu pasirodysi ir pasakysi „atsiprašau, pone Rydai“, aš gal dar apsvarstysiu (bausmę)“. Tikriausiai jokiai kitai ekranizacijai nepavyko taip gerai perteikti šio Džeinės gyvenimo etapo siaubo – mandagaus žiaurumo ir išlepinto pusbrolio sadizmo. „Raudonojo kambario“ baimė (jame Džeinė užrakinama už bausmę) taip pat įtaigesnė, – šįkart kambarys nepritemsta, raudonos jo sienos nesisuka ir vaiduokliai nepasirodo, tik paprasčiausiai iš židinio plūsteli pelenų debesis, mirtinai išgąsdindamas ir taip įbaugintą vaiką.

Filmas išsiskiria tuo, kaip subtiliai įvaizdinamos Džeinės Eir būsenos – pelenų kamuoliai, žaibo perskeltas ąžuolas (į kurį nerodoma įkyriai pirštu, jis tiesiog yra), paraudęs liūties dangus, blyški šviesa palei horizontą, apšerkšnijusi žolė su Džeinės Eir įspaustais pėdsakais, liudijanti vienatvę ir laukimą. Šie vaizdai organiškai įsilieja į filmo visumą, jie būtent yra, natūraliai, tarsi savaime, jiems palikta daug erdvės, kaip ir pačiai Džeinei Eir. Nors visą filmą rodomas jos gyvenimas, ribinės akimirkos, pati Džeinė keliskart karštai prabyla, tiesiai išsakydama, ką jaučia, taigi nuolat jaučiasi nesaugi, tačiau beveik nesuprantamu būdu lieka lyg nepaliesta, ori ir nepalūžusi.

Frazė „privalau save gerbti“ – viena esminių filme. Džeinė Eir aiškiai suvokia save, savo tapatybę, jos nepaisymas būtų tolygus praradimui. Todėl ji negali likti su Ročesteriu. Paaiškėjus apie Tornfilde gyvenančią jo žmoną, tai neįmanoma. Toks sprendimas dabar gali būti sunkiai suprantamas, pasirodyti beprasmis ar kvailas, todėl jo iškėlimas, išryškinimas filme šiek tiek netikėtas. Filmo autoriai neišranda nieko naujo – visai tai buvo knygoje, bet nė viena ankstesnė ekranizacija neskyrė tiek dėmesio šiam Džeinės poelgiui. Vis dėlto lieka ne visai aišku, ar Džeinės apsisprendimas pabrėžiamas norint atskleisti nepalaužiamą jos dvasią, ar tam, kad jos ir Ročesterio meilė įgytų skausmingesnių natų ir labiau jaudintų žiūrovus.

Naujas požiūris atsiskleidžia ir per tai, ko filme nėra. Atsisakyta daug jau nuvalkiotų scenų, pavyzdžiui, kai Džeinė skambina pianinu Ročesteriui. Atrodo, buvo atsisakyta scenų, kurių šiam filmui jau nebereikia. Vienas iš svarbesnių filmo kūrėjų sprendimų, kad daug mažiau dėmesio skiriama išprotėjusiai, slepiamai Ročesterio žmonai. 1996 m. Franco Zeffirelli ekranizacijoje tai buvo filmo ašis – nuolat jaučiamas tamsios paslapties artumas, keistas juokas ir gotiškas siaubas. Tačiau tai, kad žmonos paslaptis naujame filme veikiau yra tik aplinkybė, nereiškia, kad jame mažiau siaubo ir įtampos, jų gal net daugiau, tik visai kitos prigimties.

Tai pasako pati Džeinė Eir, kreipdamasi į misis Feirfeks. Šios scenos nėra net romane ir manau, kad ji gerai atspindi naujai formuluojamą požiūrį. Džeinė sako norinti, kad ir moteris galėtų veikti taip, kaip vyrai, ją skaudina mintis, kad horizonto linija už lango yra galutinė jos gyvenimo riba. 2011-ųjų „Džeinės Eir“ herojės siaubas yra izoliacija, baimė, kad gyvenimas taip ir praeis, jo net nepatyrus. Džeinei būdingas noras veržtis į priekį, tolyn, dar vaikystėje jos tetos pastebėtas kaip nederamas vaikui (ar nederamas apskritai) aistringumas. Ji jaučia aistrą gyventi, būti, veikti, bet visur aplink ją ribos, ji tarsi įkalinta visuomenėje, savo socialinėje padėtyje, neturte.

Filme nuolat junti slopinamą vidinę ugnį, lyg mirštančios šviesos: žvakių, židinio, dienos, vakaro, baltos, geltonos, oranžinės, rudos, mėlynos. Kitaip nei Zeffirelli juodai rudas niūrumas, Fukunagos filmas yra rudens žemės spalvų, per jį lyg šleifas driekiasi skausmingo grožio nuotaika, iš lėto smelkia siaubas, kad viskas miršta taip anksti, ir nuo pradžios iki pat pabaigos tvyro elegiška nuotaika, skausmingas, deginantis negalinčio prasiveržti gyvenimo pojūtis.

Naujos ekranizacijos centras yra jos ir Ročesterio meilė, aistra, įkūnijanti aistrą gyvenimui. Iš Tornfildo Džeinė pabėga į nežinią, bet kartu ir į pasaulį – įėjęs Ročesteris randa jos kambarį tuščią, o langą plačiai atlapotą – tarsi įkalintas paukštis (kaip prieš tai jis pavadino Džeinę) būtų išskridęs. Mergina sutinka naujus žmones, pradeda naują gyvenimą, tampa Džeine Eliot. Ji pirmą kartą turi savo namus, dirba, randa draugų, o vėliau, paveldėjusi didelį palikimą – „tampa laisva“, bet meilė ją šaukia grįžti į Tornfildą. Dabar nebeliko jokių kliūčių ir paskutiniame filmo kadre mylintieji tarsi išsipildo kaip dvi to paties medaliono pusės, bet ne banaliai ar nemaloniai saldžiai. Jų triumfas orus, o džiaugsmas persmelktas skausmo.

Lyginant su ankstesnėmis „Džeinės Eir“ versijomis, ši tikrai nauja ir savita, giliau įsižiūrinti į Džeinės charakterį. Siaubas ir įtampa čia pasiekia kitą lygmenį nei audringai dramatiškoje 1943- ųjų Roberto Stevensono versijoje, kur viskas vyksta taip greit, kad nespėji susivokti, arba santūrioje 1996-ųjų Zeffirelli ekranizacijoje. Naujasis filmas brandus, bet... ar nėra jame ir brandiesiems būdingo naivumo? Filme pasikartojanti izoliacijos, nelaisvės tema, mano nuomone, iškraipo romano koncepciją arba pateikia šiek tiek liūdinančią šių dienų interpretaciją. Pažiūrėjęs šį filmą, žiūrovas gali pagalvoti: „Na ir baisu buvo gyventi tais laikais“. Tačiau Džeinė Eir yra išskirtinė būtent dėl savo dvasios laisvės. Laisvė, kurią formuluoja Charlotte Brontë, remiasi buvimu, o ne turėjimu. Džeinė Eir neturi nieko – nei namų, nei šeimos, nei pinigų ar statuso, bet iš tiesų ji turi daug daugiau. Ji turi save. Jos buvimas paremtas tikėjimu pasauliu ir tikėjimu Dievu. Jos jėgų šaltinis yra malda, gamta ir menas. Net sunkiausiomis gyvenimo valandėlėmis Džeinės malda „nejučia pavirsta į karštą padėką“, ji niekad nepraranda tikėjimo. Džeinė Eir yra laiminga. Ji neturi ambicijų, ji nori būti.

Atrodo, dabar tai sunkiai suvokiama. Filmas kuria įspūdį, kad visa aplinka slopina Džeinę, kad ji lyg uždaryta kalėjime ir meilė negali išsilaisvinti, bet tai prieštarauja knygos dvasiai – juk Džeinė Eir laisva kiekviename savo žingsnyje.

Sugretindamas praeities ir dabarties vaizdus, režisierius verčia patikėti, kad Džeinę vis dar skaudina vaikystėje ir jaunystėje patirtos kančios. Sent Džonui paklausus apie jos išsilavinimą, iškyla žiauraus mušimo mokykloje vaizdai. Tai efektinga, bet klaidina. Panašūs niuansai nurodo dar vieną filmo kūrėjų sprendimą ir kartu, matyt, mūsų laiko ženklą – filme nėra krikščioniškosios meilės klodo, kuris knygoje nepaprastai svarbus.

Kaip atsvarą galima prisiminti 1970-ųjų Delberto Manno filmą. Jame daugiau dėmesio buvo skirta antrajam Džeinės apsisprendimui, kai Sent Džonas siūlo jai drauge vykti į Indiją ir būti misionieriaus žmona, paaukoti save Dievui. Šis apsisprendimas nebuvo toks lengvas Džeinei, kaip gali pasirodyti naujajame filme (Zeffirelli šitos siužetinės linijos neįtraukė).

1970 m. ekranizacijos siunčiama žinia yra ta, kad pasiaukoti Dievui, atiduoti jam savo meilę galima tik per meilę vienas kitam, todėl Džeinės grįžimas pas Ročesterį kupinas šventės nuotaikos, gyvo, gaivaus džiaugsmo. Nėra dramatiškumo, bet pasitelkiamas švelnus humoras, ryškiai žaliame parke žydinčios gėlės ir stebuklinga muzika. Filmo pradžioje ji mįslinga, bet vėliau iš Džeinės pianinu paskambintos kuklios melodijos išauga į tikrą džiaugsmo simfoniją, sukeliančią pasakiškumo, stebuklo ir išsipildymo įspūdį (naujoje versijoje pianino temą pakeitė smuikas).

Meilės išsipildymo galimybė suprantama kaip Dievo malonė ir atpildas už patirtas kančias, nepalaužtą dvasią, savęs išsaugojimą. Tai yra sielos ir pasaulio triumfas. Todėl pasižiūrėjus naująją ekranizaciją lieka keistas ir slogus įspūdis: lyg bandyta parodyti, kokia milžiniška Džeinės Eir meilės kaina, kokia didelė aistra, bet kyla įtarimas, kad minorine filmo nuotaika šiek tiek manipuliuojama siekiant sukurti įspūdingą meilės istoriją. Vietoj atpildo į pirmą planą iškyla kaina.