Apie dievus ir žmones
(Des hommes et des dieux)

Geri filmai paprastai būna kelių rūšių: apie vienus gali kalbėti daug ir įvairiai, apie kitus – sunkiai arba išvis nieko. Xavier Beauvois filmą „Apie dievus ir žmones“ galima būtų priskirti pirmajai kategorijai. Tai toks filmas, kuris (nebūtinai dėl to, kad yra ypatingas) paliečia daug temų, nors ir sukasi aplink vieną pagrindinę. Apie jį galima kalbėti žvelgiant iš įvairių perspektyvų. Aš norėčiau pažvelgti įtampos, kuri gali pasireikšti įvairiai, aspektu. Įtampą suprantu kaip dviejų skirtingų krūvių jėgų susidūrimo rezultatą.

Sprendimo įtampa

Kai sausakimšoje salėje pirmąsyk žiūrėjau „Apie dievus ir žmones“, ypač sujaudino kulminacinė filmo scena. Ją galima pavadinti veidų scena, nes vienuolių stambūs planai atskleidžia sielos išgyvenimus, kuriuos kiekvienas iš jų patyrė išorinio pavojaus, lemsiančio tolesnį jų likimą, akivaizdoje: ieškodami sprendimo išvykti ar pasilikti. Šie išgyvenimai žiūrovui tampa artimi ir suprantami. Pirmiausia todėl, kad filmas to ir siekia, t. y. ne parodyti išgyvenimus, o paskleisti ir įteigti juos žiūrinčiajam. Puiki aktorių vaidyba leidžia pajusti įtampą, kurią vienuoliai turėjo išgyventi, kol priėmė sprendimą pasilikti. Įtampa, atsiradusi iš dviejų galimų sprendimo variantų, nuosekliai kyla iki pat šios scenos, o žiūrovas, klausdamas savęs, kaip jis elgtųsi tokiu atveju, tarsi ir pats sprendžia vidinį konfliktą, kankinantį vienuolius, ieškančius susitaikymo su esama padėtimi. Ilgai tvyranti įtampa, pasireiškianti abejonėmis, baime, galų gale neutralizuojama: trapistų vienuolių širdys ir protai priima sprendimą likti. Vis dėlto jis atneša ne palengvėjimą, o suvokimą, kad nors šis pasirinkimas yra vienintelis teisingas, jis ir lemtingas. Būtent tai ir galima patirti žiūrint į vienuolių veidus. Atrodo, visas filmas juda būtent į šią sceną, nes finalas tik formaliai įgyvendina estetizuotą fantaziją. Tačiau ypač įtaigi ši scena, deja, tik vieną kartą – tai vienkartinio poveikio scena. Žiūrėdamas filmą antrą kartą nebeišgyveni tos įtampos, todėl kulminacinė scena tampa tik viena iš daugelio. Veidai nebešvyti taip ryškiai, jausmai nebeveikia, racionaliai suvoki, kad filmo mechanizmas yra priemonė psichologiškai veikti žiūrovą. Čaikovskio muzika net ima trikdyti, nes nejučia imi galvoti apie mirštančią gulbę. Suvoki, kad tai tik meninis triukas, kuris formuoja ne tavo autentišką patirtį, o efektą. Kai filme muzika (jei ja nelaikysime giedojimo ir įvairių kitų garsų) suskamba pirmąsyk, ir dar TOKIA muzika, be abejo, įsijauti be išlygų. Ir vaizdas, ir garsas atrodo kaip apreiškimas. Vienkartinis apreiškimas.

Nežinomybės įtampa

Yra toks posakis: „Oras pritvinkęs įtampos.“ Taip būna prieš audrą. Filme audra – dviejų priešiškų jėgų, kovojančių dėl valdžios, susidūrimas. Pasak vienuolio Luko, jos kovos iki kartaus finalo. Audros centre atsiduria maža trapistų bendruomenė, kurianti tikėjimo oazę. Čia galima rasti ramybę, pasitikėjimą ir toleranciją. Tačiau viskas keičiasi: audra slenka ir jos centre tvyranti ramybė tolsta nuo trapistų bendruomenės. Pasaulis ima veržtis į vienuolių gyvenimą, jų kurta oazė pasirodo tik iliuzija. Jėga logiškai siekia daugiau jėgos, teigia Algis Mickūnas, todėl vienuoliai supranta, kad neįmanoma jėgai pasipriešinti jėga. Lieka vienintelis kelias: pasitikėti Dievu, kantriai vykdyti savo žemišką pareigą ir laukti „dienos, kai užmerksiu akis“. Tačiau valia gyventi pernelyg stipri, kad galėtum ją tiesiog ignoruoti. Todėl krikščionybė gyvenimą čia pakeičia gyvenimu ten. Tikrasis gyvenimas, kurio mes nežinome, nes nepatiriame, turėtų prasidėti tuomet, kai, pasak Josepho Ratzingerio, „panirsime į begalinės meilės vandenyną“. Čia neegzistuotų laiko sąvoka, o žmogus patirtų nuolatinį džiaugsmą. Tokia ta krikščioniška viltis: nežinant, bet tikėti. Todėl brolis Lukas ir prašo: „Melskis už mane, kad palikdamas šį pasaulį būčiau su Jėzaus ramybe ir džiaugsmu.“ Gaila, kad režisierius, filmo pabaigoje rodydamas vienuolius, krypuojančius sniegu į nežinomybę ir galiausia pradingstančius rūke, nusprendžia mirtį estetizuoti bei vaizdais patvirtinti jos paslaptingumą. Lieka patikėti, kad mirtis – ne tik kažkas nežinoma ir džiaugsminga, bet dar ir gražu.

Yra toks mitas, kuriame pasakojama, kad kartą Adomas pailso grožėdamasis ir džiaugdamasis rojaus sodu, todėl prisėdo po medžiu ir užmigo. Miegodamas Adomas sapnavo daugybę dalykų: dinozaurus, didįjį tvaną, kryžiaus karus, Holokaustą, intifadą ir net mobilųjį ryšį. Kartais ir man atrodo, kad mus kažkas susapnavo, ir kol tą kažką veikia sapno įtampa, mes gyvenam.