Purvini žaidimai
(Ides of March)

Kiekviena kelionė mums sukuria tik vieną prisiminimą. Grįžę retai kada permąstome ją visą. Chronologiškai. Veikiau atmintyje kartkartėmis iškyla vienas epizodas, akimirka, kuri susumuoja visą įspūdį. Toje akimirkoje randame visą katarsio, džiugesio ar nuostabos esenciją. Pažvelgę atidžiau suvokiame, jog visa kelionė ir buvo ėjimas tos akimirkos link, ir viskas, kas buvo po to, tėra aidas, įtvirtinantis tai, ką girdėjome būtent tą akimirką.

Juostoje „Purvini žaidimai“ nėra tos akimirkos, įspūdis, taip ir neįgavęs jokios formos, neprasibrauna iki atminties kertelių ir vegetuoja kažkur nutolęs nuo apmastymų. Žiūrint filmą gali pasirodyti, kad štai, jau artėjame prie centro, kuris visą įspūdį pagaliau sujungs į vieną ir nedalomą išgyvenimą, bet tada esame grąžinami atgal. Tarsi į buitį. Visą emocinių ir intelektualinių pagavų aromatą permuša aitrus, nepriderintas prieskonis, kuris akimirksniu it kečupas panaikina tikrą skonį.

Kyla įspūdis, kad esame priversti skaityti knygą troleibuse. Niekaip nepavyksta įsijausti, įsivaizduojame, kad supratome sakinį ir jo reikšmę, bet netyčiom žvilgtelime į bendrakeleivį, o akimis grįžę prie knygos ir neradę, kur nutrūko mūsų santykis su istorija, sutelkiame dėmesį į pirmą pasitaikiusią pastraipą ir manome nieko nepraleidę.

Toks jausmas apima filmui įpusėjus. Žiūrovas gali pamanyti, kad iki šiol buvo tik statomos figūros, žaidimas dar neprasidėjo, viskas, kas vyko, – istorijos avangardas, o armija tik dabar pradėjo judėti mūsų širdžių ar proto link. Suvokiame, kad pagrindinis veikėjas, politinės kampanijos štabo darbuotojas Stivenas Majersas yra idealistas, kuris nepardavinėdamas sielos dirba senatoriui Maikui Morisui. Jis įsitikinęs, jog kandidatas į prezidentus – doras žmogus, kuris „iš tiesų nori kažką pakeisti“. Tačiau netikėtai jis pasielgia neatsargiai ir karjera pakimba ant plauko. Pasirodo mergina. Užsimezga kažkas panašaus į romaną. Tačiau tai nėra pagrindinė merginos pasirodymo kadre priežastis. Išaiškėja labai keistų dalykų (kurių nevalia nemačiusiems atskleisti). Veikėjų motyvai ima strigti lyg plokštelė, ir mes bandome išgirsti ir nuspėti (ne suprasti), kodėl jie taip elgiasi.

Tuomet prasideda tai, ką galima pavadinti žaidimu. Pagrindinis veikėjas atsiduria situacijoje, kurioje turi rinktis – elgtis sąžiningai ar elgtis taip, kad būtų sąžininga. Taip, kaip jam tai atrodo. Veriasi politikos bjaurastis, iliustruojanti posakį „Tikslas pateisina priemones“. Kitaip tariant, rodoma sąžinė su išlygomis, lyg būtų galima skelbti bado streiką su pietų pertraukomis.

Tačiau Ryano Goslingo veide nematome dvejonės, tarsi jis būtų ne žmogus, o racionali būtybė. Jis, kaip ir visi kiti veikėjai, – nužmoginti, paversti tam tikro žaidimo figūromis, kurios gali eiti tik taip, kaip nustatyta taisyklėse. Sąžinė, neturėdama nieko bendra su racionaliu elgesiu, apmąstoma ne kaip moralinis postulatas, žmogaus etikos ir elgesio pagrindas, o išprotautas pasirinkimas. Ir lygiai kaip negalime ko nors pasakyti apie žmogaus kūno judėjimą žemėje, nagrinėdami jį vakuume, taip negalime pasakyti ir apie sąžinę tų, kurie nėra žmonės.

Todėl gali apimti jausmas, lyg visą seansą žiūrėjome mums nežinomų žmonių nuotraukas, kurios įdomios tik dėl to, kas pavaizduota, o ne todėl, kad kartu su personažais džiaugiamės ar liūdime. Šiame albume neįmanoma užčiuopti tos akimirkos, kuri susumuotų įspūdį, nors šiek tiek primintų mus pačius. Tai filmas, kuris mūsų mąstymui nesuteikia jokio palyginimo, išnašos idėjai ar pastebėjimui.

Gal todėl „Purvini žaidimai“ yra tekstas be paraščių, režisierius apmąsto šią problemą taip, tarsi neturėtų atminties – be jokio išankstinio nusistatymo. Taip Clooney tik dar kartą įrodo, kad net sudėtingų ir painių įvykių akivaizdoje jis lieka velniškai objektyvus kaip ir ankstesniame filme „Labanakt ir sėkmės“. „Purvinų žaidimų“ kūrybinė grupė vykdo eksperimentą, kurio sąlygos – politinio žaidimo taisyklės, o objektas – politikos arenos žaidėjai. Ir žmogiškumas čia – tik šalutinis poveikis, kurį tirti nėra eksperimento tikslas.

Tad šis filmas prisiminimuose iškyla be jokio aiškaus vaizdinio, primena knygą su daug išplėštų puslapių. Bet, matyt, tokia yra politika, tokia ir sąžinė. Ji savo archyve palieka tik tas istorijas, kurios palankios tik norimam priimti sprendimui.