Velnių salos karalius
(Kongen av Bastøy)

Norvegų režisieriaus Marius Holsto filmas „Velnių salos karalius" pasakoja istoriją apie Bas-tiojos kalėjimą XX a. pradžioje -pataisos namus atšiaurioje saloje, skirtus nepilnamečiams berniukams. Pabrėžiama, kad filmas paremtas tikrais faktais, bandoma atkurti vieną tamsiausių Norvegijos istorijos įvykių. Bastioja garsėjo ypatingu žiaurumu, šia vieta būdavo gąsdinami vaikai ir per ilgą laiką ji apaugo legendomis. Filme pasakojama, kaip į salą atvykus teisybės jausmo ir veržlumo nepraradusiam jaunuoliui, po truputį pradeda bręsti pasipriešinimo, laisvės, gyvenimo tiesia nugara dvasia, kuri išsilieja kalinių „revoliucija" ir beveik linčo teismu. Išdrąsėję berniukai kankina gerų norų kupinus prižiūrėtojus sadistus, godžiai valgo valgykloje rastą maistą, užima salą, tampa salos „karaliais". Tačiau viskas greitai baigiasi, kai sukilimą nušluoja į salą atplaukęs karinis laivas. Kai kurie šios filmo dalies kadrai nusmelkia keistu pojūčiu, lyg žiūrėčiau senas fotografijas. Gal todėl, kad juose užfiksuotas visiškas vyrų – vaikų sutrikimas, pavyzdžiui, įsilipęs į medį ir nebeturintis kur bėgti vaikas, apsuptas ginkluotų kareivių, ar podėlyje saldumynus ir dešras apsikabinęs berniukas, nors viskas, lyg pasibaigiantis sapnas, tiesiogine to žodžio prasme griūna.

Filmas puikiai sukaltas, bet nuo pradžių kirbėjo įtarimas, kad režisierius, nors ir meistriškai, manipuliuoja žiūrovais, o faktas, kad tai - „tikra istorija", tampa vienu svarbiausių šio žaidimo įrankių. Žinojimas, kad tai buvo iš tikrųjų, įneša dramatizmo, bet didelė dozė „vyriško" sentimentalumo sunaikina kartais sublyk-sinčią tikrovę. „Velnių salos karalius" pagavo nuo pirmų minučių ir visas dvi valandas įsitempusi, įsitraukusi jį žiūrėjau. Filme nuolat vaizduojamos ribinės situacijos (svarbiausia ir nuolat pasikartojanti - tai pasirinkimas tarp saugaus, bet nesąžiningo, ir sąžiningo, tačiau į kančią ar net mirtį vedančio kelio), smurtas, aršios emocijos, didelė įtampa. Ją dar paaštrina „kiaurai smelkianti" muzika, tačiau viskas taip ir praslysta pertekliaus burtais. Nors filme vyksta gyvybės ir mirties kova, visa ko perteklius panardina į savotišką įspūdžių transą.

Kita vertus, pagalvojau, kad „Velnių salos karalius" man būtų palikęs gilesnį įspūdį, jei būčiau jį pamačiusi paauglystėje, kai dar nebuvau mačiusi tiek daug pagal panašų modelį sukurtų filmų. Iš pradžių karštai galvočiau apie blogio prigimtį, neteisybę ir orumą; vėliau tikriausiai patrauktų norvegų kalba ir atšiaurūs peizažai, įsimintų po salą vaikštantis briedis ir, aišku, užšalusi jūra, kuria jis atėjo. Dabar jau pernelyg trukdo tai, kad filmo formulė – akivaizdi. Jai būdingas prarastas saikas, o kai jis prarandamas, man regis, prasideda vulgarumas. Aišku, kartais vulgari forma kalba žiūrovui apie filmo prasmes arba tampa reikšminga pati savaime, bet čia ne toks atvejis. Nors pakaktų baisokos istorijos, dar pridedami ryškūs personažai, daug natūralistiškai pavaizduoto smurto ir kančios, o blogiausia, mano galva, - tai „visa jungiantis" banginio, persmeigto trimis žeberklais („reikėjo visos dienos, kad mirtų"), motyvas. Jis nesugeba tapti gyva metafora, nes filme tam paprasčiausiai nebėra vietos, todėl lieka tik paviršius, vyriška romantika. Tas pats nutinka ir su veriančia filmo muzika, kuri, beje, priminė Belos Tarro „Turino arklį". Bet Tarro filme jos reikėjo, ji buvo būtina, o Holsto – ne. „Turino arklyje" yra idealus saikas, pusiausvyra tarp pasakojimo, vaizdo ir garso. Todėl kai pasigirsta muzika, ji tiesiogine to žodžio prasme veriasi, įgyja beveik metafizinį skambesį, virpesį, spinduliuoja, pradeda skleistis, tarsi leistumeisi vis gilyn. Šitaip niūrios dykvietės pradeda spinduliuoti tamsiu vienintelio gyvenimo nerimu. „Velnių salos karaliuje" visko tiek daug, jog apima priešingas, tuščių daiktų plūduriavimo jūros paviršiuje įspūdis.