Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis
(The Best Exotic Marigold Hotel)

Komiška drama arba dramatiška komedija, idealiai tinkanti tapti psichologinės terapijos seansu tiems žiūrovams, kurie gali susitapatinti su veikėjais ir jų problemomis. Tiems, kurie tai padaryti galės po kokių trisdešimties metų, pažiūrėti taip pat patartina. Tam, kad iš anksto nesibaimintų žemės traukos poveikio veido ovalui ir laiko įtakos finansinei būklei. ...Ponia Evelina beviltiškai mėgina išsiaiškinti plačiajuosčio interneto galimybes, bet negali, nes mandagus mechaninis balsas reikalauja sąskaitos savininko. Savininkas mirė, kitas sąskaitas paliko ne geriausios būklės. Teisėjas Gremas savo apsilankymu pagerbia jo išėjimo į pensiją proga surengtą vakarėlį, kuris jam didžiai šlykštus. Ponas ir ponia Einsliai apžiūrinėja jiems siūlomą butą – su bėgiais sienose ir gigantišku aliarmo mygtuku kampe, kuriame rekomenduojama nugriūti ir tą mygtuką paspausti. Ponia Doneli susilaužė klubo sąnarį ir ligoninėje veja nuo savęs visus tamsesnio gymio gydytojus. Pono Normano, nepaisant baisiai optimistiško požiūrio į gyvenimą, niekas nebepriima į darbą, o ponia Madžė supranta, kad likusi namuose su brangiais anūkais jau niekada nebesusiras jokio draugo ir jausis kaip kokia fosilija.

Taip visa miela kompanija atsiduria oro uoste laukti lėktuvo į Džaipurą, draugiškai susėda ant vieno ilgo suolo ir pasiruošia saulėtam ir pigiam gyvenimui, prie kurio internete dar buvo žadama meilė, pagarba ir visokeriopas rūpestis. Kino ir teatro žvaigždės veteranai pristato likimų, vilčių ir jų žlugimo bei naujų perspektyvų istorijas, kurios vyksta tame geriausiame egzotiškame, linksmos oranžinės gėlytės medetkos vardu pasipuošusiame viešbutyje. Filmas visame pasaulyje turėjo didžiulį pasisekimą. Galbūt todėl, kad žiūrovams gerokai pabodo šaudynės, gaudynės bei visokie superherojai ir jie paprasčiausiai pasiilgo gyvų ir paprastų žmonių istorijų.

Asmeninės dramos nejučiomis pradeda tirpti kaitrioje Indijos saulėje, jų vietą užima naujos, užsimezga nauji ryšiai, išryškėja tokios charakterių savybės, apie kurias patys veikėjai net neįtarė. Komiškos situacijos natūraliai kyla iš veikėjų santykių ir jų požiūrio į kultūrinę aplinką, kurios siunčiamus signalus iššifruoti lengva – gyvenimas yra Dievo dovana, ir iš jo nieko reikalauti negalima. Dar aiškiau savo filosofiją dėsto egzotiškojo viešbučio savininkas Sanis: „Pabaigoje viskas bus gerai, o jeigu nebus, tai dar ne pabaiga“...

„Geriausiame egzotiškame „Marigold“ viešbutyje“ gražiai susipina Europos ir indų kino tradicijos, tiesa, dainų ir šokių į siužetą autoriai įterpti nesiryžo, bet sentimentus bei kovą su tradicijomis paliko. Gal tam, kad būtų nors viena tradiciškai laiminga pabaiga. Logiškai ji gal ir nelabai reikalinga, bet naudinga – pabrėžia tokius visokius universalius dalykus kaip meilė, kartų sąsajos ir kova už dar gražesnį rytojų. Taigi visi kažką rado, prarado, suprato ir pasidalijo su žiūrovais. Nelabai originali toji informacija – gyvenimas tęsiasi, nepaisant oficialių įrašų asmens dokumentuose. Bet pateikta ji šilta ir intymia intonacija, tad užsikabina už smegenų vingio ir verčia šypsotis. Ir prisiminti šypsenos šešėlį Judi Dench herojės akyse: pabaigoje tikrai viskas bus gerai.