Medžioklė
(Jagten)

Thomo Vinterbergo kūrybinis kelias

nebuvo toks laurais klotas kaip jo „Dogmos“ bendražygio Larso von Triero. Tik po keturiolikos metų jis su filmu „Medžioklė“ šiemet grįžo į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Skandalingoji „Šventė“ (1998) šiam danų režisieriui reiškė tam tikro etapo pabaigą. Visi vieno medžio vaisiai buvo nuraškyti – reikėjo ieškoti naujo medžio, ir tas kelias, pasak režisieriaus, kartais buvo skausmingas, bet kupinas nuotykių. Jo angliški filmai „Viskas apie meilę“ (2003) ir „Brangioji Vendė“ (2005) didesnio susidomėjimo nesulaukė net gimtojoje Danijoje, tik „Submarinas“ (2010) buvo rodytas Berlinalės konkursinėje programoje. Su „Medžiokle“ Vinterbergas teigia grįžęs prie „grynosios“ kūrybos – tokios, kokia jam buvo būdinga dar prieš „Dogmą“, tada, kai mokėsi kino mokykloje.

Temos požiūriu „Medžioklė“ – tai tarsi „Šventė“ išvirkščiai. „Šventė“ pasiekia kulminaciją atskleidus, kad garbus šeimos tėvas seksualiai išnaudojo savo vaikus. „Medžioklė“ – filmas apie dorą darželio auklėtoją, neteisingai apkaltintą seksualiniu savo auklėtinių išnaudojimu. Šiam filmui idėją davė danų psichiatras, kuris, pasirodžius „Šventei“, atsiuntė Vinterbergui krūvą bylų, kai vaikų seksualiniu išnaudojimu būdavo apkaltinta neteisingai, ir skatino režisierių apie tai sukurti filmą. Šis pagaliau perskaitė tas bylas tik po aštuonerių metų ir pradėjo nagrinėti kitą seksualinio išnaudojimo medalio pusę. Filmo istorija išgalvota, nors, kaip teigia režisierius, panašių atvejų yra bauginančiai daug.

Tačiau „Medžioklė“ jokiu būdu nėra politinė drama ar trileris, ko iš anksto nuogąstaujant būtų galima tikėtis iš tokios temos filmo. Iš pat pradžių aišku, kad Lukas (šį vaidmenį įstabiai kuria Madsas Mikkelsenas) yra nekaltas. Filme nekalbama apie neteisingo apkaltinimo seksualiniu išnaudojimu atvejus apskritai. Tai greičiau psichologinė drama apie tai, kaip bendruomenė, seni draugai, giminės ir kolegos reaguoja sužinoję, kad (tariamai) buvo pakenkta vaikui.

Audra stiklinėje prasideda per visišką nesusipratimą. Lukas tarsi atstumia vaikiška meile jį įsimylėjusią auklėtinę Klarą ir įžeista fantazuoti mėgstanti mergaitė, vaikiškoje galvelėje iš pastarųjų dienų patirčių gimus keistoms asociacijoms, netyčia duoda darželio direktorei dingstį manyti, kad matė Luko genitalijas. Nuostabiai parodyta, kaip greitai iš paleistos inertiškai riedėti sniego gniūžtės gali susiformuoti didžiulis riedulys: darželio direktorei nusakius tėvams, kaip galima atpažinti seksualiai išnaudojamą vaiką (neramus miegas, košmarai, šlapinimasis į lovą), netrunka paaiškėti, kad nukentėjo toli gražu ne viena Klara. Lukas netenka darbo darželyje, jį atstumia visa bendruomenė (vietinėje parduotuvėje persona non grata tampa ne tik jis, bet ir jo sūnus Markus, gyvenantis su buvusia Luko žmona!), su juo atsisako bendrauti net geriausias draugas Teo – Klaros tėvas.

Lukas išduodamas, atstumiamas, paliekamas net artimiausių žmonių. Kita vertus, atsidūręs absurdiškoje situacijoje, kaip koks Jozefas K. Kafkos „Procese“, kai kaltinamasis nežino, kuo yra kaltinamas, jis nesiaiškina, nesiteisina: tiesiog laukia tikėdamasis, kad ilgainiui žmonės atsipeikės ir juo patikės. Kaip pabrėžė Madsas Mikkelsenas, šiaip ar taip bet koks pasiaiškinimas iš jo lūpų būtų skambėjęs kaip kaltojo teisinimasis. Luko charakteris paradoksalus: jis nemoka pasakyti „ne“, bet kartu yra labai užsispyręs. Jis neišvyksta iš miestelio, reikalauja būti aptarnaujamas vietos parduotuvėje ir Kalėdų išvakarėse eina į bažnyčią, kur susirinkusi visa bendruomenė, – kaip visada.

Tačiau filmo negalima apkaltinti „juodais ir baltais“ personažais. Nors žiauriai ir neteisingai nusisukusius nuo Luko, visus filmo personažus galima suprasti ir pateisinti. Vadovaudamiesi jausmais, jie pasirenka neteisingą kelią, bet ko kito galima tikėtis iš tėvų ar savo gyvenimą darželiui atidavusios direktorės? Visi elgiasi taip, kaip jiems liepia sąžinė, ir visi mano, kad elgiasi teisingai. Be to, filme subtiliai parodyta, kad, pasirinkus tam tikrą kelią, sugrįžti atgal nėra lengva – į nuokalnę įsibėgėjusio riedulio taip lengvai nesustabdysi. Klaros tėvai laikui bėgant pradeda abejoti savo sprendimu, bet jiems sunku pakeisti elgesį ir prieš save bei kitus pasirodyti klydusiems. „Medžioklė“ nėra filmas apie išdavystę – galų gale, anot paties režisieriaus, tai filmas apie personažus siejančią meilę – meilę šeimai, vaikams, draugams – ir apie nekaltybės praradimą – to miestelio, o gal ir visuomenės apskritai.

Nors Danijoje sakoma, kad girtieji ir vaikai nemeluoja, šiame filme parodyta, kad vaikai vis dėlto gali meluoti, tačiau jie meluoja tam, kad patenkintų suaugusius. Sukuriama didelė fantazija ir ta iliuzija tampa vaiko atminties dalimi. Kai Klara pasako darželio auklėtojai, kad iš tikrųjų Lukas nieko blogo jai nepadarė, ši neatlyžta: „Gal tu nenori to prisiminti ir apie tai galvoti, stumi nemalonias mintis šalin, nors jis TAI ir darė?“ Norėdama patenkinti suaugusių įtarimus ir būti palikta ramybėje, ji turi sutikti. Galų gale Klara prisipažįsta Lukui nežinanti ir neprisimenanti, kas įvyko, bet „visi sako, kad tu man padarei kažką labai blogo... man ir daugeliui kitų darželio vaikų“.

Be to, „Medžioklėje“ labai svarbi vyriškumo tema, juk medžioklė – vyriškas užsiėmimas. Lukas ir jo draugai yra medžiotojai, ir šešiolikmetis Markus filmo pabaigoje įšventinamas į medžiotojus – jam padovanojamas senas šeimos šautuvas. Filme patvirtinama, kad vyrai reikalus aiškinasi ne žodžiais. Mane nustebino epizodas, kai iš parduotuvės žiauriai išmestas Lukas grįžta ir pelnosi sau pagarbą jėga: krūtine pargriovęs stambųjį mėsininką, jis pagaliau aptarnaujamas! Jaudina epizodas, kuriame Teo slapta nuo žmonos atpjauna keletą gabalų kalėdinio kumpio, pasiima butelį ir išeina pas Luką atšvęsti su juo Kalėdų. Du geriausi draugai valgo ir geria tylėdami, ir tai yra jų susitaikymo minutė.

Vienintelis filme užkliuvęs dalykas – kiek perdėtai išryškinta Luko kančia. Sumuštas parduotuvėje, visas kruvinas, Kūčių vakarą sunkiai einantis į Piemenėlių mišias, jis atrodo beveik nukryžiuotas Jėzus, trūksta tik kryžiaus ant pečių... Bet gal toks utriravimas – būtinas sujaudinti atbukusį šių dienų žiūrovą?