Mokytojas
(The Master)

Tai lūžis, kuris girdimas iš toli. Jis aiškus. Turi pradžią, priežastį, net nuspėjamą rezultatą. Tokį lūžį patiria išskirtinių likimų žmonės, kuriuos būtent dėl jų išskirtinumo taip lengva suguldyti į knygą, scenarijų ar bent jau gerą istoriją. Ir kažkodėl mums gana lengva įsijausti į tokio lūžio procesą, net pravirkti, nors patys to niekad nepatyrėme.

Tačiau visi, nepriklausomai nuo likimo išskirtinumo, esame patyrę vidinį pokytį, kurio pradžioje, deja, niekas nenuspaudė chronometro, kad pamatuotų jo trukmę ir greitį. Būtent šis pokytis (be visų kitų dalykų) Paulą Thomą Andersoną ir domina filme „Mokytojas“.

Joaquino Phoenixo vaidinamas Fredis – karo sužalotas alkoholikas, tarsi iš senų, skirtingiems kūnams tarnavusių detalių surinktas žmogus. Pakumpęs. Negražus. Apžėlęs. Perspėtas, kad po karo normaliame pasaulyje liks nesuprastas.

Jis geria, tenkina iš smėlio paplūdimyje nulipdytą moterį. Tenkina save. Blaškosi kaip valkata. Jam sunkiai pavyksta susivaldyti. Philipo Seymouro Hoffmano vaidinamas Lankasteris apsiima jį globoti ir pažaboti jo gyvuliškumą, paversti labiau žmogumi. Vyru, kuris tvardosi ir suvokia bei kontroliuoja savo elgesį. Jis turi kažkokią teoremą, kažkokią mintį, kodėl viskas yra būtent taip, kaip yra, ir kaip gyvenimą paversti tuo, kuo jis turėtų būti.

Stebime, kaip Fredis keičiasi (nesikeičia), žiūrime, kaip pasiutęs šuo užsideda kostiumą skambant styginių kvartetui. Phoenixo veikėjas kaip amerikiečių psichologo Burrhuso Skinnerio aprašytas balandis blaškosi po Lankasterio teoremos dėžę ir tikisi galų gale pataikyti – ištrūkti, suprasti, patikti.

Jis vykdo visus mokytojo nurodymus. Bent jau stengiasi. Nesigilina į teoremą, nekvestionuoja tezių, metodų. Nuo sienos – prie lango, nuo sienos – prie lango. Diena iš dienos. Jis net nežino, ko jis mokosi ir kodėl, kas jam iš to.

Pabaigoje jis glamžo gyvą moterį. Pasikeitė tik tiek. Tiesa, mokytojas prabyla jo lūpomis, tarsi visa tai tebūtų tik žaidimas, tik mažas triukas įvilioti ir išlaikyti moterį. Pažaboti instinkto neįmanoma. Mūsų intelektualumas, sugebėjimas žodžiais pasiaiškinti ir paaiškinti nieko nekeičia.

Phoenixas – tai visi neparašyti eilėraščiai, visos neišsipildžiusios pranašystės, visi dubliai, kurie liko nepanaudoti. Visa, kas buvo ir dingo, visa, kas esamajame laike turėjo tiek daug prasmių, poteksčių, atrodė svarbu ir reikalinga, tačiau bėgant laikui išnyko nepalikę ypatingų žymių.

Retrospektyviai būtent taip paauglius veikia Albert’as Camus. Jis (ar ji) vos perskaitę krenta į depresiją, jaučiasi svetimi, supranta esantys Sizifas. Yra pasiruošę gerklę perkąsti tėvams. Visiems, kurie to nesupranta. Tačiau praeina metai ir šių minčių nelieka. Jos transformuojasi, išnyksta, miršta.

Neįvyksta jokia kulminacija. Nėra jos ir Fredžio pasaulėžiūroje, neįvyksta ji ir filme. Andersonas sąmoningai vengia dramaturginio trikampio ir renkasi dykumą, kurioje veikėjo elgesio ir mąstymo kryptis nuspėjama minimaliai.

Todėl visas filmas – tai fragmentai ir epizodai. Sakinys su daugtaškiu, tai, kas paprastai sakoma skliausteliuose, pastraipa, skyrius. Paraštės. Tai, ką Hoffmano personažas slepia Amerikos dykumoj.

Arba tai, kas lieka iš žmogaus, kai jis sugriūna.