Hannah Arendt

Mažųjų kino teatrų repertuare filmas jau tik šmėkštelėjo, ir pagal tai galima spręsti apie mūsų visuomenės intelektualinį potencialą. Nebrandžiai vartotojiškai visuomenei nereikalingas įtemptą minties darbą atspindintis kūrinys, norom nenorom provokuojantis mąstyti ir žiūrovą. Nepaisant to, kad filme gvildenama absoliutaus blogio, kaip totalitarizmo vedinio, problema, regis, tiesiogiai apeliuoja į tos visuomenės istorinę patirtį. Kita vertus, mąstymas, anot pačios Hannah Arendt, yra mažumos užsiėmimas. Mąstytojo pareiga yra suprasti problemos esmę ir suformuluoti išvadas, kurios daugumai gali pasirodyti nepriimtinos, ypač jei liečia opius socialinius ir politinius klausimus. Tokios atmetimo reakcijos susilaukė žurnalui „The New Yorker“ 1961 m. rašyti Hannah Arendt reportažai apie Eichmanno teismą, 1963 m. pasirodę kaip atskira studija „Eichmannas Jeruzalėje. Blogio banalumas“. Būtent šis dramatiškas, kelerius metus trukęs filosofės gyvenimo etapas, kurį sąlygiškai galima pavadinti „Visuomenė prieš Hannah Arendt“, ir įrėmina Margarethe von Trottos filmą.

SS oberšturmbanfiureris Adolfas Eichmannas laikomas vienu didžiausių Holokausto nusikaltėlių. Jis užsiėmė žydais, versdamas juos emigruoti, dar 1938 m. Vienoje ir 1939 m. Prahoje, o bręstant Galutiniam sprendimui buvo paskirtas vadovauti Žydų skyriui Reicho saugumo vyriausioje valdyboje ir ėmė koordinuoti deportacijas į mirties stovyklas iš visų naciams pasiekiamų Europos šalių. Štai kaip knygoje „Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai“ (1992) Eichmanną apibūdina istorikas Raulis Hilbergas: „Jis buvo organizatorius, manipuliatorius, aktyvistas, planuotojas. Jis turėjo nepaaiškinamą sugebėjimą paversti žydų lyderius savo pagalbininkais, net 1944 metų pavasarį įtikinęs žydų vadovus Budapešte, esą Vengrijos žydams nenutiks nieko baisaus, jeigu tik jie laikysis jo nurodymų. Kol truko naikinimo procesas, Eichmanno pozicijos stiprėjo ir jis pasiekdavo pergalę po pergalės derėdamasis su kitomis žinybomis, siųsdamas savo atstovus į vokiečių pasiuntinybes, siurbdamas žydų kapitalą deportacijų išlaidoms padengti, rūpindamasis geležinkelio pervežimais. (...) Asmeniniame gyvenime jis niekuo ypatingu nepasižymėjo, tačiau biurokratinės sistemos labirintuose Eichmannas buvo vedlys ir geriausias naikinimo specialistas.“

Kai 1960 m. Izraelio žvalgyba sučiupo Argentinoje besislapstantį Eichmanną ir pristatė į parodomąjį teismą Jeruzalėje, kaltintojas kreipėsi į jį šešių milijonų Holokausto aukų vardu. Dar ir šiandien gajus stereotipas, kad žydų naikinimui vadovavo pabaisos, rafinuoti iškrypėliai (naujausias pavyzdys – Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“). Tačiau Hannah Arendt, stebėjusi teismą kaip „The New Yorker“ korespondentė, atkreipė dėmesį į kitką: kad Eichmannas – ne demoniškas blogio įsikūnijimas, o bauginančiai normalus pilkas žmogus. Eichmannas, regis, visiškai nuoširdžiai nepripažino jam keliamų kaltinimų, reikalavo atmesti bet kokius asmeninius motyvus, nes jis nieko nedaręs savo iniciatyva, neturėjęs jokio asmeninio nusistatymo prieš žydus ir tik vykdęs įsakymus, ko iš jo reikalavo ištikimybė karininko priesaikai. Jo dalyvavimą žydų žudynėse esą galima kuo nuodugniausiai paneigti, nes visos jo funkcijos buvusios griežtai nustatytos administracine tvarka ir pasibaigdavo vos tik traukiniams pajudėjus.

Tyrinėdama šį neperšaunamo stiklo narve sėdintį subjektą, Hannah Arendt ir nukalė „blogio banalumo“ terminą. Aklai paklusdamas įsakymams, atsisakęs būti asmeniu, Eichmannas atsisakė ir būtinybės mąstyti, o tai ir padarė jį didžiausiu XX a. nusikaltėliu. Blogis tradiciškai laikomas egoistinių motyvų išraiška, tačiau absoliutus, totalitarizmo įskiepytas blogis, atimantis iš žmonių gebėjimą mąstyti ir paverčiantis juos savo įrankiais, nėra susijęs su jokiais žmogiškais motyvais. Tai anoniminis, menkystų daromas blogis. Šis fenomenas ir vadintinas „blogio banalumu“.

Būdama įsitikinusi, kad totalitarizmo nusikaltimai negali būti vertinami remiantis tradicinėmis moralės normomis ar baudžiami orientuojantis į esamą teisę, Hannah Arendt kritiškai vertino ir patį Eichmanno teismo procesą, nes jame nebuvo sistemos, susidūrus su precedento neturinčiu atveju. Daugelis „The New Yorker“ skaitytojų tai suprato kaip bandymą sušvelninti Eichmanno kaltę. Blogio depersonalizavimas, sutapatinimas su biurokratine aklo paklusnumo sistema, kas, anot Hannah Arendt, katastrofiškai išplečia jo mastus, taip pat buvo suprastas kaip nusikaltimą lengvinanti aplinkybė.

Tačiau tikrą pasipiktinimo audrą sukėlė tai, kad Hannah Arendt pasikėsino į šventą aukų atminimą, pasmerkusi žydų elito, judenratų, bendradarbiavimą su Eichmanno tarnyba ir pavadinusi tai juodžiausia šios istorijos dalimi. Nuo jos nusisuko seni studijų draugai, akademiniai sluoksniai, jai buvo prikišamas intelektualinis šaltumas, arogancija, žydai ją kaltino savo tautos išdavyste.

Filme yra puiki universitetinės paskaitos scena, kurioje Hannah Arendt, užuot rektorato raginimu atsistatydinusi, glaustai argumentuoja savo studijos išvadas ir pateikia įžvalgiausią, iki šiol aktualų Holokausto patirties įvertinimą: tai buvo istorijoje iki tol nepatirtas visiškas moralinis kolapsas, kurį Hitleriui pavyko pasiekti ne tik Vokietijoje, bet ir okupuotose šalyse, neišskiriant net ir aukų.

Visi šie negailestingi teiginiai, o ypač tas, kad žydų tarybos, mėgindamos išsiderėti nuolaidų, iš tikrųjų padėjo naciams organizuotai naikinti savo tautą, dar ir šiandien gali kelti kontroversijų, o tuomet buvo šokiruojantys. Margarethe von Trottos filmas yra apie mąstytojo vienatvę ir moralinę atsakomybę, apie tai, kad mintis gali būti laisva tik tuomet, kai ji nepripažįsta išlygų ir atmeta visus kompromisus. Ir apie vidinę mąstymo įtampą, kurią fenomenaliai perteikė didi aktorė Barbara Sukowa.

Greta informatyvių scenų, audringų diskusijų, garsiai dėstomų minčių, filme gausu savotiškų pauzių, kai kamera tiesiog stebi aktorės judesių mechaniką ir veido išraišką. Štai ji prisidega cigaretę – vieną po kitos, sėda prie rašomosios mašinėlės, žvelgia kažkur pro langą, prigula ant kušetės, užsimerkia... Tačiau šios tylos valandėlės ir gilaus susikaupimo išraiška veide ne tik atspindi mąstymo darbą, bet paradoksaliai didina ir filmo veiksmo įtampą. Jis, beje, sumanytas kaip neįprastas trileris, pradedant įžanginiais Eichmanno pagrobimo kadrais, kai dar nesupranti, kas vyksta. O vyksta intensyvi minties drama, kvestionuojanti ankstesnius požiūrius ir ginanti mąstymo suverenumą.

Į kontempliacijos epizodus įsiterpia negausios retrospektyvos, susijusios su svarbiausiu Hannah Arendt mokytoju (ir mylimuoju) Martinu Heideggeriu. Jo žodžiai – „Mąstymas neduoda žinių, nesuteikia galios, neturi praktinės naudos, mąstymas – tai vienišiaus užsiėmimas“ – yra tarsi filmo moto. 1933 m. dėl lojalumo naujajam režimui Heideggeris buvo išrinktas Freiburgo universiteto rektoriumi, tačiau po metų šių pareigų atsisakė. Vis dėlto Arendt bendramokslis Hansas Jonasas negali atleisti „šitam naciui“, o sykiu ir „mylimai Heideggerio studentei“. Po paskaitos apie blogio banalumą jis priekaištauja Hannah Arendt, kad ji užsispyrusiai nepaklūsta proto balsui, elgiasi kaip išpuikusi vokiečių intelektualė, primena, kad būtent Eichmannas deportavo Gurso internuotųjų stovyklą Prancūzijoje, kurioje ji kalėjo 1940 m. ir kurioje būtų likusi, jei ne ją išgelbėjusi Amerikos viza, ir nutraukia su ja visus santykius. Kitam senam draugui Kurtui Bliumenfeldui, gulinčiam mirties patale Izraelyje, į klausimą, nejau ji visai nemylinti savo tautos, Hannah Arendt atsako: „Aš myliu tik savo draugus, aš myliu tave, Kurtai.“ Tačiau draugų mažėja.

Pasipila laiškai su prakeiksmais „nacių šliundrai“, ir čia vienintelį kartą iš Barbaros Sukowos akies išrieda ašara. Mąstymas – tai vienišiaus užsiėmimas. Bet „proto uždavinys yra suprasti, kas atsitiko“. Skaitydama paskaitą ją palaikantiems studentams Hannah Arendt išreiškia viltį, kad mąstymas suteiks žmonėms jėgų išvengti katastrofų. Ir tai kreipinys tiesiai į mus.

Margarethe von Trotta yra pasakusi, kad Hannah Arendt ir Barbara Sukowa jai susiliejo į vieną žmogų: „Tai nėra tik fantazija, priešais mane stovi žmogus iš kūno ir kraujo, kalbantis savo balsu, visiškai nepanašiu į Arendt balsą. Tačiau tai ji – jos dvasia, intelektas, judėjimo ir kalbėjimo būdas.“ Filmo „Hannah Arendt“ prasminį ir emocinį lauką kuria net trys susiliejusios neeilinės asmenybės. Margarethe von Trotta dažniausiai portretuoja moteris ir laikoma feministinio kino atstove, tačiau ji niekada neapsiribojo lyties problemomis. Kaip ir Agnieszką Holland, ją domina žmogus plačiame socialiniame ir istoriniame kontekste, jo akistata su egzistencija. Vyrų giminei užsižaidus postmodernistiniais žaidimais, šios dvi režisierės liko bene labiausiai ištikimos humanistinėms klasikinio kino vertybėms.