Liza, namo!

„Liza, namo!“ man primena apsakymą. Vieną iš tų, kuriuose nelabai svarbu, kas vyksta ir kas sakoma, bet įtraukia atmosfera, pro žodžius pulsuojantis gyvenimas. Iš pradžių rašydama pirmą šitos recenzijos sakinį netyčia vietoje žodžio „dokumentinis“ parašiau „vaidybinis“. Nemanau, kad čia atsitiktinumas, ir gal nuo to ir reikėtų pradėti. Pasižiūrėjus Oksanos Burajos filmą, apėmė prieštaringi jausmai (jeigu šis žodis čia tinka). Viena vertus, filmas patiko – galbūt dėl daugybės asociacijų arba tiesiog todėl, kad kažkas suvirpa, girdint vasaros naktį per slėnį aidintį moters šūksnį „Liiiiiiizaaaaa!!!..“. Kita vertus, pajutau nepasitikėjimą juo.

Liza nuolat pabėga iš namų, mama vėl ją bara, klausinėja, kas negerai, ko trūksta, ir atrodo, kad visiškai nesupranta savo vaiko – jautrios ir tyros mergaitės (bent jau taip ji rodoma filme). Istorija kuriama kontrasto principu: šviesus vaiko pasaulis tamsiame, šiurkščiame suaugusiųjų pasaulyje. Regis, Liza ieško prieglobsčio gamtoje, vis sėdi kur žolėje ir žvelgia į tolį. Filme ji turi aiškiai apibrėžtą „temą“ – graudžią dainelę apie mešką, vėliau aukštais balsais giedamas giesmes ir svarbiausia – baltus debesų kalnus, lyg kokie rūmai sklendžiančius dangumi. Tie debesys, matyt, dėl lydinčio muzikinio fono man sukėlė tokią keistą, bet gal visai logišką asociaciją – priminė provincijoje per atlaidus kartais pardavinėjamas kičiškas marijų ir angelų statulėles. Iš esmės visus filmo įvaizdžius būtų galima pavadinti banaliais – plaukiantys debesys, sraigė, tarsi atspindinti mergaitę supantį gyvenimą arba laiko tąsumą vaikystėje, ir medis sausuolis, bet, manau, Burajos filme jie gerai suskamba ir atgauna pradinę savo konotaciją – paprastumą. Jie puikiai tinka, nes naudojami nuosekliai atspindi vaiko supratimą ir jauseną pasaulyje.

Visi šie vaizdai disonuoja su namais – išgertuvėmis, girtomis diskusijomis apie gyvenimo prasmę, šokiais ir popsu, nevalyvumu ir tai vainikuojančiu geranoriškumu – juk žinoma, kad mama myli Lizą, bet nežiūri į ją rimtai, taigi iš esmės jos nemato ir taip murkdo savo kasdienybės tamsume. Susidaro slogus įspūdis, kad Lizą supančių suaugusiųjų žinojimas apie pasaulį apsiriboja daugybos lentele. Arba režisierės filmui daugiau nereikėjo.

Bet yra vienas svarbus dalykas, kuris gali praslysti pro akis ar likti žiūrovo neišgyventas – šitie žmonės nėra apsakymo veikėjai, jie tikri. Liza yra tikra mergaitė, kuri gyvens ir toliau. Tikriausiai ji jau gerokai ūgtelėjo ir pasikeitė.

Viename interviu pasakodama apie šio filmo kūrimo procesą režisierė užsiminė, kad iš pradžių planavo filmuoti kitą mergaitę Dalią, bet kai viskas buvo suruošta, paaiškėjo, kad režisierė pavėlavo, nes Dalia per tą laiką pasikeitė, ji jau nebebuvo vaikas: „Taip įvyko, kad Dalia tapo filmo idėjos įkvėpėja, o Liza tą idėją įgyvendino.“ (www.lfc.lt) Suprantu, kad autorės ketinimai buvo geri, bet vis dėlto man toks požiūris atrodo truputį savotiškas – štai žmonės įsileidžia tave į savo gyvenimą, o tu juos panaudoji išreikšti savo idėjai. Galbūt taip svarstau, nes mane „sugadino“ per „Kino pavasarį“ rodytas kitas dokumentinis filmas – Liubovės Arkus „Antonas čia, šalia“, kurio pagrindinis veikėjas Antonas nėra kažkoks objektas, medžiaga. Jis tampa lygiaverčiu režisierės pašnekovu; tarp jų užsimezga tikras ryšys ir todėl įvyksta nepaprastai daug, daug daugiau nei režisierė iš pradžių tikėjosi. Tik, žinoma, tai reikalauja drąsos. Visų pirma, išeiti iš užburto įsivaizdavimų rato ir nepamiršti, kad esi su tuo žmogumi tą akimirką ir todėl esi atsakingas už jį. Kita vertus, Burajos filme vaiko vienatvė netyčia buvo užfiksuota „dvigubai“: režisierė kalba apie trapų mergaitės vidinį pasaulį, bet taip ir neįeina į jį, o užrakina kadre.