Paskutinis žingsnis
(Peleh akhar)

Trijų iš parodytų filmų („Tarsi įsimylėję“, „Raganosių sezonas“, „Sodininkas“) režisieriai Abbasas Kiarostami, Bahmanas Ghobadi ir Mohsenas Makhmalbafas jau kurį laiką priversti kurti tremtyje, ir naujausi jų filmai rodo, kad geriausi kūrybos metai praeityje. Kiarostami tai išsipranašavo prieš daug metų, kai sakė, kad savo šalį palikęs menininkas – lyg medis be šaknų, negalintis duoti vaisių. Tokioje nuviliančioje meistrų kompanijoje pradedančio režisieriaus, bet labai gerai žinomo aktoriaus Ali Mosaffos filmas „Paskutinis žingsnis“ atrodo kaip gaivaus oro gūsis.

Filmas prasideda scena, kai į kamerą žiūrinti moteris taria žodžius: „Negaliu net prisiminti tavo veido. Lyg niekada tavęs nebūtų buvę.“ Ji juos kartoja vėl ir vėl, bet niekaip negali susilaikyti nesijuokusi. Netrukus paaiškėja, kad esame filmavimo aikštelėje, o nesugebanti susikaupti moteris yra aktorė Leili (ją vaidina Asgharo Farhadi filme „Išsiskyrimas“ išgarsėjusi Leila Hatami). Panašu, kad jos isteriško juoko priežastis ta, jog vos prieš dvidešimt dienų, gana keistomis aplinkybėmis, mirė jos vyras Košrovas (jį vaidina pats Ali Mosaffa, aktorės vyras ir gyvenime). Šis gana greitai pasirodo ekrane ir prabyla į mus užkadriniu balsu, teigdamas, jog „taip prasideda pasakojimas apie mano mirtį“.

Iš pirmo žvilgsnio tokia pasakojimo struktūra primena Billy Wilderio „Saulėlydžio bulvarą“, tačiau Ali Mosaffos, kuris įkvėpimo šaltiniais nurodo du literatūros kūrinius – Jameso Joyce’o „Mirusiuosius“ ir Levo Tolstojaus „Ivano Iljičiaus mirtį“ – tikslas kiek ambicingesnis. „Niekad, net būdamas gyvas, negalėdavau prisiminti praeities įvykių. Tuo labiau dabar, kai dabartis ir ateitis taip susipynusios. Tad pamirškime įvykių seką“, – vienoje pirmų scenų teigia Košrovas: jis yra ir jos dalyvis, ir kartu užkadrinis pasakotojas.

Filmo pasakojimas nesilaiko linijinės struktūros, vis šokčioja iš praeities (prieš Košrovo mirtį) į ateitį (po mirties), dabartį palikdamas kaip nuolat sprūstantį ir nepagaunamą momentą. Filmo veikėjų žodžiai nukelia į dar gilesnę praeitį, užsimenama apie įvykius, juos palietusius prieš daugelį metų, tačiau vis sukeliančius itin skausmingus atgarsius neapčiuopiamoje dabartyje. Mosaffa kartoja kai kurias scenas vis iš naujo, tačiau pridėdamas naujų detalių ir dažnai pakeisdamas pasakotojo perspektyvą. Nejučia į pasakojimą įtraukiamas gydytojas Aminas, ir filmo herojai atsiduria meilės trikampyje. Ar Aminas prisidėjo prie Košrovo mirties? Kodėl jis nenori pasirašyti Košrovo mirties liudijimo? Kas jį sieja su Leili? Ir kodėl jis siekia vyro šmėklos vaidmens naujausiame jos filme?

Tačiau visi šie klausimai, į kuriuos pamažu ir gana painiai atsako besirutuliojantis pasakojimas, padeda suprasti, kas slypi už Košrovo mirties. Vis dėlto toks neva detektyvinis siužetas – tik pretekstas paliesti platesnius atminties, mirties, santuokos ir apskritai Irano visuomenės būklės klausimus. Tas faktas, jog Ali Mosaffa ir Leila Hatami realiame gyvenime taip pat yra vyras ir žmona, suteikia ne tik dar vieną prasmės sluoksnį pasakojimui, bet ir tam tikros laisvės vaidinant. Dėl Irano viešoje erdvėje vyraujančios griežtos lyčių segregacijos (o viskas, ką filmuoja kamera, iškart tampa vieša), menininkams būtų sunku perteikti personažus siejančius intymius santykius, nes jiems galioja daug tabu. Tačiau šiuo atveju „to, kas leistina“ ribos prasiplečia, nes pagrindiniai aktoriai yra sutuoktiniai.

Nelinijine pasakojimo struktūra Mosaffos filmas išsiskiria iš Irano kino konteksto, tačiau filme taip pat analizuojamas šios šalies kinui būdingas fikcijos ir realybės santykis. „Paskutinis žingsnis“ ne tik atskleidžia, kokia nepatikima gali būti atmintis, ar tai, kad tikrovė kinta pakeitus žiūros tašką. Šis klausimas taip pat keliamas pasitelkus „kiną kine“, ypač itin Kiarostami filmus primenančioje pabaigoje.

Daugeliu atveju „Paskutinis žingsnis“ patektų į „menas menui“ filmų kategoriją: kai kurie epizodai savitiksliai, kaip ir kartais pernelyg supainiotas siužetas. Todėl filmas gali likti nepastebėtas. Kita vertus, jis žymi naujo talento pasirodymą šalyje, kuri paskutiniu metu garsėja tik represijomis prieš savo menininkus. Net ir tokiomis sąlygomis galima kurti. Ir net įdomius filmus.