Didis grožis
(La Grande Bellezza)

Ieškojau grožio, bet neradau


Režisierius Paolo Sorrentino | Scenarijaus autoriai Paolo Sorrentino, Umberto Contarello | Operatorius Luca Bigazzi | Kompozitorius Lele Marchitelli

Vaidina Toni Servillo, Carlo Verdone, Sabrina Ferilli, Carlo Buccirosso, Giorgio Pasotti, Massimo Popolizio, Sonia Gessner, Serena Grandi, Vernon Dobtcheff, Isabella Ferrari, Fanny Ardant, Giorgia Ferrero

2013, 142 min., Italija. Platintojas Lietuvoje: Prioro įrašų grupė,


Pobūviai prabangiuose romiečių namuose – palazzo, pašėlę vakarėliai ant stogų terasų, o kartu susvetimėjimas, vienatvė, tuštuma, nuo kurios vargu ar įmanoma pabėgti, pasislėpti. Naujausiame Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“ susipina XXI amžiaus hedonizmo ideologija ir iš paskutinių Romos imperijos dienų atėjusios dekadanso nuotaikos.

Teigdamas, kad filmas vienaip ar kitaip priverčia atsigręžti į laiko realijas ir kelti klausimus, kurie gali erzinti, Sorrentino šių metų Kanų kino festivalyje pristatė satyrą apie aukštąja vadinamą visuomenę, taip pat apie paviršutiniškumą, prarastas galimybes, iššvaistytą ir paniekintą orumą. Tačiau šis filme rodomas pragaro ratas nėra atgrasus ar gąsdinantis. Atvirkščiai, į jį įsisukti turbūt pageidautų ne vienas mirtingasis, tapatinantis laimės jausmą su nesibaigiančia švente ir žėrinčia prabanga.

„Didžiajame grožyje“ atspindima trumpalaikio triumfo, besaikio vartojimo ir mėgavimosi „kultūra“, tapusi elitinių Romos gyventojų gyvenimo pagrindu. Vienas šių laimingųjų – Džepas Gambardelas, atvykęs į amžinąjį miestą 8-ajame dešimtmetyje, kupinas didelių ambicijų ir jaunatviško pasiryžimo išsiveržti iš pilkos masės į aukštuomenės sferas. Ir ne tik išsiveržti, bet ir karaliauti didingo, niekada nevystančio grožio valdose. Džepui pavyko – jis išgarsėjo romanu „Žmogiškasis aparatas“, kuris, atsižvelgiant į situaciją, skaitytojų vadinamas „italų literatūros šedevru“ arba „siauraprotiška, paviršutiniška knyga, pretenzinga kaip ir jos pavadinimas“. Šiaip ar taip, knyga neliko nepastebėta, tad dabar autorius gali nevaržomai atsiduoti gyvenimo malonumams. Senstelėjęs viengungis vilki elegantiškus kostiumus, dreifuoja iš vieno vakarėlio į kitą ir kartkartėmis atsiduria lovoje su kokia nors gražia moterimi. Tačiau atrodo, kad patyręs suvedžiotojas labiau mėgsta žvalgytis į Koliziejų, matomą iš jo puikiosios terasos, o meilę suvokia iš filosofinės perspektyvos, nepaisydamas to, kad ši perspektyva – paprasčiausia banalybė. Jo nuovargis ir nuobodulys tokie didžiuliai, kad nustelbia net kazanoviškas intencijas.

Nepaisant jaunystėje užklupusios šlovės, Gambardelas taip ir nesugebėjo parašyti antrosios knygos, tad dirba žurnalistu nacionaliniame dienraštyje. Po ciniko kauke pasislėpusio jautraus romantiko vaidmenį režisierius patikėjo ilgamečiam bendražygiui aktoriui Toni Servillo, kurio susiraukšlėjęs it graikinis riešutas veidas matyti beveik kiekviename filmo kadre. Tarptautinės spaudos dažnai lyginamas su legendiniu Marcello Mastroianni, aktorius iš tiesų vertas susižavėjimo bei pagyrų, nes Servillo talentu perteikti platų ir sudėtingą jausmų spektrą vargu ar galima abejoti. Vangus mergišius, o kartu liūdnas, iliuzijas praradęs klounas triukšmingai atšvenčia savo 65-ąjį gimtadienį ir, galiausiai likęs vienas, įsispokso į lubas, tarsi ieškodamas prarasto laiko, o kartu atsakymo į kankinantį klausimą, kodėl per keturis dešimtmečius neparašė jokios kitos knygos. Praeitis susipina su dabartimi, realybė – su prisiminimais.

Paolo Sorrentino filmai, įskaitant ir Lietuvoje rodytus „Po meilės“ ar „Žvaigždė“ (apdovanotas Kanų kino festivalio žiuri prizu), pasižymi savita, tarytum hipnotizuojančia stilistika, kur vizualumas toli gražu nėra antraeilis, lyginant su istorija ar aktorių darbu. Jau „Žvaigždėje“, pasakojančioje apie septynis kartus išrinktą ir perrinktą Italijos ministrą pirmininką Giulio Andreotti (Toni Servillo), išryškėjo iki galo nepažinios, keistos, žmogaus proto bei aistrų deformuotos aplinkos bei absoliučios vienatvės motyvas. Pasak režisieriaus, Andreotti valdymo metais Italijoje dominavo ideologija. Silvio Berlusconi viešpatavimo eroje viršų paėmė stilius, nors kultūra, politika ir estetika Vakarų Europoje neatskiriamai susijusios nuo pat antikos laikų. „Berlusconi rimtai prisidėjo prie šios atmosferos“, – teigė Sorrentino. Berlusconi elgesys, kai kategoriniu imperatyvu tapo neįpareigojantis gyvenimo būdas, pašvęstas nuolatinėms linksmybėms, paveikė italų požiūrį į kasdienybę.

Žinoma, filmas „Didis grožis“ tiesiogiai nenagrinėja politinių temų. Sorrentino žvelgia plačiau ir filosofiškiau. Sekdamas Romos dykinėtojo Džepo „žygius“, jis bando perprasti ir amžinojo miesto bei savo tautos mitologiją – tautos, kuri nesipriešindama pakluso aistringam 7-ojo dešimtmečio šūkiui: „Gyventi be nuobodulio, mėgautis be saiko.“ Nors filme gausu sąsajų ir paralelių su Federico Fellini šedevru „Saldus gyvenimas“, vis dėlto „Didis grožis“ nėra jo imitacija. Sorrentino vizija daug tamsesnė – pseudomodernus moralinis chaosas ir nesaikingumas pasklido plačiau, o vitališka Anitos Ekberg ir Marcello Mastroianni energija išseko. Kalbėdamas apie šiuolaikinį gyvenimą Romoje, režisierius sako, kad „sunku būti optimistu, kaip sunku ir išsaugoti pozityvų nusiteikimą, kai juntamas begalinis nuovargis ir apatija“. Senoji kultūra įstrigo elegantiškame nuosmukyje – vieni ieško religijos tiesų, kiti – kokaino, o intelektualai nesustodami kalba apie tai, kas galų gale atsitiko Italijai, ir iš inercijos griauna didįjį grožį.

Filmas kartu yra ir odė Romos miestui, kuriame neišvengiamai susiduria amžinybė ir nuolatinė kaita. Čia vienodai dera antikos laikų griuvėsiai, viduramžių gatvės ir aikštės, barokiniai rūmai ir monumentai, tylūs vienuolynų sodai ir ištaigingi turtuolių salonai. Atmosfera iš tiesų magiška, perteikianti jutiminius vaizdus, kuriuose užfiksuotas ir šiltų vasaros naktų svaigulys, ir ankstyvų ryto valandų gaivumas bei ramybė. Operatoriaus Lucos Bigazzi kamera – instrumentas, kuris „sugauna“ ir amžiams išsaugo tą žemiškos tobulybės išsipildymą, pakerintį spalvomis, lūžtančiais šešėliais, architektūrinėmis formomis, nuogų kūnų siluetais. Finaliniuose kadruose virš Tibro upės sustingsta laikas, muzika nutyla. Lieka tik didybė ir grožis...