Mergaitė su katinu
(Incompresa)
Jokio gailesčio
Režisierė Asia Argento
Scenarijaus autorės Barbara Alberti, Asia Argento
Operatorius Nicola Pecorini
Vaidina Giulia Salerno, Charlotte Gainsbourg, Gabriel Garko, Alice Pea
2014, Italija, Prancūzija, 103 min. Platintojas Lietuvoje A-One Films Baltic
Filme „Mergaitė su katinu“ (rež. Asia Argento) pasakojama apie vaikystę ir šalia egzistuojantį svetimą ir dažnai nepakeliam suaugusiųjų pasaulį. Juostą galima pavadinti brendimo drama (coming of age), nes „privalomųjų“ žanro elementų yra ne vienas (mokykla, konfliktai su tėvais, draugės, pirmoji simpatija, bučinys), tačiau nuo tradicinių, dažniausiai amerikietiškų šio žanro variantų filmas kiek skiriasi. Jis nežada laimingos pabaigos ir pagrindinę heroję – apie dešimties metų mergaitę Ariją – murkdo tamsesniame vandenyje (nors spalvų, kaip ir režisierės tėvo, giallo meistro Dario Argento filmuose, užtektinai, tik jų simbolikos mažiau) nei eilinis paaugliškas holivudinis niekalas. Taip, šis filmas yra greičiau apie vaikystę, tačiau tokią nelaimingą, kad Arija per anksti priversta patirti suaugusiųjų pasaulio neteisybę ir, žinoma, viliones. Nuo vyno ir cigarečių iki bičiuliavimosi su atsitiktinai gatvėje sutiktomis prostitutėmis ir jų draugužiais (pastarieji jau tikras italų kino tropas, kaip ir bažnyčia ar dievobaimingas kunigas – kaipgi be jų!).
Arija nepritampa prie aplinkos, jaučiasi nesuprasta ir nemylima, nors ne ji, o greičiau aplinkiniai (šiuo atveju – šeima) ją atstumia ir veja šalin. Ekscentriška ir karštakošė motina pianistė, kurią suvaidino Charlotte Gainsbourg, labiau myli dukrą iš ankstesnės santuokos, o Arija tik primena nenusisekusius santykius su jos tėvu, garsiu italų kino aktoriumi. Pastarasis irgi kratosi Arijos ir akivaizdžiai labiau rūpinasi rožiniame pasaulyje paskendusia paaugle dukra Lukrecija iš pirmosios santuokos bei savo karjera, kurią, neduok Dieve, sutrikdys kokie nors bloga lemiantys ženklai. Pavyzdžiui, ant naujo scenarijaus lapų prigulęs juodas Arijos katinas. Arijos gyvenimas tai nuolatinis blaškymasis tarp motinos ir tėvo namų, lyg savotiškos Scilės ir Charibdės. Kai motinai nėra nuotaikos, nes ją kamuoja migrena, arba kai ji pradingsta su nauju meilužiu, Arija keliauja pas tėvą. O kai šis neapsikenčia po kojomis besimalančio dar vieno vaiko, juodo katino arba ryte į kambarį Arijos atnešto balandžio (dar vienas blogas ženklas), jis išsiunčia, tiksliau, išveja Ariją atgal pas prakeiktą motiną. Arija susikrauna lagaminą, pasiima augintinį po pažastimi ir vėl keliauja tuo pačiu maršrutu – nuo durų prie durų.
Viename epizode desperatiškas šilumos ir artumo siekis verčia Ariją išgerti dozę raminamųjų ir po šio incidento ji kurį laiką gauna pavojingu būdu užsitarnautą tėvo dėmesį, tačiau greitai viskas grįžta į senas vėžes. Kitame – pietos – epizode motina glaudžia dukr prie savęs, Arija įsikniaubia jai į krūtinę, tačiau po kelių minučių motina jau nekreipia į ją jokio dėmesio.
Koks nors holivudinis panašaus pobūdžio filmukas mus, žiūrovus, netiesiogiai guostų, kad anksčiau ar vėliau pagrindinė veikėja patirs meilę, kad ta laiminga pabaiga būtinai ateis, nes kitaip tokiuose filmuose juk nebūna. Tačiau Asia Argento nuo pat pradžių neigia, jog tėvų meilė vaikams egzistuoja a priori, kad tai kažin kokia duotybė ir būtinybė. Arijos tiesiog niekas nemyli – štai ir viskas.
Bet skaudžią situaciją režisierė rodo ne verkšlendama ar siekdama mūsų gailesčio (finale Arijos balsas už kadro sako: „Visa tai papasakojau ne dėl to, kad vaidinčiau auką, bet kad geriau mane pažintumėte...“). Arijos vaikystės pasaulyje netrūksta spalvų, komišk situacijų, šėlionių su geriausia drauge, nerūpestingumo ir režisierė tai rodo stilizuodama, šaržuodama veikėjus, kiek paryškindama ir sutirštindama situacijas ir aplinką. Matyt, tokią vaikystę ji prisimena pati, mat ne viename interviu prisipažįsta, kad filme yra autobiografinių detalių (tikrasis režisierės vardas Arija, jos tėvai irgi menininkai). Filmas tikrai nėra be priekaištų, jis kenčia nuo ritmo bėdų, fragmentiškumo, neretai režisierė pernelyg daug dėmesio skiria aplinkai, užsižaidžia stiliumi, tačiau iš ekrano (pirmiausia – iš pagrindinės aktorės Giulios Salerno akių) sklindanti šviesa paperka.
O dviprasmiškoje pabaigoje, kai Arija eilinį kartą klibikščiuoja gatve su kuprine ir juodu katinu baltame narve, kai atsisuka į kamerą ir už kadro girdime jau minėtus žodžius, matai ne sugniuždytą, bet stiprią ir stojišką mažą asmenybę, kuri atlaikė keturis šimtus smūgių ir atlaikys dar tiek pat.
