Nesunaikinami 3
(The Expendables 3)
Limonadas vaikams
Režisierius Patrick Hughes
Scenarijaus autoriai Sylvester Stallone, Creighton Rothenberger, Katrin Benedikt
Operatorius Peter Menzias Jr. Vaidina Sylvester Stallone, Arnold Schwarzenegger, Antonio Banderas, Jason Statham, Wesley Snipes, Mel Gibson, Dolph Lundgren
2014, JAV, 126 min. Platintojas Lietuvoje Garsų pasaulio įrašai
Senais laikais, kai limonadas Lietuvoje tarp pradinukų dar buvo vertinamas kaip prabangos prekė, žiburėlių metu smagiausia pramoga būdavo maišyti skirtingus gėrimus ir gaminti įvairius kokteilius. Išragavus visų atskirai, paprasčiausiai nebebūdavo kas veikti. Žiburėlis kulminaciją pasiekdavo vienon stiklinėn sumaišius visus limonadus.
Toks kokteilis ir yra „Nesunaikinami 3“ (rež. Patrick Hughes). Garsiausios veiksmo filmų žvaigždės viename filme daro tai, kanksčiau darydavo skirtinguose filmuose po vieną. Štai čia slypi visa šio filmo vertė, kitaip tai būtų „tik dar vienas veiksmo filmas“, koks, šiaip ar taip, jis ir yra.
„Nesunaikinamų“ serijos sumanytojas Sylvesteris Stallone jau trečią kartą bandė sukurti tai, ką jis pats vadina „visiškai vyrišku filmu“. Vyrišku primityviausia prasme. Ir iš tiesų, pirmuose dviejuose „Nesunaikinamuose“ nebuvo nei abejonių, nei atseit gilių jausmų, nei kažkokių meninių viražų. Vyrai daužė vieni kitiems snukius, nesaikingai šaudė ir atliko įspūdingus triukus savo kūnais ir pasitelkdami skraidančias bei žeme judančias transporto priemones.
To žiūrovai laukė ir šį kartą, tačiau buvęs boksininkas nusprendė, kad trečiojoje dalyje tarp sprogimų turėtų atsirasti vietos ir jausmams. Be abejo, klydo. Tas pusvalandis, kai Stallone’s personažas Barnis dramatiškai vaiposi demonstruodamas jausmus, atsisakydamas dirbti su savo senąja komanda iš baimės, kad šie žus, atrodo komiškai. Ilgi žiūrinčių vyrų planai, nemirksinčios akys, begalinės pastangos perteikti pyktį, dramatiški komandos atėjimai ir išėjimai, abejingumo kaukės. Vergės Izauros drama raumeninguose kūnuose. Trūko tik ašaros. Visa tai „vyrų reikalą“ pavertė gličia mase, kurioje strigo visas žiūrovų vyriškumas.
Ir jei ne Antonio Banderaso personažas – aistringas, impulsyvus, šnekus, nejudėti negalintis, žudyti trokštantis, be galo temperamentingas, – visa šio filmo jėga būtų virtusi vėjyje išpurentomis blondino Dolpho Lundgreno garbanomis. O atmintyje būt išlikusios tik pradžioje įspūdingai blizgėjusios žavingai šėtoniškos Wesley Snipeso akys.
Suaugusiam žmogui šiame filme yra skirta mažiau scenų nei „Ledynmečiuose“ ir „Šrekuose“. Animacinių filmų kūrėjai žino, jog kiekviename filme vaikams turi būti tokių užuominų ir nuorodų, kurias suprastų tik suaugusieji. Kad tėtis turėtų priežastį pasižiūrėti mamą žebenkšties žvilgsniu, tarsi būtų vaikams nežinomo sąmokslo bendrininkas. Galų gale jame nėra to, ko tokio kino gerbėjai ir laukia iš šio filmo – nostalgijos, nuorodų į praeities juostas.
Kyla įspūdis, kad Stallone, priešingai nei buvo suma- nyta pradžioje, nusprendė atskirti „Nesunaikinamus“ nuo 9–10-ojo dešimtmečio veiksmo filmų šleifo ir sukurti kažką atskiro ir autentiško XXI amžiaus stiliumi. Taip filmas prarado pagrindą, tapo skystu ir prastu limonadu. Pagyvenęs veiksmo filmų veteranas pasijaučia it modernioje smėlio dėžėje, kurioje jam nebėra ką veikti.
