Siuntėjas
(The Giver)
Ateitis be ateities
Režisierius Patrick Hughes
Scenarijaus autoriai Sylvester Stallone, Creighton Rothenberger, Katrin Benedikt
Operatorius Peter Menzias Jr.
Vaidina Sylvester Stallone, Arnold Schwarzenegger, Antonio Banderas, Jason Statham, Wesley Snipes, Mel Gibson, Dolph Lundgren
2014, JAV, 126 min. Platintojas Lietuvoje Garsų pasaulio įrašai
Kažkur tarp šimtų Paryžiaus centro knygynų yra ir toks, kuriame viskas skirta vien vaikams. Jo vitrinoje išdėliotos spalvotos knygos apie garsiausius pasaulio filosofus. Nauda, kurią gali gauti vaikas iš jam paprastai paaiškintų didžiųjų filosofinių idėjų, jo mąstymui turėtų tapti tiesiog nepamatuojama. Tačiau koks vaikas gali turėti kantrybės tikrai filosofijai? Ir čia slypi didysis tokios pramonės keliamas pavojus: kaip padaryti taip, kad supaprastinto Jeano-Jacques’o Rousseau mintys netaptų nereflektyvia neapykanta literatūrai, menui ir mokslui, kad Platonas nevirstų vaikus iš motinų pavogti norinčiu komunistu, o Friedricho Nietzsche’s kaukių idėja netapt pseudointelektualia banalybe, kai su vienais žmonėmis elgiesi nuoširdžiau nei su kitais?
Jaunimui (Young Adult) skirtų filmų tikslas primena šias vaikiškas knygas. Visi kaip vienas jie pasakoja apie tai, kaip per netektį ir skausmą protagonistas tampa tikru lyderiu, tikru „suaugusiuoju“. Visa tai, savaime suprantama, vyksta magiškoje realybėje, kur visi vaikšto baisiai keistai apsirengę ir gyvena pasaulyje, spalvų ryškumu ir gausumu panašesniame į kompiuterinį žaidimą nei tikrą gyvenimą.
Phillipo Noyce’o „Siuntėjas“ bando būti savotiška George’o Orwello Young Adult versija. Aliuzijų į „1984-uosius“ čia tiek daug, kad be jų, ko gero, liktų tik trumpametražis apie tai, kad ateities dviračiai nebeturės stipinų. Ir vis dėlto filmas sugeba nuošalyje palikti visus tikrai svarbius G. Orwello klausimus, visas problemiškiausias idėjas, viską, ko nebūtų galima per porą minučių paaiškinti penkeri metų vaikui.
Jonas, Fiona ir Ašeris tuoj baigs ateities mokyklą ir eis dirbti ateities darbų. Liūdėdami, kad kiekvienos dienos nebepraleis su geriausiais draugais (šiaip jausmų ateities pasaulyje nėra, bet šitie nesiskaito), jie prisiekia, kad visada išliks draugais. Kitą dieną tironiška Meryl Streep holograma jiems paskiria darbus, kurie, žinoma, nulemti iš anksto, nes ateityje laisvės nėra.Jonasgauna svarbiausi ir užduočių: jam patikėtas atminties saugotojo vaidmuo. Iš esmės tai reiškia, kad Jeffo Bridgeso įkūnytas „siuntėjas“ jį išmokys jausti ir matyti spalvas.
Nuo pat pirmosios minutės bent tru- putį susitapatinti su veikėjais trukdo visiškai nevykusiai sukurti trijų draugų personažai. Ašeris, „tas, kuris visus prajuokina“, savo antrą ir paskutinį pokštą pasako maždaug aštuntą filmo minutę ir visą likusį laiką leidžia nesu- prantančio, kas vyksta, bet vis tiek pykstančio žmogaus išraiška žiūrėdamas į tą veikėją, kuris tuo metu su juo kalba. Fiona, kuriai uždraustus meilės jausmus pradeda jausti Jonas, turėtų būti „ta, kuri visus priverčia šypsotis“, bet visą filmą paraidžiui daro tai, ką jai tuo metu pasako Jonas, pati niekada neparodydama nė lašo žavesio.
Bet pats nykiausias personažas filme yra pats Jonas. Nuo pirmųjų minučių žiūrovui kartojama, kad, kaip ir reikėtų tikėtis iš protagonisto, jis yra labai ypatingas. Tik sunku pasakyti kuo. Jis smalsus, bet tik po to, kai jį įkalbina Jeffas Bridgesas. Jis kai ką jaučia, turi jausmus, bet vėlgi – tik dėl Bridgeso. Jis pakankamai drąsus nepaklusti įstatymui, bet du kiti jaunuoliai, su kuriais vieninteliais esame supažindinti, irgi jiems nepaklūsta (kitaip tariant, šitą savybę turi lygiai 100 procentų jaunimo, kurį mums rodo „Siuntėjas“).
Meryl Streep, be abejo, vaidina gerokai įdomiau nei jaunieji kolegos, bet jos antagonistė vis tiek atrodo daugiau juokinga nei baisi. Tai, kaip neargumentuotai, kaip tuščiai ji šneka, yra neabejotinai labiausiai siutinanti „Siuntėjo“ apsimetinėjimo tuo, kuo jis tikrai nėra (filmu, turinčiu ką pasakyti), dalis. „Jei žmonės turi pasirinkimą, jie pasirenka neteisingai. Visada“, – sako Meryl, greičiausiai mintyse save tikinanti, kad po trijų „Oskarų“ negėda vaidinti net čia. Ir tuo jos diktatoriško blogio idėjų seka baigiasi. Be jokio bandymo paaiškinti, kad gal be jausmų visuomenė gali daugiau pasiekti moksle, kad galbūt tai kitas natūralus žingsnis žmogaus evoliucijoje, ar dar kokios nors blogiečiui priderančios tirados.
Galbūt po vien abejingumą sukėlusių veikėjų konflikto pradžios būtų galima tikėtis, kad bent jau finalinis jų dvikovos „išrišimas“ bu įspūdingesnis. Deja. „Siuntėjui“ pasakius, kad jei Jonas pabėgs už tam tikros ribos, visas miestas atgaus prisiminimus ir jausmus (kokį ryšį turi vieno žmogaus pabėgimas ir visų kitų nesugebėjimas jausti, niekas taip ir nepaaiškina), Jonas pasileidžia bėgti. Valdovė Streep sugalvoja, kad geriausia bus pasiųsti jo gaudyti Ašerį (kuris vis dar yra geriau- sias Jono draugas ir dėl to, akivaizdu, yra tinkamiausias kandidatas jį nužudyti). Šis Joną pasiveja ir paleidžia bėgti toliau, kaip galėjo atspėti visi, išskyrus Meryl Streep.
Paskutines dešimt minučių Jonas tiesiog eina tolyn. Eina ir galvoja, kaipgeraiyrajausmai.Eiti darosi vis sunkiau, bet jaudintis dėl jo trukdo režisieriaus taip nevėkšliškai parodytos tolesnių įvykių užuominos, kad kas antras žiūrovas jau po pirmo pusvalandžio galėtų tiksliai nupasakoti, kas įvyks finalinėje scenoje.
Jungtinėse Valstijose „Siuntėjas“ pasitiktas gan šiltai. Žiūrovai giria filmą už gebėjimą kalbėti sudėtingomis temomis fantastikos žanro kontekste. Bet tiesa ta, kad patogiai perė- męs didelę dalį anksčiau literatūroje ir kine dešimtis kartų kurtų distopi- nių visuomenių portretų, „Siuntėjas“ sugeba ratu apsukti bet kokią tikrai įdomią temą, galiausiai grįždamas prie minties, kad jausmai žmogui labai svarbūs, o tai net vidutinių gabumų septintoką turėtų pritrenkti banalumu. Idėjinių panašumų tarp „Siuntėjo“ ir G. Orwello, A. Huxley ar bet kurio kito šią temą palietusio autoriaus, iš tiesų kūrusio suaugusiajam, yra ne ką daugiau nei panašumų tarp penktojo „Lietuvos ryto“ puslapio ir „Nusikaltimo ir bausmės“. Norėtųsi tikėti, kad tai tik vienas nepavykęs filmas, bet uždirbti pinigai bei pusiau padorūs kritikų atsiliepimai greičiausiai reiškia, jog tai veikiau yra dėsnin- gas žanro judėjimas link adult istorijų, adult temas paliekant nuošalyje. Judėjimas prie kino, kuriame komu- nistas nekenčia laimės, arabas – laisvės, o norint sustabdyti blogį tereikia labai panorėti.
