Įniršis
(Fury)
Karo mašina
Režisierius ir scenarijaus autorius David Ayer
Operatorius Roman Vasyanov
Vaidina Brad Pitt, Logan Lerman, Shia LaBeouf, Jon Bernthal, Jason Isaacs, Michael Peña
2014, JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, 134 min. Platintojas Lietuvoje AcmeFilm
Jau kokią savaitę svarstau, kaip rašyti apie šį filmą. Mintyse polemizuoju, pykstu, spardausi. Paskui graužia abejonės – kokią teisę turiu (niekinančiai) kalbėti apie karą, jei mačiau jį tik filmuose ir per žinių reportažus, jei apskritai nesugebu plačiau mąstyti (trūksta filosofijos pagrindų, istorija – gūdus miškas), jei gyvenime ir kine vadovaujuosi tokiu abejotinu dalyku kaip intuicija.
Savo „mubi“ profilyje „Įniršiui“ daviau vieną žvaigždutę. Labiausiai iš (a)politinių sumetimų. Meninės vertės neturintis, bet tvarkingai sukaltas amerikietiškas filmas slogiai patvirtina stereotipus ir gąsdina savo agresyvia idėja: karo metu idealus reikia suspenduoti. Idealai yra savotiškas taikoje gyvenančių žmonių hobis, o kare susiduriame su tikrove, kuri, kaip ir istorija, yra žiauri. Ir didinga! Dar labiau nei idėja nerimą kelia tai, kad ją įgyvendina plačiosios publikos numylėtinis Bradas Pittas (jis yra filmo prodiuseris ir pagrindinio vaidmens atlikėjas). „Facebook’e“ filmas „Įniršis“ turi jau daugiau nei penkis šimtus tūkstančių gerbėjų. Šis filmas kažką sužavėjo, sujaudino, uždegė. Paprastai tariant, jis man atrodo pavojingas, nes propaguoja karą.
Kelios 1945-ųjų balandžio dienos Vokietijos glūdumoje. Karas jau visai artėja į pabaigą. Prastai apsiginklavusi sąjungininkų armija bando sumušti nacių kariuomenės likučius. „Įniršio“ išeities taškas yra du faktai: Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečių tankai buvo kur kas silpnesni už vokiečių tankus; vis dėlto, jausdamas neišvengiamą pralaimė- jimą, Hitleris desperatiškai paskelbia visuotinę mobilizaciją (senukai, moterys, paaugliai ir vaikai per prievartą tampa kariais). „Įniršis“ yra vieno amerikiečių tanko pavadinimas. Šiam tankui vadovauja didelę atsakomybę už savo komandą jaučiantis bebaimis seržantas pravarde Vardadis (išvertus iš anglų kalbos Wardaddy – „karo tėtušis“). Sprendžiant iš vyresnio amžiaus ir didelės patirties, greičiausiai jam teko kautis ir Pirmajame pasauli- niame kare. Visi jo komandos nariai yra tikri karo veteranai, kol vienam žuvus jo pakeisti paskiriamas Normanas – drovus jaunuolis, niekada gyvenime nelaikęs ginklo rankose ir nebuvęs tanko viduje.
Vaikiško veido Normanas funkcionuoja lyg savotiškas mediumas tarp filmo ir žiūrovo. Kaip ir kino salėje įsitaisę žmonės, jis niekada nesikovė mūšio lauke, tiesiog buvo grubiai „įmestas“ į jį be teisės rinktis (šiuo aspektu mes skiriamės). Galiu puikiai suprasti naujoką, kai jis nešauna į mišku slenkančius priešininkus, „nes jie tik vaikai“. Suspurda viltis, kad šis filmas bus kitoks, kad jo varomoji jėga – tai konfliktas tarp karo mašinos ir individo, kuris nesutinka žudyti, nesutinka paklusti absurdo dėsniams. Seržanto koneveikiamas Normanas sako: „Tai štai kaip jūs suvokiat vyriškumą? Kad taptum vyru, turi pradėti žudyti?“ ir prašo būti sušaudytas, kad tik nereikėtų žudyti pagauto vokiečių kareivio. Režisierius pats flirtuoja su tokia galimybe, tarsi žaidžia su žiūrovo sąžine ir filmo pra- džioje Vardadį vaizduoja gana dviprasmiškai. Pavyzdžiui, kai seržantas su Normanu įsibrauna į inteligentiškos vokietės butą, akimirką atrodo, kad visgi Bradas Pittas šį kartą gavo antiherojaus vaidmenį ir visas filmas persmelktas ironijos. Deja, ne.
Konfliktas išsisprendžia filmui dar neįpusėjus ir persilaužęs per savo idealus Normanas taip ima pyškinti priešus, kad gauna Automato pravardę ir pasako, esą žudyti jam „visai patiko“. Maždaug ties šiuo momentu intriga baigiasi ir toliau seka virtinė šūvių ir salvių, supermeniškos „sušiktų nacių“ skerdynės, dramatiški apsisprendimai stoti į galutinę kovą, nes „tokia Viešpaties valia“ etc. Naudoju daugiskaitos formą, nes nė vienas įvykis, kaip ir veikėjas, filme neturi savitumo. Stebint veikėjų gestus, žvilgsnius, girdint jų replikas nuolat lanko nemalonus déjà vu pojūtis. Ne veltui vienintelis seržantą charakterizuojantis bruožas – tai didžiuliai ugnies palikti randai ant raumeningos nugaros. Taip pat įstringa kito tankisto pravarde Biblija patinusios, raudonos akys. Ir vienintelis geluonį turintis kadras – visiškai deformuotas, tankų „iškočiotas“, sumindžiotas ir neatpažįstamai suplotas, purve gulintis lavonas. Visa kita – vieni štampai ir klišės, per tuos štampus net nebesimato žmonių veidų, todėl kai kadre pasirodo virpantys medžių lapai, žalia jų faktūra tampa gaiviu tikrovės gūsiu.
Normano lūžis, jo „tapimas vyru“ galėtų būti šio filmo istorija, bet jis įvyksta taip greitai, kad juo patikėti neįmanoma. Apskritai siužete yra pigių triukų, kurie turėtų daryti gėdą net Holivudui, pavyzdžiui, epizodas su vokietėmis (apie seksistinį moters paveikslą būtų galima parašyti atskirą straipsnį), funkcionuojantis kaip vyšnia pyragaityje. Nieko keisto, kad Normanas vienintelis išgyvena lemiamą kovą ir pabaigoje yra apdovanojamas žodžiais „Tu didvyris“. Vis dėlto žiūrėdama „Įniršį“ nejučia pradėjau kurti alternatyvius scenarijus: viskas taip pat, bet ties filmo viduriu pagrindiniai veikėjai žūsta ir toliau stebime mūšius, kuriuose nėra stambių planų, nėra Brado Pitto, nėra veikėjų, turinčių vardus, nėra pokalbių apie Viešpaties kelius, tik skerdynės. Turėtų atsirasti įdomus kontrasto įspūdis. Dar norėčiau kada nors pamatyti filmą, kuriame didvyriu tampa veikėjas, kuris atsisako kovoti, kuris priešinasi švelnumu, palaima, minkštumu ir lengvumu. Skamba beprotiškai.
„Įniršio“ režisierius Davidas Ayeras pats tarnavo JAV kariniame laivyne. Pristatant filmą pabrėžiama, kad jo kūrėjai siekė autentiškumo: „Įniršyje“ vaidina vienintelis pasaulyje visiškai veikiantis, originalus „Tiger“ rūšies tankas, aktoriai prieš filmavimą mėnesį praleido naujokų mokymo stovykloje, prieš kiekvieną naują sceną režisierius liepdavo jiems pasimušti, o labiausiai į kūrybinį procesą įsitraukęs Shia LaBeoufas net išsirovė dantį, filmavimo metu nesimaudė ir atsivertė į krikščionybę. Visai žavu, bet šis krikščionybės elementas man pats baisiausias. Ayeras nėra tik režisierius ar buvęs karininkas – jis ir krikščionis, ir Biblija filme cituojama ne vieną kartą. Žiūrovams tiesiu tekstu pasakoma, kad naciai – didžiausias blogis, o sąjungininkai „vykdo Dievo valią“. Kitame kadre Pittas „taško“ vokiečių kareivius ir rėkia: „Duokit man daugiau kiaulių skersti!“ (tiksli citata „Give me more pigs to slaughter!“) Labai įdomu, kokiu mistiniu būdu filmo kūrėjai suderina krikščionybę su žudymu.
Ir pabaigai – du sutapimai.
Prieš dvi dienas mano gera bičiulė žydė, išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą, netikėtai padovanojo atviruką su Stalingrado Madona. Vienas vokiečių kareivis nupiešė ją ant rusiško žemėlapio 1942 metų Kalėdų išvakarėse.
Norėdama patikrinti filmo pradžioje pateikiamus faktus parsisiunčiau filmą internetu. Vienintelė versija, kurią radau, buvo įgarsinta rusiškai. Rekomenduoju visiems užmesti akį. Ir juokinga, ir niūru. Puikus būdas demaskuoti absurdą.
