Vaikystė
(Boyhood)

Legendinė kino ir sinefilijos istorijos figūra Henri Langlois, po savo sinematekos stogu glaudęs kone kiekvieną kieno nors atrastą kino juostos ritę, tvirtai tikėjo, kad visi filmai, nesvarbu, geri ar blogi, yra vertingi, nes žmonių skonis ilgainiui keičiasi. Jo dėka anksčiau intelektualų beverčiais laikyti Louis Feuillade’o ir daugelio kitų režisierių filmai sulaukė savo įvertinimo. Tačiau, Langlois manymu, kur kas svarbesnė kino savybė yra ta, kad kiekvienas filmas funkcionuoja kaip laiko kapsulė.

Ši mintis nepaleidžia žiūrint ir Richardo Linklaterio filmą „Vaikystė“. Jame režisierius tarsi bando perfrazuoti labai nuvalkiotą sentenciją apie kiną „gyvenimas kaip filmas“ į „filmas kaip gyvenimas“. Tai labai ambicingas projektas, prie kurio Linklateris ir keturi pagrindiniai aktoriai dirbo net 12 metų. Lygiai tiek trunka ir filme pasakojamos pagrindinio herojaus Meisono bei jo šeimos istorijos atkarpa. Dvi su puse valandos trunkanti „Vaikystė“ žiūrovus pavergia sklandžiu pasakojimo stiliumi, tačiau kur kas svarbiau čia yra akimirksniu atpažįstamos buities, istorijos, santykių šeimoje detalės, kurios liudija praėjusį laiką. Manau, kad kaip tik dėl atpažinimo momento plojimai po pernai Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje vykusios premjeros skambėjo neįtikėtinai ilgai.

Linklateris į kiną atėjo kaip savamokslis režisierius. Įkvėptas Scorsese’s filmo „Įsiutęs bulius“ jis kūrė griežtos naracijos neturinčius filmus, kuriais siekė apčiuopti vaizduojamo laikotarpio esmę ir savo kartos jaunimo gyvenimo ypatumus. Režisierius labai greitai ir sklandžiai įsiliejo į atgimusį nepriklausomą Amerikos kiną dešimtajame dešimtmetyje ir jau 1995 m. buvo apdovanotas Berlyno kino festivalyje už filmą „Prieš saulėtekį“, po kurio sekė dar dvi, režisierių galutinai išgarsinusios „Prieš...“ trilogijos dalys – „Prieš saulėlydį“ ir „Prieš vidurnaktį“. Būtent juose išryškėjo režisieriaus manija realiam laikui, kuris pasireiškia ne tik akcentuojant jo tėkmę siužete (1995, 2004, 2014- ieji), bet ir atsispindi besikeičiančiuose aktorių veiduose (visuose trilogijos filmuose vaidina Ethanas Hawke’as ir Julie Delpy).

Kaip teigia pats Linklateris, sudėtingiausia buvo parinkti aktorių pagrindiniam „Vaikystės“ herojui. Tai pats atsakingiausias sprendimas per jo kūrybinę karjerą. Iš tiesų, sunku nuspėti, kokiu žmogumi subręs šešiametis svajotojas. Savo mįslingumu režisierių sužavėjo ir pagrindinį herojų Meisoną suvaidino paprastas berniukas iš Ostino Ellaras Coltrane’as, o jo seserį Samantą – režisieriaus duktė Lorelei Linklater. Manau, kad savo pasirinkimu režisierius ne tik daug išlošė, bet ir rimtai paslydo.

Viename filme telpantys dvylika metų sparčiai bręstančių herojų fiziniai ir asmenybės pokyčiai yra žavingas stebėjimo objektas, į jų augimą įsikūnijęs laikas tampa tarsi apčiuopiamas. Tačiau bėgant (filmo) metams pradeda erzinti aktorių neprofesionalumas. Jaunosios Linklater transformacija iš energingos mergaitės į susikausčiusią paauglę, o vėliau ir į žodžio nepratariančią panelę yra unikali ir gyvenimiška, bet nesutampa su filmo forma ir personažais. Deja, ilgainiui aktoriai pradeda akivaizdžiai neatitikti savo herojų. Pagal scenarijų užaugęs Meisonas turėtų būti talentingas ir rafinuotas jaunas menininkas, bet akivaizdu, kad aktoriui iki to pojūčio labai toli. Ankstyvoje paauglystėje herojų kuklumas atrodė tikslus ir natūralus, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę darosi sunku juos sekti ir jais patikėti. Atrodo, kad prieš kamerą jie yra prievarta, todėl kur kas įdomesnė tampa Meisono tėvų istorija.

Dvylikai „Vaikystės“ filmavimo metų tėvų vaidmeniui kartu su aktoriumi Ethanu Hawke’u pasiryžo nebe pirmą kartą su režisieriumi dirbanti aktorė Patricia Arquette. Jos vaidmuo filme man pasirodė labiausiai intriguojantis. Pirmą kartą ją sutinkame kaip jauną vienišą motiną, stokojančią laiko sau, nes, jos pačios teigimu, pabuvusi kažkieno dukra iš karto tapo mama. Meisono ir Samantos tėvui nerūpestingai klajojant po Aliaską, ji, akivaizdžiai nusivylusi savo socialine ir finansine padėtimi, ryžtasi kraustytis į kitą miestą, kur tęsia seniai pradėtas studijas ir nė nemano jaustis auka. Bėgant metams Arquette herojė kopia karjeros laiptais, tampa socialinių mokslų profesore ir vis mažiau kasdienio laiko randa namų ruošai ir vaikams. Šiai pareigai ji kelis kartus nesėkmingai bandė surasti tinkamą vyrą, tačiau paprastai po kelerių rimtų santykių metų jos partneriai tampa kastruotais pamišėliais. Nors ji ir stipri – suklupusi netrunka atsistoti ir vėl tvirtai laikyti keturis šeimos namų kampus – finale lieka viena. Rodos, Linklateris šiuolaikinei moteriai nepalieka šanso. Į siužetą jis įveda visiškai priešingą moterį, naująją Meisono tėvo žmoną – švelnią, paprastą, aktyvią krikščionę, kuri klajoklį Hawke’o herojų privertė susitupėti ir taip sukūrė nepaprastai laimingą šeimą.

Norisi neskubėti teisti režisieriaus už ideologines klišes, nes filmo forma perša mintį, kad jo tikslas ir buvo užfiksuoti šeimyninio gyvenimo banalybę, kuri glaudžiai susijusi su amerikietiškos svajonės stereotipais ir globalios masinės kultūros elementais. Čia tėvo ir sūnaus ryšys iliustruojamas per vyrišką šlapinimąsi iškylaujant gamtoje, berniuko branda – su medžiokliniu šautuvu, savarankiškumas – su padavėjo darbu, o kritiškas požiūris į šiuolaikinę kultūrą – su diskusija apie tapatybės ambivalentiškumą feisbuko eroje. Nors filmas ir yra ilgas klišių rinkinys, jį efektingai gelbsti be galo humanistiškas, neteisiantis ir nekritikuojantis Linklaterio žvilgsnis į filmo herojus. Jis atsiskleidžia per tiksliai sukurtus kasdieniškus personažus, jų labai natūraliai ir „gyvenimiškai“ skambančius pokalbius, kurie, netrukus supranti, režisieriui visų pirma yra laiko ir jo diktuojamos kultūros ženklai.

Filme labiausia žavi tos akimirkos, kai šie ženklai natūraliai atsiranda jo kadruose ar siužete. Štai keletas jų: komentaras apie Rugsėjo 11-ąją, Britney Spears arba Hario Poterio manija, durų stakta su augimo žymėmis, besikeičiantys šukuosenų, drabužių stiliai, Obamos rinkimų kampanija, pirmieji ir modernūs „Apple“ kompiuteriai... Šiandieniniame filme šios detalės būtų specialiai atkurtos, todėl būtinai akcentuojamos, o Linklaterio filme jos egzistuoja kone atsitiktinai. Filmas peraugo pirminį režisieriaus užmojį realiame laike atspindėti mažo berniuko tapsmą jaunuoliu ir tapo unikalia praėjusio laiko žyme, kuri žiūrovams suteikia ypatingą malonumą.

Linklateris vengia šeimyninėse sagose neretai perdėto dramatizmo, kuris natūraliai atsiranda siekiant į kelias valandas sutalpinti pačias dramatiškiausias gyvenimo akimirkas. „Vaikystė“ buvo kuriamas taip ilgai, kad priartėjo prie paties gyvenimo, kur jo realybė yra priimama tokia, kokia yra, – su savo nuosmukiais ir pakilimais. Žvelgdamas retrospektyviai supranti, kad jie praeina lygiai taip pat kaip ir pats gyvenimas. Linklateris renkasi artimą holivudinei pasakojimo tradiciją, jo filme mėnesiai ir net metai peršoka nepastebimai. Vienoje scenoje universiteto profesorius kviečia savo studentę (Meisono mamą) į pasimatymą, o kitoje jiedu jau grįžta namo po medaus mėnesio. Tačiau prie to nesustojama – po to juk dar bus skyrybos, dar vienas vyras ir dar vienos skyrybos. Filmu visai nesiekiama padėti taško. Jis baigiasi ne laidotuvėmis ar vestuvėmis, o nepaliaujamai verdančio gyvenimo įkarščiu. Jame vienas herojus griebiasi už galvos ir pro ašaras taria „aš tikėjausi, kad bus daugiau“, kitas su optimistiška kibirkštimi akyse žvelgia į tolį.