Atkirtis
(Whiplash)
Pamaloninkime piktą dieduką
Pamaloninkime piktą dieduką
Režisierius ir scenarijaus autorius Damien Chazelle
Operatorius Sharone Meir
Vaidina Miles Teller, J. K. Simons, Paul Reiser, Melissa Benoist
2014, JAV, 105 min, Platintojas Lietuvoje „Prioro įrašų grupė“
„Atkirtis“ apkeliavo daug tarptautinių kino festivalių ir ne vieną jų atidarė. Kalbos apie šį filmą ir troškimas pamatyti jį sklido iš lūpų į lūpas arba ir iš kompo į kompą. Pavyzdžiui, vieną rytą elektroninio pašto dėžutėje radau draugo atsiųstą nuorodą į piratinę kūrinio kopiją su gana tiksliu prierašu „įkvepiantis filmas apie muzikantus mazochistus“. Filmo žiūrėjimo patirtį labiausiai norėtųsi lyginti su dviejų nuolat besimainančių, linksmos ir liūdnos, teatro kaukių stebėjimu. Kartu su pagrindiniu veikėju, būgnininku Endriu Neimanu (Miles Teller) lindėdami tamsiame konservatorijos koridoriuje, kur šis valandų valandas repetuoja, svajodamas kada nors tapti legendiniu muzikantu, pirmą kartą išvystame nepatenkinto, autoritetingo konservatorijos orkestro dirigento, dėstytojo Terenso Fletčerio (J. K. Simmons) fizionomiją. Nuo šio asmens veido išraiškos priklausys ne tik studento, bet ir filmo pasižiūrėti atėjusių žiūrovų savijauta. Švelnus, stambiu planu filmuojamas dirigento žvilgsnis, bičiuliškai meilus balsas „avansu“, nes mokytojas tiki, kad studentas turi potencijos „pavaryti“, nors dar „nepavarė“, atpalaiduoja, leidžia ramiai atsikvėpti tik tam, kad tuoj pat būtume išgąsdinti tuo pačiu stambiu planu transliuojamos, iš to paties veido sklindančios agresijos bei paniekos ir keletui minučių nugaromis priliptume prie kėdžių ir nustotume kvėpuoti. Todėl įkvėpimu, t. y. pritariančiu dėstytojo gestu ir šypsena pasibaigiantis, šimtą penkias minutes trunkantis filmas atrodo efektingas ir trumpas – tarsi keletas oro gurkšnių.
Ir nors puiki aktorių dueto vaidyba nulemia daug, – įtraukia ir sutrikdo kvėpavimą, – vis dėlto neapleidžia mintis, kad tai tėra kažkokia atgyvenusi fikcija. Nesvarbu, kad scenarijus parašytas su polėkiu, suderintas su darboholišku Niujorku, kuriame mokytojo pyktį lydi keiksmažodžių dangoraižiai ir krauju srūvančios jaunuolio rankos. Stebėtinai plati iš dirigento lūpų sklindančių įžeidimų įvairovė juokina, žavi ir akimirksniu primena poetinę kalbos funkciją bei jai atsiduodantį scenarijaus autorių. O ties kruvinomis būgnininko rankomis ištįstanti scena atrodo kaip sena klišė, pernelyg iliustratyviai kartojanti antroje klasėje išmoktą posakį per aspera ad astra. Netgi dirigento aimanos, kad džiazas miršta dėl pasaulį užvaldžiusių vidutinybių (ir nė užuominos apie besikeičiantį gyvenimą, skatinantį naujo tipo muziką), švelniai tariant, skamba siauraprotiškai, neįtikinamai ir naiviai.
Šiuo liguistu mokinio ir mokytojo santykiu filme suabejoja tik jautrus studento tėvas, pristatomas kaip nevykėlis, dabar mokykloje dėstantis literatūrą. Merginos ekrane pasirodo trumpai ir yra išmetamos lyg musės iš barščių – vienos talentą dirigentas patikrina teigdamas „Pasižiūrėkime, ar tu čia todėl, kad moki groti, ar todėl, kad graži“, kitos, t. y. savo merginos, reikšmę įsivertina pats studentas – kadangi ketina būti kietu būgnininku, o tam reikia laiko, merginą palieka. Viskas būtų tiesiog idealu, jeigu dėl tokio atsidavimo neperdegtų studento organizmas ir nenusilptų nervai. Tačiau net ir tai šiame filme nėra kliūtis – neilgai trukus, nepaisant keliolikos nelaimių, mokinukas lyg kokiame videožaidime ar veiksmo filme (ne veltui lyginamas su „Rokiu“) atsikvoši ir eina toliau.
Iš pradžių atrodė, kad filmas mėgina kvestionuoti istorijon pamažėle stumiamą patriarchalinio mąstymo modelį ir šiek tiek gailisi bei bando suprasti vieną šios epochos atstovų grynuolių – agresyviais metodais besivadovaujantį, su laiko dvasia kiek prasilenkiantį dirigentą Terensą. Tačiau pabaigoje ėmiau manyti, kad menka heteroseksualaus (tačiau neturinčio moters), homofobiško (laidančio paniekinamus juokelius apie gėjus, tačiau kartais labai meiliai šnekančio su studentu) ir baltaodžio (tačiau grojančio juodųjų muziką) vyro kritika buvo pridėta tik politinio korektiškumo sumetimais, nes siužetas teigia, kad laiminga pabaiga garantuota tik klausantis šio senstelėjusio, nestabilios psichikos vyručio.
Kančių kelio pabaigą ir šlovės pradžią išreiškia patenkinta dirigento išraiška – panašu, kad pagaliau jo fantazija buvo įgyvendinta. Iki šiol neapleidžia mintis, kad seanso metu buvome verčiami ir išsigandę bandėme pamaloninti šitą seną dieduką. Mums pavyko, tačiau tuo kažkodėl nesididžiuoju. Todėl niekam šio puikiai suvaidinto ir sumontuoto filmo nepersiunčiau ir nerekomendavau.
