Baltas Dievas
(Fehér Isten)
Režisierius Kornél Mundruczó
Scenarijaus autoriai Kornél Mundruczó, Viktória Petrányi, Kata Weber
Operatorius Marcell Rév
Vaidina Zsófia Psotta, Sándor Zsótér, Lili Monori, Lili Horváth, László Gálffy, Ervin Nagy, Kornél Mundurczó
2014, Vengrija, Vokietija, Švedija, 119 min. Platintojas Lietuvoje Kinoteka
Baltas Dievas (Fehér Isten)
Gelianti vaizduotės galia, arba filmas, kuris nesibaigia
Pabandyk įsivaizduoti Gedimino prospektą ankstyvą pavasario rytą. Mini dviračiu link Žvėryno, bet kažkas ne taip. Miestas kaip iššluotas, toks tuščias ir tylus lyg sapne. Mini pedalus, veidą glosto vėsus ryto oras, bet kraujas stingsta gyslose – jauti, kad šis miestas užminuotas, kad tuoj tuoj kažkas sprogs. Ir tada prasideda. Nuo Katedros aikštės tavęs link pasipila jūra šunų. Jų tiek daug ir jie tokie pikti, kad net svaigsta galva. Mini vis greičiau, bet baimė greitesnė, ir po kelių sekundžių tave praryja šunų banga.
***
Vaikystėje kiekvieną sekmadienį žiūrėdavau serialą apie Lesę ir kiekvieną sekmadienį išjungdavau televizorių serijai dar nepasibaigus. Būdavo per graudu, tiesiog neįmanoma ištverti „didžiosios pasaulio neteisybės“. Bet praėjus savaitei vėl sėdėdavau visa įsitempusi priešais ekraną, tikėdamasi, kad gal šį kartą pasiseks.
Saldžiai kankinančias gėrio pamokas prisiminiau žiūrėdama vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó filmą „Baltas Dievas“ (2014). Mamai išvykus į konferenciją Australijoje trylikametei Lili tenka apsistoti pas tėvą. Bet ji ne viena, drauge – jos mylimas šuo ir vienatvės gydytojas Hagenas. Tačiau šunims atėjo sunkūs laikai. Už mišrūnų laikymą reikia mokėti didelius mokesčius, o menkiausias amtelėjimas reiškia, kad „jis man įkando“. Lili tėvui šunys irgi ne prie širdies, tad kai pareiginga kaimynė apskundžia šeimą inspekcijai, jis išmeta šunį į gatvę, – Lili atrodo, kad geriau jau gatvė nei šunų prieglauda, kuri veikiau primena koncentracijos stovyklą, o ne saugų prieglobstį. Taip prasideda ilga šuns kelionė iš rankų į rankas. Ir visos rankos blogos.
Iš siužeto pradžios galima pamanyti, kad „Baltas Dievas“ yra graudus filmas visai šeimai, tačiau Mundruczó pasakoja gerokai sudėtingesnę istoriją. Jo filmą apskritai sunku įsprausti į rėmus. „Baltas Dievas“, kaip ir Hagenas, yra savotiškas žanrinis mišrūnas. Iš dalies tai istorija apie Lesę, bandančią grįžti namo, bet ji kur kas žiauresnė, pilna kraujo ir lavonų, taigi vaikams lyg ir netinkama. Kitaip nei „Lesėje“, nuo to, kad apsiverksi, gėris nelaimės, t. y. šio filmo tikslas nėra sugraudinti ir sukelti norą būti silpnųjų, ergo teisiųjų, pusėje. Jis trikdo, glumina, verčia suklusti. Net maištingos, nesutinkančios meluoti Lili veide yra sunkiai nusakomos, natūralios, sakytum, iš pačios gyvybės kylančios tamsos (o įsimylėjusi ji visai pamiršta savo šunį). Tuo tarpu Hagenas patenka į vieno šunų dresuotojo rankas ir jo manipuliuojamas išmoksta žudyti. Kai per šunų kautynes jis perkanda kitam šuniui gerklę, pasakojime atsiranda tamsesnių spalvų. Galų gale Hagenas surengia apokaliptišką šunų sukilimą ir prasideda groteskiška keršto fantazija, kurioje krenta visi, kas pirmoje filmo pusėje šunims parodė žiaurumą (tiesa, šie epizodai, kaip ir suaugusiųjų isterija, labiau kelia komišką efektą). Taip pat filmą galima skaityti ir kaip alegorinį pasakojimą, simbolinę pasaką apie kitokių priespaudą ir nacionalistinių nuotaikų grėsmę. Ne veltui sistemiškai valomi ir sukylantys šunys yra mišrūnai, – „nešvaraus“ kraujo padarai, teršiantys visuomenę.
Mundruczó piešia keistą pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio lyg ir normalus, bet jame negalima kvėpuoti. Arba, tiksliau tariant, jame galima įkvėpti tik tada, kai duodama komanda. Lili nėra tik mergaitė, ieškanti savo šuns. Lili groja orkestre trimitu ir filme vis labiau ryškėja paralelė tarp šunų ir vaikų. Visi „Baltame Dieve“ veikiantys suaugusieji yra ligi absurdo tironiški, kategoriški ir elgiasi su vaikais kaip su šunimis. Tie, kurie bus geriausiai išdresuoti, ateityje galės dresuoti naują vadą, o tie, kurie neišmoks žaidimo taisyklių ir neprisitaikys prie sistemos, bus sunaikinti, atmesti. Tokiame pasaulyje nėra erdvės improvizacijai, tik kartojimui ir baimei, kad ne vietoj įstosi. Tačiau į kadrus drauge su ateinančiu pavasariu plūsta maišto dvasia. Keliais be pertraukos ūžia mašinos, ir jeigu jos neturi, o esi vaikas arba šuo, nusprendęs eiti savu keliu, niekaip negali pereiti kelio, esi įstrigęs, bet šlapios gatvės ir nuo beržų žirginėlių byrančios žiedadulkės tyliai žada, kad yra ir kitas pasaulis, kuriame daug oro ir galima groti. Kad tai, ką matome, tėra schema, mintanti pati savimi. Todėl finalinėje scenoje, kai Lili sugrojus trimito partiją visi šunys kruvinais nasrais sumišę sugula ant žemės, o žmonės, jų pyktis ir galios troškimas nuščiūva, pasigirsta paukščių čiulbėjimas ir tas pasaulis, kad ir trumpai akimirkai, atsikovojamas.
„Baltas Dievas“ yra nepatogus filmas. Nors jo siužetas ir išpildo žiūrovo lūkesčius, nors finalas yra nuspėjamas, viskas paženklinta dviprasmybės, viskas daugiareikšmiška. Todėl nesunku suprasti kai kurių žiūrovų pasipiktinimą, kad čia „kažkokia nesąmonė, ir išvis, kodėl filmas vadinasi „Baltas Dievas“?“. Maišytas šio filmo kraujas, tamsus jo gymis pastato žiūrovą į sudėtingą padėtį. Jis turi dirbti, nes klausimai lieka pakibę ore ir pasibaigus filmui pokalbis tęsiasi. Man Mundruczó filmas yra lyg košmariškas sapnas, kuriame daug kas nelogiška, kuriame sužydi (ne tik paauglių) baimės ir geismai, kuriame pilna kultūrinių nuorodų. O sapnus reikia skaityti. Kokius filmus kūrė Miklósas Jancsó (jam dedikuotas šis filmas)? Ar aš juos mačiau? Kokią istorinę ir kultūrinę atmintį slepia Ferenco Liszto Antroji vengrų rapsodija, tiek kartų „dralinta“ amerikietiškuose animaciniuose filmuose? Kas, Rilke’s ir Mundruczó žodžiais, prašosi mūsų meilės? Koks paveikslas šmėkšteli Lili tėvo bute? Kokia diskusija vyksta tarp „Balto Dievo“ ir „Balto šuns“, 1982-ųjų Samuelio Fullerio filmo apie rasinės neapykantos padarinius? Tokia klausimų lavina gali pasirodyti per sunki, bet man ji kažkodėl kelia palengvėjimą.
