Žmogus-paukštis
(Birdman)
Skrydis prieš beprasmybę
Režisierius Alejandro González Iñárritu
Scenarijaus autoriai Alejandro González Iñárritu, Nicolás Giacobone, Alexander Dinelaris, Armando Bo
Operatorius Emmanuel Lubezki
Vaidina Michael Keaton, Zach Galifianakis, Andrea Riseborough, Edward Norton, Naomi Watts, Emma Stone, Amy Ryan
2014, JAV, 119 min. Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“
Nors savo forma ir žanru naujasis filmas jam nebūdingas. Tai pirmoji jo komedija, komiškumas kyla iš kondensuoto istorijos tragizmo, pagrindinio herojaus egzistencinio nerimo ir jam besipriešinančios puikybės. Bet turbūt labiau netikėtas yra kardinalus režisieriaus posūkis nuo montažo dėliones primenančių siužetų link vienu kadru nufilmuoto veiksmo imitacijos. Šį kartą jis siūlo ne žaidimą, o tikros, nepermontuotos būties patirtį. Tai nemenkas iššūkis profesine prasme – filmuojant aktoriai, operatorius („Oskarą“ pelnęs Emmanuelis Lubezkis) ir visa komanda turėjo dirbti kaip laikrodžio mechanizmas. Bet koks suklydimas ar nenuoširdumas būtų regimas. Šio filmo idėja ir forma yra neišskiriamos, efektingos tik veikdamos išvien. Veiksmo vieta – senas Brodvėjaus teatras, laikas – trys dienos iki spektaklio premjeros. Jo scenaristas, aktorius ir režisierius Riganas Tomsonas bando susigrąžinti jau išblėsusią šlovę, kurią prieš kelis dešimtmečius jam atnešė superherojaus vaidmuo populiarioje filmų serijoje.
Gonzálezas Iñárritu teigia, kad kiekvieno penkiasdešimtmetį perkopusio žmogaus gyvenimo patirtis artima filmavimui stabilia kamera ir tik dramatiškesnėse situacijose ši ima ir sudreba, tarsi būtų paimta į operatoriaus rankas. Filme „Žmogus-paukštis“ kamera beveik visada subjektyvi, žiūrovas stebi pasaulį Rigano akimis. Ankštuose teatro užkulisiuose filmuojamas veiksmas kuria dvigubų spąstų efektą – visuomenės ir jo paties lūkesčiai Riganą laiko įkalinę teatre, tačiau dar sunkesnė nelaisvė yra jo paties viduje, iš kur vis dažniau ir dažniau prasiveržiantis vidinis balsas tampa veiksmo ašimi. Tą ramybės neduodantį balsą, kritišką, diktatorišką ar savimeilį, turi kiekvienas. Tačiau disonansas tarp išorinio Rigano stoto ir vidinio ego toks stiprus, kad įgauna fizinį pavidalą. Realybė ir fikcija praranda skirtį.
Filme svarbus metadialogas tarp Rigano personažo ir jį suvaidinusio Michaelo Keatono, kuris buvo atsidūręs panašioje padėtyje po kelių vaidmenų Timo Burtono filmuose apie Betmeną. Jo intensyvus, kraštutinumų nevengiantis vaidybos stilius kuria filmo ritmą ir energetiką. Gonzálezą Iñárritu, Keatoną ir Riganą Tomsoną jungia amžiaus vidurys ir jam būdingas gyvenimo persvarstymas, todėl filme atsiranda nemažai melancholijos, ilgesio tam, ko nepavyko pasiekti. Riganas iš pradžių viliasi, kad kažkur egzistuojantį žiupsnį prasmės galima pasiekti darbu, tačiau jam nuolat oponuojančios dukters Sem (Emma Stone) ant tualetinio popieriaus ritinėlio brūkšniuojami tūkstantmečiai (vienas lapelis – žmonijos, o ritinėlis – Žemės egzistavimo amžius) išryškina protu nesuvokiamą individo ir visatos proporciją, iliustruoja pastangų tapti kažkuo ar perkopti vidutinybę bergždumą. Levas Tolstojus knygoje „Gyvenimo kelias“ kalba apie kelis žmonių tipus: nesubrendusio intelekto asmenis, kurie ignoruoja gyvenimo beprasmybę ir gyvena aklai, tuos, kurie ją suvokdami gyvena kentėdami, ir tuos stipriuosius, kurie nušvitę sugeba viską vienu mostu užbaigti. Riganui ranka nesudreba tik iš trečio karto.
„Oskarą“ kaip geriausias filmas pelnęs „Žmogus-paukštis“ – nebe pirma juosta, sužadinusi žiūrovų norą pažvelgti į teatro ir kino užkulisius. „Sanseto bulvaras“, „Visas tas džiazas“ – apie Holivudą. Dar „Panieka“, „81⁄2“ – tai tik keli pavyzdžiai. Bet, ko gero, svarbiausia, kas išskiria Gonzálezo Iñárritu filmą iš kitų, – atsisakymas ironizuoti. Režisierių labiau nei kritika domino beprasmybę suvokusio individo drama.
