Sauliaus sūnus
(Saul fia)

„Nieko ypatingo“


Režisierius László Nemes
Scenarijaus autoriai László Nemes, Clara Royer
Vaidina Géza Röhrig, Levente Molnár, Urs Rechn, Todd Charmont

2015, Vengrija, 107 min. Platintojas Lietuvoje „Kino aljansas“


Kavinėje sėdinti mergina garsiai plūdosi, nes „Sauliaus sūnų“ kažkas pavadino vienu geriausių filmų apie Holokaustą. Ji girdėjusi taip sakant per juostos pristatymą festivalyje. Jos įsitikinimu, „Sauliaus sūnus“ gal ir neblogas filmas, tačiau vadinti jį vienu geriausių šia tema – „tiesiog absurdas“, nes ten juk „nieko ypatingo“. Keliolika minučių trukusiame monologe jaunoji intelektualė ir, panašu, sinefilė apie filmą kalbėjo taip, tarsi kokiame nors dokumente jau būtų įvardyta, kokius kriterijus turi atitikti geriausi filmai apie Holokaustą, tarsi ši tema būtų prieinama tik specialų sertifikatą gavusiems žmonėms, o kitiems, šiukštu, savo santykio su problematika turėti negalima. Ką jau kalbėti apie filmo kūrimą.

 

Įsitikinimas, kad filmas turi atitikti ypatingo kūrinio (nes tokia tema) kriterijus, labiau nei bet kas kita trukdo ir žiūrėti, ir apmąstyti „Sauliaus sūnų“.

Taip, tai akivaizdžiai debiutinis filmas, taip, jis labai paprastas, gal net elementarus, vietomis naivokas. Tačiau nejaugi į Holokaustą negalima žiūrėti sutrikusiu, beviltiškai nuolankiu ir klaidžiojančiu žvilgsniu? Nejaugi kine viskas turi būti dėliojama taip, lyg sprendžiant sudėtingą kinematografinį rebusą?

O jei taip nėra, ar filmas automatiškai kvailesnis, blogesnis, mažiau vertingas?

Fundamentalaus pasaulio istorijos įvykio – Holokausto – kontekste „Sauliaus sūnus“ išvengė bet kokio didingumo efekto, adoracijų, pakelto tono, sentencijų, mėgavimosi sakiniu, vaizdu ir savimi. Visko, kas taip būdinga kavinių intelektualams, Sigitui Parulskiui ir kitiems istorinius įvykius nagrinėjantiems kūrėjams. Jei reikėtų vienu žodžiu įvardinti „Sauliaus sūnaus“ koncepciją, pasirinkčiau žodį „kuklumas“.

Sonderkommando – tai kaliniai, kurie buvo verčiami „pasirūpinti“ dujų kamerose nužudytų žmonių kūnais. Vienas jų – Saulius. Jį visą filmą seka kamera. Į žiaurumą ji žvelgia neabejingai, bet jau susitaikė su juo. Kameros lęšis – kuklus, stebintis, judantis ir nieko neteisiantis kaip šuo.

Dokumentinio kino kūrėjas, „Shoah“ autorius Claude’as Lanzmannas po „Sauliau sūnaus“ peržiūros teigė, jog šis filmas pateikia labai tikrovišką Sonderkommando paveikslą: „Jis visai nemelodramatiškas. Jie atlieka savo darbą su didžiausiu abejingumu.“ Saulius dirba nusižeminęs, nulenkęs galvą, be jokio asmeninio santykio ar ritualinio mandagumo mirusiesiems. Jis tiesiog dirba. Jo veiksmuose nėra jokios metafizikos, tik kažkur gerklėje ir beveik užgesusiose akyse galima įžvelgti įsigalėjusio beprasmybės jausmo gemalą.

Tačiau štai nužudytų kūnų masėje jis randa dar gyvą berniuką. Galbūt savo, galbūt tiesiog kažkieno sūnų. Berniuką mechaniškai, rankomis, pribaigia esesininkas. Kūnas vėl patenka į bendrą lavonų krūvą.

Tačiau Saulius nori palaidoti berniuką pagal žydų laidojimo tradicijas (o ne sudeginti kaip dar vieną bevardę auką). Jis įsitikinęs, kad tam reikalingas rabinas. Slėpdamas kūną ir daugybę kartų rizikuodamas savo ir kitų gyvybėmis, jis ieško rabino, nors žydų dvasininkas ritualiniam palaidojimui net nereikalingas. Jis to nežino (to nežino ir dalis žiūrovų).

Netrukus koncentracijos stovykloje prasideda maištas. Atsiranda galimybė pabėgti, ir jos įkarštyje Saulius nepameta savo tikslo: neša berniuko lavoną, paskubomis pagaliu kasa duobę, nepaleidžia jo plaukdamas per upę.

Kyla klausimas: kodėl jis visa tai daro? Nes beveik visą filmą tik tai ir tevyksta – Saulius blaškosi ir kone fanatiškai ieško rabino, bando teisingai palaidoti berniuką.

Jis ieško žmoniškumo akistatoje su didžiausiu nežmoniškumu. Tokia interpretacija paviršutiniška ir primena amžiną Europos kino apibūdinimą – apie žmonių susvetimėjimą. Šiandien tokia išvada nebeturi jokios reikšmės, ji tėra kartotė, o ne režisieriaus (ir jo sąmoningo laiko) santykio su praeities įvykiais išraiška.

László Nemesas žvelgia į istoriją iš savo perspektyvos. Iš perspektyvos, kurioje Holokaustas nėra matomas vien kaip istorijos įvykis, reikalingas įtvirtinimo ir analizės, o kaip dalis kolektyvinės atminties. Kitaip tariant, režisieriui Holokaustas – neištrinamas asmeninis prisiminimas (žinoma, netiesioginis), kurio jam, regis, neįmanoma išvengti svarstant apie dabartinę savo padėtį. Apie save apskritai.

Kartu režisierius svarsto apie savo gimtinės Vengrijos padėtį istoriniame kontekste. Pasak vengrų istoriko Zoltáno Vági, ši šalis vis dar neigia bendradarbiavimą su naciais. Tačiau filmu nesiekiama tautai ir Europai priminti, kad Vengrija kolaboravo su nacių Vokietija. Režisieriui tai – faktas, apie jį nėra ką naujo pasakyti. László Nemesas žvelgia giliau ir rodydamas Sauliaus prasmės paiešką daro išvadą, kad jo šalis suvokti savęs neapmąstydama Holokausto tiesiog negali. Tai jos trauma. Tauta gali apsimesti, kad nieko neįvyko, tačiau prasmės paieška ir gydymas to nepripažinus – paprasčiausiai neįmanomi.

Visa tai kyla iš Sauliaus portreto, jo paaugliškai beatodairiško, jaunatviškai degančio noro palaidoti berniuką. Tad kartais „Sauliaus sūnus“ regisi net ne apie Holokaustą, o apie žmogaus pastangas, beviltiškas ir neįmanomas, suteikti savo būčiai prasmę (tikėjimą). Ir kontekstas, kuriame tai vyksta, tik atskleidžia, kad šis klausimas, taip dažnai pašiepiamas ir nurašomas „visokioms filosofijoms“, yra nepaprastai svarbus.